Keletas pastabų vietoj 2022 m. poezijos knygų vaikams apžvalgos
Pernai apgailestaudamas rašiau, kad poetinis derlius labai menkas. Parafrazuodamas vienos autorės eiles teigiau, kad morkos dygimo nepaspartinsi, reikia laukti. Šiek tiek klydau. Pasirodo, kad ta morka ne tik kad gali neužaugti – ji išvis gali prasmegti skradžiai. Ir lyg nieko nebūta.
Plačiau komentuojant bendrą situaciją galima teigti, kad keliasdešimt poezijos knygų mažiesiems maždaug atitinka ankstesnių metų tendencijas.
Didžioji dalis leidinių neišsiskiria tematika ar siužetais: dominuoja gamtos, gyvūnų, mitiniam pasauliui taikomo žmogiškųjų santykių mastelio variantai su didaktiniu užtaisu: ožiukai nepasidalija dobilo, drambliukas negali žaisti dėl savo dydžio, raganoms taikomos per griežtos išankstinės nuostatos – visa tai kūrinio pabaigoje pasikeičia, išsisprendžia, džiaugsmingai šokama, dainuojama, žaidžiama akcentuojant tam tikrus etinius dalykus ir taip toliau, ir panašiai.
Turbūt ir neturi būti viskas labai originalu, tačiau vis dėlto suklūsti, stabteli, kai pasakojimas yra mažiau schematiškas – tarkim, veiksmas vyksta žvėrelių kirpykloje (turiu omeny Vaivos Jalo knygą Žvėrių kirpykla, „Alma littera“) ar šuniukas globoja vaiką (Daivos Čepauskaitės knyga Kaip Grikis berniuką augino, „Žalias kalnas“).
Dar yra temų, kurių potencialas neišnaudojamas ar tiesiog nebeįžiūrimas pro atmestino eiliavimo brūzgynus. Su karo aktualijomis ir įvykiais Ukrainoje susiję pasakojimai yra nauja visos mūsų literatūros realybė, nenuostabu, kad ji atsiranda ir vaikams skirtose poezijos knygose, tačiau bent kol kas – pernelyg plakatinė, publicistinių klišių prikaišiota. Vargu ar tokia kūryba turės išliekamosios vertės: „Nukeliavę į Donbasą, / Pailsėję, nusiprausę, / Nusimetę kuprines, / Mes paskelbsim: karui NE!“ (Jonas Ambrulaitis, Kai žydi kaštonai, „Lucilijus“).
Kasmet pasitaiko ir ekologijai skirtų kūrinių – šįsyk galima išskirti Editos Kazakevičienės knygą Gandras su parašiutu („Nieko rimto“). Gaila, kad ištęstas pasakojimas ir poetinės kalbos priemonių skurdumas užgniaužia galimybes šią temą atskleisti tinkamai.
Netrūksta ir tradicinių projektinių knygų – kurio nors rajono moksleivių piešiniais iliustruotos vietos kūrėjo ar kūrėjos eilės su mero palinkėjimu ir pan. Išleista ir metodinių priemonių – ankstesnes nuobodulio ir monotonijos epochas primenančių taikomųjų spalvinimo knygelių, kuriose bespalvius ežiukus palydi ne mažiau bespalviai tekstai.
Turbūt tą knygų traukimo su susirūpinimo išraiška veide ceremoniją galima būtų tęsti dar ilgai, bet kažin ar tai turi prasmės. Galima tik pakartoti: visos praeitų metų vaikų poezijos knygų apžvalgoje minėtos neigiamos tendencijos ir trūkumai išliko, tik šiemet mažiau naujų knygų išleido mūsų klasikai, jei neskaičiuotume perleidimų.
Ieškant prošvaisčių galima užsiminti apie kiek kitokį, bet irgi su klasika susijusį kelią. Apniukusią leidybinę padangę praskaidrina Vlado Braziūno eilėraščių vaikams knyga Kuosos Kro namai ir atvirkščiai (iliustratorė Vanda Padimanskaitė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), kurią galima laikyti prieš keliolika metų (2010) išleistos knygos Kuosos Kro gyvenimas ir atvirkščiai stilistiniu ir tematiniu tęsiniu. Sukeistintas pasaulis, kuriame yra daug erdvės kurti santykius su aplinkine gamta, paukščiais, augmenija. Žvitrus, tikslus pasakotojo žvilgsnis, atidumas detalei, subtiliam žodžiui, jo poetikai: „Širdžiai bus ramu žinot, / kad kalba parves namo“ (eil. „Kuosa Kro pati sau“, p. 15). Manau, ši knyga galėtų būti pavadinta šių metų gerąja klasikos žinia.
Įdomus, tik labai nedidelės apimties, į porą dešimčių puslapių telpantis Čepauskaitės eiliuotas pasakojimas Kaip Grikis berniuką augino (iliustravo Reda Tomingas). Su humoru, apversto pasaulio logika remiantis pasakojama, kaip šuniukas prižiūri berniuką: „Aš jį išvedu į lauką, / mokau vaikščioti greta, / aš neglostau jo prieš plauką, / žiūriu, nosis ar šalta.“ Sueiliuota lengvai, preciziškai – tikrai norėtųsi daugiau, dar bent kelių panašių istorijų. Būtų džiugu, jei ateity taip ir nutiktų.
Kaip tam tikrą epinio pasakojimo projekciją galima būtų paminėti Alberto Antanavičiaus poezijos knygą Sidabro skrynia, arba Pasakaitė apie gerumą (Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka), kurią sudaro penkiolika skyrių, skirtų vaikiui „vardu Napalys“ ir jo bendražygių veiklai. Knygos struktūra labai apgalvota, žiedinė kompozicija, gerai parinktos dailininkės Rūtos Onos Čigriejūtės iliustracijos, tačiau, deja, tie daugiau nei šimtas puslapių sukelia priešingą efektą nei anksčiau aprašytoji Čepauskaitės knyga: rodos, to eiliuoto pasakojimo gerokai per daug, galėtų būti mažiau žodžių, epitetų – tai sužadina slydimo paviršium pojūtį, tekstas praranda įtaigą, o kaip tik gelmės norėtųsi…
Štai turbūt ir viskas, ką įmanoma paminėti. Tad (su mažomis išimtimis) bendras vaizdas neguodžia. Gal tik lengviau atsidūsti, kai pagalvoji, kad didžiosios dalies knygų tiražai yra nedidukai, tad jų paplitimas, ko gero, toliau vietinės mokyklos ir artimųjų rato nesieks.
Vienintelis klausimas, neduodantis ramybės: ar tai tiesiog nederliaus metai, ar šiuolaikinė poezija vaikams kažkur išsikraustė kartu su įkvėpimu? Kaip ten bebūtų, pagyvensim – pamatysim. Telieka tarsi tam Astridos Lindgren Mažyliui viltis ir tikėti, kad poezija vaikams „žadėjo sugrįžti“. Tai gal ir sugrįš, kai to mažiausiai tikėsies. Gal net pačiame žydėjime.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 1 (105)
