„Nuomojamas butas“ – tikrieji namai
Mircea Eliadės manymu, šiuolaikiniam žmogui derėtų būti ,,jautresniam gyvenimo stebuklui, kad patirtų atsinaujinimo pojūtį statydamas naują būstą arba įsikurdamas jame“1. Eliadiško mąstymo kontekste atsinaujinimas reiškia kosmogoninio pasaulėkūros akto kartotę. Šioji apima fundamentalių žmogaus gyvenimo dimensijų kūrybą. Kitaip tariant, namai, neprarasdami fizinės prieglaudos reikšmės, pirmiausia apibūdinami kaip dvasinė erdvė, kurioje susiformuoja ir įsišaknija žmogaus etinis, estetinis ir pasaulėžiūrinis pamatas, lemiantis asmens tapatumą.
Pernai „Žalio kalno“ leidykla išleido litvakų kilmės garsios Izraelio rašytojos Leaʼos Goldberg (1911–1970) eiliuotą pasaką Nuomojamas butas2, kurią išvertė Antanas A. Jonynas, o knygą parengė ir apipavidalino Sigutė Chlebinskaitė. Šioje pasakoje, kuri pirmąsyk Izraelyje publikuota 1948 m., kalbama apie penkių aukštų name, iškilusiame „slėny žaliam tarp sodų puikių“, atsilaisvinusį butą, kurį kaimynai nori išnuomoti. Interesantų netrūksta, bet Skruzdėlė, Kiškienė, Paršas ir Lakštingala, nors juos tenkina buto kambariai, virtuvė ir koridorius, naujaisiais nuomininkais netampa. Mat jų netenkina būsimi kaimynai. Nejaugi darbšti Skruzdėlė galės gyventi šalia tinginės Vištos? Argi dešimtį kiškučių auginančiai Kiškienei įmanu gyventi kaimynystėje su Gegute, vaikus svetimuose lizduose paliekančia? Kokį pavyzdį Gegutė rodys Kiškienės vaikams? O Paršas? Negi, būdamas baltas, jis galės kaimyniautis su juoda Kate? Ir jau tikrai šalia triukšmingai riešutus gliaudančios Voverės negalės gyventi savo klausą sauganti Lakštingala. Naujuoju namo gyventoju galiausiai tampa Balandis, nors jam butas pasirodo ir šiek tiek tamsus, ir net kiek ankštokas. Balandžio sprendimą tapti naujuoju gyventoju lemia kaimynai, į kuriuos žvelgdamas Balandis pastebi pačias gražiausias jų savybes. Pasitelkiant Eliadę galima sakyti, kad pasakos pabaigoje Balandžio dėka name įvyksta atsinaujinimas. O pasaką skaitančiam vaikui, išgyvenusiam pirmųjų buto lankytojų nepasitenkinimą, galiausiai atskleidžiama kitokumo vertė, draugystės, savitarpio supratimo džiaugsmas.
Knygoje tokiu pat savitarpio sutarimu pasižymi poetinis žodis ir knygos vaizdas, apimantis iliustracijas ir knygos formos dizainą. Ne vieną Lietuvos ir užsienio apdovanojimą knygos meno srityje pelniusi dailininkė Chlebinskaitė namus, žvėrelių kambarių vaizdus ne tik nupiešė, bet ir savaip suprojektavo, pasinaudojusi sulankstomos, transformacinės knygos leporello galimybėmis. Negana to, kad knygos lapus galima versti ir išskleisti erdvėje, iki teksto ir žvėrelių atvaizdų, jų kambarių skaitytojui dar reikia prieiti atlenkiant lapą, dengiantį per pusę perpjautą kitą lapą. Šis rankos jautrumo reikalaujantis veiksmas yra panašus į judesį, kurį atliekame atverdami duris. Dažniausiai durų atvėrimas susijęs su nerimo ir netikėtumo jausmu, todėl pagrįstai manytina, kad lapo atlenkimas kursto ir išlaiko mažojo knygos skaitytojo (ar dar tik vartytojo, kai knygą skaito tėvai) dėmesį, drauge ir tiesioginį ryšį su tekstu. Juk už kiekvienų durų gyvena vis kitas pasakos veikėjas, už jų mezgasi kaskart naujas dialogas, atskleidžiantis veikėjų santykius. Be to, šie durų funkciją atliekantys aukštyn ir žemyn atlenkiami paveikslėliai, ant kurių lengvomis linijomis nupiešti pasakos veikėjai, juos lankstant leidžia vaikui dėlioti naujus personažus, stebėti jų skirtumus ar panašumus. Čia verta prisiminti psichologų ir logopedų atliktų tyrimų duomenis, įrodančius, jog vaikų pirštų galiukų ir riešų veiksmai lavina kalbą ir vaizduotę, yra tiesiogiai susiję su aplinkos suvokimu, intelektinės veiklos vystymusi. Todėl, be meninės vertės, tokia knygos forma atlieka tiesioginę ugdomąją funkciją, kuriančią dvasinius vaiko namus.
Turėdama turtingą knygų kūrimo ir vaikų pažinimo patirtį, įgytą kūrybinėje studijoje „Tu gali sukurti knygą“, Chlebinskaitė nepasidavė realistinio paveikslo kūrimo pagundai, kurią provokuoja pasakos tekstas. Nepaisant to, kad dailininkės sukurti tik numanomi kambarių vaizdai disponuoja tikroviškais fotografuotais užuolaidų ir gamtos peizažo motyvais, kompozicijose šie motyvai jungiami vadovaujantis ne realybės, o veikiau estetiniais simetrijos, proporcingumo, stabilumo principais. Užuolaidos pakimba ore, medžių ir krūmų formos transformuojasi į grafinius augalų lapų ornamentus, dengiančius Vištos ir Gegutės kūnus ar virstančius vienintele atrama visą tik įsivaizduojamą interjerą užstojančioms kitų butų gyventojų figūroms. Augalų lapų motyvai atsirado knygoje panaudojus XIX a. anglų dailininko Williamo Morriso kūrinio „Vynuogės“ fragmentus. Ritminė didelių ir mažų, plokščių grafinių ir apimtinių formų kaita vaizdiškai perteikia pasakojimo dinamiką ir atskleidžia namo gyventojų įvairovę. Bendrumą iliustracijose įkūnija saikingas koloritas, sudarytas iš kelių variacijų žalios, juodos ir pilkšvai rudos spalvos. Nors spalvas mes suvokiame subjektyviai, bet asmeninių patirčių skirtumai nekeičia universalaus mūsų atsako į spalvas: žaluma visada suvokiama kaip gyvastis, ruda – kaip namai, saugumas ir pusiausvyra. Todėl apie namuose vykstantį gyvenimą knygoje vaikui pasakojama ne tik jam atpažįstamais gyvūnų ir augalų pavidalais, bet ir abstrakčiais spalvinio poveikio impulsais. Knyga, reikalaujanti vaiko dalyvavimo ją skaitant, yra žaisminga ir įtrauki, tačiau drauge ir labai rimta. Kukli žemės spalvų paletė, stabili mažai detalizuotų vaizdų konstrukcija, klasikinių elementų ir inovatyvių vaizdinių jungtis, formuojanti drąsios, ekspresyvios knygos įvaizdį, leidžia teigti, kad leidinys orientuotas į vaiką, mėgstantį skaityti ir gebantį įvertinti knygos unikalumą.
Knyga rekomenduojama vaikams nuo trejų metų, bet drauge ji yra ir suaugusiems skaitytojams skirtas kūrinys. Leporello knyga išlankstoma panašiai, kaip yra išskleidžiamos akordeono dumplės. Vadinasi, ji turi aversą ir reversą – kitą išlankstyto leidinio pusę. Reversinėje knygos pusėje drauge su Goldberg nuotrauka, kurioje rašytoja nufotografuota lengvomis klostėmis krentančios nėrinių užuolaidos fone, pasakojama apie pačią knygos kūrėją – literatūros profesorę, poliglotę, vertėją, hebrajų kalba kūrusią dramaturgiją ir poeziją3. Ne kiekvienas darželinio amžiaus skaitytojas tokią informaciją be ypatingos tėvų pastangos perpras. Tačiau tam tikslui kaip tik pasitarnauja vaizdinis dailininkės sprendimas. Panaši užuolaida, tas pats vaizdų spalvyas leidžia rašytoją suvokti kaip vieną iš jos aprašyto namo gyventojų. Juolab kad knygos viršelyje panaudota dar vaikiško amžiaus rašytojos, atsirėmusios į žalio krėslo atkaltę, nuotrauka. Čia ji yra to paties amžiaus kaip ir potencialus Nuomojamo buto skaitytojas.
Beje, kalbant apie knygą kaip savotišką Goldberg atminimo paminklą, išvydusį dienos šviesą minint Lietuvos ir Izraelio diplomatinių santykių trisdešimtmetį, verta prisiminti, kad tokiu paminklu Lietuvoje tapo dar vienas kūrinys. Nors Goldberg gimė Rytų Prūsijoje, Karaliaučiuje, savo gimtuoju miestu ji laikė Kauną, kuriame praleido vaikystę. Deja, namo, kuriame Goldberg gyveno, nebėra, tačiau ant gretimo išlikusio pastato Kęstučio gatvėje yra 2022 m. menininko Lino Kaziulionio sukurtas monochrominis rašytojos atvaizdas. Abipus portreto – poetės eilėraštis ,,Pušys“ lietuvių ir hebrajų kalbomis. Eilėraščio tema – gimtinė, taigi – namai. Eliadišku požiūriu remiantis, kūryba padeda išsaugoti tikrąsias namų vertybes net ir tada, kai pačių namų nebelieka. Tokias vertybes Leaʼos Goldberg ir Sigutės Chlebinskaitės knyga padeda įžiebti mažųjų knygos skaitytojų širdyse.
______________________________
1 Mircea Eliade, Amžinojo sugrįžimo mitas. Archetipai ir kartotė, Vilnius: Mintis, 1996, p. 75.
2 Lea Goldberg, Nuomojamas butas, [iš jidiš kalbos vertė Antanas A. Jonynas, Nathan Gitkind, apipavidalino Sigutė Chlebinskaitė], Kaunas: Žalias kalnas, 2022. ISBN 978-609-8310-03-0.
3 Goldberg yra viena iš geriausiai Izraelyje žinomų poečių, o jos veidas pažįstamas kiekvienam izraeliečiui, nes yra atvaizduotas ant 100 šekelių banknoto.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 nr. 1 (105)
