Kai prieš akis svajonė – net jūra iki kelių

Yra kūrinių, kuriuos labai sunku sudėlioti į lentynas pagal adresatą. Jau daugybę metų stebėdama vaikų literatūros procesus ir tendencijas, dirbdama įvairiose vaikų ir paauglių knygų apdovanojimų komisijose dažnai susiduriu su tuo, kad knygos šiaušiasi, nepaklūsta, aiškina: aš ir tam, ir tam, ir dar trečiam skirta! Ir ką tu man?

Ypač sudėtinga su knygomis, vaizduojančiomis vyresniųjų paauglių ir labai jaunų suaugusiųjų gyvenimus: jos ir atsiduria tarp paauglių ir suaugusiųjų literatūros. Čia galima paminėti tokius ryškesnius literatūros lauke pastebėtus kūrinius, pavyzdžiui, Rutos Sepetys Druska jūrai (liet. leidimas 2016), Rimanto Kmitos Pietinia kronikas (2016) ir kt. Pirmoji knyga, beje, JAV išleista kaip knyga paaugliams, Lietuvoje skirta suaugusiesiems¹. Tai, be abejonės, sukelia šiek tiek sumaišties. Kartais knygos viename iš laukų – suaugusiųjų arba vaikų literatūros – pražiūrimos, neaptariamos, kaip nutiko su Kmitos knyga, kuri labai artima paauglių literatūrai, atitinka paauglių skaityboje įsitvirtinusią problemų prozos žanro tradiciją, tačiau vaikų literatūros kontekste nebuvo aptarta, o suaugusiųjų literatūros lauke pelnė daug laurų, sulaukė išsamių recenzijų.

Šią ilgą įžangą kurpiau ne veltui, nes 2022 m. pasirodė dar viena į vieną lentyną nesileidžianti patupdoma knyga – Justino Žilinsko parašytas ir Ūlos Šveikauskaitės iliustruotas istorinis nuotykinis romanas Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką². Nors Lietuvos integralioje bibliotekų informacijos sistemoje knyga priskirta jaunimo auditorijai, tačiau jau sulaukė nemažai dėmesio ir suaugusiųjų, ir paauglių literatūros laukuose: portalo „15min knygos rinkimuose 2022“ pateko į Lietuvių autorių grožinės literatūros kategoriją³, pateko ir į akcijos „Metų knygos rinkimai 2022“ paauglių kategoriją, tapo viena iš trijų nominančių Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus organizuojamuose apdovanojimuose Prano Mašioto premijai laimėti, skiriamai už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams.

Tai, kad knygos nepaklūsta ir nesileidžia įspraudžiamos į siaurus rėmelius, anokia bėda, svarbu jas mums, apžvalgininkams, recenzentams, mokytojams, bibliotekininkams ir įvairaus amžiaus skaitytojams, pastebėti. Taigi atidžiau pažvelkime į šį kūrinį, jau spėjusį sulaukti tiek dėmesio.

Istorinis nuotykių romanas ir ne tik

Emigracija – ne naujas fenomenas, lietuviai, kaip ir kitų tautų žmonės, nuo seno ieškojo geresnio gyvenimo svetur. Skirtumas tik tas, kad prieš gerą šimtmetį nuvykti į Ameriką buvo kur kas sunkiau.

Apie tai ir pasakojama knygoje Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką, nukeliančioje į 1912 m., kai Lietuva dar buvo carinės Rusijos pavergta, o Amerika atrodė kaip tolių toliai, žadantys ne tik materialinių gėrybių, bet ir išsvajotą laisvę, neįtikėtinas galimybes kurti savo gyvenimą taip, kaip norisi.

Pagrindinis romano veikėjas – valstiečio sūnus, buvęs gimnazistas Jokūbas, patekęs į žandarų nemalonę dėl lietuviškos veiklos, nori pabėgti į Ameriką. Bet kaip tik tuo metu jo dėmesį patraukia Veronika, nuskurdusio šlėktos dukra. It pasakose jis iš pirmo žvilgsnio pameta galvą dėl žavios merginos ir prisigalvoja būdų, kaip su ja pasimatyti. Jau pirmąjį kartą, kai tik jie lieka vieni, Jokūbas pasiūlo Veronikai vykti kartu. Mergina, linkusi į avantiūras ir pajutusi prielankumą Jokūbui, be to, nesižavinti gyvenimo perspektyvomis Lietuvoje, sutinka bėgti kartu.

Dabar keliauti paprasta – susiradai interneto puslapį ir gali nusipirkti kelionę į bet kurį pasaulio kampelį, daugiau vargo sukels nebent gauti vizą. XX a. pradžioje, dar persekiojamam valdžios, palikti šalį buvo sunkus, varginantis, net pavojingas reikalas. Pirmoje romano dalyje „Svajonės link“, padedamas žydų prekeivių, Jokūbas gauna du bilietus laivu į Ameriką, bet dar reikia iš Marijampolės apylinkių nukakti iki Vokietijos. Kur yra poreikis, atsiranda ir pasiūla. Kontrabandininkai, žinoma, už atlygį, padeda kirsti sieną. Čia pasitelkiamas artistiškas, nors grėsmingas, bet kartu ir smagus epizodas – pabėgėlių būrelis, vedamas kontrabandininko, prieš pasieniečius vaidina laidotuvių procesiją, lydinčią mirusius senolius į kapines prie pat Prūsijos sienos. Tačiau tai tik viena didelės kelionės atkarpa – veikėjų dar laukia skaudus praradimas (Veronika netenka kūdikio „amerikoniuko“), o tada teks ištverti varginančią kelionę perpildytais traukiniais iki Hamburgo.

Antroje romano dalyje „Per Atlantą“ veikėjai dvi savaites praleidžia uždaroje laivo erdvėje, tačiau ta erdvė puikiai išnaudojama sudėtingėjantiems jaunuolių santykiams ir socialiniams skirtumams atskleisti. Nepamirštama įterpti ir kelių nuotykių: maišto, iškritusiųjų pro bortą gelbėjimo ir detektyvinio siužeto – Jokūbas neteisingai apkaltinamas stipriu antros klasės keleivio, reiškusio dideles simpatijas Veronikai, sužalojimu. Veronikos prašoma, tuo pačiu laivu plaukianti žurnalistė, ieškanti intriguojančių emigrantų istorijų, padeda atskleisti tiesą ir išaiškinti tikruosius nusikaltėlius.

Trečias, paskutinis, romano skyrius (turinyje pavadinimas nurodomas kaip „Amerika“, o to paties skyriaus pradžioje – „Amerikos prieangyje“) yra trumpiausias. Horizonte sušmėžuoja Laisvės statula – kelionė baigta, svajonė jau ranka pasiekiama. Amerika nepasitinka pernelyg svetingai: žmonės varomi į priekį, susidaro spūstys, netrūksta priekabiavimo, nemalonaus dokumentų tikrinimo. Bet argi tai kliūtis, kai atlaikyti kur kas sudėtingesni išbandymai?

Griežtai nusakyti romano žanrą sunku, nes tai žanrų mišinys, suliejantis istorinį pasakojimą su nuotykių, meilės, detektyvinio romano elementais. Istoriniam pasakojimui pasiruošta rimtai, kaip viename interviu teigė Žilinskas: „Atsimenu fantastikos rašytojų – beje, ukrainiečių, dabar turėjusių palikti savo namus dėl karo, pastebėjimą: jeigu rašai apie tam tikrą epochą, privalai žinoti ne tik, kokiais rūbais rengėsi, bet ir kokios tų rūbų sagos.“⁴ Taigi romane rasime daug įdomių detalių apie emigrantų vargus, kankinusias ligas, kelionės ypatybes. Bet toks įdirbis jau nėra naujiena kalbant apie autoriaus kūrybą – taip jau yra daręs rašydamas pažintinį-grožinį romaną Mano Vilnius mano (beje, literatūriniu požiūriu Bėgliuose autoriui kur kas natūraliau, įtikinamiau ir psichologiškai niuansuočiau pavyko suderinti grožinį pasakojimą su gausia istorine medžiaga, jei lygintume su jo ankstesne ką tik paminėta knyga). Šį kartą, kaip nurodoma knygos pabaigos padėkoje, surinkti medžiagą, užtikrinti jos tikslumą padėjo gausi konsultantų komanda, tarp kurių yra istorikas Daumantas Kiulkys, jūreivystės žinovai Rokas Arbušis ir Romualdas Adomavičius.

Socialiniai aspektai

Nuo pat pradžių romane vaizduojama skirtis tarp skirtingų socialinių klasių, tačiau stipriausiai ji atskleidžiama Jokūbui ir Veronikai atsidūrus laive. Mylimajai Jokūbas gavo antros klasės bilietą, o pats tveria kelionę trečia klase, gyvendamas tarpudenyje su gausybe panašaus likimo įvairių tautų emigrantų. Ši skirtis milžiniška – jis gyvena nešvarioje aplinkoje, kur nuolat kyla įvairių konfliktų, itin prastai maitinama (dėl ko net įvyksta susirėmimas), įgula juos laiko prastesniais žmonėmis, su kuriais galima nesiskaityti: „jaudinanti kelionės pradžia netruko pavirsti į keikiamą kančią“ (p. 197). Jiems netgi draudžiama bendrauti su antros klasės keleiviais – tai sukelia sunkumų Jokūbui ir Veronikai. O Veronika gyvena keturvietėje kajutėje, vakarais mėgaujasi vynu ir pokalbiais su išsilavinusiais, pasiturinčiais žmonėmis. Pas ją paslapčia įsigavęs Jokūbas – it koks Džekas iš „Titaniko“ – pasijunta atsidūręs kitame pasaulyje: čia įgula elgiasi maloniai, aplinka daili, netrūksta skanių valgių.

Sakyčiau, puikus autoriaus sprendimas skaitytojui palikti įsivaizduoti: jei skirtumas tarp trečios ir antros klasės toks didelis, tai kaip viskas atrodo pirmos klasės laivuose? Kokios prabangos ten būta?

Veikėjų charakteriai

Romanas nėra psichologinio pobūdžio, nerasime čia intensyvių saviieškos epizodų, sąmonės srauto, augimo, brandos momentų. Tačiau tai nėra joks trūkumas: pagrindinių veikėjų paveikslai atrodo įtikimi ir pakankamai niuansuoti, nevienasluoksniai.

Jokūbas – nekvailas, nors jaunatviškai impulsyvus, kartais ir karštakošiškas. Pasitelkus jį plėtojama lietuvybės, Lietuvos atkūrimo linija, bet patetikos išvengiama parodant žmogaus dvilypumą, svarstymus, mėginant suderinti rūpimas idėjas su labai žemiškais troškimais. Jokūbas dažnai kalba, kaip grįš išsimokslinęs (jį domina inžinerija, žavisi tiltų statyba), praturtėjęs į Lietuvą, kai tik ji taps laisva, kaip padės ją atkurti (apie tai jam ypač dažnai primena buvęs bendramokslis ir draugas Kazys). Bet vis dėlto Jokūbui kur kas svarbesnė asmeninė laimė – materialinė gerovė, laisvė, buvimas su Veronika, su kuria likus Lietuvoje gyvenimo galimybės būtų miglotos, nes jis valstietis, kad ir šiek tiek gimnaziją lankęs, o ji šlėktos dukra, kurią tėvai norėtų nutekinti geriau… Jokūbas pasirodo kaip tvirtas, doras žmogus, pasiryžęs viską padaryti dėl mylimosios ir savo tikslo – Amerikos.

Veronika kiek labiau avantiūristiška, išlepinta asmenybė, besibodinti gyvenimu provincijoje, tad lengvai pasiduoda įkalbinėjimams pabėgti. Ji taip pat jaučia stiprius jausmus Jokūbui, leidžiasi jo popinama ir menkai kada atsilygina tuo pačiu, be to, keliaudama antra klase pradeda flirtuoti su inžinieriumi Aleksu, nutyli, kad Jokūbas yra jos vyras ir prieš Dievą, ir prieš įstatymą, pristato jį kaip pažįstamą (p. 230). Ištikimybės Veronika nesulaužo, tik kiek pasimėgauja elegantiška, jos sluoksniui artima kompanija, o savo padėtį įvertina ironiškai: „Ak, maman, kad tu žinotum, kokia aš kvaiša: renkuosi kaimo Jurgį, užuot ėjusi su kokiais nors karininkais ar inžinieriais…“ (p. 209).

Antraeiliai romano veikėjai, be abejonės, kur kas mažiau ryškūs nei pagrindiniai, bet ir juos neretai randama galimybių apšviesti įvairialype šviesa, suteikti jiems charakterį: čia galima paminėti Veronikos tėvą, žurnalistę Eriką ir dar vieną kitą personažą.

Romano pabaiga su klaustuku

Knygos pabaiga atvira. Pirmasis skyrius, kaip ir paskutinis, atskleidžia įvykius praėjus penkiolikai metų nuo pabėgimo – lietuviai 1927 m. susirinkę į renginį, skirtą Vilniaus išlaisvinimo nuo lenkų iniciatyvai paremti, ir čia po daugybės metų vėl susitinka Jokūbas ir Veronika. Tačiau pabaigoje lieka didelė mįslė: kas nutiko Veronikai, kuri, vos jiedviem atsidūrus Amerikoje, buvo pagrobta. Jokūbas ieškojo žmonos, bet nesėkmingai. Kas atsitiko Veronikai – nežinia, aišku tik tiek, kad po daugelio metų ji laisva ir, rodos, gyvena neblogai, dabar prisėdusi prie staliuko viską apie save papasakos Jokūbui.

Atviros pabaigos palieka skaitytojui sugalvoti savo pabaigą (prisiminkime Loisos Lowry Siuntėją)  – gana abstrakčią, tarsi miglotą ateities viziją, priklausančią nuo paties skaitytojo. Šio romano pasakotojas istoriją nukerta pernelyg drastiškai ir daug neaiškumų keliančiu momentu. Akivaizdu, kad autoriui nesinorėjo tradicinės, pasakiškos pabaigos „jie ilgai ir laimingai gyveno“, tačiau tokia staigi pabaiga vargiai patenkins skaitytoją, nes palikta per mažai „i“, kad ant jų skaitytojas galėtų pats sudėlioti taškelius. Galima spėti, kad tokiu būdu palikta erdvės antrajai romano daliai apie Jokūbo ir Veronikos gyvenimą Amerikoje. Vis dėlto, kol yra tik ši knyga ir nėra jokio aiškumo dėl antrosios dalies, tokia pabaiga nelabai tenkina, atrodo lyg pernelyg šiurkštus būdas pabėgti nuo happyendʼo.

Iliustruotas romanas

Iliustruoti romanai, skirti vyresniesiems paaugliams ar suaugusiesiems, nėra dažnas reiškinys, neskaitant komiksų. Bėglių iliustracijų žemiškų, tamsokų, sodrių spalvų gama kiek primena šiuolaikinėmis technologijomis atkurtas kadaise nespalvotas nuotraukas. Iliustruojant knygą derintos kelios skirtingos strategijos. Kai kur tekstas nutyla, o tada pasirodo komikso fragmentų, pratęsiančių pasakojimą (p. 24–27). Tiesa, lyginant su teksto gausa, šie komiksiniai epizodai atrodo kiek per trumpi, nes detalus pasakojimas staiga nutrūksta, o komiksas, besitęsiantis vieną, du ar keturis puslapius, gerokai greičiau suryjamas skaitytojo akių, tad atsiranda teksto tempo nevientisumo. Kitose kūrinio vietose komikso fragmentai atkartoja tekste užrašytus žodžius – tai neatrodo labai tinkamas sprendimas (p. 118–119), pasitelkiant maketavimą buvo galima atsisakyti kelių teksto eilučių ir palikti tik komiksą.

Kitose vietose piešiniai atlieka vaikų literatūroje nuo seno gają iliustracinę funkciją – nepraplečia teksto, nepapildo jo naujomis detalėmis, bet pavaizduoja tai, kas aprašoma. Tokiose iliustracijose jau nėra komiksiškos struktūros, retai pasirodo ir koks nors užrašas.

Tokia iliustracijų įvairovė nė kiek neerzina, o kaip tik (nepaisant mano kelių pastabų) gana natūraliai įsilieja į knygos visumą ir, aišku, palengvina skaitymą, leidžia geriau suprasti, kaip atrodė to meto pasaulis, daiktai, mados. Reikia pripažinti ir tai, kad jei nebūtų iliustracijų, tokios apimties smulkiai prirašyta, neretai ir ilgomis pastraipomis išsiliejanti knyga galėtų atbaidyti ne vieną jaunąjį skaitytoją.

Beje, Giedrė Kazlauskaitė knygų apžvalgoje mini keletą romano klaidų, viena jų – iliustracijose vaizduojamas San Fransisko tiltas, pastatytas porą dešimtmečių vėliau, nei vyksta knygos veiksmas. Tačiau reikėtų pažymėti, kad nors knygoje vaizduojamas tiltas primena San Fransisko tiltą, tai nėra identiška jo kopija, be to, nei iliustracijoje (p. 40), nei knygos tekste tiltas nėra įvardijamas. Sužinome tik tai, kad tiltas stovi Amerikoje, o panašių konstrukcijų kabamieji metaliniai tiltai (angl. suspension bridge), koks matyti ir iliustracijose, pradėti statyti anksčiau nei įvardytasis apžvalgoje, tad nesinorėtų vienareikšmiškai pritarti šiai apžvalgininkės pastabai.

Vietoj pabaigos

Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką man atrodo kone ryškiausias 2022 m. paauglių literatūros blyksnis (o perskaičiau beveik visas pernai pasirodžiusias lietuvių autorių knygas vaikams ir paaugliams). Tai nesudėtinga, linijinio siužeto knyga, siūlanti įdomų nuotykį, pateikianti vertingų istorinių žinių, ypač tiks skaitytojams, išsiilgusiems gausaus, nuotykingo, epiško pasakojimo, kuriame nesiveliama nei į didesnius literatūrinius žaidimus, nei į psichologines veikėjų gelmes. Kūrinio kalba, stilius dera prie pasakojimo, nėra čia kalbinių žaidimų, subtilybių ar nutylėjimų, vartojamos gana kasdienės metaforos. Nors autorius pasitelkė šiek tiek anuomečio žodyno ypatybių, bet jos vartojamos atsargiai, privengiant pertekliaus (ypač jei lygintume su Mariaus Ivaškevičiaus Madagaskaru) – tik kaip prieskonis. Taigi Bėgliai, nepaisant kelių pastabų, yra tikrai gera knyga. Telieka pasirūpinti, kad ji patektų į paauglių rankas.

_______________________________

¹ Lietuvos integrali bibliotekų informacijos sistema, interneto prieiga: https://ibiblioteka.lt/metis/publication/ C1B0004066721?q=idxd1oq7z (žiūrėta 2023-02-17).

² Justinas Žilinskas, Ūla Šveikauskaitė, Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką, Vilnius: Aukso žuvys, Lietuvos jūrų muziejus, 2022, 376 p. ISBN 978-609-8120-72-1.

³ „15min knygos rinkimai“ organizuoja tik knygų suaugusiesiems rinkimus.

⁴ „Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką“: iliustruotas romanas, kaip lietuviai į Ameriką plaukė“, interneto prieiga: https://www.lrt. lt/naujienos/kultura/12/1762535/begliai-juru-keliais-i-amerikailiustruotas-romanas-kaip-lietuviai-i-amerika-plauke (žiūrėta 2023-03-01)

Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 1 (105)