Pažintis su Anzelmu Matučiu ir jo muziejumi
Alytaus centre yra ramių, jaukių vietelių. Viena tokių – Anzelmo Matučio gatvelė, nuo centrinės Rotušės aikštės nutolusi maždaug 200 metrų. Tačiau pakliuvęs į ją jautiesi taip, tarsi būtum užmiestyje: ramuma, girdisi tik tolimas miesto triukšmas, namai, kurių čia tėra septyni, sustatyti vienoje gatvės pusėje, kitoje – išlakus šimtametis pušynas, kuriame tarp medžių sutūpusios medinės skulptūros – poeto Anzelmo Matučio meninės eilėraščių interpretacijos. Šioje tylioje gatvelėje įsikūręs vaikų ir suaugusiųjų lankomas poeto Anzelmo Matučio memorialinis muziejus. Tai dailus dviejų aukštų raudonų plytų mūrinukas, dengtas raudonomis čerpėmis. Dar nesilankėte? Būtinai suplanuokite išvyką ir apsilankykite. Kad greičiau apsispręstumėte, trumpai Jums, Rubinaičio skaitytojai, pristatysime poetą Anzelmą Matutį ir muziejų. Esate pasiruošę? Keliaukime į muziejų.
Tarp Zomčinės ir Alytaus
Kad kelionė neprailgtų, susipažinkime su Anzelmu Matulevičiumi-Matučiu. Būsimasis poetas gimė ir augo Zomčinės kaime, esančiame netoli Igliaukos. 1934 m. baigė Igliaukos pradinę mokyklą, tais pačiais metais įstojo į Marijampolės marijonų gimnaziją. Mokydamasis joje pradėjo rašyti eilėraščius, o 1937 m., būdamas keturiolikos, pirmuosius iš jų – „Mūsų šunelis“, „Strykt pastrykt“, „Lėlė“ – išspausdino vaikų žurnale Šaltinėlis. Vėliau bendradarbiavo vaikų žurnaluose Žvaigždutė ir Žiburėlis. Pastarojo rengtame konkurse laimėjo dvi premijas. Gana anksti, dar mokydamasis penktoje gimnazijos klasėje, apsisprendė rašyti vaikams1.
1940 m. baigęs gimnaziją, mokslus tęsė Marijampolės mokytojų seminarijoje, kurią baigęs 1942 m. mokytojavo Santaikoje, 1944 m. – Simne. Čia susipažino su būsima žmona Marija, taip pat dirbusia Simno mokykloje. Jų „buteliai buvo vienas priešais kitą skiriami kelio“. Marija gyveno su šešiolikmečiu broliu ir dešimtmečiu sūnėnu. Vieną kartą grįžusi iš darbo rado į „butelį atkeltą „su visu turtu“ A. Matutį“2. Pasirodo, kambario, kuriame gyveno Matutis, prireikė NKVD kareiviams – šie jį be skrupulų ir iškeldino. Kaip atsiminimuose rašo poeto žmona, „dabar turėjau 3 vyrus, visiems viriau valgyti. Valgį mums pristatydavo netoliese gyvenantys mano giminės“.
Teko poetui ir rimčiau susidurti su okupantų žiaurumu. Sugavo jį, dviračiu važiuojantį, Prienų šile. Su įkalčiais! Turėjo Lietuvos žemėlapį, kuriame kelios vietos buvo pažymėtos raudonai. Pakliuvo Balbieriškio kalėjiman, ten buvo sumuštas. Vėliau 40 parų praleido Marijampolės kalėjime. Kai pavyko ištrūkti, kurį laiką slapstėsi. Vėliau apsigyveno Kaune, čia atsiviliojo ir Mariją. 1946 m. vasario 22 d. jie susituokė.
Matutis mokytoju dirbo Kleboniškyje (Kauno r.), Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Mokytojaujant Simne 1948 m. pasirodė pirmosios poeto poezijos knygelės vaikams – Grok, žiogeli, smuikeliu ir Genių kalvė.
1950 m. rudenį poetas apsigyveno Alytuje. Iš pradžių dirbo mokytoju vietos mokyklose, vėliau vadovavo pionierių namams. Trejus metus Alytuje jauna šeima glaudėsi vieno kambario butelyje Seinų gatvėje, vėliau persikėlė į dviejų kambarių butą Perlojos gatvėje. Kai miesto centre buvo pradėti statyti pirmieji daugiabučiai, valdžia poetui skyrė trijų kambarių butą. Iš pradžių būta džiaugsmo, nes kraustymaisi lyg ir baigėsi. Deja, džiaugtasi neilgai. Namas, kuriame gyveno poetas, stovėjo vienoje judriausių Alytaus gatvių, tad triukšmo buvo daug, butas drėgnas, kūrenamas krosnimi. Padėtis pradėjo keistis tik 1958 m., kai pasirodė eilėraščių rinkinys Vaivorykštė ežerą semia, apybraižų knygutė Su kuprinėmis, fotoalbumas Dainava. Tuo metu Matulevičienė atgaivino savo seną svajonę – turėti nuosavus namus: „Aš visada galvojau, kad turi turėti savo būstą, savo kampelį, kad būtų plotelis žemės prie namo, o jame dirbtų visa šeima, kad vaikai išmoktų darbštumo, tvarkingumo ir pasirūpinti savo namais.“3 Architektui paskaičiavus, kad honorarų už knygas turėtų pakakti naujam namui, prasidėjo statybos. Deja, pinigų neužteko, teko skolintis.
Nors poetas būsimomis statybomis nebuvo itin sužavėtas, laikui bėgant gana energingai į jas įsitraukė ir daugelį darbų atliko pats. Jis pradėjo pildyti sąsiuvinį Namo statyba 1958, kuriame surašė visas statybų išlaidas, net pačias smulkiausias: „(…) kelionė rąstų – 6 rb, kelionė į Simną – 8,5 rb, Vykdomojo komiteto sprendimas – 10 rb, pietūs – 30 rb.“4 Paminėtos ir didžiosios išlaidos: „(…) šamotinės plytos – 250; 9 cemento maišeliai – 175,5; čerpės – 1341,5; gegnių išpjovimas – 203.“ Honoraro tikrai pritrūko.
Anzelmo Matučio memorialinis muziejus
Priėjome raudonų plytų mūrinuką. Prie vartelių pasitinka pelėdos skulptūra, mokanti lankytojus rašyti ir skaičiuoti. Į naujai pastatytą namą Matulevičiai įsikėlė 1961 metais. Ši data įmūryta ir betoniniuose laipteliuose, kuriuos padarė pats poetas. Nors namas dar nebuvo visiškai įrengtas, visi labai džiaugėsi: „Rodės, gyvename rojuje. Džiugino ir kambarių erdvė, ir didelis daržas, ir pušynas kitoje gatvės pusėje, ir nuostabi ramybė. Čia nebuvo triukšmo, čia čiulbėjo paukščiai.“5 Visi suniko į žemės darbus, o Matutis pasodino daugybę vaiskrūmių ir vaismedžių. Pasodino net 18 obelų! Daugelis jų vėliau išnyko, šiandien žaliuoja kelios obelys, slyvos, alyva, tuja.
Einam į muziejų! Ieškokite durų dešinėje, jos veda į antrame aukšte įrengtas ekspozicijas. Prieš mus – šešerios durys! Kurias praverti? Jei dirstelėsime pro pirmąsias kairėje, pakliūsime į nediduką atvirą balkoną. Vasarą balkono atramas puošia žydinčios gėlės. O anksčiau jis atstojo… šaldytuvą!
Ypač šaltuoju metų laiku, kai žiemos buvo žiemos, o pavasariai buvo pavasariai. Kai name gyveno poeto šeimyna, balkonas žiemos metu būdavo pilnas sniego. Ir tai iš tiesų buvo pats geriausias šaldytuvas. Jame, pasak poeto sūnaus Vytauto, sniego pusnyse buvo prismaigstyta ešerių, lydekų ir kitokių žuvų6. Žuvies namuose netrūkdavo – poetas buvo geras žvejys. Šį pomėgį perėmė ir sūnus Vytautas.
Nors ir pavasaris, tačiau balkone vis dar vėsoka. Grįžkime vidun. Antrųjų durų nepraversime, tik pasakysime, kad ir poeto laikais, ir dabar čia yra sandėliukas. Matutis čia laikydavo kaupiamą periodinę spaudą, korespondenciją. Muziejininkai čia taip pat laiko knygas, įvairius edukacijų ir ekskursijų metu praverčiančius daiktus.
Poeto darbo kabinetas
Ženkime pro trečiąsias duris į poeto darbo kambarį – jį pasirinko pats Matutis. Pro kambario langą matosi visą laiką žaliuojantis šimtametis šilas, o jame netrūksta voverių. Šiandien mes drąsiai galime dairytis ir tyrinėti aplinką, kurioje eilėraščiai suguldavo į mašinraščius. Sūnus Vytautas prisimena, kad ne visada į šį darbo kambarį buvo galima lengvai patekti: „Kai čia kažkas kaukši, mes neturėjom teisės (…) įeiti. Bet jeigu mamutė iškepa sausainių ar dar kažko, tai visą laiką atnešdavom čia tėtukui paragauti. Niekada nepykdavo, kai atnešdavom sausainių.“7 Nors darbo kambaryje be reikalo rodytis vaikams buvo nevalia, vaikai nebūtų vaikai – jie žinojo, kur padėtas raktas, mokėdavo įsmukti vidun. Juk taip knietėjo pamatyti ten laikomus naujus tėčio kabliukus, pavartyti rankose gražesnę blizgutę… Drąsiai eikite vidun, tačiau būkite supratingi – nelieskite, jei neleido: aplink vien eksponatai. Šiame kambaryje beveik niekas nepasikeitė nuo to laiko, kai jame dirbo Matutis. Kaip pastebėjo poeto sūnus, tiesiog gerai išvėdinta, trūksta tik stumbražolių ir cigarečių kvapo.
Tik įžengus kairėje pusėje matyti nedidukė sofutė, ant kurios poetas trumpam priguldavo. Ant jos yra nakvojęs ne vienas poeto svečias. Prie sofutės glaudžiasi nedidelė medinė spintelė su stalčiuku ir durelėmis. Tai seniausias šio kambario ir pirmasis nuosavas poeto baldas, menantis gimnazijos laikus, tad suprantama, kodėl Matutis ją taip brangino. Ant spintelės patiestas lininis takelis, ant jo – žvakidė iš neįprastai susisukusios medžio šakos. Šalia – laikrodis.
Prie spintelės prigludęs stalas su stalčiumi, kuriame galima rasti poeto užrašų knygučių, dvi spintelės, kuriose buvo laikomi rankraščiai, žurnalai, kiti dokumentai. Stalas čia atsirado iškart pastačius namą. Vienu metu šeimininkai net buvo sugalvoję įsigyti naują, tačiau ar geresnio nerado, ar sentimentai neleido to padaryti – juk daug eilėraščių prie jo parašyta. Stalo paviršius subraižytas, matyti, kad prie jo daug buvo dirbama8. Prie stalo – kėdė, aptraukta šiaurinio elnio kailiu. Tiesa, kailio jau ne tiek daug belikę, juk kėdė naudota pagal paskirtį – sėdėti.
Ant stalo – stalinė lempa, kurios gaubtas padarytas iš didžiulės jūros kriauklės, matyt, iš tolimos kelionės parsivežtos. Ant stalo stovi stovelis laiškams, rašikliai, skylamušis, auklėtinių dovanota medinė rašalinė, ant kurios – elnio rago tušinukas, valu pririštas prie užrašų knygutės. Svarbiausias daiktas – 1928 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose pagaminta „Remington“ spausdinimo mašinėlė. Kai jos skleidžiami garsai pasklisdavo po namus, į darbo kambarį galima būdavo įeiti tik su sausainukais. Ši spausdinimo mašinėlė – tikra darbštuolė. Prieš patekdama į poeto namus ji gelbėjo dar keliems rašytojams. Matutis ja išspausdino didžiąją dalį savo eilėraščių. Ja kaukšėjo ir sūnūs: Valentinas, versdamas iš rumunų kalbos, ir Vytautas, spausdindamas savo eilėraščius.
Šalia stalo didelėje vazoje sudėtos keistai išsiraičiusios lazdos, kuriomis smagu pasiramsčiuoti vaikštant. Pasieniais – knygų pilnos lentynos. Pamatysime beveik visas poeto parašytas knygas: Margaspalvė genio kalvė, Miško cirkas, Girinukai, Milžinų šaukštas, Girios televizorius, Drevinukas, Trijų brolių svirnelis, Dvejetų karalius, Su kuprinėm ir kt. Pamatysime ir daugybę kitų autorių knygų. Kampe tarp lentynų – daili briedžio ragų kėdutė.
Ant lentynų ir sienų apstu suvenyrų: kai kurie skaitytojų dovanoti, kiti paties poeto įsigyti. Akį traukia dekoratyvinės plokštės ir bareljefai su žymių lietuvių kūrėjų atvaizdais. Dvi sienos nukabintos lietuviškomis juostomis. Tarp jų ir „literatūrinio pirmagimio“ – pirmosios knygos Grok, žiogeli, smuikeliu – viršelis. Knygelė išleista 1948 m. 15 000 egz. tiražu. Trisdešimties puslapių leidinėlyje sugulė aštuoniolika eilėraščių.
Tarp minėtų juostų pamatysite ir žymųjį Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Garbės diplomą, kurį poetas gavo 1984 m. už rinktinę Margaspalvė genio kalvė (1980 m.). Matutis – pirmasis lietuvių poetas, pelnęs šį įvertinimą.
Poeto kasdiena ir įkvėpimo šaltiniai
Lyg ir viską apžiūrėjome darbo kambaryje. Eime į kitą kambarį, kur įrengta ekspozicija „Poeto kasdiena ir įkvėpimo šaltiniai“. Tik pravėrus duris į akis krinta staliukas, fotelis, sofutė – visi autentiški to laiko baldai. Iš visų baldų, esančių kambaryje, išsiskiria trejų durų spinta. Ji tikrai ne baldų fabrike gaminta. Spintoje kabo šeimininkų paltai, kepurės, lentynose tvarkingai sudėti kiti drabužiai. Ant spintos – trys kelioniniai lagaminai, jau nukeliavę visas savo keliones. Dabar, tapę eksponatais, gali ir pailsėti.
Prie vienos sienos stovi trys vitrinos – jų eksponatai pasakoja apie poeto aistrą keliauti. Kelionės buvo vienas didžiausių Matučio įkvėpimo šaltinių: čia ir gamta, ir atradimai, ir bendravimas su žmonėmis. Kelionėse poetas sėmėsi idėjų ir kūrybinių minčių. Matutis mėgo keliauti, šiuo pomėgiu užkrėsdavo kitus. Dar dirbdamas mokykloje organizavo turistinius žygius mokytojams ir mokiniams. Porą garsesnių kelionių surengė Nemunu: su fotografu Vytautu Stanioniu kartu leidosi nuo Nemuno ištakų iki žiočių. Atėjo metas, kai vietinių kelionių nebeužteko. Septintojo dešimtmečio pradžioje poetas vyko į skirtingus Europos pakraščius – pietuose aplankė Krymo, šiaurėje – Kolos pusiasalius. Ypač mėgo išvykas į šiaurę. Kolos pusiasalyje jis ne tik žvejojo, bet ir bendravo su vietiniais gyventojais – samiais, klausėsi jų dainų, pasakojimų.
Daug ką užsirašinėjo savo knygutėse: panašius žodžius, samių folkloro ištraukas, folklorinių herojų vardus, fiksavo samių gyvenimo būdą. Šių kelionių rezultatas – knygelė Karžygys Leinė, kurioje Matutis supažindino skaitytojus su samių tautos eiliuotomis sakmėmis, jų mitologiniu didvyriu Leine. Ekspozicijoje galite išvysti ir knygutę, ir samių buities daiktus – žuvų skustuvą, uogautojo šukas, odinę kuprinę. Čia ilsisi ir fotoaparatas, kuriuo buvo įamžinamos kelionių akimirkos.
Poetui teko lankytis Meksikoje, Ekvadore, Peru. Tai liudija iš šių šalių parsivežti suvenyrai. Didžiausią įspūdį jam paliko trys mėnesiai, praleisti Atlanto vandenyne. Dirbdamas kartu su žvejais, poetas įgijo naujos patirties. Matutis savo įspūdžius aprašė „Laiškuose kaimynui Žūkliui“, kurie buvo išspausdinti knygoje Vyrai išplaukia į jūrą. Žvejų pamokytas, jūroje jis sėkmingai gaudė tunus, ryklius. Apie tai byloja išlikusios nuotraukos, ant lentynėlės vitrinoje matomas ryklio žandikaulis, iš žuvų kaulų sukonstruota pasivaikščiojimo lazda ir tikras kardžuvės kardas. Poeto aistrą žvejoti įrodo ir daugiau vitrinoje esančių eksponatų: čia galima pamatyti blizgučių, dirbtinių masalų, skritulių plėšrioms žuvims gaudyti, medinę statinaitę mailiui laikyti. Matutis mėgo žvejoti ir vasarą, ir žiemą. O vienais metais jis net tapo poledinės žūklės čempionu.
Nors daug įvairiausių kraštų aplankė, išvaikščiojo visą Lietuvą, bet geriausiai Matutis jautėsi Dzūkijoje. Tik išbraidęs Dzūkijos šilus aptiko Malinuko ežerėlį, įkvėpusį eilėraščių knygelę Girios televizorius. Gamtoje gimė daugiausia poeto eilėraščių: jie būdavo rašomi užrašų knygutėse, jei jų po ranka nebūdavo, tikdavo ir cigarečių pakelis arba beržo tošis. Svarbu visada turėti mažą tušinuką ar pieštuką. O dar geriau – jau sukonstruotą posmą išmokti, tada užrašyti jį galima ir vėliau.
1971 m. Pauosupės kaime, prie Ūlos ir Uosupio upelių santakos, Matutis su pagalbininkais pasistatė šešiakampį namelį ir pavadino jį Dreve. Čia poetas praleido daug laiko – nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Čia gimė daugiausia eilėraščių, į mašinraščius sugulusių jau Alytuje, darbo kambaryje. Čia poetas uogavo, grybavo, žvejojo Ūloje. Čia jį aplankydavo ir tuometė Lietuvos kino žvaigždė – meškutė Nida.
Oi, koks čia garsas?! Skambutis? Taip! Atsiliepkite, telefonas nuo skambėjimo net paraudo! Skambina Jums, nes kambaryje daugiau nieko nėra. Jei išdrįsite pakelti ragelį, išgirsite poetą, skaitantį savo eiles. Stabtelėkite, o mes einame toliau.
Edukacijų erdvė pirmame aukšte
Dar liko dvejos durys. Už vienų – nedidelis kambariukas, šiandien naudojamas kaip parodinė erdvė. Už kitų – buvęs vonios kambarėlis, dabar naudojamas muziejininkų reikmenims sudėti. Toliau laiptais leiskimės žemyn ir apžiūrėkime edukacinę erdvę. Tik atsargiai – laiptai statūs, pakopos aukštos, sukasi, žiūrėkit, kur koją dedat. Beje, juos taip dailiai kitados sumeistravo pats poetas.
Pirmame aukšte, kadaise buvusioje virtuvėlėje, įkurtas muziejininkų darbo kabinetas. Šalia yra edukacinė erdvė. Anksčiau čia buvo gyvenamasis kambarys. O gal net du – kaip skaičiuosi. Kai Matulevičių šeimą sudarė penki nariai, čia, apačioje, buvo du kambariai, juos skyrė spinta. Šiandien spintos nebėra, liko vienas didesnis kambarys, kuriame mokiniai po ekskursijos ar edukacinės veiklos, įsitaisę ant sėdmaišių ar grindų, atlieka įvairias užduotis. Jei prireikia stalų, jie čia pastatomi. Muziejaus lankytojai gali dalyvauti įvairiose edukacinėse veiklose, susijusiose su poetu ir jo kūryba: „Kodėl varnėnai grįžta“, „Mes – Matučio sodo tyrinėtojai“, „Mediniai personažai“, „Sudėliok eilėraštį“ ir kt. Jei norite, dėliodami dėlionę galite išmokti ir poeto eilėraštį.
Jei Jums patiko ši netiesioginė pažintis su poetu ir jaukiais jo namais, būtinai užsukite pas mus. Beje, lankydamiesi muziejuje galėsite įdarbinti ir savo išmanųjį įrenginį ieškodami paslėptos informacijos. Turėsite galimybę pasinaudoti audiogidu ir klausytis parengtų pasakojimų. Atvykę galite užsisakyti ekskursiją arba savarankiškai pasižvalgyti muziejuje.
Laukiame Jūsų Anzelmo Matučio memorialiniame muziejuje Alytuje (A. Matučio g. 8).
_______________________________
1 Jonas Linkevičius, Po girią vaikščiojo poetas, Vilnius: Agora, 2000, p. 27.
2 Marijos Matulevičienės atsiminimai apie Anzelmą Matulevičių Matutį. AMMR 694.
3 Marijos Matulevičienės atsiminimai apie namo statybą. AMMR 693.
4 Vilmantė Petrusevičienė, „Pasakoja muziejaus eksponatai“, Pažintis su Anzelmu Matučiu, sudarė Giedrius Bernatavičius, Alytus: Alytaus kraštotyros muziejus, 2022, p. 76.
5 Marijos Matulevičienės atsiminimai apie namo statybą. AMMR 693.
6 Vytautas Matulevičius, „Apie šventes ir svečius“, Pažintis su Anzelmu Matučiu, p. 58.
7 Vytautas Matulevičius, „Apie eilėraščius, spausdinimo mašinėlę ir darbo kambarį“, Pažintis su Anzelmu Matučiu, p. 83.
8 Vilmantė Petrusevičienė, min. veik, p. 112.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 1 (105)
