Kelionė po žmogaus atminties galaktiką

Kasmet Lietuvoje pasirodo ne viena verstinė knyga paaugliams ir jaunimui, tačiau ypač laukiami tų kūrinių vertimai, kurie yra pelnę prestižinius apdovanojimus ir literatūros lauke verti išskirtinio dėmesio. Vien dėl to jaunųjų skaitytojų susidomėjimo tikrai turėtų sulaukti šių metų pradžioje pasirodęs Niuberio medaliu (Newbery Medal) įvertintas Donnos Barbos Higueros romanas Paskutinė istorijų pasakotoja¹, kurį į lietuvių kalbą išvertė Daiva Krištopaitienė.

Donna Barba Higuera užaugo Centrinėje Kalifornijoje, nuo 1995 m. gyvena Sietle, tačiau kalbinama prisipažįsta visuomet turėjusi norą išsaugoti savo meksikietiškas šaknis (jos seneliai ir proseneliai kilę iš Meksikos), visuomet žavėjosi tos šalies tautosaka ir senuoju folkloru, dažniausiai perduodamu iš lūpų į lūpas kartų kartoms. Nuo mažens svajojusi būti rašytoja, nes pati be galo mėgo kurti istorijas, Higuera vis dėlto pasidavė tėvo įkalbinėjimams įgyti praktišką profesiją ir tapo optometrijos specialiste, tačiau, nepaisant ilgų darbo valandų ir šeiminio gyvenimo rutinos, nepamiršo kūrybos teikiamo džiaugsmo.

Nors šiuo metu Higuera yra trijų knygų autorė, iki šiol ji nebuvo pažįstama lietuvių skaitytojui. Paskutinė istorijų pasakotoja yra antrasis jos romanas (pirmasis Lupė Vong nešoks pasirodė 2020 m.), 2022 m. pelnęs prestižinį apdovanojimą – Niuberio medalį už reikšmingiausią literatūros kūrinį vaikams ir jaunimui, pastaraisiais metais išleistą JAV. Niuberio medalio komitetas, kurį sudaro penkiolika narių, Paskutinę istorijų pasakotoją įvertino kaip „įspūdingą knygą“, išsiskiriančią iš visų 1 200 apdovanojimui pateiktų kūrinių vaikams ir jaunimui². Kuo gi Paskutinė istorijų pasakotoja yra tokia ypatinga, išskirtinė knyga, pelniusi šį apdovanojimą?

Pagrindinė knygos herojė trylikametė Petra Penja vieną dieną yra tiesiog priversta atsisveikinti su savo senuoju gyvenimu, močiute Lita, namais ir visa, kas brangu, mat Žemei gresia katastrofa. Dideliu greičiu į ją skriejanti kometa grasina sunaikinti visa, kas gyva. Kartu su mažuoju broliuku Chavjeru ir tėvais Petra turi pasiekti saugų uostą – Sagano planetą, kurioje prasidėtų naujas žmonijos gyvenimo etapas. Taigi pagrindinė Higueros pasirinkta siužetinė linija – mokslinė fantastika. Veiksmas vyksta beribėje visatoje, skrodžiamoje erdvėlaivių, dronų ir stiprių viesulų – tokia erdvė, be abejo, yra labai patraukli jaunajam skaitytojui: ji išplečia vaizduotės ribas ir primena specialiųjų vaizdo efektų prisodrintą kino filmą.

Intensyviai besiplėtojančiam knygos siužetui nestinga augančios įtampos ir intrigos. Kad sėkmingai pasiektų savo naujuosius namus – Saganą, kosminio laivo keleiviai specialiose jiems skirtose miego stazės kapsulėse turi išmiegoti keturis šimtus metų. Jų organų veikla sulėtėja, bet gyvybė neužgęsta. Deja, prieš užmigdami šimtmečius truksiančiu miegu jie nesitiki, kad viskas pakryps visai kita linkme kosminį laivą uzurpavus grėsmingajam Kolektyvui – naujos kartos žmonėms, sukurtiems jau kosmoso platybėse. Netikėtai pažadinta iš miego Petra pirmiausia pastebi, kad aplink ją veikia bendrija klonuotų gyvažmogių, panašių vienas į kitą savo perregima oda, pro kurią prasišviečia raudonų ir mėlynų kraujagyslių tinklas, putliomis violetinėmis lūpomis ir perregimomis akimis, primenančiomis „blyškiaveides krevetes“. Šių gyvažmogių gyvybę palaiko energetiniai tonikai ir bioduona. Higuerai savo distopijoje pavyksta sukurti įtikinančią mokslinės fantastikos pseudotikrovę, nors kai kurie epizodai vis dėlto gali neišvengiamai priminti šiuolaikiniais vaizdo efektais perkrautus amerikietiškus mokslinės fantastikos filmus ir pasirodyti ne kažin kuo originalesni.

Grėsmingai nusiteikusiam naujųjų narių Kolektyvui vadovauja Kanclerė, bet kokia kaina pasiryžusi įgyvendinti savąją „nužmoginimo“ programą: negrįžtamai sunaikinti kultūrinius, išvaizdos ir intelekto skirtumus, žmogaus atmintį ir prisiminimus, paversti jį bejausmiu, nurodymus vykdančiu naujosios kartos humanoidu, neturinčiu jokių vertybių ir ryšių su kitais žmonėmis, neigiančiu savo protėvius. Jos skelbiama „nauja pradžia“ yra gyvenimas be jokios praeities, pagrįstas jos neigimu: „Mes esame vienis, be praeities ydų ir nuodėmių. Mums nereikia kurti naujos istorijos, nes jokios kitos paprasčiausiai nebuvo“ (p. 119). Savaip „originalus“ yra Kriko, ją nuolat lydinčio patikėtinio, argumentas, kad „atsiribojimas nuo tradicijų leidžia mums mąstyti logiškai“ (p. 270). Tokiais principais grįsta nužmoginimo programa iš esmės prieštarauja dar prieš kelionę Petros tėvo išsakytam požiūriui: „Mūsų užduotis bus prisiminti, kokias klaidas padarėme, ir ištaisyti jas dėl savo vaikų ir vaikaičių gerovės“ (p. 28). Vis dėlto kritinę akimirką prieš sunaikindama Petros atmintį Kanclerė Nyla pripažįsta: „Tavoji rūšis, nors ir prastesnė, buvo unikali. Pripažįstu, ji turėjo… domėjimosi geną“ (p. 271). Kaip ir būdinga distopiniam romanui, Paskutinėje istorijų pasakotojoje iš esmės keliami tie patys žmogaus išlikimo, išgyvenimo klausimai, svarstoma, ką reiškia mylėti, būti gyvam. Šiuo požiūriu romanas ne itin kuo skiriasi nuo kitų tokio pobūdžio jaunimui skirtų distopinių romanų.

Tačiau greta grėsmingos pseudotikrovės kūrinyje skleidžiasi ir kita, ne mažiau svarbi (beje, ir kur kas originalesnė) mitinės sąmonės, atminties ir prisiminimų erdvė. Tai paralelinė siužeto linija, o visa, kas ją sudaro (močiutės Litos legendos ir pasakojimai), prisiminimų forma nuolat iškyla Petros atmintyje. Nors kometa sunaikino Žemę ir Lita yra negrįžtamai pražuvusi, Petra nuolat savyje girdi jos balsą: „Ar girdi, kaip šneka vėjas, mija?“ (p. 273), „O mija! Taip ilgai laukiau, kada vėl išgirsiu tavo mielą balsą“ (p. 150). Judviejų bendravimas nenutrūksta, jis tęsiasi per sapnus, vaizduotę ir netgi Petrai esant miego stazės būsenos. Būtent per Litos pasakojimus Petra suvokia svarbias gyvenimo tiesas ir esmines vertybes, mokosi gyventi, atskirti gėrį nuo blogio, įgyja aiškų suvokimą, kad praeitis kuria ateitį, o prisiminimai yra neatsiejama kiekvieno žmogaus dalis, jo išlikimo garantas. Netekęs atminties žmogus niekada netaps žmogumi, nebeprisikels jokiam naujam gyvenimui, tai tolygu mirčiai. Ypač tai tampa akivaizdu Petrai atradus tuščias savo tėvų miego stazės kapsules, kurių monitoriuose ji išvysta užrašą: išvalytas, išvalyta. Išvalyta atmintis, išvalyta sąmonė yra baisiausia, kas gali nutikti žmogui, todėl Petros sielvartas ir gėla tą akimirką prilygsta gedului prie savo artimųjų kapų.

Negana to, Petra trokšta pati tapti pasakotoja, Litos istorijas nusinešti į naująjį pasaulį ir tokiu būdu užtikrinti jų išlikimą, kitaip tariant, tapti žodinio pasakojimo, atminties tradicijos saugotoja. Akivaizdu, kad autorė labai vertina gyvo žodžio ir tokiu būdu perduodamo pasakojimo galią – ji suvokiama kaip savotiška magija, kurianti žmogaus ryšį su žmogumi. Viename savo interviu autorė teigia: „Didžioji dalis meksikiečių folkloro yra žodinė tradicija. Į tai norėjau atkreipti dėmesį romane: kai seneliai ir tėvai mums pasakoja šias istorijas, jos visos įgauna pasakotojo balsą ir nuolat atsinaujina, keičiasi.“³ Autorė atkleidžia originalų tautosakos ir senojo meksikietiškojo folkloro esmės supratimą: pasakodamas jau girdėtą istoriją turi pridėti ir kažką savo, palikti savo žymę, nes tik tokiu būdu senosios pasakojimų formos nesustabarėja, nuolat atsinaujina kaip gyvas vanduo: pasakojama istorija išlieka ta pati, bet kartu ir kita. Būtent per sekamas pasakas ir legendas močiutė Lita tebegyvena Petros atmintyje, kaip vidinis balsas prabyla sunkiausiomis gyvenimo minutėmis, įkvepia ir stiprina. Kosminiame laive esantiems vaikams, praradusiems atmintį ir savo artimuosius, Petra pradeda pasakoti savąsias cuentos (cuento (isp.) – pasaka, legenda), tokiu būdu atgaivindama Litos istorijas ir užtikrindama jų išlikimą. Reikia pasakyti, kad šios istorijos labai originaliai papildo knygos siužetą: jos pateikiamos kaip savarankiški pasakojimai ir turėtų sudominti skaitytoją. Tarp jų lietuvių skaitytojas atras girdėtą lapės ir varnos, išmetusios sūrį, pasakojimą, tačiau kartu ir visai naujas, savitas meksikiečių legendas apie Isą ir Popoką, senelius los Viejos bei ypač visame knygos pasakojime reikšmingą originalią Plunksnuotosios Gyvatės dievo ir baltojo triušio el Conejo legendą.

Nesunku pastebėti, kad abi šios siužetinės linijos – mokslinės fantastikos ir prisiminimų (atminties) – savo plėtote, veiksmo intensyvumu ir pasirinktu kalbos stiliumi knygos pasakojime kuria itin ryškų kontrastą, padeda autorei išryškinti svarbiausią viso kūrinio idėją – jokiomis aplinkybėmis net tolimiausioje galaktikoje žmogus negali egzistuoti be prisiminimų, be atminties. Kaip tik ši idėja, persmelkianti visą kūrinį, kuria neblėstantį įspūdį, paverčia ją išskirtine, savita ir originalia knyga.

Ypatingas dėmesys visame knygos pasakojime tenka Chavjero ir Petros tarpusavio ryšiui. Juos siejanti broliška meilė, knygos pradžioje išsakyta septynmečio Chavjero žodžiais: „Nesijaudink, Petra, aš būsiu tavo akys“ (p. 25), pabaigoje išsipildo sukrečiančiu pasiaukojimu ne tik dėl paties artimiausio žmogaus, bet ir dėl visos žmonijos ateities. Žmogiškumą ir bet kokius jausmus praradusio naujojo pasaulio akivaizdoje Higuera aiškiai teigia, kad kraujo ryšys ir pasiaukojimas dėl artimiausio žmogaus yra abejonių nekeliančios didžiosios visų laikų vertybės, būtina žmogaus egzistencijos sąlyga, jo išlikimo garantas. Be jų neįmanomas naujo pasaulio kūrimas ir jokia naujos eros pradžia. Ne mažiau svarbus yra ir Didžiosios atsakomybės, aprėpiančios praeitį ir ateitį, susiejančios protėvius ir jų palikuonis, jausmas, kurį aiškiai suvokia tiek Petra, tiek Chavjeras: „Mes esame Penjos. Nuo šios akimirkos visi mūsų poelgiai ir veiksmai pateisins mūsų protėvių lūkesčius arba užtrauks jiems gėdą“ (p. 262). Praeitis ir ryšys su protėviais Higueros knygoje yra suvokiami ne kaip praėjęs reiškinys, nebūtin nugrimzdę laikai, o kaip tebesamas, jaučiamas pasaulis, kuriam už savo veiksmus esi atsakingas.

Įspūdingas knygos pabaigoje pateikiamas autorės padėkų sąrašas artimiesiems, šeimos nariams, leidėjams, agentams ir visiems, prisidėjusiems prie knygos kūrimo proceso. Tarp jų dėkojama ir močiutei Mary Barbai Matney Salgado Higuerai (tikėtina, Litos prototipui) už „vaikystę, kupiną nuostabių pasakojimų“. Už vertingas konsultacijas autorė dėkoja ispanų kalbos specialistui Davidui Bowlesui, geologui Robertui iš Akmenų Medžiotojų parko Naujojoje Meksikoje ir net raketų mokslo ir kosmoso žinovams už įgytą suvokimą, „kaip visa tai veikia ar neveikia“. Akivaizdu, kad kuriant knygos siužetą ir siekiant jo kokybės kruopščiai apgalvotos visos smulkmenos, bendradarbiauta su itin plataus spektro specialistais.

Baigiant norėtųsi pridurti, kad Higueros distopinis romanas jaunimui Paskutinė istorijų pasakotoja, nors ir sukurtas kvapą gniaužiančiu mokslinės fantastikos siužeto pagrindu, sąmoningam skaitytojui savo tikrąją gelmę atveria kitaip: perskaičius knygą tampa akivaizdu, kad jokia visata ar galaktika niekada nebus talpesnė ir erdvesnė už žmogaus atmintį.

_________________________

¹ Donna Barba Higuera, Paskutinė istorijų pasakotoja, [iš anglų kalbos vertė Daiva Krištopaitienė], Vilnius: Alma littera, 2022, 336 p. ISBN 978-609-0153-59-8.

² Moira McDonald, „Issaquah’s Donna Barba Higuera living an author’s dream as winner of 2022 Newbery Medal for children’s literature“, The Seattle Times, 2022, February 2, interneto prieiga: https://www.seattletimes.com/entertainment/books/issaquahsdonna-barba-higuera-is-living-an-authors-dream-as-winner-of2022-newbery-medal-for-childrens-literature (žiūrėta 2023-01-08).

³ Ibid.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 1 (105)