Apie dzūkiškus akcentus
Šiame Rubinaičio numeryje daug vietos skiriama Dzūkijos temai – 2023 metus LR Seimas paskelbė Dzūkijos (Dainavos) metais, ne tik pabrėždamas 770 metų nuo Dzūkijos (Dainavos) vardo pirmojo paminėjimo, bet ir akcentuodamas šio krašto įtaką Lietuvos kultūros bei tapatybės formavimuisi ir stiprinimui ir iki šiol išlikusią šio krašto žmonių stiprią etnoregioninę savimonę.
Apie pamiltą Dzūkiją prisiminimuose jautriai pasakoja Sofija Vainilaitienė, poeto Martyno Vainilaičio našlė:
Dzūkija ne veltui vadinama Dainavos kraštu, nes ir pati gamta yra tiesiog nuostabi. Ne tik žmonės yra linksmi ir dainingi, bet ir gamta. Ji yra gyva, ji alsuoja, ji kvepia, ji kalba, ji džiaugiasi kartu su žmonėmis, paukščiais, žvėreliais, vabalėliais, drugeliais, gėlėmis, pievomis, pušynais, raistų samanomis, uogomis, grybais ir dar visokiausiais neįvardijamais ženklais, kurie traukia žmogų ir sako: „Žiūrėk, tai aš – Dzūkija, gėrėkis, gerk tą grožio eleksyrą ir žinok, kad esu Lietuvoje, noriu, kad matytum, žmogau, kaip aš tave myliu. Juk, žmogau, viskas – dėl tavęs. Būkime draugai!“ Ji, Dzūkijos gamta, žodžiais kalbėti negali, bet už tai mes, žmonės, girdime ją savo širdimi, visais sielos virpesiais1.
Lietuvių vaikų literatūroje aiškiai matyti dzūkų kūrėjų brydė. Šiemet ne vieno jų gimimo metinės: Albino Andrulionio – 115-osios, miško dainiaus Anzelmo Matučio – 100-osios, Martyno Vainilaičio – 90-osios, Bitės Vilimaitės ir Sigito Gedos – 80-osios. Sukaktys yra puiki proga dar kartą atsiversti šių kūrėjų gyvenimo ir kūrybos tekstus.
Visi šie rašytojai vienaip ar kitaip rašė apie gimtojo krašto grožį. Albinas Andrulionis eilėraštyje „Mano tėviškė“ tradiciškai perteikia gimtinės peizažą – nuo šiaudais dengtos trobelės, pinavijų darželio lyrinio subjekto žvilgsnis nuklysta į tolesnes tėviškėlės erdves: „Už kelio grikių laukas, / Kaip sniegas štai baltuoja, / Už jo rugiai išplaukę, / Lyg ežeras banguoja.“ 1935 m. šiuo eilėraščiu džiaugėsi Žvaigždutės skaitytojai. Dzūkijos smėlingoje žemėje baltuojantis grikių laukas „kalbasi“ su kito laiko ir kitokio poetinio kodo poeto Sigito Gedos apdainuotu žydinčių bulvių lauku…
O štai Anzelmas Matutis poetine kalba parašytoje autobiografijoje, kalbėdamas savo sukurto personažo Šilų berniuko lūpomis, pasakoja, kodėl jam yra svarbi gamtos, ypač miško, tema – tai lemia lietuvių kultūros tradicija, mentalitetas (remiamasi ir klasiko Antano Baranausko, pakylėjusio miško temą iki poetinių aukštumų, autoritetu) ir nepaprastas miško svarbumas vaiko pasauliui, nes „žalioji šalis“ yra „didžiausia poezija“, vaiko etinio ir estetinio ugdymo versmė:
AŠ – ŠILŲ BERNIUKAS. Prisipažinsiu – girioje gimiau, dzūkų šiluose dainavau ir ten, tėvo padedamas, gavau akeles – žibuokles, briedžio kojas eiklias… Bene nuo mano gimimo dienų tėvas ypač įjunko į miškus. Pasakyčiau – tikras „girinis“ pasidarė. Ir ne kartą regėjau jį su savo „girinėmis“ knygelėmis, kaip jis vadina baltų lapų pilnus mažyčius bloknotėlius, besėdintį ant kelmo, atsirėmusį į drevėtą ąžuolą – lyg ko laukiantį, lyg įsiklausantį… tai, tur būt, kaip tėvas sako, minėdamas Antaną Baranauską: „Juk lietuvio dūšia senais miškais penėta“. Ir, matyti, kad šiais laikais reikia vaikučiams dažniau priminti žaliąją šalį, kuri yra didžiausia poezija2.
Žurnale yra ir kitų dzūkiškų akcentų – pasakojama apie dailininkų Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės sukurtą nuostabaus grožio Valkininkų freską lietuvių tautosakos motyvais, kviečiama pasisvečiuoti Vaitakarčmio kaime ir pasidžiaugti Vainilaičio „Ežio dvaru“, prisiminti Vilimaitę, pirmąją Geriausios metų vaikų knygos laureatę. „Mano vaikystės skaitymuose“ kalbinama lituanistė Rasa Škimelienė yra viena iš tų, išlaikiusiųjų etnoregioninę savimonę, meilę gimtajam Dainavos kraštui.
________________________________
1 Sofija Vainilaitienė, „Ežio dvare“, tarp paukščių balsų“, Literatūra ir menas, 2013, interneto prieiga: https://literaturairmenas.lt/ atmintis/sofija-vainilaitiene-ezio-dvare-tarp-pauksci-bals (žiūrėta 2023-02-22).
2 Anzelmas Matutis, „Anzelmas Matutis“, Tarybų Lietuvos rašytojai, 2, Vilnius: Vaga,1977, p. 53.
Džiuljeta Maskuliūnienė
(Žurnalo Rubinaitis vyriausioji redaktorė)
Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 1 (105)
