Paauglių nėštumo tema jaunimo literatūroje

 

Pradėsiu nuo anotacijų: „Lili dar tik keturiolika, ir ji jau laukiasi kūdikio!“ (Jana Frey, Atgal kelio nėra); „Mijai penkiolika. Ji nėščia“ (Julia Green, Labai retai. Kai mėlynas mėnulis); „Gizelai septyniolika. Ji nėščia“ (Jutta Treiber, Mėlynas ežeras šiandien žalias); „Apysaka apie septyniolikmetę Liusę, netikėtą jos nėštumą“ (Sue Dando, Aš palikau kūdikį); „Tai šešiolikmečio Semo pasakojimas apie jį ir jo draugę užgriuvusią naštą. Mergina laukiasi“ (Jean Ure, Kai tau šešiolika)…

Nėštumo tema aktuali ir literatūroje, ir gyvenime, tiek svetur, tiek Lietuvoje. Apie jaunas merginas, kurias per anksti aplankė gandras, rašo įvairių šalių rašytojai ir visi jie prieina prie panašių išvadų. Keletą šios temos knygų, jose išryškėjusius dėsningumus ir bandysiu apibendrinti.

Knygų veikėjų, t. y. paauglystėje pastojusių merginų, amžius – 14–19 metų. Vienos iš darnių šeimų, kitos gyvena su vienu iš tėvų, kai kurios puikios mokinės, o kitos mokykloje retos viešnios… Bet visų jų situacija labai panaši, atnešanti daugybę neplanuotų rūpesčių.

Kodėl paauglės pastoja? Atsakymai įvairūs. Vienos, apsvaigusios linksmame vakarėlyje, lengvai atsiduoda savo vaikinui, kitos tiesiog nori išbandyti tai, kuo giriasi draugės, nenori pasirodyti senamadiškos ar atsilikusios. Viena veikėja buvo išprievartauta. Dažnai mergina labai pasitiki savo vaikinu, kuris tvirtina, kad tikrai nieko neatsitiks. Neatsakingai praleidus naktį, vėliau būna per vėlu ką nors pakeisti. Kai kurios knygose vaizduojamos merginos neapsišvietusios, naivios, tiki, kad visada viskas baigiasi laimingai. Kvailiausia, kad jos mano, jog jau yra suaugusios: juk bendraamžiai tuo jau užsiima, tai ir jos neturėtų iš jų išsiskirti.

Susitaikiusios su mintimi, kad pastojo, merginos supranta atsidūrusios kryžkelėje: darytis abortą ar gimdyti, atiduoti kūdikį įvaikinti ar auginti jį pačiai. Pirma šioms merginoms šovusi į galvą mintis, kurios jos nusigriebia kaip skęstantis – šiaudo, – nutraukti nėštumą. Paauglės mano, kad išgrandyti gyvybę – paprasčiausia išeitis, lengviausias ir patogiausias būdas grąžinti gyvenimą į senas vėžes. Merginos svarsto: tai legalu, niekas to nesužinos, tai trumpa, palyginti nepavojinga operacija, net neskaudės. Jos nori baigti mokyklą, studijuoti universitete ir taip toliau.

Užsimezgusią gyvybę merginos įvardija kaip ląstelių rinkinį, drebučių gumulėlį, keletą embrionų, viduje tūnantį mažytį Kitą, kaip Būtybę, augančią jose. Jos mano, kad vėliau nesijaus kaltos, nes dabar nenori turėti vaikų, todėl turi teisę nutraukti nėštumą, be to, juk taip gera būti jaunai ir laisvai, o vaikis šį jaunystės džiaugsmą užverstų krūvomis vystyklų ir pieno mišinukų. Merginos jokiu būdu nenori leisti pasroviui nuplaukti nerūpestingoms jaunystės dienoms. Man įsiminė Gizelos iš knygos Mėlynas ežeras šiandien žalias mintys: „Jeigu aš nutrauksiu nėštumą, tai dar nereiškia, kad nužudysiu žmogų, nes tai, kas vystosi manyje, kol kas dar nėra žmogus. Bet ar tai tiesa? Kada žmogus tampa žmogumi? Dvidešimt antrą dieną, kai pradeda plakti širdis? Aštuntą savaitę, kai galima išmatuoti smegenų impulsus? Ar tik po penkioliktos savaitės, kai nutraukti nėštumą jau yra nelegalu?“ Graudu, bet tokie pamąstymai tėra melas siekiant nustumti sielvartą ir kuo greičiau viską sutvarkyti. Taip sau meluodamos, jos pačios patiki tuo melu ir šiek tiek atsikvepia.

Nėštumas neilgai lieka paslaptis, jis išaiškėja. Merginos supranta, kad turi kam nors pasisakyti. Atrodytų savaime aišku, kad pirmiausia derėtų pasisakyti kūdikio tėvui, nes jis taip pat atsakingas už neatsargaus elgesio padarinius. Tai privalu žinoti ir merginų tėvams, kurie yra jų globėjai ir jas išlaiko. Protas liepia paauglėms eiti tokiu keliu, bet širdis niekaip nenusileidžia ir nerimas priverčia jų ranką paspausti draugės durų skambutį. Deja, draugė tokia pat nepatyrusi, naivi, tokiose situacijose prarandanti sveiką nuovoką. Bet guodžia mintis, kad ja galima pasitikėti, ji nesmerks, o pasidalyta paslapties našta, taps lengvesnė.

Neilgai trukus ir merginų tėvai sužino šią naujieną. Jos bijo tėvų reakcijos, nes jie dukras auklėjo, dėjo daug vilčių, o jos juos nuvylė. Merginos įsitikinusios, kad tėvai puls jas smerkti, o tai paaugles labai palaužtų. Juk jaustis kaltai – visų sunkiausia. Tėvai elgiasi įvairiai. Kad ir kokią išeitį jie siūlytų, apsispręsti tenka pačioms merginoms.

Na, o koks kūdikių tėvų vaidmuo? Jie apie savo neapdairaus elgesio padarinius dažniausiai sužino iš kitų, nes pastojusios jų merginos mano, kad jiems nebūtina to žinoti. Būsimų mamų požiūriu, kūdikis priklauso tik joms, yra jų vienų reikalas. Be to, savo nusivylimui, paauglės neretai supranta, kad tai, ką jautė vaikinams, buvo tik trumpalaikis susižavėjimas. Turbūt nereikia stebėtis, kad vaikinai, sužinoję šią naujieną, irgi nenudžiunga. Juos apima baimė, net siaubas, jie sutrinka, nes vengia tvirtų santykių ir įsipareigojimų, juk jie dažniausiai taip pat dar tik paaugliai ir tikrai nėra pasirengę prisiimti tėvystės rūpesčių.

Taigi jaunimo knygų autoriai stengiasi nesmerkti nėščių nepilnamečių, bet nori visiems, ypač merginoms, pasakyti, kad vaikelis paauglystėje yra didžiulis vargas. Visuose kūriniuose labai gražiai atskleidžiama, kad tai, iš ko atsiranda vaikai, nėra skirta vaikams. Tačiau jei jau taip nutinka, merginos turi prisiimti atsakomybę kaip suaugę žmonės. Tokios knygos tarsi siekia atbaidyti jaunuoles nuo lytinių santykių paauglystėje ar bent jau skatina elgtis atsakingiau.

Kaip manote, ką norėtų pasakyti Lili, Mija, Gizela ir kitos veikėjos? Manau, jų linkėjimas būtų labai paprastas: „Neskubėkite gyventi, nes atgal kelio nėra.“

Rusanda Žiogaitė,

Raguvos gimnazija, 11 klasė

Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 4 (60)

Įžanginis

Kaip tapti vaikų rašytoju?

Straipsniai

TARP „VISAI TIKROVIŠKA“ IR „LABAI FANTASTIŠKA“ (Pasakos ir realizmo sąlydis kai kuriuose lietuvių autorių tekstuose)
ŠVIESOS PAVEIKSLAI: VYTAUTĖS ŽILINSKAITĖS KNYGŲ ILIUSTRACIJOS
ŽVILGSNIS Į ANGELOS NANETTI KŪRYBĄ
KAIP PRISIJAUKINTI „TRIUŠELĮ PETRIUKĄ“ (Patarimai auklėtojams ir mokytojams)

Mano vaikystės skaitymai

MAMOS KEPTA DUONA TĖTĖS RANKOSE

Paskaitykim, mama, tėti!

Traškančios žvaigždės

Supažindiname

NAMINARA – VAIKŲ LITERATŪROS SALA

Atidžiu žvilgsniu

Džiunglių valdovas vėl grįžta
Nauji nuotykiai senų pasakų motyvais
Apie sambūvį su gamta

Laiškai

LAIŠKAS JUBILIEJINIAM SEKMADIENIUI, arba laiškas poetei, prozininkei, vertėjai, Lietuvos nacionalinės premijos laureatei RAMUTEI SKUČAITEI
Skaitymo naktis bibliotekoje
Jubiliejinė vaikų knygos šventė Panevėžyje

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai