Įtaigus kūrinys apie neregių šeimoje augantį vaiką, arba Gera jaustis reikalingam
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai paskelbus 2023-iuosius Latvių literatūros vertimų metais, tinkama proga iš arčiau susipažinti su iš latvių kalbos išversta knyga Berniukas, kuris matė tamsoje1 (Puika, kurš redzēja tumsā).
Kūrinys išskirtinis dėl autorės asmenybės, tematikos ir jos pristatymo būdo. Autorė Rasa Bugavičiutė-Pėcė (Rasa Bugavičute-Pēce) yra 1988 m. gimusi lietuvių kilmės latvių dramaturgė, prozininkė, kino filmų ir televizijos serialų scenaristė. „Labiausiai jaučiuosi dramaturge, nes daugiausia rašau pjeses teatro spektakliams, bet esu parašiusi ir kelis pilnametražių filmų, serialų scenarijus, dvi knygas, daug scenarijų masiniams renginiams, kelis dainų tekstus. Taip pat kelis libretus, vieną radijo pjesę ir radijo pasakų ciklą vaikams. Kai taip viską išvardinau, man pačiai pasidaro keista, kada tiek suspėjau, bet visada maniau, kad sugebu tiek daug padaryti dėl savo lietuviškų šaknų. Mano senelis, kurį labai mylėjau ir vadinau pusiau latviškai, pusiau lietuviškai seneliuku, buvo grynakraujis žemaitis. Didžiuojuosi, kad moku lietuvių kalbą ir, nors visą gyvenimą gyvenau Latvijoje, pasirinkau, kad pase prie tautybės skilties būtų įrašas „lietuvė“2. 2019 m. parašytą knygą į lietuvių kalbą išvertė Audrius Musteikis, o 2021 m. išleido leidykla „Odilė“. Latvijoje kūrinys tuo pačiu metu pasirodė dviem formatais – ir kaip knyga, ir kaip spektaklis. Spektaklio Latvijos nacionaliniame teatre režisierius yra Valteris Sylis (Valters Sīlis), pastatytas jis pagal programą „Latvijos mokyklinė kuprinė“ (latv. „Latvijas skolas soma“), kurios adresatas – mokyklinio amžiaus vaikai. Pati autorė yra sakiusi, kad knyga skirta skaitytojams nuo 14 metų ir vyresniems, nes tema neįprasta, tačiau ir susidomėję jaunesni skaitytojai gali drąsiai bandyti ją skaityti.
Kūrinyje apie neregių šeimoje gimusio ir augančio vaiko gyvenimo tarpsnį nuo šešerių iki penkiolikos metų pasakojama iš jo pozicijų. Istorija paremta autorės vyro – Liepojos teatro aktoriaus Sandžio Pėcio (Sandis Pēcis) – ir jo neregių tėvų gyvenimo patirtimi. Liepojos žurnalistų paklausta, ką galvoja pagrindiniu kūrinio veikėju tapęs jos vyras, Rasa šypsodamasi atsako, jog jis turbūt dėl visko yra labiau susijaudinęs, nes kažin ar dar prieš porą metų numanė, kad jo gyvenimas, kuriame viskas įprasta ir visiškai normalu, staiga sulauks tokio dėmesio: „Sandis knygos rašymo procese skaitė tik kelis fragmentus. Labai noriu žinoti, kaip jam patiks. Manau, kad jis skaitys kažkada paslapčiomis, kai nestovėsiu šalia.“ Tačiau sumanymą rašyti apie jį ir jo šeimą Sandis priėmė „gana lengvai“. Vis dėlto tai nėra dokumentinis pasakojimas. Autorė sakosi daug ką pridėjusi iš savo vaikystės ir savo, kaip mamos, patirties, norėdama šiuo pasakojimu aptarti įvairias tėvų ir vaikų santykių temas3.
Tradicinis pasiskirstymas vaidmenimis „tėvai ir vaikai“, kai tėvai nuo gimimo rūpinasi vaiku, o vaikas patiria jų rūpestį, auga ir mokosi gyventi šeimoje ir visuomenėje, kol pamažu suauga, knygoje tarsi sukeičiamas vietomis. Jokūbas (latv. Jēkabs), vienintelis matantis žmogus šeimoje, nuo mažumės turi prisiimti atsakomybę už motiną ir tėvą, o kartais ir už neregius jų draugus. Keičiasi jo požiūris į aplinką, bet nedingsta noras viską daryti teisingai, kad neįskaudintų tėvų: „(…) aš didžiuojuosi, kad manimi didžiuojasi“ (p. 19). Jis stengiasi elgtis taip, kad tėvai, ypač mama, nepatirtų nemalonumų ar nepatogumų buityje, būtų juo patenkinti ir sulauktų aplinkinių pripažinimo: „Toks protingas berniukas, supranta, kad negalima daryti, kaip užsimanei, kad reikia padėti tėvams… – ir mama šypsosi (…). Žodžiu, jei mama šypsosi dėl manęs, vadinasi, esu įrodymas, kad, nepaisant nieko, mamos gyvenimas nusisekė“ (p. 16). Vis dėlto kartais ir pats berniukas jaučiasi svarbus ir išskirtinis, kai dėl jo įjungiama šviesa kambaryje: „Vien tik dėl manęs, nes kitiems jos nereikia. Jaučiuosi ypatingas“ (p. 15), kai motina arba kiti žmonės jį įvertina: „Aš – mamos išpuoselėta svajonė. Idealus vaikas. Atsakomybė, sakyčiau, tikrai didžiulė“ (p. 15). Tuo pačiu metu tai ir pasakojimas apie neregių draugystę, pasitikėjimą, besąlygišką tarpusavio palaikymą.
Tėvai yra susikūrę savo svajones, už kurių sėkmingą įgyvendinimą atsakingas ir jis. Mama „nuo pat pradžių žinojo, kad sukurs šeimą ir turės vaiką sūnų – Jokūbą – mane. Žinojo, kad bus gera mama, visų geriausia, tiesiog ideali, ir niekada nedarys klaidų, kurias darė jos motina, todėl aš žinau, kad mano užduotis – nesugriauti didžiojo plano. Aš turiu siekti, kad mamos lūpos ne kietai susičiauptų iš pykčio, bet tarsi savaime pražystų šypsena (…) (p. 16), o tėčiui „aš esu vaikas – žmonos gyvenimo projektas, tai ne visada iki galo suprantamas dydis. Svarbiausia tėvo užduotis, mamos akimis žiūrint, visiškai tokia pat kaip ir mano, – atitikti standartus ir be reikalo neišsišokti (…)“ (p. 17). Vaiko svajonės paprastesnės ir auga kartu su juo. Pradėjus eiti į mokyklą, tenka dar aiškiau suvokti, kad jis yra neregių tėvų vaikas ir visas jo gyvenimas – nuolatinė pareiga. Tada vaikas nori išvengti aplinkinių dėmesio: „Kai pradėjau lankyti mokyklą, ji [mama] pasišovė mane lydėti, nors tai beprasmiška: kai einame drauge, aš ją vedu, ne atvirkščiai, o čia – apsikeičiame vaidmenimis; ir paskui ji, droviai išsitraukusi lazdelę iš rankinės, viena traukia atgal (…) vedžioti mane į mokyklą nėra jokio reikalo – nebesu toks mažas, be to, šis faktas tikrai kenkia mano draugystėms, nes visi klasiokai į mano mamą žiūri kažkaip…“ (p. 59–60).
Būdamas vienišas, Jokūbas pradeda ieškoti draugystės, asmeninių ryšių. Netikėtai jo kelyje atsiradęs katinėlis Vilkas suteikia progą rūpintis ne tik tėvais, bet ir turėti kažką asmeniško. Po to nejučiomis berniukas įsitraukia į žaidimą su transformeriu, virtusiu išgalvotu Matijumi. Šis nekaltas žaidimas Jokūbą pamažu įsuka į vis didesnį melo sūkurį, iš kurio ištrūkti ne taip paprasta. Ir tik vėliau atsiranda berniukas Lauris, užsimezga draugiški ryšiai su Kristapu, Klavu ir Matysu, o pagaliau ir su Liene. Kai kurios patirtys skaudžios, kitos netikėtos ir malonios, dar kitos – stebinančios ir džiuginančios. Jokūbas savarankiškai sprendžia iškylančias problemas, kad neskaudintų tėvų arba nuslėptų nuo jų tai, kas jiems nepatiktų: pasisvečiavus draugams kruopščiai sutvarko namus (nes tėvai neturi žinoti, kad jų namuose lankėsi svetimi), dėl išgalvotos priežasties atsisako vykti į ekskursiją su klase (nes žino, kad tėvai neturi tam pinigų), ieško pinigų, kad galėtų apmokėti telefono sąskaitą, susidariusią jam susirašinėjant su Liene (nedrįsta prisipažinti tėvams, kokia ji didelė), pėsčiomis parsiranda namo iš ligoninės, kad tėvams nereikėtų rūpintis jo parvežimu (nėra kaip jiems pranešti, kad atvyktų pasiimti) ir pan. Ne visi poelgiai ar pasirinkimai, vertinant suaugusiojo požiūriu, yra protingi, tačiau berniuko, matančio tamsoje, augimas ir brendimas susijęs su pasitikėjimo savimi atsiradimu. Pasikeitę vaidmenys suteikia daug įvairių patirčių. Galima būtų sutikti su literatūrologės Barbalos Simsonės (Bārbala Simsone) mintimi, kad knyga „nelauktai yra ir šviesi, sąmojinga ir absoliučiai įtikina“4.
Knygos vertėjas turėjo spręsti nelengvą užduotį – lietuviškai perteikti latvių šnekamajai kalbai būdingus niuansus. Veiksmas vyksta daugiausia darbininkų aplinkoje ir neregių bendruomenėje, todėl kalbėjimui būdingas žargonas. Kūrinyje esama ir necenzūrinės leksikos, ir leksikos, kuri dabar vertintina kaip politiškai nekorektiška, tačiau veiksmas vyksta XX a. dešimtajame dešimtmetyje, todėl nėra poreikio jos keisti. Vis dėlto vertime to nesilaikoma nuosekliai: čigāns (p. 131) – čigonas (p. 109), invalīds (p. 124) – invalidas (p. 102), bet invaliditātes pabalsts (p. 55) – neįgalumo pašalpa (p. 48). Reikia pasakyti, kad Latvijoje ir dabar tai yra oficialus terminas5. Kai kuriuos istorinius, kultūrinius ar kalbinius reiškinius vertėjas paaiškina komentaruose, pavyzdžiui: „Abu Laurio tėvai – zemessargai* [*Zemessargų atitikmuo Lietuvoje – šauliai]“ (p. 64), „Kai lankiau futbolo treniruotes, pats save buvau praminęs vartininku Irbe* [*Kalbama apie latvių ledo ritulio vartininką Artūrą Irbę]“ (p. 77), „Jeigu padarysi sumuštinių, aš tau sumokėsiu 20 sančikų* [*Santimų (žarg.)]“ (p. 82). Tiesa, būtų pravertę dar paaiškinti ir neįprastą lietuviams dalyką: kad latviai ir pasisveikina, ir atsisveikina žodeliu čiau (latv. čau).
Apie kūrinio įvertinimą Latvijoje ir sklaidą Lietuvoje
Latvijoje Berniukas, kuris matė tamsoje sulaukė didelio susidomėjimo, nes pasakojama apie šiuo metu ypač aktualius įtraukiosios visuomenės kultūros reiškinius. Populiarumą liudija pakartotiniai knygos leidimai, knygos ir spektaklio įvertinimai įvairiais apdovanojimais. Ir knyga, ir spektaklis sulaukė nemažai apžvalgų, vertinimų, recenzijų kultūrinėje spaudoje. Knyga įvertinta Liepojos kultūros metų apdovanojimu, Liepojos Rotary klubo specialiu apdovanojimu, gavo Autorių teisių begalybės (latv. Autortiesību bezgalības balva) apdovanojimą, skiriamą už įvairiais formatais naudojamus skirtingų meno sričių kūrinius. Be to, kad pasirodė kaip knyga ir kaip spektaklis, kūrinio fragmentai įtraukti į Latvių kalbos agentūros sukurtą mokymo priemonę. Knyga įtraukta į 2022 m. IBBY Garbės sąrašą, į 2020 m. tarptautinį vaikų literatūros katalogą Baltieji varnai (The White Ravens), į kurį atrinkta 200 žymių vaikų ir jaunimo knygų iš 56 šalių, parašytų 36 skirtingomis kalbomis. Knyga nominuota Latvijos literatūros metų apdovanojimui (latv. Latvijas Literatūras gada balva (LALIGABA) kategorijoje „Geriausi kūriniai vaikams“, 2019 m. – apdovanojimui knygos meno konkurse „Auksinė obelis“ (latv. „Zelta ābele“) (dailininkė Zanė Veldrė (Zane Veldre)), Europos Sąjungos literatūros premijai, kurios tikslas – atkreipti dėmesį į mažiau žinomus talentus ir padėti jiems peržengti nacionalines ir kalbines ribas.
2020 m. Rasai Bugavičiutei-Pėcei paskirtas tarptautinis poeto, gamtininko ir publicisto Janio Baltvilko (Jānis Baltvilks; 1944–2003) literatūros apdovanojimas už geriausią literatūros kūrinį vaikams. Latvijoje tai aukščiausias rašytojams, poetams, vertėjams ir dailininkams skiriamas pagarbos ženklas už pasiekimus vaikų literatūros srityje. Lietuviškame kontekste norėtųsi paminėti, kad Janio Baltvilko apdovanojimas tąkart skirtas ir lietuvių autorėms – rašytojai Jurgai Vilei ir iliustratorei Linai Itagaki už knygą Sibiro haiku bei jos vertėjai į latvių kalbą Dacei Meierei (Dace Meiere). Beje, Meierė 2022 m. gavo Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministerijų įsteigtą Baltų apdovanojimą.
Kasmetiniame Latvijos teatro darbuotojų sąjungos apdovanojimų konkurse geriausio 2019–2020 m. sezono mažųjų formų pastatymo titulą ir Didįjį prizą gavo režisierius Valteris Sylis. Beje, interviu Liepojos žurnalistams autorė yra sakiusi, kad labai tikisi, jog knyga galėtų pasirodyti ir garsiniu formatu – tada jos galėtų pasiklausyti ir sutuoktinio tėvai, kiti neregiai.
Kaip sako Bugavičiutė-Pėcė, tai „(…) bandymas parodyti, kad turime pačius įvairiausius gyvenimus ir likimus, sykiu skatinimas suvokti, kad visi esame visuomenės dalis, visi ją formuojame savo pasirinkimais, veiksmais, parodytu dėmesiu ar abejingumu tam, kas vyksta aplink mus. Šiuo metu labiausiai džiaugiuosi, kad mano knyga Berniukas, kuris matė tamsoje pradeda savo vertimų kelionę užsienyje – tai labai unikali patirtis“6.
Pjesė pagal šią knygą pastatyta Taline: Rusų teatre (rusiškai) ir Miesto teatre (estiškai). Vertimas į lietuvių kalbą 2022 m. buvo pristatytas Vilniaus knygų mugės sekcijoje „Knyga + Kinas“ – čia kviečiami autoriai, kurių knygos turi potencialą tapti sėkmingais kino kūriniais. Tačiau į lietuvių kalbą išverstų 2021 m. knygų paaugliams apžvalgą parengusios Ingos Mitunevičiūtės nuomone, „knyga atspindi dešimtojo dešimtmečio nostalgijos tendenciją ir tikrai patiks tą laikmetį menantiems suaugusiems skaitytojams, bet ar patiks paaugliams – labai didelis klausimas“7. Matyt, laikas parodys…
__________________________
1 Rasa Bugavičute-Pēce, Berniukas, kuris matė tamsoje, [iš latvių kalbos vertė Audrius Musteikis, iliustravo Žilvinas Bražukas], Vilnius: Odilė, 2021, 144 p. ISBN 978-609-8222-46-3.
2 Viktorija Jonkutė, bernardinai.lt, 2021-12-02, „Dramaturgė R. Bugavičiūtė-Pecė: „Latvija, Lietuva ir Estija – kad ir kokios skirtingos šalys būtume, esame trejybė“, interneto prieiga: https://www.bernardinai.lt/dramaturge-r-bugaviciute-pecelatvija-lietuva-ir-estija-kad-ir-kokios-skirtingos-salys-butumeesame-trejybe/ (žiūrėta 2022-09-29).
3 „Grāmatā „Puika, kurš redzēja tumsā“ iedzīvināts vīra dzīvesstāsts“, liepajniekiem.lv, 2019-11-29; be aut., interneto prieiga: https://www.liepajniekiem.lv/zinas/kulturvide/kultura/ gramata-puika-kurs-redzeja-tumsa-iedzivinats-vira-dzivesstasts/ (žiūrėta 2022-09-03).
4 Bārbala Simsone, „Skatīties un dzirdēt tumsā. Rasas Bugavičutes-Pēces grāmatas Puika, kurš redzēja tumsā recenzija“, Diena, 2020-01-12, interneto prieiga: https://www. diena.lv/raksts/kd/recenzijas/skatities-un-dzirdet-tumsa.-rasas-bugavicutes-peces-gramatas-puika-kurs-redzeja-tumsarecenzija-14233550 (žiūrėta 2022-10-29).
5 Apie lietuvių ir latvių kalbos nuostatų ir jų taikymo panašumus ir skirtumus plačiau žr. Regina Kvašytė, Džiuljeta Maskuliūnienė, Kazimieras Župerka, Apie žodžio korektiškumą: sãva ir importuota, Mokslo populiarinamoji studija, Vilnius: Žuvėdra, 2021.
6 Viktorija Jonkutė, Ibid.
7 Inga Mitunevičiūtė, „Ieškant knygos, dėl kurios verta naktinėti“, Rubinaitis, 2022, Nr. 2 (102), p. 19.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 1 (105)
