MAMOS KEPTA DUONA TĖTĖS RANKOSE

 

Nuotraukos iš asmeninio S. Paltanavičiaus archyvo
Nuotraukos iš asmeninio S. Paltanavičiaus archyvo

– Esate ne vienintelis, bet šiuo metu pats matomiausias ir girdimiausias lietuvių vaikų rašytojas, kurio įvaizdis pirmiausia susijęs su gamtos tema. Kodėl taip? Ar tai reiškia, kad atėjote iš labai gražios aplinkos, nuostabios gamtos? Iš kur Jūs, iš kokio gamtos kampelio esate kilęs?

– O, kad taip paprasta būtų atsakyti, kodėl kiekvienas mes esame toks, o ne kitoks… Gamta visada buvo su manimi, nes Kazlų Rūdos girių pakrašty, kur stovėjo mūsų namai, galėjai bet kada nerti į mišką, kūdroje stebėti tritonus, balandinėje glostyti savo augintinius. Atsigręžęs į pusės amžiaus praeitį regiu, kad mano gimtinė buvo pati nuostabiausia. Tiesa, vaikas būdamas mačiau, kaip traktoriai išrovė visas sodo vyšnias, kaip išvertė pakelės liepą ir brolio sodintą maumedį, kaip užvertė kūdras ir grioviais pavertė nors ir ne pačius gražiausius, bet natūralius Suvalkijos upelius.

Kiek save pamenu, traukė tik į gamtą, prie visų gyvų padarų, augalų. Nežinau kodėl, bet lysvė, kuri buvo man skirta ir kurioje galėjau sodinti ką tik noriu, mano augintiniai ir knygos, kurių nebuvo labai daug, bet kurios visos buvo tik apie gamtą, atrodė didžiausia mano laimė. Man teko iš tikro didelė dovana – atrasti save labai anksti. Iš to kelio niekur neišsukau.

– Augote gausioje šeimoje – turėjote tris brolius. Papasakokite apie savo vaikystės namus, tėvus, šeimos pedagogiką.

– Augau tikrai darnioje šeimoje – keturi broliai buvome gimę kas penkeri metai, todėl aš, mažiausias, labai savotiškai galėjau mokytis visko, ką tik žinojo jie. Šiandien atrodo, kad daugelio dalykų tėvai man ir nepasakojo, – viską išmokau, sužinojau iš brolių. Geriausiai išliko broliuko Zigmo pamokos. Štai jis, penkeriais metais vyresnis, vežasi mane ant dviračio rėmo ir miške, kur prie pušies prikaltas kryžius, sustoja, persižegnoja. „Čia Kastutę nužudė…“ – sako jis. Nežinau, kas ji buvo, bet suprantu, kad taip mes leidžiame sau nieko nepamiršti. Pamiškėje daržą ravinčiai kaimynei tariam padėkdiev ir skubame namo, kur prie pietų stalo būtinai sėdasi visi. Tėtė ima į rankas Mamos keptos duonos kepalą, atriekia storą riekę… Kada tai buvo? Daug metų praėjo, bet tos patirties pakaks visam gyvenimui. Broliai mane visur imdavosi kartu, su tėte stačiau balandinę, jis mokė mane visų meistrysčių. Kasiau griovius, šienavau, dengiau stogus. Ir šiandien to nepamiršau. O Mama – viena tarp penkių vyrų – buvo ypatinga. Neilgą gyvenimą jai Dievulis dovanojo. Bet jos pamokomis gyvas esu ir šiandien: vis imu ir prisimenu vaikystėje girdėtas jos dainas, pasakymus. Nežinau, iš kur ji visa tai ėmė, ypač elgetų (ubagėlių) folklorą, kaimynų žydų posakius, dainuškas. Tačiau to niekur neradau užrašyta…

Pirmokas. 1963 m.
Pirmokas. 1963 m.

Dabar galiu pasakyti: tėvai savo sūnumis taip pasitikėjo, kad mums buvo pasakoma viskas. Mūsų dienomis, ko gero, mažai kas ryžtųsi vaikams aiškinti, kas buvo Lietuvos partizanai, kodėl visą giminę išvežė į Sibirą ir sugriovė ne tik namus, bet ir gyvenimus. Nuo mažų dienų tai žinojau, jaučiau skriaudą, niekada netikėjau jokiomis marksistinėmis filosofijomis ir jas pasakojusiais dėstytojais. Laikas parodė, kad tėvai buvo teisūs.

– „Jau pradinėje mokykloje mane labai traukė knygos“, – sakote viename interviu. „Rubinaičio“ žurnalui būtų be galo svarbu, jeigu prisimintumėte, kokios tai buvo knygos. Ir, žinoma, tos mokyklos patirtis, prisiminimai apie ją mums taip pat labai įdomūs. Kas lėmė, kad knygos Jus traukė?

– Mano giminėje būta gana šviesių žmonių – ir Lietuvių mokslo draugijos steigėjų, ir gimnazijų mokytojų, direktorių, kunigų. Todėl knygos vieta visada buvo ypatinga. Tiesa, tokių knygų, apie kokias svajojau, buvo labai nedaug. Pamenu, vasarą peršalęs (maudėmės šaltavandenėje Pilvėje…) ir sirgti paliktas vienui vienas, susikaupiau ir iš brolio zoologijos vadovėlio perskaičiau visą puslapį apie kurmį. Tada dar net nesiruošiau į mokyklą. O pradžios mokykla ir mokytojas Kazys Banionis buvo lyg raktas į šviesą. Išliko toks mistinis vaizdas: klasės durys atsidaro, įeina su galifė, gurgždančiais batais mokytojas, po viena pažastimi nešdamasis smuikelį, po kita – kankles, gražia suvalkietiška kalba taria: „Labą rytą“, ir pamokos prasideda. Tų dienų alkį malšino mokyklos bibliotekėlėje (ji buvo tikrai nedidelė) rasta profesoriaus Tado Ivanausko knygelė apie metų laikus, o kaimo bibliotekoje – visa lentyna knygų apie gamtą. Vieną sykį paimdavau vieną tos lentynos pusę, kitą sykį – antrą. Kai kurias knygas mokėjau beveik atmintinai. Ar jos paveikė? Žinoma. Jau tada nutirpdavau radęs ką nors labai sau artima…

Talka Gudelių pradinės mokyklos kieme. Selemonas – centre, pasilenkęs. 1963 m.
Talka Gudelių pradinės mokyklos kieme. Selemonas – centre, pasilenkęs. 1963 m.

– Kokių įspūdžių išsinešėte iš Skriaudžių aštuonmetės ir Veiverių vidurinės? Ar turėjote mylimų mokytojų, laukiamų pamokų? Kokia vieta Jūsų paauglystėje teko knygoms, literatūrai? Gal prisimenate itin įspūdingų mokykloje perskaitytų knygų?

– Mokykla, ypač nuo septintos klasės, buvo ypatingas gyvenimo tarpsnis. Deja, ji ir mokslai neužėmė viso mano laiko: namie laukė daug fizinių darbų, be to, pasinėriau į praktinį gamtos pažinimą. Lankiau ornitologų mokyklą Kauno zoologijos muziejuje, susipažinau su bendraminčiais. Tuo metu mano gyvenime įvyko svarbus įvykis: ankstyvą 1970 m. pavasarį aš, septintokas, parašiau laišką profesoriui Tadui Ivanauskui. Po kiek laiko gavau dvi jo knygas ir laišką. O labai greitai jo netekome. Ir šiandien aš jaučiu savotišką Profesoriaus priesaką – dalytis tuo, ką žinai, su visais. Todėl visada važiuoju (jei tik galiu) į mokyklas, susitikimus. Tai daryti mane skatina Profesoriaus pavyzdys: jis, jau tikrai senas žmogus, pats ėjo į paštą, siuntė man knygas, nors tikrai nežinojo, kas iš to išeis. Dažnai pamąstau: ar šiandien profesoriai taip daro? Kodėl aš turiu taip nedaryti?

Mokyklos suole. 1972 m.
Mokyklos suole. 1972 m.

Mano skaitytos knygos buvo kaip ir visų – šiandien galėtume rinktis kitaip. Tačiau pasakų vaikas būdamas neskaičiau. Jas mažam sekdavo mano Mama. Neapkroviau savęs ir privalomąja sovietine lektūra. Buvo visokių nutikimų, kai apie tas neperskaitytas knygas rašydavau rašinius. Anksti pradėjau vertinti žodingumą, kalbos grynumą. Nors ir keista, nelabai patiko kai kurie „madingi“ mūsų klasikai – gal čia įtakos turėjo nusistatymas ir jų raštuose išlendantys (dabar žinau – nebūtinai autorių valia) su tikrąja tiesa nieko bendra neturintys dalykai…

– Kaip manote, kas pirmiausia lėmė, kad pasirinkote gamtos studijas? Kur įgijote gamtininko išsilavinimą? Ar ši profesija Jums iškart prilipo? Ar iš jos, kaip sakoma, valgote duoną?

– Biologijos studijos universitete buvo logiška viso mano gyvenimo išdava. Neįsivaizdavau, kad galėčiau būti dar kuo nors… Į universitetą atėjau nemažai žinodamas. Tačiau mokausi iki šiol, studijuoju mokslinę literatūrą – gyvenimas kasdien pateikia naujienų. Galiu prisipažinti: esu laimingas žmogus, nes darau tai, apie ką svajojau būdamas mažas…

– O kas tuomet kaltas, kad tapote ir rašytoju? Kaip atėjote į literatūrą?

– Žinoma, „kalta“ pirmiausia mano Mama, kuri vieną pasaką sekdavo bent penketą vakarų, – šiandien žinau, kad tokių pasakų nėra jokioje knygoje. Prisidėjo ir knygos, ir didelis noras viską žinoti. Ir pasakoti. Pradinėse klasėse rašiau į sąsiuvinius viską, kas šaudavo į galvą, ką pamatydavau, – nebuvo kam apie tai pasakoti, tad pasirinkau tokią formą. Septintoje ir aštuntoje klasėse parašau pluoštą pasakojimų, kurie 1978 m., man studijuojant universitete, išėjo maža knygele, – Žalio miško istorijos buvo ypatingas mano gyvenimo įvykis. Žinojau, kad tikrai rašysiu. Bet rašytoju būti nesvajojau…

Atestato įteikimas baigus Veiverių vidurinę mokyklą. 1974 m.
Atestato įteikimas baigus Veiverių vidurinę mokyklą. 1974 m.

– Pirmoji man į rankas pakliuvusi Jūsų knyga – Ko tarškia kėkštai (1981). Ji man padarė labai gerą įspūdį, tada įsikaliau į galvą, kad esate už mane daug vyresnis – mat toks patyręs, išmintingas pasirodėte… Nuo tada ir aš į Jus pirmiausia žiūriu kaip į literatūros apie gamtą kūrėją. Kurios Jūsų paties šios tematikos knygos šiandien atrodo reikšmingiausios, į kurias įdėta daugiausia širdies, o į kurias – proto? Kaip kaupiate medžiagą savo knygoms?

– Dažnai sakau, jog labai gerai, kad gimiau Suvalkijoje, kur kalbama gryna kalba, ir kad nestudijavau filologijos, – tai leido man būti nesuformuotu, neapgenėtu, į kanonus neįspraustu rašytoju. Gamta – dalyje ar beveik visose mano knygose. Net ir ten, kur rašau apie vaikus, gamta labai svarbi. Ji yra mano pasakose. Dalis knygų – pasakojimai apie gamtą bei dalykinės knygos ir knygelės. Jos gimė vykdant Profesoriaus priesaką. Manau, kad kiekvienas turi kalbėti apie tai, ką geriau išmano. Jau minėjau, kad man labai svarbu tikslumas, konkretumas, be to, žodžiai, kalba. Visada dirgina girdima netaisyklinga kalba. Lyg geras kalbos kultūros gurkšnis man yra Sigito Gedos kalbos įrašai. Tiesa, jų išliko nedaug…

Pirmakursis. 1974 m.
Pirmakursis. 1974 m.

– Be abejo, žinote tokius rašytojus, gamtinės literatūros kūrėjus kaip Ernestas Setonas Thompsonas, Jamesas Curwoodas (Kervudas), Jackas Londonas ir kt. O gal skaitėte ir ką tik naujai išverstą Rudyardo Kiplingo Džiunglių knygą? Kaip ją vertinate? Kokie dar rašytojai Jums yra autoritetai?

– Didieji knygų apie gamtą autoriai man žinomi, visas įmanomas gauti jų knygas skaičiau, daugelį – ne kartą. Kai kurios jų, tiesa, padarė blausų įspūdį dėl labai prasto vertimo. Kiplingas dabar atsiveria visai kitoks – tai vėl patvirtina mano žodžius apie vertimo kokybę. Aš ne tik gamtininkas, bet ir vaikų rašytojas, todėl visada mielai skaitau ir vaikams skirtas knygas. Lenkiu galvą prieš jų autorius, nes jie sugebėjo savyje išsaugoti vaiko mąstymą – patį švenčiausią turtą.

– Minėti rašytojai kūrė tada, kai nebuvo televizijos, radijo, interneto. Šiais laikais vaikai, kaip ir suaugusieji, gausybę informacijos, žinių apie gamtą gauna iš įvairių šaltinių. Kam tada bereikia knygų apie gamtą?

– Šis klausimas nei naujas, nei aktualus. Aš žinau: knygos niekada neišnyks, o tai, kas randama internete, nesukuria bendro vaizdo ir yra lyg pavieniai žodžiai, užrašyti ant debesų ar… sienų. Knyga – atskiras kūnas su galva, su mintimis, su kojomis. Mažoje knygelėje apie gamtą sukaupta tiek informacijos, ji pateikiama (nebūtinai vadovėline leksika) taip, kad vaikas knygą turi „praryti“ visą ir gauti bendrą įspūdį, logiškai išdėstytą informaciją, susikurti vaizdą ir turėti atsakymus į visus klausimus. Internetinė informacija – jau prakutusiems, žinantiems, ką su ja daryti. Net itin informaciškai aktyvioje visuomenėje knygų leidžiama begalė, ir niekas nekalba, kad jos išnyks. Tiesiog reikia skaityti visiems – seneliams, tėvams, tada ir vaikai skaitys.

Žieduojant gulbes. Apie 1982 m.
Žieduojant gulbes. Apie 1982 m.

– Rašote ir kitokius kūrinius – literatūrines pasakas. Kodėl? Ar tai reiškia, kad tautosaka Jums vaikystėje buvo svarbi? Skaitytojai ir kritikai ypač žavisi Jūsų knyga Velniukas ir vieversiukas (2005). Papasakokite, kaip ji atsirado.

– Jau minėjau – Mama buvo neišsenkamas tautosakos (o ne taip skambiai – tiesiog gražios tautos patirties) lobynas. Matyt, jos žodžių, pasakojimų, dainų skambėjimas įvesdavo į nepaprastą pasaulį. Tada nežinojau apie jį nieko, tik vėliau, jau suaugęs, atradau, kad raktas yra manyje. Žingsniuodamas taku per girią galėjau ką nors vaizduotis, prieš akis iškildavo tai, kas galėtų būti pasaka. Tačiau parašyti pasaką to negana. Štai ir tas velniukas – atsirado vieną rytą, o vakare aš jau turėjau visą tekstą, beje, įkalbėtą į diktofoną, nes vairavau automobilį. Tokie susitikimai labai reti, bet žinau – visa tai yra manyje, mano mintyse. Kada nors kas nors ateis ir… galbūt gims dar viena pasaka.

– Skaitymas dabartiniuose Jūsų namuose – ar skaitėte knygas savo atžaloms? Koks jų ryšys su literatūra, su knyga?

– Namie visi skaito, kaupia savo bibliotekas. Mano atžalos, jau suaugusios, niekada nepritars minčiai, kad knygos gali išnykti. Nuo vaikystės jie turėjo galimybę skaityti visą vaikų klasiką, kol surado savo mėgstamus autorius. Sūnus, pamenu, nemėgo lietuviškų pasakų, nes jose kas nors ką nors suėda. Tačiau ir sūnus, ir dukra mėgavosi Astrida Lindgren, Tove’s Jansson knygomis ir jų veikėjų pasauliu, Alano Alexanderio Milne’o Pūkuotuku. Nežinau, ar jie skaitė mano knygas. Gal kada nors patys apie tai parašys…

Dirbant Žuvinto rezervate. Selemonas – pirmas iš dešinės. 1980 m.
Dirbant Žuvinto rezervate. Selemonas – pirmas iš dešinės. 1980 m.

– Kokius literatūrinius planus puoselėjate?

– Darbuojuosi, planų labai daug. Tačiau rašytojui nelengva: štai netyčia atsiranda naujas veikėjas ir viską savo gyvenimu užgožia. Tenka kitus darbus šalin nustumti. Tačiau tai – mano pasaulis. Niekada knygų iš anksto neplanuoju, paprastai mano veikėjai gyvena taip, kad nežinau, kuo knyga baigsis. Man taip smagiau.

Norėčiau dar padirbėti, dar tikrai turiu, ką pasakyti. Dar, rodos, ne visus Profesoriaus priesakus įvykdžiau.

Žvalgausi vaikams rašančių jaunų autorių ir labai jų pasigendu. Būtų gerai, kad jie paskubėtų, nes šiandieniniai jaunieji berašydami gali pasenti…

– Dėkui už atsakymus. Beje, mes taip pat žvalgomės jaunųjų, pradedančiųjų, bet laukiame naujų knygų ir iš patyrusių autorių.

Metų knygos laureatai. Iš kairės: Daiva Vaitkevičiūtė, Galina Dauguvietytė, Selemonas Paltanavičius. 2007 m. Romos Kišūnaitės nuotr.
Metų knygos laureatai. Iš kairės: Daiva Vaitkevičiūtė, Galina Dauguvietytė, Selemonas Paltanavičius. 2007 m.
Romos Kišūnaitės nuotr.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 4 (60)

 

Įžanginis

Kaip tapti vaikų rašytoju?

Straipsniai

TARP „VISAI TIKROVIŠKA“ IR „LABAI FANTASTIŠKA“ (Pasakos ir realizmo sąlydis kai kuriuose lietuvių autorių tekstuose)
ŠVIESOS PAVEIKSLAI: VYTAUTĖS ŽILINSKAITĖS KNYGŲ ILIUSTRACIJOS
ŽVILGSNIS Į ANGELOS NANETTI KŪRYBĄ
KAIP PRISIJAUKINTI „TRIUŠELĮ PETRIUKĄ“ (Patarimai auklėtojams ir mokytojams)

Paskaitykim, mama, tėti!

Traškančios žvaigždės

Supažindiname

NAMINARA – VAIKŲ LITERATŪROS SALA

Atidžiu žvilgsniu

Džiunglių valdovas vėl grįžta
Nauji nuotykiai senų pasakų motyvais
Apie sambūvį su gamta

Laiškai

LAIŠKAS JUBILIEJINIAM SEKMADIENIUI, arba laiškas poetei, prozininkei, vertėjai, Lietuvos nacionalinės premijos laureatei RAMUTEI SKUČAITEI
Skaitymo naktis bibliotekoje
Jubiliejinė vaikų knygos šventė Panevėžyje
Paauglių nėštumo tema jaunimo literatūroje

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai