Ne tik eilėraščių meistras (Anzelmo Matučio 100-osioms gimimo metinėms)

Prieš kokius tris ar keturis dešimtmečius, kai augo mūsų vaikai, reta vaikų darželio šventė apsieidavo be Anzelmo Matučio (1923–1985) eilėraščių. Šis poetas, literatūros mokslininkės Gražinos Skabeikytės-Kazlauskienės pavadintas vaikiškiausiu vaikų poetu ir taip iki šiol tituluojamas kitų šio poeto kūrybos vertintojų ir skleidėjų (kaip mums įprasta, nenurodant „titulo“ autorystės), neabejotinai teikdavo džiaugsmą mažiesiems deklamuotojams ir, aišku, jų tėvams. Pastaruoju metu Matučio eilėraščiai darželiuose, o ir mokyklose, skamba daug rečiau. Šio poeto kūrybą verta vėl suaktualinti. Gal prie to prisidės šimtmečio proga pasirodžiusi rinktinė Kas žmogiuko širdyje, sudaryta poeto sūnaus Vytauto Matulevičiaus? Matučio kūrybą ir gyvenimą naujai pristatė be galo turininga, savita Alytaus kraštotyros muziejaus išleista gausiai iliustruota knyga Pažintis su Anzelmu Matučiu (2022).

Šiame straipsnyje bus pažvelgta ne į pagrindinį Matučio kūrybos lauką – trumpuosius eilėraščius, o į mažiau jam būdingas eiliuotas pasakas¹.

Ne vienas lietuvių vaikų poetas yra bandęs sukurti stambesnių literatūros žanrų kūrinių – poemų, eiliuotų pasakų. Matyt, galvojama apie tokių žanrinių formų fundamentalumą, iškilumą. Galbūt vilioja didesnės galimybės išsakyti sudėtingesnes problemas, idėjas. Eiliuotų pasakų, pagrįstų folkloro siužetais ar motyvais, yra parašę Antanas Busilas, Salomėja Nėris, Kostas Kubilinskas, paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį šiam žanrui buvo atsidėjęs Martynas Vainilaitis. Originalių, individualia išmone pagrįstų pasakų parašė Kazys Binkis, Justinas Marcinkevičius, Vytautas Rudokas ir kt. Literatūros kritikai daugumą šio tipo kūrinių įvardija kaip poemas. Siekdami tikslumo, galėtume vartoti poemos-pasakos terminą, tačiau įprasčiau, tradiciškiau jas vadinti tiesiog eiliuotomis pasakomis.

Matutis, beveik visų tyrinėtojų pripažįstamas kaip nepralenkiamas trumpo eilėraščio meistras, irgi ne sykį bandė kurti ilgesnes ir sudėtingesnes žanrines struktūras – pavienius eilėraščius jungė į teminius, probleminius ciklus: pavyzdžiui, „Šilinuko rūpesčiai“, savitos struktūros yra jo knyga Girios televizorius (tik vargu ar teisinga ją vadinti poema). Kaip originalus metų epas sumanyta didelė, vos ne 400 eilėraščių telkianti knyga Dvylikos svečių lauktuvės (1984). Vis dėlto pastarojoje knygoje itin akivaizdus eilėraščių autonomiškumas, meninis savarankiškumas, siužetiškai vienas su kitu jie bemaž nesukimba.

Eiliuotomis pasakomis laikydami tokius kūrinius, kuriuose plėtojamas nuoseklus siužetas, kuriuose įvykiai bent kiek susiję priežastiniais ryšiais, šiam žanrui (matyt, pagrįstai) kritikai bando priskirti tokius Matučio tekstus kaip „Lapės teismas“, „Aukso kalnas“, „Kiškio daržas“ ir kt. Vartydami karo metų Žiburėlio žurnalo komplektus, pastebėsime, kad juose yra dar daugiau šio pobūdžio Matučio kūrinių – ankstyvosios jo kūrybos bandymų.

Tačiau, be jokių abejonių, pati ryškiausia Matučio eiliuota epika sudėta į knygą Trijų brolių svirnelis (1982). Tai trys skirtingu laiku parašyti kūriniai: „Drevinukas“ (1974), „Karžygys Leinė“ (1965) ir „Eglės sūnus“ (1982). Daugiausia kritikų, vertintojų dėmesio sulaukė „Drevinukas“. Kodėl? Šis kūrinys labai giliai įauga į bendrą Matučio kūrybos visumą – gamtos problematiką, miško pasaulio adoraciją. Be to, pats poetas labai daug lūkesčių siejo su šiuo kūriniu, ėjo jo link apie 30 metų, tikėjosi sukurti nacionalinį vaikų literatūros herojų.

Apie „Drevinuką“ rašę Eugenijus Matuzevičius, Ričardas Pakalniškis, Vincas Auryla, Jonas Linkevičius, Džiuljeta Maskuliūnienė vertino jį nevienodai, bet dažniau kritiškai nei susižavėję.

Aš save priskirčiau prie tų skaitytojų, kuriuos žavi Drevinuko, kaip herojaus, sumanymas, idėja, bet kuriuos vis dėlto ganėtinai nuvilia galutinis rezultatas. Kiekvieną sykį iš naujo skaitydamas šį tekstą bandau suvokti, apčiuopti, kodėl jis nedaro besąlygiškai stipraus įspūdžio, kokios yra jo silpnosios vietos.

Tenka sutikti su Pakalniškio ir jam pritarusio Aurylos nuomone, jog pirminė šio kūrinio bėda yra herojaus neherojiškumas. Drevinuko paveikslas yra žavus: jis visas iš vaško, akys – žibuoklių, ausys – grybukų, nosis – pušies gurgutis, skruostai – iš spanguolių, beržo pinties skrybėlaitė… Širdelė – iš kadugio uogos. Bet toks paveikslas – tik gana statiškas atvirukas, neįgavęs gyvybės. Visos portrete išvardytos detalės siužete lieka nefunkcionalios. Poetas Matutis, sumanęs išties originalų veikėją, tarsi pamiršo kūrybinės logikos taisyklę, dėsnį, kurį įtikinamai aprašė italų rašytojas Giannis Rodaris knygoje Fantazijos gramatika. Pasirinkęs pavyzdžiu stiklinį žmogeliuką – pramanytą pasakos herojų – jis teigė esant reikalinga išlaikyti medžiagos, iš kurios personažas pagamintas (šiuo atveju – stiklo), savybes: jeigu jis jau stiklinis, tai turi būti skaidrus, permatomas, jis negali kristi nuo uolų, nes sudužtų ir t. t. Drevinukas yra vaškinis, bet poemos veiksme tai neturi jokios reikšmės. Šioje pasakoje net nebandoma kurti platesnio veikėjo vidaus, jausmų pasaulio. Jis netampa charakteriu, jis nebręsta, nesikeičia, o tai būdinga, pavyzdžiui, Carlo Collodžio Pinokiui, Aleksejaus Tolstojaus Buratinui ar jau minėto Rodario Čipolinui – šiuos veikėjus, kaip sektinus pavyzdžius, yra nurodęs pats poetas Matutis. Drevinukas neveiksnus: „Kai į pagalbą atskuba žvėrys, Drevinukas neturi ką veikti“, – pastabiai aiškina Pakalniškis.

Visiškai abstrahuoti, neindividualizuoti ir poemos veikėjai priešininkai: Bumbuliūnas, Šlamštinis, Kapočius. Jie irgi ne charakteriai, o išankstinės idėjos, įdomūs, tačiau per daug abstraktūs fantazmai.

Be kita ko, kūrinys ir emociškai gana vienatonis. Jame nėra nei gilaus liūdesio, nei smagaus juoko – tai ypač didelis tokio pobūdžio vaikų literatūros kūrinio trūkumas.

Nuostabą kelia ir tai, kad talentingas gamtos, miško poetas beveik nebando sukurti poetiškesnių, metaforiškesnių gamtos vaizdų. Pabrėžtinai skubama kurti veiksmą, įvykis grūdasi ant įvykio… Matutis puikiai žinojo, jog pasakojimas vaikams turi būti dinamiškas, tačiau ypatinga veiksmo gausa mažuosius vargina, įvykiai susmulkėja, niveliuojasi.

Ir dar vienas dalykas, mano galva, sunkinantis šio teksto suvokimą, – eiliavimo būdas. Galima suprasti, jog poetas siekia išvengti monotonijos, todėl labai dažnai kaitalioja ritmą, metrą, apskritai eilėdarą. Tačiau dėl to kūrinio melodija itin dažnai trūkčioja, skaitytojas turi nuolat perjunginėti „registrus“. O grįžtant prie įvykių sekos – jie irgi tarsi šokinėja, trūkinėja. Turiu prisipažinti, jog kiekvieną kartą skaitydamas „Drevinuką“ privalau save labai disciplinuoti, kad nepamesčiau siužeto gijos, neretai turiu ir sugrįžti atgal, kad atkurčiau įvykių ir minties logiką. Man nuoširdžiai smalsu, kaip tą kūrinį suvokia savarankiškai jį skaitantys vaikai.

Dar kartą noriu priminti, jog šie mano samprotavimai apie „Drevinuką“ tendencingi, kryptingi. Aš tik aiškinausi silpnąsias puses, nenorėdamas visiškai šio kūrinio paneigti, atmesti.

Tikrai ne dėl originalumo teigiu, jog man didesnį smalsumą kelia, meniškai vientisesni ir nuoseklesni atrodo tie siužetiniai (epiniai) Matučio tekstai, kuriuos kritika nutylėjo arba nubraukė keliais sakiniais. Kažkodėl iki Linkevičiaus monografijos apie Matutį Po girią vaikščiojo poetas (Vilnius, 2000) pasirodymo nė vienu žodžiu nebuvo įvertintas „Karžygys Leinė“. O juk, atrodo, taip paprasta būtų buvę papiktnaudžiauti tautų draugystės idėja – šis kūrinys apie Kolos pusiasalyje gyvenančią samių tautelę. Bet turbūt tos tautelės atminty išlikęs laisvės ir savarankiškumo pojūtis buvo per daug pavojingas to meto ideologijai.

Palikime politiką nuošaly. Kur kas įdomiau, jog meniniu požiūriu šiame tekste galima rasti viską, ko pasigendi „Drevinuke“. Leinė yra tikras herojus. Su užgrobėju, samių tautos naikintojų vadeiva Čiud Čiuervu, jis kaunasi ir jėga, ir sumanumu, ir gudrybe, ir moraline tvirtybe. O tos tvirtybės šaknys – patriotizmas.

Poetas pasirenka keletą stambių, ryškių įvykių ir aprašo juos labai nuosekliai, aiškiai, nekomplikuodamas vyksmo eigos. Tačiau taip pat randama tinkamų progų įterpti įtaigių peizažo vaizdų, o keletą kartų ir epiniam pasakotojui suteikiama galimybė tiesiogiai atsiverti, išsakyti jausmus.

„Karžygys Leinė“ yra labai arti herojinio epo tradicijos, nors jame nemažai ir mitologijos fragmentų. Visai nepagrįstai leidžiant minėtąjį rinkinį (Trijų brolių svirnelis) šis kūrinys buvo pervardytas „Šiaurės pasaka“. Iš paties autoriaus įvadinio žodžio ir minėtosios Linkevičiaus monografijos galime suprasti, jog Matutis pats lyg ir nekūrė siužeto, o sueiliavo, perkūrė tolimoje kelionėje girdėtą pasakojimą, epines istorijas. Mįslingas, paslaptingas šio kūrinio ryšys su suomių ir karelų epu „Kalevala“ – labai jau artimas abiejų kūrinių skambesys, ritmika, intonacijos.

„Eglės sūnus“ eiliuotų pasakų kontekste išsiskiria vien dėl to, kad Matutis labai kryptingai, labai akivaizdžiai pasitelkia folklorą (tai jo kūrybai, atrodo, nėra labai būdinga), o konkrečiai – pasaką „Eglė žalčių karalienė“. Ši pasaka labai populiari tarp lietuvių rašytojų, sukurta nemažai jos literatūrinių versijų. Ją inscenizavo Aleksandras Fromas-Gužutis, Motiejus Lukšys, Teofilė Augustaitytė-Vaičiūnienė; vaikams ją perpasakojo (stilizavo) Antanas Giedrius-Giedraitis, Stepas Zobarskas, Liudas Dovydėnas; garsią poemą-pasaką sukūrė Salomėja Nėris, jos pagrindu parašyta Vinco Mykolaičio-Putino poema „Žilvinas ir Eglė“. Matutis originalus tuo, kad ne interpretuoja, ne perkuria, o pratęsia pasakos siužetą. Pasaulinėje vaikų literatūroje tai žinomas dalykas, o lietuvių literatūroje gana naujas. (Beje, vėliau šią pasaką savitai pratęsė Kazys Saja – „Po to, kai jie pavirto medžiais“.)

Taigi Matutis sukūrė hipotezę, jog Eglei išvykus į tėviškę jūroje liko dar vienas – pats jauniausias – sūnus Žilvinėlis, kurį užaugino Bangpūtys. Sužinojęs tiesą apie savo šeimos likimą, Žilvinėlis veržiasi į žemę, kad atkeršytų už tėvo nužudymą. Matutis pakartoja kai kurias liaudies pasakos veiksmo formules: Žilvinėlis, kaip ir liaudies pasakoje, turi atlikti tris darbus. Įdomu, jog susiduriame su baladės „Jūratė ir Kastytis“ savotišku apvertimu: Žilvinėlis išgelbsti skęstančią žvejo dukrą Gintarę, išneša ją į krantą, pamilsta. Tačiau visa tai – išoriniai folkloro imitavimo bruožai. Pats kūrinio siužetas yra originalus. Bangpūtys perduoda Žilvinėlį „žemės laumei“ Migluonėlei, prašo padėti Žilvinėliui įvykdyti kerštą. Tačiau Migluonėlė elgiasi kitaip: ji liepia jam pažinti žmogaus dalią – vargą, skausmą, meilę, kad iš dievaičio šis virstų žmogumi. Pasakos pabaigoje Žilvinėlis pamilsta Gintarę, atleidžia vieninteliam gyvam likusiam dėdei Audringiui. Kerštą nugali, persveria meilė. Žilvinas tampa žmogumi. Taigi „Eglės sūnus“ turi aiškią idėją ir gilią filosofiją, kelia tikrojo žmogiškumo prigimties klausimus. Todėl vienintelės šio kūrinio vertintojos Dalios Striogaitės priekaištas, išsakytas Literatūros panoramoje‘82 (p. 95), jog „nepavyko rasti originalios šiuolaikiškos idėjos, stinga ir poetinės gyvybės“, kelia abejonių.

Ko gero, „Eglės sūnus“ galėtų sėkmingai rasti vietą tarp šiuolaikinių vaikų skaitomų knygų, mokytojas galėtų sugalvoti su šiuo kūriniu įdomaus darbo. Tik reikėtų laikytis vienintelės sąlygos: prieš tai supažindinti su pirminiu šaltiniu – liaudies pasaka apie Eglę, o gal net su liaudies pasakos, mito bruožais apskritai. Tada šį tekstą visai įdomu skaityti. Beje, ir analizuoti, interpretuoti jį reikėtų dar plačiau.

Atkreipsiu dėmesį, kad tiek pastarosios, tiek kitų dviejų eiliuotų pasakų interpretacijas pratęsia, atnaujina Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė knygoje Pažintis su Anzelmu Matučiu. Labai reikšminga mokslininkės įžvalga, kad stambesniosiomis žanrinėmis formomis Matutis kreipėsi į kitokį adresatą – vyrėlesnį vaiką, jaunesnįjį paauglį.

Kad ir kaip vertintume aptartuosius Anzelmo Matučio kūrinius, nėra abejonių, kad lietuvių eiliuotosios pasakos istorijoje jie užima svarbią vietą. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog poetas netiražavo kokio nors vieno šios žanrinės atmainos modelio, o su kiekvienu kūriniu ėjo skirtingu keliu. Galbūt ilgesnis gyvenimas būtų leidęs atrasti visai autentišką, tik jam būdingą modelį, variantą.

________________________

¹ Straipsnis su nedideliais pataisymais perspausdintas iš leidinio Gyvenimas naujas knygas jo vėl varto (Alytus, 2003), p. 25–29.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 1 (105)