Džiunglių valdovas vėl grįžta
Mūsų leidėjai nenoriai imasi senosios pasaulinės vaikų literatūros klasikos ir ypač tekstų, kurie jau žinomi, išversti anksčiau. Suvokimas, kad klasikos vertimus būtina atnaujinti, kad kultūringos tautos jų turi po keletą, mums dar nėra tapęs savaime suprantamu dalyku. Tai sakytina ne tik apie vaikų literatūrą. Galima suprasti ir leidėjus: masinis pirkėjas, prieš keletą metų pasiūlius jam naują puikų Fausto vertimą, kratėsi – oi, mes juk jau turim!.. Vis dėlto tokių vertimų būtinybę turėtų suvokti nors bibliotekininkai. Ypač vaikų bibliotekininkai, nes iki šiol kai kuriuos pasaulio klasikos tekstus lietuvių vaikai skaito tik adaptuotus.
Tiesa, padėtis pastebimai gerėja. Turime naują Johannos Spyri Heidą, kaip suprantu, ir toliau supažindinama su autentišku Daktaru Dolitliu (Hugho Loftingo knygų ciklas), šiemet nudžiugino „Bonus animus“ iš naujo išverstas ir išleistas Marko Twaino Jankis karaliaus Artūro dvare. O šioje recenzijoje norisi pasidžiaugti Rudyardo Kiplingo (Radjardo Kiplingo) Džiunglių knyga* ir išsakyti padėką už ją „Pasvirusio pasaulio“ leidyklai.
1907 m. Nobelio premija apdovanoto Kiplingo kūrybos sąrašas gana ilgas. Jame vyrauja suaugusiesiems rašytos poezijos ir apsakymų knygos, keletas romanų. Vaikams skirtų knygų grupėje – vienuolika kūrinių, iš jų reikšmingiausiais laikomi du – trumpų pasakų rinkinys Šiaip sau pasakojimai (Just so stories, 1902) ir dviejų dalių Džiunglių knyga (The Jungle Book, 1894; The Second Jungle Book, 1895).
Mums, Lietuvos skaitytojams, Kiplingas pažįstamas. Ir gana seniai. Be paminėtų knygų vaikams, jau 1941 m. išverstas jaunimo romanas Kimas. Džiunglių knygą (pirmąją dalį) 1927 m. išvertė Julija Jablonskytė-Petkevičienė. (Jos brolis Jonas beveik tuo pat metu vertė trumpąsias Kiplingo pasakas.) Mano karta skaitė 1959 m. išleistas Džiungles – Mauglį vaizduojantį aštuonių apsakymų-pasakų ciklą, verstą Jurgio Čebanausko. Tas pats vertimas nesėkmingai pakartotas 1988 m. Sakydamas „nesėkmingai“, turiu galvoje bauginančią ir atstumiančią knygos išvaizdą, kurią prisiminę dabartiniai trisdešimtmečiai ir jaunesni kone pasipurto. Ir vienu, ir kitu atveju tai buvo tik garsiosios, didžiosios Džiunglių knygos ištraukos.
O štai dabar sulaukėme viso autentiško leidimo. Kaip jau užsiminta, Kiplingas išleido dvi Džiunglių knygas. Pirmoje skelbiami septyni prozos tekstai, antroje – aštuoni. Negana to, kiekvieną jų baigia, o dažnai ir pradeda (kartais – įsiterpia į vidų) eiliuotas tekstas, dažniausiai įvardijamas kaip daina ar giesmė, kai kur – himnas, kurį skaitydamas pagalvoji ir apie lopšinės, raudos žanrą. Kažkodėl pirmosios knygos skyriai numeruojami, o antrosios – ne. (Ar toks buvo autoriaus palikimas, ar taip yra dėl to, kad versta iš skirtingų šaltinių, gali pasakyti tik leidėjai. Mano turimame moksliniame leidime skyriai nenumeruojami.)
Knygos žanrą apibūdinti gana nelengva. Pirmieji leidimai anglų kalba turėjo paantraštę „apsakymai ir eilėraščiai“ („short stories and poems“). Kaip žinome, angliškos ir lietuviškos žanrų sąvokos ne visada sutampa. Šiuo atveju „short stories“ pavadindami apsakymais visai nenurodome tekstų fantastinės prigimties. Naujojo lietuviško leidimo rengėjai ketvirtame knygos viršelyje kūrinius įvardija kaip pasakėčias, kas mums neatrodo tinkama. Akivaizdu, kad koją bus pakišęs terminas „fable“, kurį anglų–lietuvių kalbų žodynai pirmiausia verčia kaip „pasakėčia“. Deja, anglų folkloristai ir literatūrologai „fable“ arba „beast-fable“ vadina tai, ką mes – pasakomis apie gyvulius (Leonardo Saukos siūlymu – žvėrių pasakomis) ar pan. Džiunglių knygą tyrėjai sieja su mitais, legendomis, liaudies pasakomis, „kuriose žmogui padeda gyvūnai“, tačiau pasakėčios terminas – toks, kaip mes jį šiuomet suprantame, – jai mažiausiai tinka. Būtų įprasčiau knygą vadinti literatūrinių, o jeigu norime tiksliau, – animalistinių, antropomorfinių pasakų rinkiniu: juk visuose tekstuose vaizduojami kalbantys, sužmoginti gyvūnai.
Atkreipę dėmesį į Mauglio istorijas, privalėtume pastebėti Kiplingo novatoriškumą, vieno liaudies pasakos principo apvertimą: jo pasakojimuose ar pasakose ne gyvūnai kalba žmonių kalba, o žmogus išmoksta gyvūnų kalbą. Štai atsidūręs tarp žmonių jau ūgtelėjęs Mauglis labai greitai išmoksta žmonių kalbą ir skyriuje „Užleiskite džiungles!“ tampa vertėju – Akelai, Bagirai ir kitiems gyvūnams perteikia, ką sako žmonės. Beje, ir nesusijusiame su Maugliu skyriuje „Jo didenybės tarnai“ pasakotojas paaiškina: „Laimė, iš vietinių gyventojų buvau šiek tiek pramokęs gyvulių kalbos…“ (p. 145).
Dar svarbesnis Kiplingo novatoriškumas, palyginti su liaudies pasakomis, yra tai, kad jis, kurdamas supasakintą pasaulį, siekia skaitytojams suteikti objektyvios, stebėjimu ir moksliniais šaltiniais pagrįstos informacijos apie gamtą: „Turite žinoti, kad vilkas visada griebia aukai už gerklės arba kanda į šoną, tuo tarpu raudonasis šuo dažniausiai kanda pilvan“ (p. 327); „Rikis Tikis Tavis buvo mangustas, iš kailio ir uodegos labai panašus į nedidelį katiną, bet galva ir įpročiais buvo panašesnis į žebenkštį“ (p. 104); „Kai ruoniukas pajuto odos dilgčiojimą, motina paaiškino, kad jis mokosi „pažinti vandenį“, o dilgčiojimas ir perštėjimas reiškė, kad greitai oras subjurs, todėl reikia kuo skubiau plaukti tolyn, jei nori išvengti audros“ (p. 87). Tokių citatų su konkrečia gamtine informacija galėtume pririnkti daug, jos liudija svarbų pažintinį knygos klodą.
Šios citatos buvo iš pasakojimų (pasakų), nesusijusių su Maugliu, – tokių pirmoje dalyje yra keturi, o antroje – trys. Vienus iš jų („Rikis Tikis Tavis“, „Baltasis ruonis“) lietuvių skaitytojai gal ir yra girdėję ar skaitę, kai kurie kiti („Laidotuvininkai“, „Jos didenybės tarnai“ ir kt.) turbūt bus nauji. Įdomu, kad, pavyzdžiui, „Kvaikvernas“ nesusijęs nei su džiunglių pasauliu, nei su gyvūnija. Jame pasakojama apie inuitų, eskimų tautos, papročius. Vis dėlto ir šiame pasakojime vyrauja gyvenimo rūstis, išbandymas, kova už būvį, o herojus – paaugliško amžiaus.
Nežinau, kaip kitiems skaitytojams, bet man – kad ir kaip žiūrėsi – giliausiai širdin ir atmintin smenga Mauglio istorija. (O gal geriau sakyti – istorijos?) Kritikai samprotauja (o ir mes patys nesunkiai pastebime), kad aštuoni pasakojimai apie Mauglį („Mauglio broliai“, „Ka medžioja“, „Tigras! Tigras!“, „Kaip atsirado baimė“, „Užleiskite džiungles!“, „Karaliaus akstinas“, „Raudonieji šunys“, „Pavasaris“) nevalingai dėliojasi į rišlią vienumą, formuojasi į apysakos-pasakos žanrą. Nors, beje, akivaizdu, kad autorius neturėjo išankstinio sumanymo kurti didesnės apimties kūrinio ar ciklo. Štai pirmojoje, įvadinėje pasakoje sužinome, kaip tigras Šerchanas pagrobia vienerių metų žmonių vaiką, pantera prie Pasitarimų uolos jį išperka paaukodama jautį, ir berniukas Mauglis lieka gyventi vilkų irštvoje. Iš Šerchano frazės „Jau dešimt sezonų jis drumsčia džiunglių ramybę“ arba vilkų (tų, kuriuos Šerchanas primokė, kad „žmogaus vaikui ne vieta vilkų rujoje“, p. 20) urzgesio „Tai buvo prieš dešimt metų“ (p. 25) galime suvokti, kokią laiko atkarpą aprėpia pirmasis pasakojimas. Pirmo skyriaus pabaigoje Mauglis, maždaug dvylikametis, palieka džiungles ir grįžta pas žmones. Antroje istorijoje jis vėl vaikas, vėl džiunglėse. Trečioje ir paskutinėje pirmos knygos istorijoje apie Mauglį pasakojama, kad jis, atstumtas žmonių, „išėjo į džiungles ir medžiojo su keturiais vilkais. Tačiau jis ne visada buvo vienišas, nes po kelerių metų užaugo, tapo vyru ir vedė. / Bet tai jau istorija suaugusiems“ (p. 77). Tame pačiame pasakojime tigrui Šerchanui nudiriamas kailis, bet antroje knygoje jis ir vėl gyvas. Tai rodo, kad rašytojas Mauglio nuotykius vis ketindavo užbaigti, bet vėl juos tęsdavo, kad ta istorija jį patį, matyt, vis labiau įtraukė, – antroje knygoje šiam veikėjui skirti net penki pasakojimai iš aštuonių.
Mauglio ciklas, be abejonės, yra Džiunglių knygos centras, jame išryškėja autoriaus pažiūros ir idėjos. Pagrindinė šio ciklo (kaip ir visos knygos) tema – žmogaus ir gamtos santykiai – įgauna filosofinį skambesį, tampa tam tikru apibendrinimu. Rašytojas sukuria įdomų, egzotišką šeimos (arba šeimos darinio) modelį. Mauglis priimamas į irštvą, maitinamas motinos Vilkės pienu, tampa jos numylėtiniu, jis turi tiesioginį tėvą Vilką, o Akela, „didysis pilkas Vienišas Vilkas, jėga ir sumanumu vadovavęs vilkų rujai“ (p. 14), yra simbolinis jo tėvas. Mauglio dėdės ir tetos – lokys Balu, „mokantis vilkiukus Džiunglių įstatymo“ (p. 15), juodoji pantera Bagira, „mokiusi Mauglį vaikščioti ramiai, medžioti lėtai ir niekuomet jokiu būdu neprarasti savitvardos“ (p. 169), ir galingasis smauglys Ka. Jie yra ir Mauglio ugdytojai, kilnieji globėjai. O didysis priešas – tigras Šerchanas, demagogų lyderis, esantis už įstatymo ribų.
Kas tas džiunglių įstatymas (iki šiol ausyse skamba puikiai lietuviškai įgarsintas panteros Bagiros balsas iš animacinio filmo: „Džiunglių įstatymai saakoo…“)? „Džiunglių įstatymas, nieko nereikalaujantis be pagrindo, visiems žvėrims draudžia pulti žmones…“ (p. 10). Mat žmonės – „silpniausios ir mažiausiai gebančios apsiginti gyvos būtybės, todėl sudraskyti žmogų – žema“ (p. 10). Džiunglių įstatymas draudžia ką nors užmušti sausros metu, kai „vanduo svarbesnis už maistą“ (p. 168), ir panašiai. Kiplingas sukuria ne tik ypatingą šeimos modelį, – Mauglio istorijose įžvelgiama ir tam tikra visuomenės sistema, tam tikras sociumas. Gyvūnų pasaulis turi karalių – dramblį Hatį. Jau minėti Mauglio globėjai kartais apibūdinami kaip aristokratai, ištikimi kariai. Vilkai – garbingi piliečiai. Niekingų anarchistų gaują reprezentuoja beždžionės, niekingas pakalikas – šakalas Tabakis. Apskritai Kiplingo kūrybos ir gyvenimo žinovai pabrėžia, kad jis pripažino tvarką, hierarchiją, jam buvo svetimas romantikų išaukštintas individualumas.
Nagrinėdamas gamtos ir civilizacijos temą, Kiplingas palaiko realistinėje prozoje (Ernesto Setono Thompsono, Jameso Curwoodo ir kt.) suformuluotą idėją, kad gyvūnai neretai yra moralesni, logiškesni už žmones. Žmonės „žudo silpnesnius ne dėl maisto, bet vedini malonumo“ (p. 224), „Žmonės žudo net ir nemedžiodami, tiesiog savo malonumui ir iš neturėjimo kas veikti“ (p. 270), – aiškiai teigia rašytojas. Kaip žmogų apakina materialinės vertybės, brangakmenių blizgesys, raiškiai parodyta pasakojime „Karaliaus akstinas“. Mauglis iš Šaltųjų Urvų, iš apleisto miesto griuvėsių, išneša brangakmeniais nusagstytą akstiną, t. y. badiklį drambliams valdyti, ir netrukus regi vienas kitą dėl jo nužudžiusius net šešis žmones.
Filosofinį šio kūrinio pradą ypač lemia ypatinga Mauglio padėtis tarp gyvūnų ir žmonių. Svarstymai šia tema prasideda jau pirmame skyriuje. Dalį gyvenimo narve praleidusi pantera Bagira Mauglį įtikinėja: „Ir kaip aš grįžau į džiungles, taip tu galiausiai turėsi grįžti pas žmones, nes jie yra tikrieji tavo broliai“ (p. 20). Mauglis džiunglių pasaulyje yra silpnesnis fiziškai, bet stipresnis sumanumu, vidine jėga. Jis drąsiai priešinasi Šerchanui ir jį įveikia, dauguma žvėrių, net pati pantera, negali atlaikyti Mauglio žvilgsnio. Ilgainiui Mauglis džiunglių pasaulyje tampa autoritetu. Antroje knygoje skaitome: „Ka niekuomet nesišaipė iš Mauglio ir, kaip ir kiti džiunglių gyventojai, laikė jį džiunglių valdovu“ (p. 258). Pantera Bagira, matydama įniršusį Mauglį, gėrisi: „Ar tu tas pats plikas vaikas, kurį labai seniai užtariau prieš vilkų rują? Džiunglių valdove, kai jėgos mane apleis, užtark žodį už mane ir Balu – kalbėk už mus visus! Mes prieš tave – tik neapsiplunksnavę vaikai! Sulaužytos šakelės po tavo kojomis! Elnių vaikai, pasimetę nuo mamos!“ (p. 225). Pastaroji citata – iš paties dramatiškiausio, veiksmingiausio skyriaus „Užleiskite džiungles!“, kuriame pavaizduoti sudėtingi, konfliktiški Mauglio santykiai su žmonėmis. Kaip jie tokie susiklostė? Keletą mėnesių gyvendamas kaime (kaip galime suprasti, savo gimtajame kaime), moteriškės Mesua namuose (paskutiniame skyriuje jau visai aiškiai pasakoma, kad Mauglis yra tigro pagrobtas jos sūnus, vardu Natu), Mauglis įžeidžia seną medžiotoją Buldeo (anot kritikų, tipišką pasipūtusį suaugėlį), mat išaiškėja, kad Mauglis daug geriau už jį pažįsta gamtą. Kai Mauglis nukauna Šerchaną, Buldeo gviešiasi į tigro kailį ir žadėtąjį apdovanojimą. Akelos padedamas Mauglis įveikia Buldeo, bet apkaltinamas raganavimu ir, apmėtytas akmenimis, išvejamas iš kaimo. Tai įvyksta pasakojime „Tigras! Tigras!“ iš pirmos dalies. Mauglis čia suformuluoja savo dvilypę padėtį: „Paskutinį kartą mane išvijo, nes buvau žmogus. Dabar veja, nes esu vilkas“ (p. 75). Skyriuje „Užleiskite džiungles!“ Buldeo pakyla į atvirą kovą su džiunglėmis. Mauglis, ypač įskaudintas, kad kaimo žmonės pasmerkė jį priglobusią Mesua ir jos vyrą, ryžtasi keršyti ir, prieš tai išgabenęs Mesua kitur, sunaikina visą kaimą. Jauniesiems skaitytojams daug džiaugsmo turėtų suteikti scena, kurioje įniršę kaimiečiai ateina žudyti Mesua ir jos lovoje randa panterą…
Gamtos ir civilizacijos santykių tema iki galo išrutuliojama gana poetiškame paskutiniame pasakojime „Pavasaris“. „Džiunglių gyventojams pavasarį atsiranda daug reikalų, Mauglis girdėdavo juos kriuksint, stūgaujant ir švilpaujant, priklausomai nuo jų giminės“ (p. 338). Visi gyvūnai mokosi pavasario dainos. Maugliui septyniolika, jis pasijunta vienišas, nelaimingas, kažką keista jaučia savo kūne. Tikrai įspūdingi savistabą, savivoką, kūno brandą perteikiantys puslapiai! Mauglis susiranda naujuosius Mesua namus, kažkur fone šmėkšteli merginos paveikslas… Aprašomi jaudinantys paskutiniai susitikimai su Balu, su Ka. „Kai susitikome Šaltuosiuose Urvuose, jau tada tai žinojau, žmogiūkšti, – pasakė Ka, pasisukdamas savo galingais vingiais. – Žmogus sugrįžta pas žmones, nors džiunglės jo ir neišvaro“ (p. 353). „Džiunglių valdovas grįžta pas žmones!“ – puldinėdamas nuo vieno prie kito, šūkauja Pilkasis Brolis, su kuriuo Mauglis užaugo irštvoje (p. 353). „Dabar jau ne žmonių vaikas prašosi išleidžiamas iš rujos, bet džiunglių valdovas pats renkasi sau kelią. Kas gi neleis žmogui eiti savais keliais?“ (p. 355), – apibendrina lokys Balu. Tokia jau pasaulio tvarka, tokie dėsniai, ir sunku jiems pasipriešinti, – galbūt taip visą knygą apibendrins skaitytojas… Žmogus aukščiau gamtos pasaulio, taigi turi būti už ją atsakingas, – taip galėtume šią pasakojimo baigmę suaktualinti, sušiuolaikinti.
Džiunglių knyga daro didelį įspūdį – iš jos puslapių dvelkia kažkokia gamtos jėga, tvirtybė. Ir pasakojimo stiprybė. Jaunuosius skaitytojus turėtų žavėti pats Mauglis, kurį galima suvokti ir kaip mitinį, ir kaip pasakų herojų, kaip miško valdovą. Jis gali žavėti fizine jėga, vyriškumu. „Mauglis nežinojo, koks stiprus iš tikrųjų buvo. Džiunglėse, palyginus su kitais žvėrimis, jis buvo silpnutis, tačiau kaime žmonės kalbėjo, kad jis stiprus kaip jautis“ (p. 63). Jis gali žavėti ir vidine jėga, kilnumu.
Iliuziškai įsivaizduoju šią knygą šeštos ar septintos klasės bernioko rankose, užtat labai palankiai vertinu romaninį jos formatą, tinkamą šriftą. Apskritai rengėjų pastangos tinkamai išleisti knygą akivaizdžios – įdėta paaiškinimų, visi skyriai kukliai pailiustruoti, palyginti mažai korektūros klaidų. Labai norėtųsi, kad šį leidinį įvertintų vertimo specialistai, tačiau mano ausiai jis skamba visai natūraliai ir gyvai. Žinoma, abejonių kelia eiliuotų tekstų vertimas. Galbūt vertėjo pasirinkti tradicinį kelią – kviestis į pagalbą poetą? Pavartę originalius Kiplingo tekstus, pamatytume, koks tai kietas riešutėlis vertėjui.
Į Kiplingo Džiunglių knygą atidžiu žvilgsniu būtų galima žiūrėti dar ilgai ir pamatyti dar daug. Bet skubu pasakyti, kad naują šio kūrinio leidimą laikau svarbiu šių dienų verstinės vaikų ir paauglių literatūros pasaulio įvykiu.
________________________________
* KIPLING, Rudyard. Džiunglių knyga / iš anglų k. vertė Ieva Albertavičienė; iliustravo Neringa Žukauskaitė. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2011. – 360 p.: iliustr. ISBN 978-609-8027-05-1
Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 4 (60)
