Apie vieną didžiųjų Dzūkijos ir Lietuvos turtų – Valkininkų freską
Dzūkijos miškuose tarp pušų 1969 m. įsikūrė sovietmečiu garsi Valkininkų (tiksliau – Naujųjų Valkininkų) sanatorija „Pušelė“. Joje buvo gydomi vaikai, sergantys kvėpavimo ligomis. Ne tik respublikinė, bet ir sąjunginė spauda rašė apie vaikų gydymą, jų kasdienį gyvenimą „Pušelėje“. Dėmesio sulaukė ir sanatorijos korpusus jungiančiame koridoriuje dailininkų Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės sukurti įstabūs sienų tapybos darbai. Jie, matyt, taip pat gydė ir guodė mažuosius ligonėlius, nemažai laiko turėjusius sveikti atskirai nuo savo šeimų, artimųjų.
Freska – šeimyninės menininkų poros trijų vasarų (1969–1972) triūsas. Kaip rašo Aleksandra Aleksandravičiūtė, architektas Zigmantas Liandzbergis, stebėjęs dailininkų darbą „Nykštuko“ kavinėje, pakvietė juos ištapyti sieną minėtoje sanatorijoje. Straipsnyje autorė aprašė visą šio kūrinio istoriją: kūrybos procesą, restauravimą 1981 m., suskaitmeninimą ir skaitmeninio objekto eksponavimą1. Kviečiu pažvelgti į kai kurių leidinių, rašiusių apie Valkininkų „Pušelės“ freską, retrospektyvą.
Tapydami sieną dailininkai susidūrė su sunkumais – mat koridorius buvo siauras (apie 2 m) ir ilgas (apie 50 m). Žiūrovas negali akimis aprėpti visos sienos, nes atsitraukti tiesiog nėra kur. Jautriai ir gražiai apie dar nebaigtą kūrinį 1971 m. Švyturyje rašė žurnalistas, dailėtyrininkas Tomas Sakalauskas, savo publikaciją paskyręs tik šiam meno kūriniui. Turėdamas omeny minėtą problemą, jis rašė, kaip menininkai ją išsprendė: netapė vientiso piešinio, o sieną suskirstė į dvylika paveikslų; šachmatinės grindys siauroje erdvėje suteikia atitolinto vaizdo pojūtį: „Į tą spalvingą sieną atsiveria dvylika įėjimų – dvylika temų. Šachmatinėmis grindimis pro atvertas duris oro tiltais įeiname į erdves, kur didelės ryškios gėlės, žalčiai ir moterys, žemė ir žvaigždės, žvėrys ir medžiai sukasi viename rate, jungiami taikos ir sutarimo.“2
Freskos vaizdai, dominuojančių raudonos ir mėlynos spalvų koloritas žavėjo ir žurnalistus, ir dailės specialistus. Irena Geniušienė kūrinį pavadino „stebuklingu teatru, kuriame tartum prasiveria kulisai, palaipsniui atskleisdami vis naujus veiksmus, vienas paskui kitą išplaukiančius reginius. Dailininkų valia tartum sustabdo žirgo šuolio, vėjo gūsio, paukščio skrydžio, liepsnos šokio gražiausią, išraiškingiausią momentą. Ugnį, gyvybę simbolizuoja raudona spalva, o dangaus, svajonių erdves – mėlyna“3
Penkioliktųjų sanatorijos gyvavimo metinių proga žurnalo Šeima korespondentai po apsilankymo „Pušelėje“ rašė: „Menininkai iš realybės ir fantazijos sukūrė nuostabią pasaką vaikams. Prie freskos mes ne vieni. Išplėtęs akis į pasaką žiūri kokių devynerių metų mėlynakis berniukas. Nė vienas iš vaikų nepraeina pro ją abejingai, kaskart tuose dvylikoje paveikslų randa kažką nauja, artima sau. (…) Ne sykį stovėjo ir žiūrėjo į jas ne vienas mažylis, kuriam pasidarė liūdna, kuriam tą minutę labai reikėjo mylimos mamos.“4
Apie „Pušelės“ sanatoriją, joje besigydančią mažąją Eglutę iš Elektrėnų rašė ir vaikų žurnalas Genys. Tiesa, apie freską – nė žodžio. Tačiau žurnalo viršelius papuošė būtent jos piešiniai5.
„Pušelės“ meno kūrinys, žavėjęs daugybę žmonių, sunyko. Kai prie sanatorijos buvo prijungti „Spenglos“ vaikų globos namai, jų auklėtiniai subraižė freskos paviršių, iškrapštė vaizduojamų personažų akis – pažeista siena nuo drėgmės, įskilimų pradėjo irti…
2015 m. kūrinys paskelbtas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 14550)6. Galvojant apie freskos likimą, nuspręsta ją, dalyvaujant Birutei Žilytei, suskaitmeninti. Projektą sumanė ir koordinavo „Vilniaus galerijos“ įkūrėjas Audrius Klimas7. Vilniaus „Litexpo“ parodų ir kongresų centre dalis šios suskaitmenintos freskos buvo pristatyta visuomene8.
„Pušelės“ sanatorijos neliko, dabar ten yra to paties pavadinimo senjorų namai. Lieka tik svajoti, kad ši nuostabi freska lietuvių folkloro motyvais būtų restauruota ir vėl džiugintų žmonių širdis – juk tai vienas iškiliausių XX a. antros pusės modernistinių Lietuvos dailės kūrinių.
_______________________________
1 Aleksandra Aleksandravičiūtė, „Valkininkų „Pušelės“ sienų tapyba: XX a. dailės paveldas skaitmeninėse laikmenose“, interneto prieiga: https://leidykla.vda.lt/Files/file/Acta%2092_93/ Acta_2019_170x240mm_Aleksandravi.pdf (žiūrėta 2023-01-12).
2 Tomas Sakalauskas, „Valkininkų freskos“, Švyturys, 1971, Nr. 17, p. 29.
3 Irena Geniušienė, „Stebuklingoj pasakų erdvėj“, Gimtasis kraštas, 1980 gruodžio 18, p. 6.
4 Eglė Varpiotaitė, Romualdas Jurgaitis, „Namai tarp pušų“, Šeima, 1984, Nr. 6, p. 8.
5 Birutė Genytė, „Pušelė ir Eglutė“, Genys, 1972, Nr. 2, p. 1.
6 „Sienų tapyba Valkininkuose“, interneto prieiga: https:// vilniausgalerija.lt/sienu-tapyba-valkininkuose-birute-zilytealgirdas-steponavicius/ (žiūrėta 2023-01-26).
7 Aleksandra Aleksandravičiūtė, min. veik.
8 Margarita Alper, „Suskaitmeninta Valkininkų freska“, LRT TV naujienų tarnyba, 2017 spalio 10, interneto prieiga: https://www. lrt.lt/naujienos/kultura/12/189328/suskaitmeninta-valkininkufreska (žiūrėta 2023-01-31).
Parengė Reda Tamulienė (LNB)
Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 1 (105)
