TARP „VISAI TIKROVIŠKA“ IR „LABAI FANTASTIŠKA“ (Pasakos ir realizmo sąlydis kai kuriuose lietuvių autorių tekstuose)

Nuo XIX a. aiškiai skiriame dvi vaikų literatūros atmainas – realistinę literatūrą ir literatūrines pasakas. Australijos mokslininkas Johnas Stephensas literatūrinės pasakos (taip pat fantasy) ir realizmo ribą laiko „pačia svarbiausia skirtybe klasifikuojant grožinę vaikų literatūrą“¹. Maria Nikolajeva šiai nuostatai šiek tiek prieštarauja: „Aš nežiūriu į literatūrinę pasaką ir fantasy kaip į realizmo priešpriešą.“² Fantasy, literatūrines pasakas ir kitus panašius žanrus ši mokslininkė vadina nemimetiniais žanrais³ (angl. non-mimetic modes; kai kurių žinynų vertėjai siūlo lietuvišką „moduso“ terminą⁴) ir sako, kad vaikų literatūroje „mimetinių žanrų ir žanrinių tipų įvairovė labai didelė“, „nemimetiniai žanrai taip pat labai įvairuoja, o fantastinių elementų mastas ir prigimtis formuoja aibę tarpusavyje susijusių kūrinių“⁵.

XX a. vaikų ir paauglių literatūroje abi šios žanrinės grupės ar literatūros tipai, atmainos keisdamosi išplėtė savo ribas. Anot Lucy Pearson ir Kimberley Reynolds, „nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio grožinės realistinės literatūros prigimtinės stilistinės ir rūšinės ribos darėsi vis pažeidžiamesnės, nestabilios“⁶. Mokslininkės daro išvadą: „Šiuolaikinės vaikų literatūros realizmas daug įvairesnis, drastiškesnis ir amorfiškesnis nei anksčiau.“⁷ Literatūrinės pasakos laukas, kaip jau sakėme, irgi tapo labai margas, įvairus.

Paminėkime nors keletą užsienio literatūros pavyzdžių, kuriuos labai sunku griežtai priskirti prie realistinių kūrinių arba prie literatūrinių pasakų. Astridos Lindgren atminimo premija apdovanota australų rašytoja Sonya Hartnett savo knygoje Vaiduoklio vaikas (The Ghost’s Child, 2008) pasakoja meilės istoriją, kurios pagrindas visiškai realistinis. Tačiau pagrindinė veikėja, prisimindama savo gyvenimą, kalba apie susitikimus su aborigenų legendų būtybe Narguna, o jos kelionė valtimi per vandenyną turi akivaizdžių literatūrinės pasakos bruožų. Švedų rašytojo Ulfo Starko knyga Murkšlinas ir Turkšlinas (Märklin och Turbin, 2005, liet. k. 2007) vaizduoja du brolius, kurie gyvena be suaugusiųjų, savarankiškai. Jie „pjauna malkas, eina apsipirkti ir švenčia gimtadienius“⁸. Apysaka gana psichologiška, joje subtiliai atskleidžiama vyresniojo atsakomybė už jaunesnįjį, nuotykių ilgesys. O brolių kelionė į dykumą, kurioje jie viliasi surasti savo tėtį lakūną, kupina nuotykių ir humoro. Taigi šią apysaką skaitytume kaip realistinę psichologinę, poetinę prozą, jeigu ne viena aplinkybė: abu berniukai išdygo ir išaugo gėlių vazonėlyje. Islandų rašytojos Kristínos Steinsdóttir knygos Angelas Vakarų rajone (Engill í vesturbænum, 2004, liet. k. 2006) mažasis protagonistas (kartu ir pasakotojas) kai kuriuos savo namo kaimynus tapatina su pasakų „Raudonkepuraitė“, „Jonukas ir Grytutė“ veikėjais. O svarbiausia, jis bendrauja su angelu, kurį mato skraidantį namo laiptinėje, paskui išvysta ant vonios spintelės, galų gale išgabena jį į Vakarų rajone gyvenančio tėvo namus kaip dovaną ką tik gimusiam netikram broliui. Mes, suaugusieji, pasakos apraiškas šioje knygoje nesunkiai galime interpretuoti kaip jautraus vaiko vaizduotės padarinius. O skaitytoją vaiką turbūt labiau veiks paslapties ir stebuklo kupina atmosfera, tokia pažįstama iš literatūrinių pasakų.

Sudėtinga, įvairi realizmo ir pasakos poetikos sąveika yra viena naujausių, įdomiausių ir šiuolaikinės lietuvių vaikų literatūros tendencijų. Ją aptarti galima pasitelkus dviejų autorių – Gendručio Morkūno ir Rimanto Černiausko – kūrybą.

Radiologas fizikos mokslų daktaras Gendrutis Morkūnas (1960–2009) suspėjo parašyti tik penkias grožines knygas. Visos jos gana skirtingos. Paskutinė, Iš nuomšiko gyvenimo, pasirodė jau po autoriaus mirties ir neabejotinai atstovauja realizmo poetikos tradicijai. Kitose pastebime labai stiprią pasakos ir realizmo tarpusavio absorbciją. Ypač tai akivaizdu visus mus nustebinusiame rašytojo debiute – apysakoje paaugliams Vasara su Katšuniu (2005), kurią iki šiol ne visai gebame apibūdinti, paaiškinti ir įvertinti.

Vasara su Katšuniu stebina savo pasakojimo energija. Pasakotojas daug samprotauja, jauti, kad pasakoti jam labai smagu. Kalbėdamas jis nuolat prisimena, pagalvoja – knygoje daug siužeto digresijų. Su pasakotoju susijęs labai svarbus publicistinis knygos klodas. Jis samprotauja apie tėvų ir vaikų santykius, kad pasaulis labai įdomus, kupinas stebuklų. Bene svarbiausias Morkūno kūryboje kritikuojamas dalykas – autoritariškas suaugusiųjų elgesys su vaikais. Pagrindinis šio kūrinio veiksmas vyksta realistinėje erdvėje, šiuolaikiniame mieste. Protagonistas yra berniukas Bernardas. Jis jaučiasi vienišas, yra liūdnas, nori užaugti, svajoja turėti šunį. Tą realizmą staiga sugriauna keista būtybė (kaip šiandien sakoma reklamose, „du viename“) Katšunis, katinas ir šuo vienu metu. Kūrinyje keletą kartų paminima Lindgren knyga Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo. Katšunio atsiradimo motyvas išties panašus kaip ir garsiojo Lindgren herojaus (ir vienas, ir kitas pasirodo pagrindiniam veikėjui išgyvenant išgyvenant vienatvę, yra tarsi psichologinė stokos kompensacija), bet jo funkcija kitokia. Iš pirmo žvilgsnio Katšunis yra nonsensiška būtybė – dviejų priešybių junginys. Vis dėlto jis visai kitoks nei plačiai žinomas lojantis krokodilas iš Otfriedo Preusslerio knygų apie Plėšiką Hocenplocą. Mat, ar šis padaras yra šuo, ar katė, priklauso nuo to, kas į jį žiūri ir ką mato.

Aptardami pagrindinę siužeto liniją, sakytume, kad kūrinys atspindi vaiko kasdienybę ir kad siužetas yra epizodinės struktūros. Bernardas su Katšuniu klaidžioja po miestą, atsiduria įvairiose vietose. Tiek pagrindinėje veiksmo linijoje, tiek digresijose netikėtai atsiranda antgamtinių reiškinių, pavyzdžiui, Katšunis vis išsiima iš šaldytuvo šilto pieno. Paminėtume ir keletą labiau išplėtotų epizodų. Sendaikčių turguje staiga pradeda kalbėti senas, niekam nereikalingas televizorius, ir tada jį kažkas nuperka. Kitoje scenoje senas namas ima šypsotis, paskui – juoktis, ir statybininkai atsisako jį griauti. Seni daiktai turi stiprią dvasią ir skleidžia jaukumą – tokia autoriaus filosofija. Kitoje vietoje knygos veikėjai sutinka žmogų, kuris gaudo vėjus. Tie vėjai pabėgę (o tiksliau, išvaryti) iš gimtosios salos, dabar juos norima susigrąžinti atgal. Galėtume šiuos vaizdus (puslapius) skaityti kaip iš metaforos išsiskleidusią poetinę prozą, jeigu tie vėjai nebūtų smagiai antropomorfizuoti: kaip teigia pasakotojas, „kai kurie vėjai vedė, turi vaikų; kiti pasijuto nebereikalingi“9. Klaidžiodami po kapines, Bernardas su Katšuniu prieina koplytėlę, įėję į vidų, nulipa kažkur po žeme, patenka į milžinišką kambarį, kuriame telpa visos pasaulio knygos. Sakytume, tai akivaizdus persikėlimas į antrinį pasaulį, kuris toks svarbus, būdingas originaliosioms literatūrinėms pasakoms. Tačiau keista, kad tame pasaulyje daugiau nieko fantastiško tarsi nėra. Autorius (pasakotojas) įtaigiai samprotauja apie knygas ir skaitymą. Antrinio, pasakinio pasaulio vaizdus netikėtai pakeičia eseistika.

Grįžimo istorija (2007) – turbūt svarbiausia Morkūno knyga. Joje pasakojama apie mergaitę, kuri vos gimusi suvokia, kad trukdo tėvams, yra nereikalinga, ir dingsta iš namų. Ir štai kaimo vaikai grįždami iš mokyklos aptinka ją miške grįžtančią į gimtinę. Klausiamà, kur praleido dvylika metų, ji atsako: „Vaikų šalyje.“ Puikiai prisimenu, kaip, skaitydamas šį tekstą pirmą kartą, akimirksnį patikėjau, kad skaitysiu intriguojančią literatūrinę pasaką, kurios antrinis pasaulis bus toji „vaikų šalis“. Deja, beveik nieko apie tą šalį taip ir nesužinome – tik tai, kad ten atsiduria nelaimingi vaikai. Jokių stebuklinių jos ypatumų nepateikiama. Iš anos mums nepažinios šalies grįžusiai Vilijai tenka pažinti iki šiol nematytą tikrovę ir joje pritapti. Vaizduojamas mažo kaimo ir kiek didesnio miestelio gyvenimas. Knygoje keliamos vaikų literatūrai jau pažįstamos individo ir kolektyvo santykių, patyčių, daiktų kulto, pagaliau svetimo, kitokio žmogaus problemos ir kt. Geriausiai jos išryškėja realistinėje plotmėje. Galima sakyti, kad romane sujungti du žanriniai tipai – mokyklinė apysaka (angl. school story) ir vadinamasis kasdienybės realizmas. Tačiau į šį pagrindinį pasakojimą įterpiama nemažai fantastinių, maginių detalių. Vienos jų gana smulkios, dažnai pagrįstos paradoksu (Vilija mąstė jau motinos įsčiose, o paskui – ir tapusi kūdikiu, dėl to suvokė tėvams trukdanti ir nusprendė dingti) arba melų pasakoms artimu perdėjimo principu. Anot literatūros mokslininkės Loretos Jakonytės, taip – „ironiškai išdidinant“, o ne „didaktiškai moralizuojant“ – formuluojama visuomenės ir pavienių žmonių ydų kritika¹⁰. Kiti fantastiniai intarpai didesni. Štai Vilija per lietų seka paskui moters figūrą, įeina į namą, pamato aplink stalą susėdusius ir labai susikaupusius penkis vaikus, kurie tą moterį piešia. Moteris – suprantame, kad ji tų vaikų mama, – šluosto lėkštes. „Lėkštes ji ėmė iš vienos krūvos ir, švariai iššluosčiusi, dėjo į kitą. Keista buvo tai, kad pirmoji krūva nemažėjo, o antroji – nedidėjo.“¹¹ Išėjusi laukan, Vilija suvokia, kad namas, kuriame ji ką tik buvo, yra negyvenamas! Po kelių skyrių sužinome, jog ji matė „vaikus, kurių jau nėra“. Žodžiu, turėjote suprasti, kad autorius panaudoja moderniajai vaikų ir paauglių literatūrai žinomą persikėlimo laike meninį principą. Ne vienas literatūros mokslininkas jį priskiria iki šiol aiškiai neapibrėžtai fantasy kategorijai.

Minėtos moters (jos vardas Elžbieta) paveikslas irgi kuriamas ties realizmo ir pasakos, fantastikos riba. Iš pradžių ji – tik kaimo keistuolė, mat praeina pro miestelio universalinę parduotuvę ir nieko joje nenusiperka. Kitame epizode paaiškėja, kad ji yra visų užmiršta būtybė. Ir tai ne metafora, o realybė: išties niekas nieko Vilijai apie tą moterį negali pasakyti. Sužinome, kad ji turi antgamtinių galių daug ką žinoti iš anksto. O dar vėliau retrospektyviai atskleista jos gyvenimo istorija rodo, kad šio literatūrinio paveikslo autoriui reikėjo siekiant išplėtoti, realizuoti svetimo, kitokio žmogaus temą. Akivaizdu, kad tos moters paveikslas turi sąsajų su pačios Vilijos paveikslu. Beje, Vilija taip pat turi maginių galių spėti orą, paveikti aplinkinius ^etc.

Apysakoje Velniškai karštos atostogos (2009) autorius sulydė realizmo, magiškojo realizmo ir pasakos bruožus. Protagonistas – maždaug vienuolikos metų berniukas Pijus – atostogas leidžia nedideliame kaime pas dėdę ir tetą. „Kaimas nuošalus, dideliame miške“¹², taigi atskirtas nuo platesnio pasaulio. Jame nedaug namų, kai kurie naudojami tik kaip vasarnamiai, todėl nedaug ir gyventojų. Jie gyvena uždarai, mažai bendrauja, yra susvetimėję. Kai Pijus su nauju draugu apleistame klojime išgąsdina kažkokį gyvį, kaime pradeda dėtis keisti dalykai: dingsta vištos, o paskui ir kiti paukščiai, nustoja kvepėti daržovės, išdžiūva šuliniai, iš pelkės sklinda keistas tvaikas. Išvykusieji nebegali grįžti į kaimą, jį visi pamiršta. Aplinkui tvyro baimė. Paaiškėja, kad to priežastis – toji išgąsdinta būtybė, kuri vėliau prisistato kaip Padaras, Vardenis Pavardenis. Jis gyvena pelkėse, gali keisti orus. Įsižeidęs jis paskleidžia karštį, kuris ir lemia tuos keistus gamtos reiškinius. Padarui įdomūs žmonių gyvenimai, jis jaučiasi gana vienišas. Visa tai sužinome, kai Pijus su draugais Padarą galų gale sugauna ir ima su juo bendrauti, kalbėtis. Apysakoje vaizduojami Padaro sukelti stichiniai reiškiniai kuria atmosferą, kuri labai primena magiškojo realizmo literatūrą. Kūrinio idėjos požiūriu tie reiškiniai yra savotiška bausmė už susvetimėjimą. Pajutę katastrofą, kaimynai pamažu suartėja, ima bendrauti ir stengiasi vienas kitą suprasti. Literatūros kritikai Padaro figūrą sulygino su mitiniu velniu. Man jis kelia asociacijas su Tove’s Jansson knygų veikėja Mora, kuri vieniša kaip ir Padaras, tik skleidžia ne karštį, o šaltį. Realizmo ir pasakos sąlydis suteikia galimybę šią knygą perskaityti dviem kodais: kaip nuotykių apysaką ir kaip tam tikrą alegoriją.

Šiame straipsnyje neaptariamas trumpųjų Morkūno tekstų rinkinys Blusyno pasakojimai (2008). Realizmo ir fantazijos santykiai jame tikrai pasirodytų dar įvairesni, tam reikėtų atskiro tyrimo.

Rimantas Černiauskas (1950–2011) du dešimtmečius buvo žinomas kaip suaugusiųjų rašytojas ir kaip labai realistinių apsakymų vaikams kūrėjas. Esame įsiminę jo apsakymų rinkinius Senelės išdaigos (1984), Tikrieji miestelio vyrai (1990), Jūra yra sūri (1997) ir kt. Bet štai 2003 m. pasirodė visai kitokia Černiausko knyga Pasakėlės vaikams, vanagams ir sliekams. Ne tik kritikai, bet ir pats autorius tada dar nesuvokė, kad šioje knygoje jis sukūrė originalų ir perspektyvų literatūrinį pasaulį. Knygą sudaro 30 trumpučių istorijų, pagrįstų komiškomis situacijomis: sliekas meškerioja ant kabliuko užsikabinęs vaiką; lėktuvas deda milžiniškus kiaušinius; kitas sliekas dainuoja, o sliekas, vardu Zigmutis, rodo vaikams liežuvį. Šalia vaikų, sliekų ir vanagų kaip veikėjai pasirodo ir keletas seniai mirusių lietuvių literatūros rašytojų klasikų, minimas Leninas etc. Labai svarbu, kad rašytojas kuria komišką mitinį pasaulį pareikšdamas: „Kitą kartą vaikai gyveno su sliekais“, „Kitą kartą vaikai gyveno su vanagais ir mokėjo skraidyti“, „Kitą kartą vaikai gyveno kopūstuose“, „Senų senovėje buvo kitaip: sliekai skraidė, vaikai šliaužiojo, o vanagai bėgiojo“… Nesunku suprasti, kad tai yra raiškus, tipiškas nonsensas, tiesa?

Ir štai netrukus Černiauskas išleido apysaką Slieko pasaka (2006), kurioje veikia tie patys veikėjai kaip ką tik aptartoje knygoje. Apysakos siužetas nusakomas pirmoje pastraipoje: „Kitą kartą vaikai buvo geri ir paklusnūs, o mokytojai neklaužados ir tinginiai. Jei vaikai ir sliekai skubėdavo į pamokas, kad išmoktų skaityti, rašyti ir skaičiuoti mediniais pagaliukais, mokytojai pasislėpdavo direktoriaus kabinete ir tingėdavo juos mokyti.“¹³ Knygoje kovoja dvi veikėjų grupės. Pirmoje – vaikai, sliekai ir vanagai, kurie visi kartu lanko mokyklą, ir tai nieko nestebina, antroje – visiškai realistiniai (tiesa, komiški, šaržuoti) mokytojai. Epizodinis siužetas grindžiamas įvairiomis linksmomis situacijomis: mokytojai kasa duobes, kad tik mokiniai nepasiektų mokyklos, kabina skelbimą, kad mokykla užminuota, etc.¹⁴

Apysakoje Vaikai ir vaiduokliai (2009) berniukas Petriukas drabužių spintoje aptinka mažą vaiduoklį, kuris mėgsta krėsti išdaigas, tampa berniuko draugu, eina kartu su juo į mokyklą. Vaiduokliu niekas netiki, niekas jo nemato, tik mergaitė Ievutė, įsimylėjusi debesėlį, kurio vardas Ardas.

Vaiduoklių tema persikelia ir į mokytojų pasaulį. Kad mokykla išgarsėtų, kad mokiniai norėtų ją lankyti, kad norėtų mokytis, iškeliama idėja: reikia paskleisti žinią ir net parodyti per televizorių, kad mokykloje gyvena vaiduoklis. Bandoma tą vaiduoklį suvaidinti. Organizuojant vaiduoklio pasirodymą, ima ryškėti ir antriniai mokytojų santykiai, tarpusavio konkurencija.

Abiejose Černiausko knygose krinta į akis vienas dėsningumas. Mokinių (vaikų) gyvenimas ir nuotykiai telpa pasakos žanre. Toji pasaka artima nonsenso tradicijai (antroji knyga primena ir Mažylį ir Karlsoną, kuris gyvena ant stogo). Visa, kas susiję su mokytojų (suaugusiųjų) poelgiais, į pasakos teritoriją nepereina ir akivaizdžiai atitinka humoristinės arba satyrinės apysakos žanrą. Būtina pasakyti, kad toks „pasidalijimas teritorijomis“ nėra labai akivaizdus, nėra matomas plika akimi. Pasaka, fantazija ir realizmas sąveikauja labai subtiliai ir kuria gana vientiso fikcinio pasaulio įspūdį.

Morkūnas ir Černiauskas buvo labai skirtingos prigimties rašytojai. Tačiau tam tikra prasme juos suartina meninio pasaulio kūrimo metodas: jie nepaiso žanrinių realistinės apysakos ir literatūrinės pasakos ribų, tas ribas nuolat peržengia, kūrybiškai jungia realizmo ir pasakos elementus. Šią tendenciją galėtume pavadinti dviejų pagrindinių vaikų literatūros atmainų – realizmo ir pasakos – hibridinimu arba mišrinimu.

Ko gero, tai vienas įdomiausių XXI a. pradžios lietuvių vaikų literatūros reiškinių. Turbūt neatsitiktinai abu šie šviesaus atminimo rašytojai sulaukė pripažinimo: tris iš penkių Gendručio Morkūno knygų literatūros specialistai pripažino geriausiomis metų knygomis, o abi minėtas Rimanto Černiausko apysakas jaunieji skaitytojai išrinko Metų knygomis. Suprantama, hibridinimas netrukdo gyvuoti nei tradicinei realistinei prozai, nei iš ankstesnių laikų pažįstamai didaktinei, nonsensiškajai ar filosofinei literatūrinei pasakai. Svarbiausia, kad kūriniai būtų meniškai vientisi, brandūs ir įtaigūs.

_____________________________________

* Straipsnis parengtas 2011 m. birželio 9 d. Talino universitete vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Vaizdas ir tekstas“ skaityto pranešimo pagrindu.

¹ Cit. iš Maria Nikolajeva, Power, Voice and Subjectivity in Literature for Children, New York, London, 2010, p. 41.

² Ibid.

³ Mimezė estetikoje reiškia meno kūrinio panašumą į tikrovę, sekimą ja, tačiau ne tikrovės kopijavimą.

⁴ Jeremy Hawthorn, Moderniosios literatūros teorijos žinynas, Vilnius, 1998, p. 204.

⁵ Maria Nikolajeva, op. cit., p. 41.

⁶ Lucy Pearson, Kimberly Reynolds, „Realism“, The Routledge Companion to Children’s Literature, 2010, p. 71.

⁷ Ibid., p. 73.

⁸ Ulf Stark, Murkšlinas ir Turkšlinas, Vilnius, 2007, p. 10.

⁹ Gendrutis Morkūnas, Vasara su Katšuniu, Vilnius, 2005, p. 117.

¹⁰ Loreta Jakonytė, „Grįžus namo nelengva tapti savu“, Knygų aidai, 2008, Nr. 1, p. 29.

¹¹ Gendrutis Morkūnas, Grįžimo istorija, Vilnius, 2007, p. 101.

¹² Gendrutis Morkūnas, Velniškai karštos atostogos, Vilnius, 2009, p. 9.

¹³ Rimantas Černiauskas, Slieko pasaka, Vilnius, 2007, p. 14.

¹⁴ Platesnę šios knygos analizę žr. Kęstutis Urba, „Mokytojams reikia atostogų“, Knygų aidai, 2008, Nr. 1, p. 7–9.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 4 (60)