Verta būti knygų pasaulio žvalgu

 

 

 

 

Ties Merkinės piliakalniu Merkio ir Nemuno santakoje. 2020 m. Šarūno Škimelio nuotr.
Ties Merkinės piliakalniu Merkio ir Nemuno santakoje. 2020 m. Šarūno Škimelio nuotr.

– Trumpai papasakokite apie savo šeimą (tėvus, senelius).

– Augau šeimoje ir giminėje, kuriose būtų laimė augti kiekvienam vaikui – saugi aplinka, rūpestingi suaugusieji, galimybės kurti, atrasti. Mama Marytė – dzūkė iš Druskininkų krašto, tėtis Eugenijus – nuo žemaičių, mažlietuvių. Abu po studijų atvyko į Varėną tiesti regiono kelių ir ten pasiliko. Tad mudvi su sese Inga savo pasaulėjauta esame dzūkės, tačiau su kito krašto tapatybės prieskoniu. Auksinės širdies močiutė Anelė, pasakorius senelis Vladas, rankdarbių kūrėja močiutė Onutė, kariškis senelis Juozas… Šiandien visi – gyvieji ar mirusieji – man tarsi knygų herojai, išpynę nepakartojamą gyvenimo siužetą, kurio fragmentus rankioju, fiksuoju galvos minkštajame ir kompiuterio kietajame diskuose.

– Ar jaučiate savo dzūkiškumą, juolab kad nuo 1992 m., kai atvykote studijuoti lietuvių kalbos mokytojo specialybės į Šiaulių pedagoginį institutą, likote gyventi Šiauliuose?

– Ir Šiauliai man, ir aš Šiauliams tąkart pasirodėme gana egzotiški. Man ausys linko, besiklausant neįprasto kirčiavimo, miesto slengo. Pati, nors ryškiai nedzūkavau, tačiau, kaip bendrakursiai sakė, balsius kažkaip išdainuodavau, išvinguriuodavau. Dabar jau žinau, kad bendrine kalba, kokia maniau kalbanti, ko gero, nėra nė vieno kalbančio žmogaus – vis vien iš giminės šnekėsenos išlenda mažų mažiausiai priegaidės. Gražu, kai išlenda daugiau – žodžiai, jų junginiai, kalbėjimo maniera. Dzūkiškumu manieji šiauliečiai vadina ir mano charakterį, ir elgseną, ir buitį, ir grybų patiekalus.

Su jaunesne sese Inga ir šuniuku Varėnos parke 1984 m. Tėčio Eugenijaus Dumčiaus nuotr.
Su jaunesne sese Inga ir šuniuku Varėnos parke 1984 m. Tėčio Eugenijaus Dumčiaus nuotr.

– O ar tebemokate kalbėti tarmiškai? Ar bendraudama internetu su draugais, šeimos nariais rašote dzūkiškai (yra tekę matyti, kad tai dažnai praktikuoja žemaičiai). Ar dažnai grįžtate į Varėną?

– Vos skambteli ar brūkšteli šeimai, giminaičiams, iškart „persijungi“ į kitą kalbos kodą. Skubiomis žinutėmis apsikeičiame gana sausa kalba, bet jei pasiilgsti ilgiau pabendrauti, tada net patiems netikėtai išnyra tokių žodžių ir tokių formų, kuriomis, rodos, kalbėjo tik mūsų seneliai. Gal juos ir mėgdžiojame? Iš pasiilgimo, iš neišpildomo noro susigrąžinti praėjusį laiką ir žmones. Tarmiškai apibūdinta kokia nors šiuolaikinė realija atrodo įspūdingiau, šmaikščiau. Oi, tikrai ne vien žemaičiai internete žemaičiuoja. Mes, pusseserės, „Messenger“ grupelėje plepame taip smagiai kaip „Dviračio šou“ pussasarės. Internetas priartina, tačiau atstumas tarp vienų ir kitų namų – šimtai kilometrų. Studijų laikais Varėna ir Šiauliai buvo tarsi dvi užsienio šalys, pasiekiamos po ilgo dundėjimo keliais traukiniais. Tai vis dar du atskiri pasauliai, tik dabar atstumą įveikiu per keletą valandų. Deja, pas tėvus nuvykstu tik po kartelį per sezoną – įsitikinti, ar vis dar tokie patys dzūkiška vasara, ruduo, žiema, pavasaris.

– Ar vaikystėje skaitėte knygų, kurias prisimenate iki šiol ir galbūt visai mielai jas perskaitytumėte dar kartą, suaugusio žmogaus akimis?

– Jau vaikystėje bent kelias knygas perskaičiau po du ar tris kartus: Astridos Lindgren Mes Varnų saloje, Rogerio Pilkingtono Senojo Jano lobis, Viktoro Miliūno Evalduko vasara ir kt. Norėčiau jas perskaityti ir dabar, tik jau tyrinėtojos žvilgsniu – kas sudomino mane, vaiką? Ko išmokau iš jų ir galbūt vėliau gyvenime patyriau? Ko nepastebėjau ar nesupratau? Pakartotinai knygas skaičiau ne aš viena. Manyčiau, tai nėra laiko gaišimas. Pirmąkart skaitydamas vaikas atranda pasakojimo pasaulį. Skaitydamas antrąkart jaučiasi jo šeimininku, atsiduria savotiškoje 3D erdvėje, kai gali savo fantazijoje dairytis ir į ateitį, ir į praeitį. Gal būtent tokie antrieji ir tretieji skaitymai padeda suprasti arba vėliau kurti nenuoseklius siužetus?

Su bendraklase Sigita, išvyka į Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno sodinimą Ožkabaliuose (Vilkaviškio r.). 1988 m. Tėčio Eugenijaus Dumčiaus nuotr.
Su bendraklase Sigita, išvyka į Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno sodinimą Ožkabaliuose (Vilkaviškio r.). 1988 m. Tėčio Eugenijaus Dumčiaus nuotr.

– Kokie buvo Jūsų skaitymo ritualai, kai buvote vaikas? Ar Jums skaitydavo tėvai, seneliai, o gal labai anksti knygas pradėjote skaityti savarankiškai? Ar meilę skaitymui pajutote greitai, ar reikėjo laiko, kol knygas pamilote, prisijaukinote?

– Tėvai buvo šiuolaikiniai jauni žmonės ir senovinių pasakų nemokėjo ar nenorėjo sekti, tačiau suprato pasakojimo galią vaiko raidai, tad mielai skaitydavo mums prieš miegą. Legendinė vakaro knyga – Vytautės Žilinskaitės Robotas ir peteliškė. Šios rašytojos literatūrinės pasakos jaudino, žadino klausti, o tėtis niekada nepavargdavo aiškinti, pateikti savo interpretacijų. Stasio Eidrigevičiaus iliustracijos tuose puslapiuose sukūrė dar daugiau teksto suvokimo sluoksnių. Šio dailininko kūryba iki šiol man yra labai patraukli.

Teksto ir iliustracijų paviliota skaityti pramokau penkerių. Rodos, be ypatingų pastangų. Vieną po kitos tėvai parodė vardo raideles, tada veidrodiškai parašiau RASA prie kiekvienos šimpanzės, buivolo, žirafos knygelėje apie gyvūnus, o neilgai trukus jau skaičiau ir spausdintinėmis raidėmis rašiau (tik jau niekada ant knygų!). Pradinėse klasėse maniau, kad privaloma perskaityti visas mokyklos ir miesto vaikų bibliotekos knygas. Nuosekliai tą dariau. Kol neperskaitydavau visos jaunesniojo amžiaus vaikams skirtos lentynos, tol nesiimdavau kitos. Todėl išties buvau iš daugiausia skaitančiųjų. Tuomet tarp kai kurių vaikų būta net lenktynių, kas daugiau perskaitys. Dar pradinėse klasėse pasiekdavome „šimtuką“. Nesumeluotą. Kiekviena knyga buvo aprašyta „Perskaitytų knygų sąsiuvinyje.

– Gimėte ir augote Dzūkijos krašte. Gal mėgdavote skaitinėti gamtos apsuptyje, pasislėpusi nuo pasaulio šurmulio?

– Išties gamta Varėnoje, Druskininkuose, jų apylinkėse mums buvo nuo kasdienės būties nedaloma. Taip natūralu, kad nebuvo minties stebėtis, grožėtis. Žaisti miesto parke-miške, tėvams pabaigus darbą važiuoti pagrybauti, pauogauti, „paruškyniauti“, vasaroti prie Žiežulio, Lavyso, Ilgio ežerų, prie Merkio ir Nemuno – tai vaikystės knygos iliustracijos, išties primenančios minėtąją Evalduko vasarą, tik ne jo Kuršių nerijoje, o manajame Dainavos krašte. Šeimos išvykų prie ežero metu man pasiimti kažką paskaityti buvo savaime suprantama. Vaikystės dienos tokios ilgos ir laiko knygai atsirasdavo visada, net tarp maudynių ežere. Neatsitiktinai tos išvykų knygos pilnos skirtukų – sudžiovintų augalų. Beje, Leonardo Grudzinsko Laiškai iš bebrų upelio mane taip įtraukė, kad paauglystėje rimtai svarsčiau rinktis miškininko profesiją.

Su vyresniosiomis skautėmis prie Kryžių kalno (Šiaulių r.). 2006 m. Asmeninio archyvo nuotr.
Su vyresniosiomis skautėmis prie Kryžių kalno (Šiaulių r.). 2006 m. Asmeninio archyvo nuotr.

– Įdomus Jūsų biografijos puslapis – skautų organizacija. 2000–2015 m. buvote aktyvi Lietuvos skautijos narė, Šiaulių ir Lietuvos skautiškų stovyklų, sąskrydžių, konferencijų organizatorė, o 2009–2011 m. buvote Lietuvos skautijos vyriausioji skautininkė – organizacijos vadovė. Kaip ir kodėl atsidūrėte skautų gretose?

– Jauni mokytojai, ką tik po studijų įžengę į mokyklą, pasižymi entuziazmu, noru dirbti dieną naktį, trūks plyš įveikti visas pedagogines situacijas. Tokia buvau ne tik aš, bet ir mano bendraamžės kolegės. Norėdamos kuo daugiau galimybių suteikti savo mokiniams, pasiūlėme įsilieti į skautų organizaciją ir drauge išmokti būti skautais. Tik metams bėgant mokiniai paliko ir mokyklą, ir organizaciją, o aš taip ir likau – žaisti, skautauti, su laiku imtis vis atsakingesnių pareigų. Skautybė – ypatingas reiškinys, kai, laikantis gana konservatyvių taisyklių, galima veikti labai kūrybiškai, daug improvizuoti. Juk stovyklos, renginiai – tai vis naujos legendos, kai išžaidžiamos, išgyvenamos kunigaikščių, riterių, indėnų, fantastinių būtybių istorijos ir pasimokoma lygiai taip pat kaip iš knygų.

– Gal yra kokių nors literatūros kūrinių, kurie, Jūsų nuomone, atspindi skautijos dvasią ir kiekvieno skauto tiesiog privalo būti perskaityti?

– Skautiškoji biblija – tai judėjimo įkūrėjo Roberto Baden-Powellio 1908 m. išleista Skautybė berniukams. Skyriuose – „vakaro laužo pašnekesiuose“ – gausu pamokymų, patarimų. Tiesa, knygai daugiau kaip šimtas metų, tad jos stilistika jau nelabai atitinka šių dienų vaiko, paauglio kalbėsenos, teksto suvokimo. Tačiau tie pamokymai, patarimai neturi senaties, ir skilčių, draugovių vadovai renkasi tiesiog veikloje išmokyti skautiškų, o tiksliau – bendražmogiškųjų, vertybių. Tebesivadovauju jomis, nors prie skautiško laužo seniai besėdėjau…

Dar vienas kelrodis – Rudyardo Kiplingo Džiunglių knyga. Baden-Powellis iš savo amžininko Kiplingo gavo sutikimą naudotis Mauglio istorija kaip jaunesniųjų skautų ugdymo sistema. Štai kodėl mažieji skautukai vadinami vilkiukais, o jų grupelė – gauja; jaunesniųjų skautų vadovai vadinami lokiu Balu (moko taisyklių), pantera Bagira (moko guvumo, judrumo), smaugliu Ka (moko kūrybiškumo). Su savo užaugusiais vilkais vis dar jaučiuosi „vieno kraujo“.

Trokštantieji pajusti lietuviško skautavimo „smetonišką dvasią“ turėtų paskaityti Romualdo Spalio knygą Gatvės berniuko nuotykiai. Po jos sunku bus sulaukti vasaros, norėsis bet kokia kaina įsiprašyti į skautų stovyklą. Skautams ir kitiems jaunesniojo amžiaus paaugliams rekomenduočiau skaityti knygas apie riterius, indėnus, piratus – jos įtraukia savo nuotykių dvasia ir neprimygtinai pamoko tauraus elgesio, empatijos, atsakomybės už bendražygius, meilės gimtajam kraštui.

Skautiškos tautinės stovyklos uždarymas, padėka Rasai – programos viršininko pavaduotojai. Dūburio sala, Zarasų r. 2008 m. Kęstučio Kulikausko nuotr.
Skautiškos tautinės stovyklos uždarymas, padėka Rasai – programos viršininko pavaduotojai. Dūburio sala, Zarasų r. 2008 m. Kęstučio Kulikausko nuotr.

– O koks Jūsų santykis su lietuvių tautosaka – ar vaikystėje skaitėte liaudies pasakas? O gal skautams artimos lietuvių liaudies dainos?

– Atminty dar regiu liaudies pasakų knygų viršelius: Gulbė karaliaus pati, Eglė žalčių karalienė, Perkūnas, Vaiva ir Straublys (vėliau buvo nuostabu išgirsti, kaip dzūkas senelis vaivorykštę vadindavo straubliu, suprasti šios pasakos, tiksliau – sakmės, perteiktą gamtos reiškinių aiškinimą). Pasakas ir panašaus žanro kūrinius labai mėgau. Vieną stipriausių įspūdžių paliko Vinco Mickevičiaus-Krėvės tautosakiniu stiliumi užrašyti Dainavos šalies senų žmonių padavimai. Tuomet laikiau tai pasakomis. Milžinkapio stilistika tokia artima liaudies dainai, raudai. Visus padavimus skaičiau taip, lyg klausyčiausi savo senelio. Prie Dainavos šalies senų žmonių padavimų grįžau aukštesnėse klasėse, kai lietuvių kalbos mokytojos Teresės Čenienės paskatinta Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkursui pateikiau rašinį, kuriame gretinau šiuos padavimus ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų vaizdinius. Mano krašto rašytojas ir dailininkas, atrodė, į savo kūrinius perkėlė kažką bendro iš dzūkiškų girių, magiškųjų vandenų, mano protėvių laikysenos.

O liaudies dainų vaikystėje per daug nebūta, tačiau kiek pridainuota vėliau – skautų stovyklose, konkursuose! Organizacijoje vieni kitus vadiname broliais ir sesėmis, tad ypač nuoširdžiai skamba seserėlės ir brolelio dainiškieji dialogai. Žygiuose smagiau dainuojant su pašūkčiojimais, valiavimais, puodas ant laužo linksmiau pliupsi aidint „sujiedėt žonsį su žonseliukas“.

– Jūsų pagrindinė profesija – lietuvių kalbos mokytoja, lituanistė. Dirbote ir tradicinėje, ir suaugusiųjų mokykloje. Ar susidūrėte su tais, kurie skaitymą vertina kaip nuobodų, dėmesio nevertą dalyką? Gal turite kokį nors ypatingą receptą, patarimą, kaip tokius „nemotyvuotuosius“ paskatinti pasiimti knygą į rankas?

– Mokytojavimo odisėja kol kas baigta – ir vaikų, ir suaugusiųjų mokyklose. Bet kaip tam Odisėjui: gal po klajonių jūrose vėl teks sugrįžti Itakėn – mokyklon? Tad apie patarimus mokiniams verta pagalvoti. O gal verčiau apie patarimus mokytojams? Prieš kiek daugiau nei dešimtmetį įžengusi į suaugusiųjų mokyklą nustėrau: kada jie skaitys, jei dirba nuo ryto iki vakaro, sėdi pamokose nuo vakaro iki vos ne vidurnakčio, o savaitgalius skiria šeimai? Pasivijo dar viena sutrikimo banga – kaip aš juos įtikinsiu skaityti vaikų ir paauglių literatūrą? Nejau nėra programos suaugusiesiems? Nėra. Ir, tiesą pasakius, neprireikė. 7–10 klasėse skaitomi Anos Frank Dienoraštis, Amžino įšalo žemėje, Kazio Borutos Baltaragio malūnas, antikos mitai – ten tiek visko daug kalbėtis su suaugusiais skaitytojais! Plokštelė apsivertė – stebėjausi, kaip šiuos kūrinius analizuodavau su vaikais? Savo didžiuosius mokinius įpratinau skaityti retkarčiais nusižengdama programai: visą pamokos laiką skirdama tyliam skaitymui. Jie užkibdavo ant kabliuko ir jau neraginami rasdavo paroje laiko paskaityti. Programiniai nusižengimai išsilygindavo su kaupu, nes mokiniai vienas per kitą dalydavosi mintimis. Tad visai neypatingas šis receptas – išmokyti rasti laiko ir įgusti skaityti.

– Įvardykite tris knygas, kurios paauglystėje paliko Jums patį ryškiausią įspūdį? Kodėl?

– Išskirčiau šias: Oscaro Wildeʼo Doriano Grėjaus portretas, Jeromeʼo Davido Salingerio Rugiuose prie bedugnės ir Rayʼaus Bradburyʼo Pradžios pabaiga. Tai knygos, nuplėšusios vaikiško naivumo šydą, bet drauge išsaugojusios vaiką, kokį kiekvienas turime savyje.

– Ar namuose turite išsaugotų vaikystės knygų? Ar didelė Jūsų asmeninė biblioteka? O gal mieliau renkatės knygas iš bibliotekos? Ar lankydavotės bibliotekose vaikystėje?

Prie Varėnos centrinės bibliotekos fasade įamžintos M. K. Čiurlionio „Karalių pasakos“. 2022 m. Šarūno Škimelio nuotr.
Prie Varėnos centrinės bibliotekos fasade įamžintos M. K. Čiurlionio „Karalių pasakos“. 2022 m. Šarūno Škimelio nuotr.

– Vienu metu kiemo mergaičių žaidimai persikėlė į miesto vaikų biblioteką. Ten draugiškų bibliotekininkių paragintos susibūrėme į rankų lėlių teatriuką. Berepetuodamos mintinai išmokome beveik visas eiliuotas lietuvių autorių pasakas ir entuziastingai vaidindavome darželinukų grupėms. Toks gyvenimas bibliotekoje leido stebėti ir suvokti, kad knyga nugyvens šimtus gyvenimų, jei ja bus pasidalyta. Todėl man artimesnė ne kaupimo, o dalijimosi idėja. Daug savo vaikiškų knygelių padovanojau vaikų namams per pradinėse klasėse rengtas knygų rinkimo akcijas. Dabartinės manosios ar pasiskolintosios suka ir suka ratą giminaičių, draugų, pažįstamų orbitose, galų gale patenka į lauko bibliotekėles ir tada jau Dievas težino, kaip joms sekasi. Taigi didžioji mano biblioteka – atmintis. Žinoma, yra ir ten uždulkėjusių lentynų.

– Ką skaitote šiuo metu? Ar randate laiko paskaityti savo malonumui?

– Išsisukinėju kaip kai kurie mano mokiniai! Vis atsiranda „neatidėliotinų“ darbų, ir skaitymas pastumiamas, atidedamas… Jau kurį laiką nebe aš, o man rekomenduoja, ką skaityti. Štai oranžiniu viršeliu šviečia Andrijaus Liubkos Karbidas ir vilioja į savo pasaulį, ragina pasivyti visus, šią knygą perskaičiusius. Malonus tų vaikystės lenktynių jausmas.

Senokai nebeintriguoja siužetai. Pasimėgavimo šaltiniu tapo rašytojo stilius. Mėgstu lėtą, tarsi smaguriaujamąjį skaitymą. Ir vis labiau vertinu gerą užsienio autorių vertimą. Būtent vertėjo kalbos jausmas ir kalbos išmanymas arba suveda, arba išskiria su rašytoju.

– Ko palinkėtumėte Lietuvos skautams ir visiems žurnalo Rubinaitis skaitytojams?

– Žodis „skautas“ reiškia „žvalgas“, todėl būkite tokie ir knygų pasaulyje – pirmieji patiriantys ir kitiems perduodantys. Rubinaičio skaitytojų bendruomenei linkiu spalvotų kasdienybės iliustracijų – tokių, kokias nudžiunga pamatęs kiekvienas vaikas. Iš Lietuvos šiaurės į Dzūkijos pusę skrieja padėka varėniškiams mokytojams, bibliotekininkams už atvertas duris į šlamančių puslapių pasaulį.

– Ačiū už interviu.

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 1 (105)

 

 

Sveiki!

Apie dzūkiškus akcentus

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

Balandžio 2-oji – Tarptautinė vaikų knygos diena
Aš esu knyga, perskaityk mane

Apžvalgos

(Ne)dingusių pasakų byla (2022 m. lietuvių autorių pasakos)
Keletas pastabų vietoj 2022 m. poezijos knygų vaikams apžvalgos
Platėjantys pažinimo akiračiai (2022 m. lietuvių autorių pažintinių knygų vaikams apžvalga)

Straipsniai

Kas parašė knygą „Murziuko dienoraštis“?

Nuotraukos pasakoja

Pirmoji Geriausios metų vaikų knygos premija – Bitei Vilimaitei

Sukaktys

Ne tik eilėraščių meistras (Anzelmo Matučio 100-osioms gimimo metinėms)

Dalijamės patirtimi

Stažuotė Estijos vaikų literatūros centre

Retro

Apie vieną didžiųjų Dzūkijos ir Lietuvos turtų – Valkininkų freską

Supažindiname

Pažintis su Anzelmu Matučiu ir jo muziejumi
Nauja knyga apie Anzelmą Matutį

Atidžiu žvilgsniu

Kai prieš akis svajonė – net jūra iki kelių
Kelionė po žmogaus atminties galaktiką
„Nuomojamas butas“ – tikrieji namai
Įtaigus kūrinys apie neregių šeimoje augantį vaiką, arba Gera jaustis reikalingam

Daug skaitau

Gerą knygą prisiminsi ir po kelerių metų...

Bibliografija

2022 m. vaikų ir paauglių knygų bibliografijos sąrašas

Kronika. Informacija. Skelbimai

Kronika. Informacija. Skelbimai

Summary

SUMMARY

Vaikų literatūros rašytojai ir personažai meno kūriniuose

Ežio dvaras Vaitakarčmio kaime

Mūsų partneriai ir rėmėjai