(Ne)dingusių pasakų byla (2022 m. lietuvių autorių pasakos)

 

 

 

 

 

 

 

Atrinkinėjant 2022 m. išleistas pasakas nuo nepasakų ir gerus tekstus nuo blogų, prieš akis šmėkštelėjo Tomo Dirgėlos knyga (nepasaka) Domas ir Tomas. Dingusių katinų byla. Ji pasufleravo šio apžvalginio straipsnio pavadinimą. Besijojant knygas, viena krūvelė atkakliai nenorėjo didėti – ta, kurioje turėjo būti dėmesio vertos autorinės pasakos. Vis dėlto pagaliau ji paaugo tiek, kad knygų užteko šiai apžvalgai parašyti. Tik ar visas jas galima rekomenduoti skaitytojui?

Minutėlę įsivaizdavau literatūrinį teismo posėdį, kuriame manęs klaustų, kodėl čia tiek nedaug knygų, kodėl būtent tokios knygos atrinktos, kur dingo tikrai geri tekstai? Žinoma, būtų galima pasiteisinti – juk karas, maras, badas, energetinė krizė, popieriaus kainos ir t.t. Išklausius šiuos pasiteisinimus būtų galima supratingai palinksėti galvomis ir išsiskirstyti. Gal dar bandyčiau pateisinti autorius: juk negalima kasmet iš rašytojų reikalauti geros literatūros, negalima norėti, kad nebūtų 20 egzempliorių tiražų, negalima kaip kačiukams miaukti, kad niekas tų pasakų neberašytų, nes laikai tokie sunkūs ir neramūs. Bet ką gali kačiukai padaryti? O katinai, matyt, paprieštarautų. Jie ir šiemet įžūliai įsitaisė keliuose kūriniuose ir netgi ėmė diktuoti naujas madas.

 

Nedingusių katinų byla
Dail. Kęstutis Kasparavičius
Dail. Kęstutis Kasparavičius

Kęstučio Kasparavičiaus pasaka Žvaigždžių paukštis („Nieko rimto“) panaši į optinę iliuziją: dažnai mėgstama žaisti, ką pamatai pirmiausia? Pavojingiausia, kas gali nutikti neatidžiai skaitant šią knygą, – pamatyti tik stebuklingo paukščio padėtą kiaušinį ir priskirti knygą velykinių pasakėlių kategorijai. Šis kiaušinis – tai stebuklo, netikėtumo, keitimosi metafora, jis yra ir veikėjas, ir kitus knygos veikėjus vienijantis elementas.

Tie, kuriems niekada negana Vilniaus, meiliai glostys Žvėryno vaizdu padabintą viršelį ir dievagosis, kad čia tai jau tikrai jaučia snaudžiančio, dažnai ūkanoto, bet įvairialypio Vilniaus nuotaiką. Kiti stebės paslaptingą paukštį žybsinčiomis raudonomis akimis, pasirodantį knygoje epizodiškai, bet kuriantį mistišką atmosferą. Aš knygoje pirmiausia pamačiau pilką kačiuką Dūmą. Tai lyg ir niekuo neišsiskiriantis, bet vis dėlto labai įdomus veikėjas. Dūmas tylus, nepritampantis, taip nieko ir neatrandantis mokslininkas: „Katinas Dūmas svajojo tapti mokslininku ir išradėju. Tik, tiesą sakant, kol kas nebuvo nieko gero išradęs. Jeigu neskaitysi saujos suodžių, kuri liko po jo nevykusio eksperimento, bandant atskleisti juodosios bedugnės paslaptį“ (p. 12). Įsimylintis, nedrąsiai bandantis pasikeisti – tai sudėtingas ir įdomus veikėjas, įdomesnis už sapnuojantį paukštį, kiaušinį ir visus miestelio gyventojus kartu sudėjus.

Dail. Reda Tomingas
Dail. Reda Tomingas

Žymiai mažiau neaiškumo ir mistikos yra debiutuojančio autoriaus Egidijaus Zaikausko knygelėje Katinas Miegošius (iliustravo Reda Tomingas, „Alma littera“). Tai tarpusavyje susietų neilgų pasakėlių rinkinys – jas smagu skaityti po vieną prieš miegą. Kasparavičiaus knygoje labai svarbi paslaptinga, mistinė nuotaika, tvyranti aplink kiaušinį, veikėjo būsena ir jausena, o Zaikausko knygoje akcentuojama veikėjų draugystė. Nesudėtingų ir smagių pasakėlių centre – trys susidraugavę veikėjai: katinas Miegošius, varna Šiurpė ir šikšnosparnis Šiukščius. Epizodiškai knygoje pasirodo Mergaitė, pas kurią pagyventi kartais įsiprašo laisvos ir nepriklausomos dvasios tinginys katinėlis. Nuotykiai, į kuriuos įsivelia veikėjai, jų širdies neramumai, draugystės išgyvenimai, liūdesio gaidelės skaitytojams neįkyriai įteigia, kad visur gerai, bet namuose geriausia, kad „svarbiausia, kas galvoje ir širdyje“.

Kuo ypatinga ši knyga? Atrodo, kad autorius labai užtikrintai kuria veikėjus: jie ryškūs, skirtingi, kiekvienas pasižymintis išskirtine kalba (varna visur pabrėžia garsą „R“, šikšnosparnis, reikia ar nereikia, kartoja žodelį „Šiukštu“). Autorius rašo sklandžiai, spalvingai, tiesiog mėgaujasi kuriamu pasakojimu – akivaizdu, kad jam tai labai patinka. Dažname puslapyje išnašose pateikiami įvairūs sudėtingesnių žodžių paaiškinimai, toli gražu ne rimti ir ne moksliški: „Etiketas – tai etiketės gyvenimo draugas. Tik jis klijuojamas ne prie visokių ten dėžių, o prie elgesio. Ir vien prie gerro!“ (p. 69); „(…) praktiškas – tas, kuris tuos romanus rašo, prakiša juos leidykloms ir už tai gauna daug pinigų. Pardavęs tuos pinigus jis perka pieštukų ir popieriaus, o gal net kompiuterį romanams rašyti“ (p. 11).

Knygelėje nemažai intertekstualumo: minima pasaka apie batuotą katiną, yra užuominų į operetę „Šikšnosparnis“ ir dainą „Baltoji varnelė“, pasakėčią apie varną ir sūrį ir kt. Skaitant knygą tikrai yra apie ką pasikalbėti su vaiku.

Dail. Aušra Kiudulaitė
Dail. Aušra Kiudulaitė

Evelinos Daciūtės ir Aušros Kiudulaitės knygos Pasakojimas apie katiną ir tulpę („Alma littera“) siužetas iš pirmo žvilgsnio visiškai nesudėtingas: katinas, kiek stačiokiškas, stiprus ir ryškus, savimi pasitikintis veikėjas, susidraugauja su tulpe, kuri, kaip žinoma, žydi tik kelias dienas. Bet tų dienų užtenka, kad katinas pradėtų laukti kito pavasario ir sugrįžtančios tulpės. Tai knyga apie tai, kaip katinui tenka mokytis išgyventi išsiskyrimą ir keistis: „Niekada nemaniau, kad su kuo nors susidraugausiu, – prisipažino katinas. – Tuo labiau su gėle. Iki tavęs mane kiti nelabai domino. Net erzino: sako ne tą, daro ne taip, bėga ne ten, rūpinasi ne tuo“ (p. 25). Trumpa, bet ryški istorija, tikros draugystės apmąstymas, ilgesys, atminties puoselėjimas šiek tiek primena pasakojimą apie mažąjį princą, gražuolę ir pabaisą. O gal tai tiesiog universalūs siužetai apie draugystę, laukimą, mirtį?

 

Draugai be bylų
Dail. Agnė Nananai
Dail. Agnė Nananai

Antroji Evelinos Daciūtės knyga Ševeliūra, kurta kartu su dailininke Agne Nananai („Alma littera“), visai kitokia: knyga atrodo tylesnė, ramesnė, jaukesnė, joje tarsi daugiau pastelinių spalvų, nors pagrindinis veikėjas yra energingas ir triukšmingas pudelis Barbarisas.

Ne gyvūnas lemia knygos kitoniškumą. Ševeliūroje mergaitės Alisos Šliompin ir jos pudelio Barbariso draugystė visai kitokia – be pradžios ir pabaigos, tarsi amžina.

Bet net ir tokia draugystė neišvengia krizių. Alisa gali padėti savo augintiniui įveikti baimę tik paaukodama tai, ką turi brangiausio, – savo nuostabiuosius plaukus. Kartais draugystė reikalauja ypatingo atsidavimo, net pasiaukojimo.

Dail. Greta Alice
Dail. Greta Alice

Tarsi dviejų Daciūtės draugystės temų sintezė yra Ignės Zarambaitės knyga Debesėlis („Nieko rimto“), kurios pagrindiniam veikėjui sunku užmegzti santykius, kraustytis į naujas vietas, jam patinka, kai viskas yra žinoma ir aišku, kai visi daiktai yra savo vietose. Berniukas labai atsargiai bando susidraugauti su į jo butą įskridusiu balandžiu. Berniukas kitoks nei Daciūtės įžūlusis katinas, jis skiriasi ir nuo savimi pasitikinčios ir ryžtingos Alisos. Draugystės pradžia atsargi, lydima abejonių, bet ji padeda vaikui atkurti (arba sukurti) pasitikėjimą aplinka, stabilumą, balandžio pasakojimai atskleidžia platesnį pasaulį, įkvepia bendravimo stebuklą ir džiaugsmą.

Tai naujus vaiko ryšius (su šeima, su kaimynų mergaite, su sava erdve) kurianti knyga, padedanti jam atrasti vietą pasaulyje ir surasti draugų. Drauge ir suvienijanti šeimą.

Dail. Viktorija Ežiukas
Dail. Viktorija Ežiukas

Jei Indrės Šalčiūtės knygoje Lelijos nuodija miestą („Alma littera“) balandis būtų įskridęs į pagrindinio veikėjo paauglio Miko kambarį, tai Mikas, matyt, būtų jį išvijęs, uždaręs langą ir toliau geiminęs, užsikąsdamas traškučiais, nes tokia yra paauglystė Baltųjų Lelijų mieste. Tokia ji galėtų būti bet kuriame ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio kampelyje, kur viešpatauja tyla tarp sūnaus ir išsiskyrusios, persidirbančios motinos, kur mokykloje klesti patyčios, praleidinėjamos pamokos, išgyvenama dėl tėvų skyrybų, nepasitikima pasauliu. Daug kas pasakytų, kad nebent stebuklas čia galėtų ką nors pakeisti. Ir jis nutinka: Mikas ir dar trys labai skirtingi jo bendraamžiai pro lange atsivėrusį stebuklingąjį tunelį teleportuojami į pramanytą pasaulį. Ar tai jų sapnų, fantazijos, vizijų kūrinys, tesprendžia patys skaitytojai. Autorė jo vidun įtraukia keturis vaikus: Miką, Donatą, Leoną ir Rapolą.

Kiekvienas vaikas turi savų bėdų: vienas mokykloje yra skriaudžiamas, kitas yra jo skriaudikas, trečias gyvena vaikų namuose ir nekalba, o ketvirtas, paslaptingasis, tarsi viskam diriguoja, bet iki pat knygos pabaigos taip niekam ir neatskleidžia savo didžiosios paslapties. Kodėl būtent jie čia susitiko? Kokia užduotis jiems skirta? „Nors ši istorija baigėsi, Donato, Rapolo ir mano draugystė tik prasidėjo“ (p. 117) – taip reziumuoja įvykius knygos pagrindinis veikėjas Mikas. Tai esminiai ir bene paskutiniai Šalčiūtės knygos žodžiai, bet kol juos ištars, Mikas turės daug patirti. Autorė kalba apie stebuklingą draugystės galią, įveikiančią fizinius barjerus, perspėjančią, saugančią.

Tai labai keista knyga: bandyta išlaikyti mistinio trilerio, detektyvo įtampą, tačiau autorei ne visuomet tai pavyksta. Baigdama skaityti knygą supratau, kad šio kūrinio pabaiga primena lietuvišką serialą, kai staiga pradedama taupyti, todėl tenka numarinti vieną veikėją, kitą įvaikinti, pagrindinio veikėjo motiną laimingai ištekinti, o tada jau visi yra laimingi ir gali skirstytis namo. Labai neįtikinanti pabaiga, kurioje dar ir paauglių draugystė triumfuoja prieš tik pelno besivaikančius kapitalistus. Per saldu. Vis dėlto būčiau norėjusi pamatyti šią knygą rekomenduotinų sukurti scenarijų knygų sąraše: smalsu, ką kiti įžvelgia tame ryškiame pramanytame pasaulyje.

Dail. Marija Rubavičiūtė
Dail. Marija Rubavičiūtė

Nuo pašėlusios, patyčių rūbą suplėšančios draugystės pereikime prie ramios ir brandžios draugystės, peraugančios į vėlyvą meilę, Ilonos Ežerinytės knygoje Tetulė Liu („Žalias kalnas“). Ežerinytė nesišvaisto fantazijos purslais, ji renkasi vieną stebuklingą detalę: vieniša tetulė Liu (Liucija) vieną rytą atsibunda gerokai sumažėjusi. Jos sūnėnas Tanis (dar kitaip – Antanas), labai rūpestingas jaunuolis, ieško pagalbos ir suranda profesorių, diagnozuojantį keistą tetos ligą: „norų nepakankamumas“. Tetulė, rami ir šviesi asmenybė, susitaiko ir su liga, ir su pasikeitusiu gyvenimu.

Tai pagrindinė pasakojimo audinio spalva. Autorė tekstą narsto, pina, siuvinėja atsargiai, subtiliai (kaip ir teksto žodžius apsupusios iliustracijos), papildydama jį naujomis spalvomis: pagrindinės veikėjos natūralumu, savotišku emociniu sveikumu ir gyvybingumu, atsiribojimu nuo pasaulio tuštybių, pagalba be jokių garsių šūkių ir deklaracijų, švelniu pasišaipymu iš visokių įtakotojų arba tų, kurie per galvą verčiasi, kad tik būtų pastebėti, vėlyva gražia draugyste, persiritančia į brandžią meilę laikrodininkui Steponui, buvusio ūgio atgavimu. Tai knyga apie reikalingumą – nepaisant lyties, amžiaus, ūgio, galėjimo ar negalėjimo atlikti kai kuriuos dalykus.

Vienintelis ryškesnis Ežerinytės knygos minusas – skaitant kylantis klausimas, o kam ji vis dėlto skirta? Tačiau tas daugiaadresiškumas nėra bėda, blogiau būtų, jei knyga būtų nustumta į „patiems mažiausiems“ skaitytojams paraštes. Taip, ją galima skaityti ir su pačiais mažiausiais skaitytojais, bet ji tiks ir garbaus amžiaus damai, ir vienišai tetai, ir laimingiems sutuoktiniams, ir tiems, kurie nesutiko savo meilės, ir jautresniam paaugliui ar inteligentiškam suaugėliui. Netgi kokiam truputį sužvaigždėjusiam instagramininkui.

Dail. Virginijus Malčius ir Elena Malčiūtė
Dail. Virginijus Malčius ir Elena Malčiūtė

Vytauto V. Landsbergio knygoje Siaubamiškio pasakos („Dominicus Lituanus“) aprašoma seno, nuo viso pasaulio atsiskyrusio alkoholiko senelio Antano Kazimiero Painelio ir jo anūkės Vakarės, su tėvais emigravusios į Ameriką, nuotolinė draugystė. Du žmonės, niekada nematę vienas kito, bando atkurti (o iš tiesų – sukurti) naują ryšį, rasti vienas kitą. Tai grįžimo į šeimą kelias – per pasakas, laiškus. Senelis, susirašinėdamas su anūke, nusiunčia jai dešimt pasakų, sukurtų tarsi reaguojant į jos piešinius: skaudūs ir aštrūs emigracijos bei tapatybės paieškos blykstelėjimai, viltis, gijimo kelias. Tiek apie šią knygą būtų galima pasakyti gero.

Bendras knygos įspūdis – bandoma aprėpti daugiau įvairių stilistinių formų ir elementų, bet viskas primena tarsi atžagaria ranka sumestą netvarkingą daiktų krūvą. Autorius tai akivaizdžiai nuobodžiauja, tai imasi didžiojo režisieriaus vaidmens – tarsi mėgaujasi, kad jo rankose visų veikėjų likimai. Vis primena apie tai skaitytojui. Kartais pasijunta tokiu deus ex machina – tik nuo jo rankos mostelėjimo, pabarbenimo klavišais priklausys, užgers senelis ar ne. Bet pasigaili senelio ir atsiunčia jam insultą. Kartais autorius pasijunta tarsi dėstytojas scenarijų rašymo kursuose: dekonstruoja knygos personažus, parodydamas, kaip ir iš ko jie sulipdyti, bet pamiršta juos sukurti įtikinančius ir natūralius. Anūkei Vasarei lyg ir septyneri, o gal aštuoneri, o gal dešimt metų? Tokia netiksli informacija. Nekvaila mergaitė, dažniausiai samprotauja kaip keturiolikos ar penkiolikos metų paauglė. Senelis irgi nesusivokia laike: čia jam prieš penkiolika metų mesti gerti padėjo Orvydas savo garsiojoje sodyboje, čia staiga suprantame, kad veiksmas vyksta dabar. Nebeaišku, kur nugarmėjo tie keli dešimtmečiai.

Pasakos neišbaigtos, autorius, matyt, siekė kurti pagal nonsenso stilistikos taisykles, žaismingai, bet tai trukdo įžvelgti skubotumas, pašaipumas, dažnai pavojingas balansavimas ant neskoningumo ribos. Tačiau sunkiausia čia apibrėžti adresatą. Nežinau, ar tiktų pasiteisinimas, kad knyga skirta visai šeimai. Vyresniems skaitytojams pasakos bus neįdomios, o jaunesniems per sudėtingas bus tas klampus kontekstas.

Jeigu du rašytojai – Ežerinytė ir Landsbergis – būtų įtraukti į bylą „0–99“ (0–99 – kai kurių leidyklų nurodomas galimo skaitytojo amžiaus intervalas, kai sunku nuspręsti, kokio amžiaus skaitytojui priskirti kūrinį), tai Ežerinytė vienareikšmiškai laimėtų. Bandymas Siaubamiškio pasakose aprėpti daug ir įtikti visiems nesuveikia. Tas sunkumas pražudo ir skaidrią senelio ir anūkės draugystės temą.

 

Nesudėtingo pasaulio byla
Dail. Vilija Kvieskaitė
Dail. Vilija Kvieskaitė

Turbūt nemažai tėvų bus dėkingi Benui Bėrantui už labai smagią knygelę Pirmokykla („Nieko rimto“). Joje autorius šiltai, be jokių dramų ir gąsdinimų palydi būsimąjį pirmokėlį į mokyklą. Viskas pateikiama kaip dviejų veikėjų – varniuko Kirnio ir voveriuko Tiklio – Rugsėjo pirmosios nuotykis: jie abu vėluoja į mokyklą. Žinoma, visi miško gyventojai jiems kaip galėdami padeda, nes diena tikrai ypatinga, šventinė. Tai tarsi pažadas, kad mokytis bus įdomu, o mokyloje bus linksma. Ši knyga gali būti pirmoji, kurią vaikas perskaitys savarankiškai. Knyga proginė, bet tokių knygų atsiranda vis daugiau, skirtų ne tik didelėms šventėms, bet ir paprastesniems įvykiams, pavyzdžiui, apsilankymui kirpykloje, pasiruošimui į kelionę traukiniu ir kt. Tokių knygelių reikia, nes taip vaikai gali susipažinti su įvairiais naujais daiktais, reiškiniais, įvykiais iš anksto. Svarbu, kad viskas būtų atlikta kokybiškai ir skoningai. Daugelį tokių pasakų galima priskirti pažintinių knygų kategorijai.

 

Dingusių varnų byla
Dail. Audrius Dargužis
Dail. Audrius Dargužis

Andriaus Dargužio knyga Varnų pabėgimas iš Anykščių („Nieko rimto“) nei pažintinė, nei proginė. Tai linksma trumpa pasakėlė, galinti nejučiomis paskatinti vaikus atkreipti dėmesį į lietuvių kalbos rašybos ypatumus, nors debiutuojantis rašytojas yra ornitologas. Knygos siužetas nesudėtingas: keli paukščiai pasišaipo iš varnų, o tos įsižeidusios emigruoja į Žaliąjį kyšulį. Geriau įsižiūrėjus paaiškėja, kad iš varnų šaiposi paukščiai, turintys varneles: kėkštas, riešutinė, žuvininkas, lakštingala ir kt.

Kai varnos dingsta, dingsta ir varnelės iš visų paukščių pavadinimų. Nukenčia ir Anykščiai, kuriuose vyksta veiksmas, – jie tampa Anyksciais. O Žaliąjį kyšulį varnos ypač apdovanoja – jis dabar yra tiesiog neištariamas – Žaliašiš kyšulyš. Autoriui pavyko rasti naują temą ir ją nuosekliai plėtoti visoje pasakoje. Žaidimas kalba sukuria daug komiškų situacijų, nors vietomis autoriui tenka ir labai pasistengti. Bet negali viskas skambėti tobulai – kartais šveplumas truputį erzina.

Knygą iliustravo pats autorius, todėl paveikslėliuose galima atpažinti žinomas Anykščių vietas. Pasakojama istorija yra šelmiška, patriotizmas neįkyrus, gražiai pasididžiuota savo „varnuotu“ miestu. Kodėl veiksmas vyksta Anykščiuose? Ar dėl to, kad jo pavadinime yra net dvi varnelės? Kodėl tada ne Šalčininkai, Švenčionys? Knyga turbūt savo tikslą pasiekė, nes atsiverčiau žemėlapį ir pradėjau gaudyti „varnuotus“ Lietuvos miestus. Trijų varnų miesto neradau.

Perskaičius keistesnę debiutinę knygą visuomet smalsu užduoti klausimą, ar dar ką nors šis autorius parašys. Nors taip klausti nemandagu. Kaip ir nemandagu kai kurių autorių teirautis, kada gi jie neberašys savo knygų tęsinių.

 

Tęsinių byla

Saugumas? Garantijos? Fantazijos stoka? Drąsos trūkumas? Rankomis skėsčioja autoriai ir leidyklos. Knyga ir tema jau kartą patikrinta, gal net ir ne vieną. Autorius taip pat pokštų neiškrės. Tegul ir toliau spausdina savo sėkmingas istorijas?

Dail. Neringa Žukauskaitė
Dail. Neringa Žukauskaitė

Mažiausiai abejonių šį kartą kilo dėl Alvilės Rimaitės, kadangi jos Kukū iš pašto dėžutės ir pusseserė Matilda („Nieko rimto“) yra tik antroji serijos knyga. Pernai turėjau progos girti šią autorę už šviežią pirmąją dalį Kukū iš pašto dėžutės. Tuomet jau buvo galima nujausti, kad artėja knygos tęsinys, todėl smalsu pažvelgti, ar autorei pavyko išlaikyti intrigą. Pirmosios knygos veikėjai Mykolas, Adelė ir jų keistasis Kukū iškeliauja pas močiutę į kaimą, į Paežerę.

Galima suprasti, kad tai ta pati vasara kaip ir pirmojoje knygoje. Antrosios knygos veiksmas, įtampa kuriami iš ne visai reikšmingų detalių. Kukū irgi kiek apiblukęs, nusidėvėjęs kaip mylimas žaislas. Atrodo, kad autorė taip pat nori truputį atsikvėpti – panašiai kaip jos veikėjai kaime. Net paniurusi moksliukė Matilda jokios bėdos nepridaro.

O štai nauja veikėja – smarki, apvalaina paštininkė Veronika – gal dar ką nors nuveiks, bet tik ne šitoje dalyje. Čia ji įsikuria šalia vaikų močiutės ir įsimyli vaikų nemėgstamą kaimyną su visais jo briuseliniais kopūstais.

Dail. Nadia Kovaliova
Dail. Nadia Kovaliova

Knygą truputį persmelkusi artėjančio rudens nuojauta. Veikėjai turės eiti į mokyklą, į darželį, todėl ore sklando trečiosios knygos nuojauta. Bus matyti, kaip ši autorė tvarkysis toliau.

Nadia Kovaliova ketvirtojoje knygelėje Meškis ir žąsis. Staigmenų popietė („Alma littera“) patiems mažiausiems skaitytojams vėl siūlo supratingumu ir gerumu alsuojančią knygelę apie meškį, žąsį ir jų draugus.

Šį kartą meškis galvoja, kad draugai ant jo supyko arba turi kažkokių paslapčių. Bet jie tik ruošia staigmeną.

Tai viena iš tokių knygelių, iš kurių mažieji mokysis suprasti, kas yra draugystė, kokie yra pirmieji akmenukai draugystės kelyje ir kaip juos reikia surinkti.

Dail. Dalia Karpavičiūtė
Dail. Dalia Karpavičiūtė

Vytautas V. Landsbergis jau tikras maratonininkas. Jei leidykla neparašytų, kad Pūkis ir Juokutis („Dominicus Lituanus“) yra dvyliktoji serijos knygelė, pačiam suskaičiuoti būtų sunku.

Bet autorius turi savo gerbėjų ratą, todėl gali Pūkį (sapnuose) paleisti į Puikios nuotaikos planetą, kur jis tiesiog smaginsis žarstydamas spalvotus kamuoliukus, o pabudęs vieną jų ras savo lovelėje. Nori ar nenori, bet kamuoliuku teks dalytis su varniukais.

Vėl knyga apie draugystę. Tiek tos dvyliktosios dalies. Knyga, kurią su vaiku perskaitai, o po dienos nelabai prisimeni, apie ką ji.

Dail. Martynas Pavilonis
Dail. Martynas Pavilonis

Dar viena paveikslėlių knyga – penktoji Indrės Pavilonytės knyga iš Marmių gyvenimo Marmiai ir burokėlių čempionatas („Alma littera“).

Martvudo girioje sujudimas – prasideda daržovių auginimo čempionatas. Marmiai, kaip ir kasmet, rungtyniaus, kas užaugins gražiausią daržovę, todėl autorė paruošia dirvą emocijoms, nes ten, kur varžomasi, netrūksta pavydo, nusivylimo, nekantrumo, draugystės išbandymų.

Veikėjai taip pat labai įvairūs. Knygoje neįkyriai moralizuojama: „gerų dalykų reikia mokėti sulaukti“, „neskubėti didžiuotis“, „sėkmė ne visa tai, ką matai akimis“ (p. 42). Knygos paskirtis paprasta ir aiški – tai dar viena pamoka vaikams apie draugystę ir mokėjimą pralaimėti.

Dail. Vanda Padimanskaitė
Dail. Vanda Padimanskaitė

Visai neaiški Juliaus Kelero knygos 66 istorijos tęsiasi (Vandos Padimanskaitės iliustracijos, „58 sapnai“) paskirtis. Keleras apsidraudžia pavadindamas savo kelių sakinių tekstukus istorijomis (pirmosios dvi jo knygelės vadinosi 66 istorijos ir 66 istorijos nesibaigia). Jei ne istorijos, tai tada čia galėtų būti mažoji absurdo proza. Knyga įdomi, išsiskiria iš bendro šių metų knygų konteksto, smagu žiūrėti, kaip du menininkai žaidžia, bet ar tikrai tekstai pasieks skaitytojo širdį, o iliustracijos paskatins fantazuoti – nežinau. Mintis, kad šiuose kūrinėliuose „kaip ir Anderseno pasakose, daiktų ir gyvūnėlių pasaulis gyvena taip pat, kaip ir žmogiškasis“, yra gana pretenzinga, juolab kad kai kurie tekstai yra tiesiog nepaskaitomi. O gal nėra rinkinio apibrėžtumo: vieni tekstai lyg ir tiktų patiems mažiausiems skaitytojams, kituose atsiranda filosofinis lygmuo, reikalaujantis brandesnio skaitytojo. Adresatas čia neaiškus. Gal net būtų geriau, jei knyga būtų skirta suaugusiam skaitytojui.

 

N-18 byla

Ši byla sudėtingiausia. Čia galėtų būti surinkti tie tekstai, kurių vieną ar kitą pastraipėlę paskaitęs leistum sau ją parodyti draugams ir kartu pakikenti, neminėdamas autoriaus… Nors kai kuriems autoriams kone kasmet skelbiamas nuosprendis „nerašyti“, „nepublikuoti“, „ačiū, bet tikrai nereikia“, „rekomenduojama neperžengti giminės rato“, vis tiek jie įkliūva su vaikaičiams ar provaikaičiams skirtu 20 egzempliorių tiražu, nepaskaitomais ir neskoningais tekstais, siaubingu maketavimu, korektūros klaidomis, prastais viršeliais.

Knygai atsirasti reikia laiko, todėl šių dienų veidrodžiu jos taps dar negreitai. Tik iš nulinkusio katino ūso, krentančio tulpės žiedlapio ar dar kokios nors subtilios užuominos suprasime, kad šie laikai mums visiems buvo nelengvi. Tai leis pajusti tik turiningas tekstas.

 

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 1 (105)

 

 

Sveiki!

Apie dzūkiškus akcentus

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

Balandžio 2-oji – Tarptautinė vaikų knygos diena
Aš esu knyga, perskaityk mane

Apžvalgos

Keletas pastabų vietoj 2022 m. poezijos knygų vaikams apžvalgos
Platėjantys pažinimo akiračiai (2022 m. lietuvių autorių pažintinių knygų vaikams apžvalga)

Straipsniai

Kas parašė knygą „Murziuko dienoraštis“?

Nuotraukos pasakoja

Pirmoji Geriausios metų vaikų knygos premija – Bitei Vilimaitei

Sukaktys

Ne tik eilėraščių meistras (Anzelmo Matučio 100-osioms gimimo metinėms)

Dalijamės patirtimi

Stažuotė Estijos vaikų literatūros centre

Mano vaikystės skaitymai

Verta būti knygų pasaulio žvalgu

Retro

Apie vieną didžiųjų Dzūkijos ir Lietuvos turtų – Valkininkų freską

Supažindiname

Pažintis su Anzelmu Matučiu ir jo muziejumi
Nauja knyga apie Anzelmą Matutį

Atidžiu žvilgsniu

Kai prieš akis svajonė – net jūra iki kelių
Kelionė po žmogaus atminties galaktiką
„Nuomojamas butas“ – tikrieji namai
Įtaigus kūrinys apie neregių šeimoje augantį vaiką, arba Gera jaustis reikalingam

Daug skaitau

Gerą knygą prisiminsi ir po kelerių metų...

Bibliografija

2022 m. vaikų ir paauglių knygų bibliografijos sąrašas

Kronika. Informacija. Skelbimai

Kronika. Informacija. Skelbimai

Summary

SUMMARY

Vaikų literatūros rašytojai ir personažai meno kūriniuose

Ežio dvaras Vaitakarčmio kaime

Mūsų partneriai ir rėmėjai