ŽVILGSNIS Į ANGELOS NANETTI KŪRYBĄ

Angelos Nanetti kūryba labai įvairi. Norint aptarti ją visą, prireiktų daug laiko ir vietos, todėl čia apsiribosiu tik tuo, kas man atrodo svarbiausia.

Pažvelkime, pavyzdžiui, į autorės skaitytojų amžių. Knygose, kurias aptariu šiame straipsnyje, – Adalberto prisiminimuose (Memorie di Adalberto, 1984) ir Mano senelis buvo vyšnia (Mio nonno era un ciliegio, 1998), – autorė kreipiasi į dešimties–vienuolikos metų vaikus, kurie jau stovi ant paauglystės slenksčio. Kai kurie romano Žmogus, kuris augino kometas (L’uomo che coltivava le comete, 2002) siužeto elementai reikalautų skaitytojo paauglio, o vienas naujausių romanų Mistralis (Mistral, 2008) taikosi į skaitytoją, kuris paprastai vadinamas young adult [jaunuolis. – Red. past.]. Šiame straipsnyje apžvelgiami tik du pirmieji romanai, nes noriu parodyti, kuo jų temos, pasakojimo kūrimo būdas, kalba ir veikėjai skiriasi nuo kitų dviejų knygų, apie kurias ketinu parašyti kitą kartą.

Nanetti renkasi įvairius kūrybos žanrus. Puikus biografinio romano pavyzdys – Buvo gegužės kalendos (Era calendimaggio, 2004), vėliau pervadintas Slapta meilė (Amor segreto, 2009). Jame autorė pasakoja Dante’s Alighieri’o biografiją, kurioje keliolika tikrai vertingų ir originalių puslapių skiria poeto žmonai Gemmai Donati.

Svarbus autorės kūryboje ir istorinis romanas. Dviejų jos knygų veiksmas vyksta XIX a. – epochoje, kuri suvaidino lemiamą vaidmenį suvienijant Italiją. Naujame romane Beldžiojoso princesės Kristinos sapnas (E’ il sogno di Cristina la principessa di Belgioioso, 2011) svarstoma apie šios gražios ir garsios moters reikšmę risordžimento istorijoje. 2011 m. išleistas ir romanas Garibaldžio mirtis (Il morte di Garibaldi, 2011). Tai išsamus istorinis pasakojimas apie XIX a. antrąją pusę ir žymiausio Italijos suvienijimo herojaus Garibaldi’o, kurį su jo mirštančia žmona Anita austrai išveja į Romaniją, nuotykius. Šią istoriją rašytoja įrėmina šių dienų pasakojimu, todėl siužetas atrodo kone kinematografiškas, pasakojime susilieja nuotykiai, įvairios vietovės ir epochos.

Jauniesiems skaitytojams Nanetti sukūrė istorijų apie gyvūnų pasaulį. Gyvūnai jose mąsto, elgiasi ir net jaučia kaip žmonės, bet kiekvienas jų išlaiko ir savo gyvūniškus bruožus. Tokios knygos pavyzdys – Lietaus draugija (La compagnia della pioggia, 2009).

Tačiau bene geriausi šios autorės kūryboje – psichologiniai romanai, vaizduojantys paauglių pasaulį. Nors šios knygos iš esmės realistinės, jų puslapiuose lieka vietos beribei vaizduotei, fantastiškoms svajonėms ir siurrealistiniams dalykams, kurie visada įsiterpia į skaitytojui savą ir pažįstamą kasdienybę. Tokio romano pavyzdys – Gordžijus (Gorgius, 2006).

Viena pagrindinių Nanetti kūrinių temų – vaikų ir suaugusiųjų santykiai. Nors šie du pasauliai susiduria, bet atviro tarpusavio priešiškumo nėra, veikiau tik abipusio susikalbėjimo stoka. Tai ypač pasakytina apie knygas, nagrinėjamas šiame straipsnyje. Tačiau net tada, kai suaugusiųjų ir vaikų požiūriai susikerta ar kai šios dvi grupės nesupranta viena kitos, matyti akivaizdžios abiejų pusių pastangos rasti bendrą kalbą ir išsiaiškinti nesutarimo priežastis. Visada stipriau jaučiame norą susitaikyti, o ne sukryžiuoti ginklus.

Nors temos, kuriomis Nanetti kalbasi su skaitytojais (o tai ji visada daro nenuobodžiu ir lengvu stiliumi), kartais labai rimtos, pasakojimui niekada nepritrūksta gyvumo ir konkretumo. Vieną įvykį keičia kitas, pasakojimas visada ritmiškas, o skaitytojas išlieka paniręs į istoriją nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

Adalberto prisiminimai buvo pirmoji didelė Nanetti sėkmė. Šią knygą pirmą kartą 1984 m. išleido leidykla „Edizioni EL“. Naujausias pakartotinis 2011 m. leidimas (leidykla „Giunti“) leidžia teigti, kad ir po daugelio metų knyga išlieka įdomi, o tekstas, kalbantis apie laiko tėkmę, tebėra aktualus ir literatūriniu, ir socialiniu požiūriu.

Pasakotojas vienuolikmetis Adalbertas kilęs iš pasiturinčios šeimos. Jo seneliui ir tėvui priklauso čiužinių fabrikas. Berniukas saugiai gyvena apsuptas tėvų ir senelio meilės bei kone dusinančio perdėtai juo besirūpinančių mylinčių močiutės ir dviejų senmergių tetų dėmesio.

Baigęs pradžios mokyklą privačiame vienuolių institute, Adalbertas pradeda lankyti valstybinę mokyklą, kur jam atsiveria nauji horizontai, formalių taisyklių nevaržomas ir daug atviresnis iniciatyvai pasaulis.

Subtiliai, kone juvelyriškai Nanetti vaizduoja perėjimą iš vaikystės į kitą etapą, kuris dar nėra paauglystė, bet jau leidžia ją nujausti. Adalberto dienos, savaitės ir mėnesiai kupini naujų, netikėtų, jaudinančių, o kartais baugių įvykių ir susitikimų, todėl skaitytojas jaučia atradimo skonį.

Svarbiausias iš šių susitikimų – pažintis su pirmu tikru draugu. Džidži – čiužinių fabriko darbininko sūnus, gerokai kitoks nei Adalberto draugai iš pradžios mokyklos. Jis stiprus, stambus, grubokas, bet kilnus. Jis bus Adalberto vedlys naujame kelyje: nuo pirmų pasikumščiavimų su mokyklos draugais iki futbolo treniruočių, kuriose Adalbertas iš pradžių jaučiasi tikras nevykėlis, bet paskui netikėtai nustebina geru žaidimu.

Knygoje aprašomas Adalberto gimtadienis, į kurį jis pasikviečia Džidži ir dar kelis klasės draugus ir nesuvokia, kodėl Džidži taip spiriasi, kad ateitų ir mergaičių. Matome, kokią traumą Adalbertas išgyvena mokykloje apsilankius gydytojai – jis puola į ašaras, nes nedrįsta nusirengti nuogai prieš gydytoją moterį, o paskui lyginasi su Džidži, kurio „daiktas“ pasirodo besąs daug didesnis. Vėliau Džidži, norėdamas padaryti iš draugo vyrą, atsineša į mokyklą pornografinių žurnalų, bet juos aptinka mokytojas, ir Džidži trumpam pašalinamas iš mokyklos.

Regime pirmąsias Adalberto pastangas elgtis garbingai ir drąsiai. Jis nueina pas Džidži tėvą – pagarsėjusį smarkuolį, mėgstantį paleisti į darbą kumščius. Nors ir labai jaudindamasis, Adalbertas sugeba jam įrodyti, kad Džidži tik norėjo jį iš naivaus vaiko paversti subrendusiu vaikinu, o tai buvo tiesiog būtina!

Smagu stebėti, kaip įvairiai suaugusieji reaguoja į šiuos Adalberto pokyčius. Matome, kaip močiutė ir tetos suglumsta ir pasipiktina, nes yra tvirtai įsitikinusios, kad mokykla turi būti griežta ir ribota, tėvas tik prisimena savo paauglystę, bet jokių veiksmų nesiima, o senelis, atvirkščiai, elgiasi taip, lyg būtų iš visų jauniausias.

Įdomūs motinos pokyčiai: iš pradžių buvusi tradicinių ar net snobiškų pažiūrų, ji ima palaikyti drąsų ir modernų sūnaus pasirinkimą. Pats Adalbertas į tokią mamos kaitą reaguoja su nuostaba ir sutrikęs savęs klausia, kokia to priežastis.

Vienas simpatiškiausių knygos suaugėlių – Džidži tėvas. Jis visiems kelia baimę, ir Adalbertas su juo bendraudamas negali sulaikyti virpulio. Tačiau būtent Džidži tėvas geriausiai supranta, kaip nelengva berniukams tapti vyrais, o kartu išlikti dorais vaikinais.

Paskutiniuose dviejuose skyriuose pūsteli kitokie vėjai. Artėja mokslo metų pabaiga, laikas bėga ir palieka savo pėdsakus – knygos veikėjai keičiasi ir išoriškai, ir iš vidaus. Kai Džidži grįžta į mokyklą, Adalbertas jau susodintas su kitu klasės draugu – Pjeru, kuris panašesnis į jį ir sudėjimu, ir charakteriu. Adalbertas dvejoja, blaškosi tarp įvairių nuomonių ir spėlionių. Jį labai paveikia viena Pjero mintis apie suaugusiuosius: „Jie nenori, kad mes vartytume tuos nepadorius žurnaliūkščius, nes bijo, kad nepaklaustume, ar jie irgi taip daro.“

Paskutinis šio puikiai suręsto pasakojimo skyrius susijęs su pirmuoju, kuriame Adalbertas pasakojo apie save aštuonmetį. Didžiausias rūpestis jam tada atrodė iškritęs pieninis dantis, nes berniukas jautėsi bedantis ir „bjaurus kaip senelis, kai išsiima dantų protezus“. Be to, tada jis bjaurėjosi savo drauge Luizela, kuri buvo apkūnoka ir tokia bedantė, kad kai juokdavosi, net seilės tikšdavo.

Paskutiniuose knygos puslapiuose Adalbertas po kelerių metų vėl susitinka Luizelą ir apstulbsta pamatęs, kokia ji graži ir simpatiška. Adalbertas suskumba ją pakviesti į namie rengiamą šventę ir pasiūlo kartu atsivesti draugių – šįkart Džidži negalės skųstis, kad trūksta merginų!

Bėgantis laikas ir tai, kaip jis keičia žmogaus išorę, požiūrį ir poelgius, ypač tarpsnyje tarp vaikystės ir paauglystės, bei pamažu atsiskleidžiantys maži pasaulio atradimai kai kam gali pasirodyti ne itin svarbios pasakojimo temos. Tačiau rašytojui tai pavaizduoti labai nelengva. Nanetti sugeba padėti jauniesiems skaitytojams pajusti laiko vertę.

Apysakoje Mano senelis buvo vyšnia greta pagrindinės gyvenimo, kuris tęsiasi ir po mirties, temos randame ir kai kurių Adalberto prisiminimų elementų.

Pagrindinis veikėjas berniukas Toninas gyvena mieste su tėvais. Jo butas yra tame pačiame name kaip ir senelių iš tėvo pusės – Antonietos ir Luidžio, paprastų ir gana nuobodžių miestiečių. Tonino nuomone, visiškai kitokie yra Teodolinda ir Oktavianas, seneliai iš mamos pusės, kurie gyvena kaime, name su sodu, augina gyvulius ir džiaugiasi laisve.

Nanetti ir čia įdėmiai žvelgia į socialinius skirtumus, juos vertindama nevengia lengvos ironijos, puikiai suprantamos ir skaitytojui vaikui:

„Mama pasakojo, jog vestuvių proga senelis norėjęs suruošti iškilmingus pietus sode, bet seneliai Luidžis ir Antonieta nesutikę – dėl musių ir uodų. Todėl sode buvo padarytos tik nuotraukos, o paskui visi nuvažiavo į restoraną. Senelis Oktavianas ten turėjo valgyti austres, kuriomis visada šlykštėjosi, ir kitą dieną prastai jautėsi.“¹

Autorė akcentuoja ryšį su gamta, kuris apibūdina gyvenimą kaime kaip daug gyvesnį ir konkretesnį nei miesto senelių. Gėlės, medžiai, paukščiai, naminiai gyvūnai nėra atskirti nuo žmonių gyvenimo kasdienybės, bet veikiau su ja susipina ir kuria bendrą nuotaiką.

Antai senelė Teodolinda labai myli žąsį, vardu Alfonsina, o ši visą laiką ją sekioja, lyg būtų draugė ar artima giminaitė. Kai senelė miršta, senelis, visiškai nesirūpindamas, ką pamanys žmonės, į laidotuves vyksta nešinas tylia ir ramia Alfonsina. Vėliau namuose, kuriuose tvyro gedulas, žąsis tarsi įkūnija mirusią senelę. Šis motyvas laikui bėgant niekur nedingsta, Nanetti randa tinkamų akimirkų jam priminti, tačiau išvengia nereikalingo kartojimosi ir padaro žąsį kasdienio gyvenimo šilumos simboliu.

Senelis myli vyšnią, kurią pasodino priešais namą tą dieną, kai gimė dukra – būsima Tonino mama. Medis, kuriam jis davė Feličės vardą, išaugo didžiulis. Toninas mato išsikerojusią vyšnią ir kalbėdamasis su seneliu kasdien joje įžiūri kai ką daugiau nei augalą. Nuostabūs puslapiai, kuriuose senelis moko, kaip klausytis vyšnios kvėpavimo – garso, kurio vaikas jau niekada nepamirš:

„Sėskis čia, – tarė, padarydamas man vietos šalia savęs. Kai atsisėdau, apkabino mane per pečius ir ranka uždengė akis. / – O dabar pasakyk man, ką matai, – sušnabždėjo. / Atsakiau, kad matau tik tamsą, bet jis mane pertraukė: / – Gerai įsiklausyk. / Išgirdau tylų tylų cypsėjimą, paskui kažkokį bruzdesį lapuose. / – Ten zylės lizdas. Matai mamą, nešančią maistą savo mažyliams? / Matyti nieko nemačiau, bet girdėjau sparnų plazdėjimą ir tylų cypsėjimą. Kaip jie šaukė! / – Ji maitina savo mažylius, – paaiškino senelis. – O dabar dar paklausyk. / Išgirdau garsų dūzgimą. <…> – Supranti? Jei susikaupęs gerai įsiklausai, gali išgirsti daugybę dalykų, lyg būtum atsimerkęs. O dabar paklausyk, kaip kvėpuoja vyšnia. / Vėl užsimerkiau ir pajutau, kaip švelnus vėjo gūsis paliečia man veidą, kaip lėtai lėtai virpa vyšnios lapeliai. / – Tikrai, seneli, Feličė kvėpuoja, – nustebau“ (p. 28–29).

Pamažu vis ryškėja svarbiausias knygos motyvas – gyvenimo ir mirties santykis. Kaip gerai žinome, mirties tema ilgai buvo laikoma netinkama vaikų literatūrai, bijantis traumuoti ar skaudinti jaunuosius skaitytojus. Vienas žymiausių italų autorių Roberto Piumini panaikino šią spragą parašydamas du šedevrus – Straliskas (Lo stralisco, 1987) ir Aš ir senelis  (Mattia e il nonno, 1999). Netrukus šiomis temomis pradėjo rašyti ir kiti autoriai, bet siekiant, kad knygos nekeltų per didelio nerimo, baimės ar nepaguodžiamo liūdesio, visada buvo išlaikomas atstumas.

Kartą, kai senelis be ašarų akyse prisimena prarastą savo gyvenimo draugę senelę, Toninas jo pasiteirauja: „Ar tau negaila, kad ji mirė?“ Ir tada pasiaiškina, kodėl to klausė: „Visada matydavau, kad kalbėdami apie mirusįjį visi nutaisydavo rimtus veidus ir imdavo dūsauti, net tada, kai jį vos pažinojo. Bet senelis, kalbėdamas apie senelę, niekada nebūdavo liūdnas.“ Senelis patvirtina: „Man ji nėra mirusi, Toninai. Kol tave kažkas myli, tol nesi miręs. Atmink tai“ (p. 52).

Vyšnia Nanetti knygoje – viena iš mirties interpretacijų, metafora, suprantama vaikui ar paaugliui ir panaikinanti amžino atsisveikinimo baimę. Pasitelkęs vaikišką logiką, Toninas išplėtoja šią mintį:

„Ilgai svarstęs priėjau priešingą išvadą: jei tu nemiršti, kol tave kažkas myli, kaip sakė senelis, o mirusio žmogaus nesimato, vadinasi, jis pavirsta į kažką kitą – į tą, kas jam labai patiko gyvenime. Todėl esu tikras, kad senelė tapo žąsimi. <…> Kol mama tvarkėsi po namus, priėjau prie senelio ir paaiškinau jam savo teoriją. Senelis tyliai, labai atidžiai išklausė, paskui paglostė man galvą. / – Žinai, ir aš panašiai galvojau. O kuo galėčiau pavirsti aš? – paklausė manęs. / Atsakiau net nedvejodamas: / – Vyšnia“ (p. 55–56).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pasakojimas šioje knygoje, kaip ir Adalberto prisiminimuose, patikėtas vaikui. Šis puikus Nanetti sprendimas leidžia geriau perprasti pagrindinio veikėjo asmenybę ir visus jos ypatumus. Matome daug klausimų, kartais išreikštų tekste ir grafiškai, kartais tik numanomų, bet jie neatspindi nerimo, o veikiau rodo, kad gyvenimas yra nuotykis, kartais sudėtingas, bet gražus dėl pateikiamų netikėtų atsakymų į klausimus.

Pasakojimas pirmuoju asmeniu šioje knygoje pabrėžia vaiko gebėjimą remtis tikrove. Bet atsiplėšus nuo šios tikrovės jam kyla nuostabių minčių, pavyzdžiui, kad močiutė pavirto žąsimi Alfonsina, o senelis – vyšnia Feliče. Ir nuo to vaiko asmenybė nė kiek nepasikeitė, gal net praturtėjo.

Medis – tarsi senelio būties tęsinys po to, kai šis jau iškeliavo amžiams. Jis suteikia įvykiams greito ritmo ir konkretaus veiksmo, kurie pagyvina visų Nanetti knygų pasakojimą.

Pagrindinį kūrinio veikėją senelį autorė apdovanoja gera nuotaika, sveiku humoru ir trupučiu keistumo, kurio taip stinga miesto seneliams. Šie bruožai kiek išblunka, kai senelis sutrinka, išsigąsta ir supyksta sužinojęs apie savivaldybės sprendimą atimti iš jo dalį žemės naujai autostradai tiesti. Viskas užsitęsia, senelis miršta, ir toliau žemės nusavinimui bando priešintis jo dukra, Tonino motina.

Berniuko tėvas pasakojime nėra svarbus. Tai miesto žmogus, įnikęs į savo darbus ir daug mažiau nei žmona ir sūnelis romantizuojantis namą kaime. Dėl šio požiūrių skirtumo vyro ir žmonos santykiai atšąla, ir tai priveda prie skyrybų. Toninas su mama apsigyvena senelio name, berniukas pradeda lankyti kaimo mokyklą.

Pasakojimo kulminacija – diena, kai mero įsakymu į senelio sodą atvažiuoja buldozeriai, o darbininkai pareiškia, kad dėl vykdomų darbų teks nukirsti vyšnią. Toninas greitai, kaip jį išmokė senelis, įsikaria į pačią vyšnios viršūnę (berniukui ten pavojinga) ir nesutinka išlipti net tada, kai pasirodo gaisrininkai. Vaikas ilgai kovoja su nuovargiu, alkiu ir šalčiu, o tuo metu aplink medį renkasi vis daugiau žmonių: darbininkai, turintys tiesti kelią, valdžios žmonės, visokie smalsuoliai, žurnalistas, Tonino mokytoja, keli jo klasės draugai. Tačiau pasirodo ne taip paprasta iškelti berniuką iš medžio nerizikuojant jo sveikata. Tada įsikiša ir tėvas, grasindamas, jei vaikas nukentės, teismais. Eina valandos ir įtampa vis didėja, kol galiausiai valdžia pasiduoda ir vyšnia išsaugoma.

Knygos pabaiga nukelia skaitytoją kelerius metus į priekį. Matome laimingą pabaigą – tėvai susitaikė ir apsigyveno kaime, o Toninas jau turi trejų metų sesutę Koriną, su kuria rengiasi kartu karstytis po vyšnią – kad galėtų pasikalbėti su seneliu Oktavianu.

Nemažai skaitytojų patys ar paraginti suaugusiųjų knygos pabaigoje dar kartą apmąstys jos pavadinimo reikšmę ir pasigėrės iššūkiu, kurį autorė meta gyvenimo laikinumui.

Iš italų k. vertė Laura Vilkaitė

___________________________________

*  Carla Poesio – garsi vaikų literatūros ir iliustravimo meno specialistė, Bolonijos knygų mugės konsultantė. 2011 m. vasarą viešėdama Lietuvoje, ji susipažino su „Rubinaičio“ žurnalu ir sutiko parašyti straipsnį apie vieną garsiausių Italijos vaikų rašytojų Angelą Nanetti. Rašytoja 2004 ir 2006 m. buvo pristatyta H. Ch. Anderseno premijai, jos knygos įrašytos į IBBY Garbės sąrašą.

¹  Nanetti, Angela. Mano senelis buvo vyšnia / iš italų k. vertė Tautvydė Daujotytė; iliustr. Rūta Baltakienė. Vilnius: Alma littera, 2003, p. 13. (Toliau cituojant nurodomas tik puslapis.)

Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 4 (60)