Kas parašė knygą „Murziuko dienoraštis“?

Turbūt neklysta teigiantieji, kad vaikų literatūros istorijoje gausu neišpainiotų rebusų, mįslių, todėl besidominčiųjų ja laukia ne vienas atradimas. Neretai kyla neaiškumų bandant įvardyti knygų autorius, vertėjus, suvokti simbolius, atpažinti ezopinę kalbą, suprasti rečiau vartojamų žodžių prasmę. Bet koks malonus palengvėjimo jausmas aplanko, kai randi atsakymą į daugelį metų jaudinusį klausimą, kai kartais tiesiog atsitiktinai pavyksta įminti mįslę!

Nuo vaikystės nedavė ramybės Gvinėjos pasakose minimas paukštis piepalas¹. Koks tai paukštis? Tik išstudijavus rusiškąjį šių pasakų leidimą paaiškėjo, kad tai yra putpelės patinas, – tai patvirtino ir Lietuvių kalbos žodynas. Paaiškėjo ir dar vienas dalykas – tai ne Gvinėjos, o Bisau Gvinėjos pasakos². Šis faktas pažymėtas lietuviškojo vertimo priešlapyje, vis dėlto pavadinime liko įrašas, kad tai Gvinėjos, o ne Bisau Gvinėjos pasakos, nors tai dvi skirtingos valstybės.

Kilo klausimų ir perskaičius knygą Murziuko dienoraštis: apsakymas-pasaka apie mažų girios žmogelių keliones, klaidžiojimus, pokštus ir juokus³, 1930 m. pirmą kartą išleistą lietuviškai⁴. 1992 m. knyga perleista Vilniuje kartu su 1943 m. irgi pirmą kartą lietuviškai pasirodžiusia Willio Vesperio knyga Linksmos pasakos. Turbūt dėl to Murziuko dienoraštis priskirtas Vesperio kūrybai – taip parašyta Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kataloguose. Klaida įsipainiojo ir į mano anksčiau parengtą publikaciją⁵ Vesperis tikrai yra rašęs vaikams, bet tokios knygos nebuvo išleidęs). Apie Vesperio autorystę nėra jokių žinių ir naujai leidžiamos knygos įvade: jame glaustai aptariamas vertėjo Jono Jablonskio (kalbininko sūnaus) gyvenimas. Čia rašoma: „Knygos gale teigta, kad ją vertė J. Jablonskis, tačiau nepasakyta, iš kokios kalbos ir kas šios knygos autorius.“ Nepaaiškėjo, kas yra šios knygos autorius, ir iš gana griežtos Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijai skirtos Vaižganto recenzijos, kurioje kritikuojamas knygos vertimas: kai kurios kalbinės konstrukcijos, pasak recenzento, primena lenkų kalbą⁶. Tačiau to negana – viename Lietuvos bibliotekų kataloge ši knyga priskiriama Walto Disneyʼaus kūrybai!

Skaitant tekstą jis pasirodė labai jau vakarietiškas: žmogeliai vadinami miško elfais, čia gausu ano meto modernių technologijų aprašymų, pagrindinis veikėjas – tuščiagarbis dabita – siunčiasi kostiumus iš Paryžiaus, nors jokia konkreti šalis, kurioje vyksta knygos veiksmas, nepaminėta. Vakarietiškos ir knygos iliustracijos: prie cirko dramblio prikabinta lentelė su užrašu „Hello Central!“. Ieškant anglų, vokiečių, lenkų rašytojų knygų apie šių žmogeliukų nuotykius galima patekti į aklavietę, tačiau čia labai padeda naujosios technologijos: nuskenavus pagrindinio knygos veikėjo portretą, buvusį priešlapyje, ir pasinaudojus vaizdų paieškos „Google Lens“ programa, išsyk paaiškėjo, kad Jablonskio verstas leidinys buvo knygos Дневникъ Мурзилки Повѣсть-сказка о путешествіяхъ, странствованіяхъ, шалостяхъ и проказахъ маленькихъ лѣсныхъ человѣчковъ (pirmasis leidimas 1889 m.) vertimas. Kūrinio autorė – rusų vaikų rašytoja Ana Chvolson (Анна Борисовна Хвольсон) (1868–1934). Ši rašytoja, bolševikams atėjus į valdžią, pasitraukė į Vakarus, 1934 m. mirė Paryžiuje. Knygos iliustratorius yra kanadietis vaikų rašytojas ir poetas Palmeris Coxas (1840–1924), tiesa, daugiausia savo kūrybą publikavęs JAV. Šio kūrėjo darbai, vaizduojantys mažyčius žmogelius braunius (angl. brownie, brownies), žinomus iš keltų mitologijos, ir tapo Chvolson knygos pagrindu. Coxo darbai vaikams skirtuose žurnaluose pasirodė dar XIX a. devintojo dešimtmečio pradžioje, o 1887 m. beveik milijono egzempliorių tiražu buvo išleista jo knyga Brauniai. Jų knyga (angl. The Brownies. Their Book). Braunių istorijos klajojo po įvairias šalis ir kaip piešiniai – taip pateko ir į Rusiją. Pasakojimais apie miško žmogelius pasinaudojo pradedančioji literatė Chvolson: remdamasi iliustracijomis, 1887 m. ji pradėjo kurti pasakojimus apie elfus. Tai, galima sakyti, yra intersemiotinio vertimo pavyzdys. Literatūros tyrinėtojai sutaria, kad Chvolson kūriniai parašyti pagal iliustracijas, bet jos ir kanadiečių rašytojo tekstai skiriasi⁷. Taigi šio kūrinio šaknys yra anglosaksų kultūroje, o į lietuvių vaikų literatūrą jis atėjo per rusiškąjį sekimą, tad, kaip neretai būna tokiais atvejais, intuicija tyrinėtojo neapgavo.

Beje, lietuvių skaitytojai apie žmonėms kenkiančius keltų mitologijos personažus braunius galėjo sužinoti iš dar XX a. aštuntajame dešimtmetyje pasirodžiusių Škotų pasakų rinkinio. Jame vaizduojami brauniai (pasakoje „Stipruolis, girios galiūno sūnus“) didelės simpatijos nenusipelno, jie gyvena šalia žmonių (malūne), yra vienišiai⁸.

Vaižganto nuomonė apie Coxo braunių knygos iliustracijas irgi nebuvo labai gera: Vaižgantas teigė, jog jų būta „tokių smulkių ir dekadentiškų, kad mūsų vaikai mažmožių visai neįžiūrės ir nesupras“⁹. Šiandienos mažajam skaitytojui, su kuriuo kartu buvo ši knyga skaitoma, iliustracijos patiko.

Belieka tik spėti, kodėl 1930 m. pasirodžiusiame leidinyje nebuvo paminėta nei autorė, nei knygos pavadinimas – gal nenorėta akcentuoti rusiškos knygos kilmės? Kita vertus, vargu ar galima Jablonskį griežtai kaltinti dėl autorystės nenurodymo – kai kuriuose knygos leidimuose Chvolson pavardė net neįrašyta. Dėl 1992 m. leidinio viskas dar kebliau. Kas pamena tuos mūsų šalies politinio ir ekonominio lūžio metus ir tendencijas ne tik knygų versle, bet ir daugelyje kitų gyvenimo sričių, vargu ar stebėsis faktu, kad dažnai leidiniai būdavo spausdinami be jokio įvado, išsamesnių paaiškinimų. Itin populiarūs tada buvo tarpukario knygų perleidimai. Knygos literatūrinė reikšmė, jos pasirodymo aplinkybės, autoriaus biografija dažnai nebūdavo svarbu knygų leidėjams, siekiantiems greitos finansinės sėkmės. Vis dėlto reikia pripažinti, kad to meto visuomenė gausiai pirko ir skaitė knygas. Beje, šis leidinys – reta išimtis: jo ir kalba taisyta, ir įvadas nedidelis parašytas, tik liko neišspręsta autoriaus problema. Atidžiai skaitant galima rasti faktų, nurodančių knygos rusišką kilmę: vienoje iliustracijoje nupieštas namas, ant kurio įdėmiau įsižiūrėjus galima perskaityti žodį „КУХНЯ“ (šis žodis vos įžiūrimas net Chvolson knygoje). Sugretinus iliustraciją su originaliu Coxo piešiniu matyti aiškus skirtumas: galima įžiūrėti užrašą „District school“ (liet. „Apskrities mokykla“), kuris Chvolson knygoje pakeistas rusišku užrašu. Šio piešinio dešiniajame kampe matyti iliustracijų autoriaus vardas ir pavardė.

Lietuvoje Coxo kūryba nėra labai gerai žinoma, nors kitose šalyse jo knygos verčiamos ir dabar tebeleidžiamos: Rusijoje 2015 m. išverstas šio autoriaus kūrinys apie Princo Florimelio ir jo draugų nuotykius, Lenkijoje 2018 m. pasirodė žaidimas visai šeimai „Jagodowy las“ (liet. „Uogų miškas“) su autoriaus iliustracijomis¹⁰.

Pristatant knygas plačiau, būtina aptarti ir lietuviškąjį knygos vertimą. Vienas svarbiausių klausimų iš kur atsirado pagrindinio veikėjo vardas? Anglų kalba šis personažas vadinasi Dude arba Cholly Boutonnière – t. y. Dabita. Chvolson jam suteikė Murzilkos vardą ir Tuščiagalvio pravardę (rus. Мурзилка по прозванью Пустая голова). Iš kur šis vardas atsirado, sudėtinga pasakyti, galbūt Chvolson girdėjo tokį žodį, reiškiantį mažą žmogų¹¹. Žodis мурзиться gali reikšti kaprizytis, pykti. Vis dėlto su nešvara, purvinumu, nevalyvumu veikėjas neturi nieko bendro… Kaip mažųjų žmogeliukų vardai išversti į lietuvių kalbą? Вертушка tapo Vilkiuku, Читайка – Skaitikliu, Тузилка – Mušeika, Мишка-Пискунъ – Pele Cyple, Дундундукъ Острая Шапка – Dūduku Smailiakepuriu, Шиворотъ Навыворотъ – Išverstkailiu, Знайка и Незнайка – Žinčiumi ir Nežinčiumi, Чумилка-Вѣдунъ – Smalkiumi Burtininku, vienas brolis Карапузикъ – Pasipūtėliu, kitas – Микробка – Dulkele. Dailininkas Мазилка tapo Teplioriumi, o gydytojas Мазь-Перемазь – Tepčiumi. Kai kurie vertimai gana taiklūs ir juokingi, kiti kiek klaidinantys – Pelė Cyplė turbūt turėjo būti Meškiukas Cypliukas, o Pasipūtėlio ir Dulkelės vardų vertimai visai neatitinka originalių vardų, nors Dulkelės vertimą galima būtų vertinti atlaidžiau: mikrobai yra maži kaip dulkelės.

Matyt, daugelis vyresnės kartos žmonių, besidominčių sovietinio laikotarpio vaikų literatūra ir animacija, atpažins Murzilką ir Žiniuką su Nežiniuku, kurie vėliau tapo gerai žinomais knygų, žurnalų ir animacinių filmų veikėjais. Vaikų literatūros tyrinėtojas Sergejus Boiko mini, kad Nikolajus Nosovas, trilogijos apie Nežiniuko nuotykius autorius, rašydamas knygą „pasikvietė Murziuko dienoraščio veikėjus¹²“.

1992 m. išėjęs Murziuko dienoraštis iš tikro tėra tik pirmoji knygos dalis, antroji Chvolson kūrinio dalis apie Murziuko keliones nebuvo išversta į lietuvių kalbą. Beje, Rusijoje išėjo keli variantai knygų apie girios elfų keliones. Vienoje Chvolson knygoje aprašyta gerokai daugiau kelionių, minimas Varšuvos miestas, tuo metu priklausęs Rusijos imperijai, pasakojama apie keliones į Indiją, Vokietiją, Šveicariją, Angliją, Prancūziją, kitas šalis¹³. Kita panašaus turinio knyga skirta kelionėms iš Maskvos į Italiją, Ispaniją, JAV, Kiniją ir Japoniją¹⁴.

Chvolson kūriniai buvo labai populiarūs Rusijoje, todėl atsirado daugiau autorių, pasinaudojusių Coxo ir Chvolson kūryba. Nemažai apie Murzilkos nuotykius rašė iš Lenkijos kilęs, daugiausia rusų kalba kūręs Zygmuntas Librowiczius (rus. Сигизмунд Феликсович Либрович), išleidęs kelias knygas, tuo metu buvo sukurta net stalo žaidimų (domino) miško elfų motyvais¹⁵.

Dėl politinių priežasčių Chvolson kūryba kurį laiką Sovietų Sąjungoje nebuvo leidžiama. 1927 m. Odesoje pasirodė L. Jevgenjevo (Л. Евгеньев) pavarde pasirašyta knyga Naujasis Murziuko dienoraštis. Liliputukų kelionė aplink pasaulį. Knygoje aprašytos mažųjų veikėjų kelionės iš Maskvos į Odesą, tada į Italiją, Ispaniją, JAV, Kiniją, Japoniją ir per Sibirą grįžtama į namus. Knygoje Coxo piešiniai liko, o Chvolson tekstas vietomis ištisai perrašytas. Knyga atvirai propagandinė, atspindinti to meto realijas. Tą galima įžvelgti net smulkmenose. Pvz., Chvolson knygoje, pamatę atvažiuojantį žmogelių vairuojamą traukinį, Maskvos stoties darbininkai sušunka: „Ponai“ (rus. „Господа“), o 1927 m. knygoje – „Draugai“ (rus. „Товарищи“). Jevgenjevo knygoje aprašoma, kaip mažieji žmogeliai, apžiūrėję Lenino mauzoliejų, įeina į vidų ir, nusiėmę kepures, nusilenkia revoliucijos vadui, tada aplanko puikiai įrengtus vaikų namus ir Lenino kampelį juose. Knygelėje Coxo, tuo metu jau mirusio, piešiniai buvo „perdirbti“: juose mažieji elfai apžiūrinėja mauzoliejų, Lenino kampelį vaikų namuose. Knygoje rašoma, kaip Romoje darbininkai, protestavę dėl menkų atlyginimų, buvo skaudžiai sumušti juodmarškinių¹⁶. Kai kurios politinės temos nebuvo naujos: graudus pasakojimas apie beteisius indėnus ir juodaodžius JAV buvo perimtas iš Chvolson teksto¹⁷.

Murziuko dienoraštis dar turi neatsakytų klausimų. Literatūros tyrinėtojai turėtų aptarti knygos vertimo ypatumus, veikėjų „klajones“ po įvairių šalių ir tautų literatūros kūrinius. Tai klasikinis klajojančio (migruojančio) siužeto atvejis. Šiai vaikų literatūros problematikai reikėtų skirti daugiau dėmesio.

____________________________

¹ Gvinėjos pasakos, [iš rusų kalbos vertė Dalia Montvilienė], Vilnius: Vaga, 1975.

² Сказки народов Бисау, [перевод Фёдора Никольникова; обработка и предисловие Феликса Мендельсона], Москва: Художественная литература, 1971.

³ Murziuko dienoraštis: apsakymas-pasaka apie mažų girios žmogelių keliones, klaidžiojimus, pokštus ir juokus, [iš rusų kalbos vertė Jonas Jablonskis], Will Vesper, Linksmos pasakos, [vertė Dominykas Urbas, iliustracijos Willi Harwerth], p. 138–259, 2-as leid., Vilnius: Alka, 1992.

⁴ Murziuko dienoraštis: apsakymas-pasaka apie mažų girios žmogelių keliones, klaidžiojimus, šposus ir juokus, [iš rusų kalbos vertė Jonas Jablonskis], Kaunas: Spindulio spaustuvė, 1930.

⁵ Domininkas Burba, „Žvilgsnis į žmones ir nykštukus“, Rubinaitis, 2017, Nr. 4 (84), p. 22.

⁶ Vaižgantas, „Murziuko dienoraštis“, Vaižgantas, Raštai, [parengė Eligijus Daugnora, Ilona Čiužauskaitė], Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010, t. 21 (Literatūros kritika), p. 428–429.

⁷ Денис Хороненко, „Генеалогия сказки: история Мурзилки и Незнайки“, Мосты. Журнал переводчиков, 2013, № 4 (40), p. 61–63; Игорь Вдовенко, „Мурзилка на фабрике советского (модели присвоения и переозначивания „чужого“ в советской детской литературе)“, Детские чтения. 2016, т. 10, № 2, p. 239–240.

⁸ Škotų pasakos, [iš anglų kalbos vertė Romualda Zagorskienė, iliustravo Džoana Kidel-Monro], Vilnius: Vaga, 1973, p. 150–160.

⁹ Vaižgantas, „Murziuko dienoraštis“, Ibid., p. 428.

¹⁰ Палмер Кокс, Похождения принца Флоримеля и его друзей, [перевод Андрея Вадимовича Новикова], Ногинск: ОстеонПресс, 2015; Jagodowy Las: Fajerbol. Tekst Kamila Zalewska-Firus; współpraca Jarosław Bomba, Łukasz Kołodziej, Konrad Plawus, Tytus Rduch, Karol Ulatowski, Maciej Sznurkowski, Jędrzej Śmietański; ilustracje Palmer Cox. 2018.

¹¹ Дмитрий Карасюк, „Мурзилка – лучший друг советских детей. Каково происхождение этого чуда природы и почему журнал называется именно так?“, interneto prieiga: https:// diletant.media/articles/45184782/ [žiūrėta 2022-07-12]; Игорь Вдовенко, Ibid., p. 240.

¹² Sergejus Boiko, Didieji pasaulio pasakininkai, [iš rusų kalbos vertė Kęstutis Urba], Kaunas: Šviesa, 2005, p. 390.

¹³ Анна Борисовна Хвольсон, Царство малютокъ. Приключенiя Мурзилки и лѣсныхъ человѣчковъ въ двадцатисеми разсказахъ съ рисунками П. Кокса. Второе изданiе. Санкт-Петербургъ; Москва: т-во М. О. Вольфъ, 1902.

¹⁴ Новый дневникъ Мурзилки: Повѣсть-сказка о путешествіяхъ, странствованіяхъ, шалостяхъ и проказахъ маленькихъ лѣсныхъ человѣчковъ, Санкт-Петербургъ; Москва: т-во М. О. Вольфъ, 1911.

¹⁵ Игорь Вдовенко, Ibid., p. 240–241.

¹⁶ Л. Евгеньев, Новый дневник Мурзилки: Кругосветное путешествие лилипутиков, Одесса: Издание автора, 1927, p. 75–77.

¹⁷ Новый Дневникъ Мурзилки: Повѣсть-сказка о путешествіяхъ, странствованіяхъ, шалостяхъ и проказахъ маленькихъ лѣсныхъ человѣчковъ, Санкт-Петербургъ; Москва: т-во М. О. Вольфъ, 1911, p. 134–137.

PALMER COX (Palmeris Koksas) (1840–1924) – kanadiečių vaikų rašytojas ir iliustratorius, daugiausia gyvenęs ir kūrybą publikavęs JAV. Dirbo dailide, automobilių montuotoju. Įvairiomis temomis rašė JAV periodiniuose leidiniuose, vėliau leido atskiras knygas. 1881 m. laikraštyje išspausdino pirmuosius kūrinius apie braunių – mažų žmogelių išpūstomis akimis ir ilgomis kojomis – nuotykius. Šie kūriniai sulaukė didelio pasisekimo. 1887 m. pasirodė Coxo knyga The Brownies. Their Book (liet. Brauniai. Jų knyga), kurios tiražas siekė beveik milijoną egzempliorių. Mirė savo namuose Granbyje, vadinamuose Braunių pilimi (angl. Brownie Castle). Braunio atvaizdas yra ir ant rašytojo kapo.

ANA CHVOLSON (Анна Хвольсон) (1868–1934) – rusų vaikų rašytoja, gimusi Sankt Peterburge. 1887 m. žurnalas Задушевное слово išspausdino pirmuosius tekstus apie miško žmogelių gyvenimą, paremtus Palmerio Coxo kūryba. 1889 m. išleido knygą Царство малюток. Приключения Мурзилки и лесных человечков в 27 рассказах А. Хвольсон с 182 рисунками Кокса (liet. Mažylių karalystė. Murzilkos ir miško žmogelių nuotykiai 27 apsakymuose su 182 Kokso piešiniais). Vėliau išleido keletą knygų apie kitus Murzilkos nuotykius. Parašė knygų vaikams apie vaikų tarpusavio santykius. Po 1917 m. emigravo į Vakarus, 1934 m. mirė Paryžiuje. Rusų vaikų literatūros tyrinėtojų vertinama kaip Nežiniuko, Žiniuko ir Murzilkos veikėjų autorė.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 1 (105)