Platėjantys pažinimo akiračiai (2022 m. lietuvių autorių pažintinių knygų vaikams apžvalga)

Rasti, sužinoti, pažinti, susieti – vienas iš svarbiausių augančio žmogaus kognityvinių veiksmų, skatinančių jo smegenų veiklos ir psichosocialinį vystymąsi. Pažinimas, ateinantis per skaitomas knygas, praplečia ne tik vaiko žinias apie jį supantį pasaulį, bet ir turtina žodyną. Tad svarbu, kokias knygas renkamės.

2022 m. lietuvių kalba išleistų pažintinių knygų sraute pastebimai išsiskiria lietuvių autorių parašytos knygos¹. Žinant, kad jų kūrimas yra labai kruopštus ir laikui imlus darbas, tai nuteikia optimistiškai ir liudija augantį pasitikėjimą Lietuvos mokslininkų vykdomais darbais ir atradimais, stiprėjantį mokslo komunikacijos vertės suvokimą ugdant jaunąją šalies kartą. Gimtosios šalies autoriaus autentiško žvilgsnio į nesvarbu kurios mokslo srities temą neatstos jokia kita iš užsienio kalbos išversta knyga, kuri ribotą patirtį turinčiam vaikui yra kupina svetimų ir neatpažįstamų realijų, savo patirtimi neišmatuojamų mastelių. Reiškiniai ar objektai, aiškinami tame pačiame kontekste, kuriame auga vaikas, leidžia jam atsispirti į pažįstamą aplinką ir sėkmingiau žengti pirmyn.

Jau įpratome (bet kaskart ir vėl maloniai nustembame), jog kasmet net po kelias vertingas pažintines knygas parengia žinomas Lietuvos gamtininkas ir rašytojas Selemonas Paltanavičius. 2022 m. mėgstamiausią rašytojo temą apie paukščius pratęsė labai aktuali ir smalsumą žadinanti knyga Paukščiai mūsų lesykloje: kaip rūpintis paukščiais visus metus („Alma littera“). Neabejoju, jog įspūdingomis nuotraukomis iliustruota knyga, pasirodžiusi praėjusių metų rudenį, gulėjo atversta ir dar gulės ne ant vienų namų palangės – juk stebėti ir pažinti į mūsų kiemą užsukančius sparnuotuosius kaimynus taip smalsu! Gamtininkas teigia, jog „paukščiai – gražiausia mūsų gamtos dalis“ (p. 7), ir kviečia ne tik smalsauti, bet ir prisiimti atsakomybę už civilizacijos vis labiau ribojamas ir skurdinamas šių gyvūnų buveines. Pasirodo, paukščius lesinti reikia ištisus metus, net ir tada, kai gamtoje sirpsta uogos, o tarp lapijos zirzia ir krebžda daugybė vabzdžių ir kirminų. Kam gi galėtų būti nemalonu turėti laisvę pasirinkti kąsnį pagal savo skonį ir jėgas, ypač kai maisto paieškas paukščiams vis labiau sunkina iškertami medžiai ir krūmai, prie sodybų nuolat skutama ir chemiškai apdorojama veja, vis didėja ariamieji plotai. Gamtininkas paneigia vaikų literatūroje įsišaknijusį „paukščiukų lesinimo trupinėliais“ mitą ir moko, jog paukščius reikia lesinti tik kokybišku ir jiems tinkamu maistu. Knygoje pateikta labai praktiškų ir naudingų patarimų apie tai, kada reikia lesinti, kuo lesinti paukščius, kokias lesyklas naudoti ir kur jas įrengti – tai įkvėps prie pagalbos paukščiams misijos prisidėti ne tik jaunuosius gamtos bičiulius, bet atsakys ir į daugeliui suaugusiųjų kylančius klausimus. O išgirdę, jog prie vakarienės „stalo“ galima pakviesti ir pelėdas, knygą būtinai turėtų pavartyti ir aštresnių pojūčių mėgėjai.

Džiugu, jog 2022 m. Paltanavičiaus knygos savo kelionę pradėjo ir kaimyninėje Latvijoje, su kuria mus sieja ne tik panaši kalba, bet ir sienų nepripažįstantys paukščiai. Gal paskui latvių kalba išleistą knygą Paukščiai, paukščiai² seks ir nauja šios serijos knyga Žvėrys ir žvėreliai: pažinkime Lietuvos žinduolius („Alma littera“), kuri, kaip ir pirmoji, intriguoja ne tik išsamiai išdėstyta informacija ir puikiomis nuotraukomis, bet ir papildytos realybės galimybėmis – žvėrių balsais. Juk įdomu būtų sužinoti, kad Lietuvos elnias ir Latvijos briedis (lat. briedis ‘elnias’) riaumoja ta pačia kalba.

Dar viena praėjusiais metais pasirodžiusi Paltanavičiaus knyga Gyvas miško pasaulis („Alma littera“) iš pirmo žvilgsnio tarsi apibendrina jau minėtus leidinius, tačiau iš tiesų pristato visą sudėtingą miško ekosistemą, kurią sudaro ne tik gyvūnija, bet ir medžiai, krūmai, žoliniai augalai, grybai, kerpės, net dirvožemis, kuriame taip pat knibžda ir mezgasi gyvybė, dygsta sėklos, išauginančios naują mišką. Didžiausias dėmesys knygoje skiriamas medžių biologijai ir įvairovei. Nuo gamtos vis labiau atitolstančiai jaunajai kartai, iš kitų medžių gebančiai atskirti tik Kalėdų eglę, ši knyga nepaprastai vertinga, nes yra labai informatyvi, gausiai iliustruota kokybiškomis nuotraukomis ir kvieste kviečianti leistis į pažintinę kelionę. Knyga skaitytojui atveria dar ir kitą pasaulį – lietuvių kalbos skambumą ir spalvas gamtinėje terminologijoje. Žalčialunkiai, raugerškiai, žvynšakniai, pipirlapiai, vištapienė, saulašarė, straubliukas, raštenė, šaškytė, perlinukas, pelėdgalvis, ūsuotis dailidė, pečialinda, klykuolė – skamba nelyg kokio fantastinio kūrinio personažai, tad tinka ne tik vaiko žodynui plėsti ir vaizduotei lavinti, bet ir padeda suvokti, jog žmogus yra nuostabaus pasaulio dalis.

Neeilinę dovaną Lietuvos vaikams praėjusiais metais padovanojo savo tėčio pėdomis į gamtos slėpinius žengianti gamtininkė Saulė Paltanavičiūtė ir jau antrą jos knygą iliustruojanti dailininkė Reda Tomingas. Knyga Džiunglių istorijos („Alma littera“) nuo pirmųjų puslapių perkelia skaitytoją į paslaptingą pasaulio sukūrimo pradžią, vandens, saulės ir visų gyvybės formų simfoniją – pirmapradžius atogrąžų miškus, kuriuose skraido rojaus paukščiai ir ilgaamžės raudonosios aros, aplink žiedus dūzgia ir dievų troškimus nešioja spalvingieji kamanės dydžio kolibriai, medžiuose glaudžiasi filosofiškai nusiteikę tinginiai, šakomis ir lianomis karstosi gudrūs kapucinai, lapų tankmėje koncertus rengia medvarlės ar lapalaipės varlytės, kiekviename žingsnyje krebžda ir savo ūkį veda gausi vabalija, o jūros pakrantėje kiaušinius deda dinozaurų laikus menantys jūriniai vėžliai. Tai, kas, regis, taip tolima ir egzotiška, knygoje talentingai priartinama prie jaunojo Lietuvos skaitytojo, nes keliautojos ir tyrinėtojos pasakojimas pateikia ne enciklopedines žinias, nuogus faktus, bet nuotykių ir atradimų kupinos kelionės po Centrinės Amerikos džiungles dienoraštį. Tokį patį įspūdį sukuria ir knygos autorių pasirinkimas knygą iliustruoti ne nuotraukomis, o piešiniais, leidžiančiais pristatyti koncentruotą įvairovės vaizdą, išryškinti pasirinktų augalų ar gyvūnų formas, spalvas, dydžius ar paviršių faktūras, nepriklausomai nuo apšvietimo išgauti miško gelmės paslaptingumą, gyvūnų ar augalų judesio plastiką, įterpti žaismingą dialogą, garsažodį ar gyvūno prisistatymą, o kartu ir papildyti teksto autorės pasakojimą gamtos tyrinėtojų kasdienybės vaizdeliais. Kiekvienos naujos temos pristatymas pradedamas intriguojančiu pavadinimu. Tekste išryškinti mažiau girdėti terminai ar svarbesnė informacija leidžia vaikui pasirinkti skaitymo būdą, tempą, o atskirais laukeliais pateikti koncentruoti aprašymai ar įdomesni faktai, regis, nepalieka neatsakytų klausimų, kas, kur, kaip ir kodėl džiunglėse vyksta. O svarbiausia, jog knygos autorės nepamiršta priminti pagrindinio savo knygos tikslo – šia tolima, tačiau planetai labai svarbia ekosistema galime rūpintis ir gyvendami Lietuvoje: atsakingai vartodami, nepirkdami nereikalingų daiktų, nepalaikydami nelegalios egzotiškų gyvūnų prekybos, nesiverždami atostogauti į atokius paplūdimius, kuriuose kiaušinius deda pasaulio pradžios paslaptis saugantys jūriniai vėžliai.

Į smagią patirtinę kelionę miesto vaikui ne mažiau egzotiškame močiutės darže kviečia sodininkės Linos Liubertaitės ir iliustratorių Linos Žutautės bei Rasos Matukaitytės knyga Sodo detektyvas („Alma littera“). Prieš pradėdami sėją jaunieji daržininkai kartu su vaikų pamėgta personaže Kake Make galės pažarstyti ir palyginti įvairiausių dydžių ir spalvų sėklas, sužinoti, kaip sėkla pamažu ima virsti augalu, kaip į gyvenimą kabinasi ir šaknis leidžia net nulaužtos kai kurių augalų šakelės, mažiesiems bus smagu sužinoti, jog ir kai kurie augalai būtinai turi eiti į augalų darželį ant palangės, o kiti gali net ir žiemos šalčius lauke ištverti. Labai vertingas knygos skyrius, skirtas dirvožemiui, jo įvairovei ir mikrobiologijai, patarimams, kaip natūraliomis priemonėmis galima dirvožemį praturtinti. Nuo mažų dienų susiformavęs supratimas, jog visa augalininkystė ir pasaulio maisto ištekliai labai glaudžiai susiję su dirvožemio sveikata ir tvariu naudojimu, padės ateities kartoms priimti teisingus ir gamtos išteklius tausojančius sprendimus. Naudingi knygos autorės patarimai ir išradingai pateikti eksperimentai į augalų gyvenimo ciklo stebėjimą, užsiauginto daržovių ar prieskoninių žolelių ragavimą, uostymą ir grožėjimąsi jais įtrauks visą šeimą, o kartu patirtas džiaugsmas gal sužydės viena kita vaistažolių ar krapų lysve greta taip puoselėjamų, bet tokių nykių ir vienodai nuskustų žaliųjų vejų.

Visam pasauliui aktualią gamtos pažinimo ir saugos temą Lietuvos vaikams pristatė ir gamtininkas Almantas Kulbis knygoje Bičių pamokos („Gamtos paveldo fondas“, iliustracijų autorius Paulius Juodišius). Skaitytojų, ypač pedagogų, patogumui knyga išleista ir elektroniniu formatu (ją galima skaityti jungtiniame nacionalinių bibliotekų portale ibiblioteka.lt). Knygos turinys pateikiamas keliais lygmenimis – informaciniu, edukaciniu ir pramoginiu. Mokslinės žinios apie bičių ir jų giminaičių įvairovę bei fiziologiją, šeiminius santykius ir atsakomybes, maitinimosi ir bendravimo ypatybes, medaus savybes ir žmogaus draugystę su bitėmis perteiktos vaikui suprantama kalba, knyga gausiai iliustruota kokybiškomis nuotraukomis, piešiniais, į pažinimo turinį įtraukiama ir vabzdžių stebėjimo išmaniaisiais įrenginiais programėlė iNaturalist. Gamtininkas teigia: „Bitės buvo mūsų mokytojos“ (p. 46), tad knygos skyriai vadinami pamokomis, jos skaitytojo dėmesį pritraukia intriguojančiais pavadinimais: „Giminaičiai“, „Pamėgdžiotojai“, „Kaip gimsta ir miršta bitės“, „Bičių šokiai“, „Kaip tapti bičiuliu“ ir kt. Skyriai skaidomi poskyriais, kuriuose pateikiama įdomesnė informacija, terminų žodynėlis, stebėjimo ar atsargumo patarimai. Didelis dėmesys skiriamas Lietuvos bitininkavimo tradicijoms ir naujovėms, pristatoma ir medžioklinė, ir drevinė, ir sodybinė, ir net miesto bitininkystė.

Kiekvieno skyriaus pabaigoje skaitytojai kviečiami atlikti užduotis, padedančias pakartoti informaciją, įsitraukti į gamtos stebėjimą ar net tapti bičiuliais. Labai vertinga, jog knygoje neapsiribojama vien gamtamokslėmis užduotimis (kai kurios jų – labai skanios ir kvapnios), bet kuriama graži jungtis ir su lietuvių liaudies tradicijomis, tautosaka, tikėjimais, žaidimais, kalba, literatūra. Pavyzdžiui, skaitytojai kviečiami susipažinti su Vaižganto aprašytu vapsvos portretu knygoje „Gyvulėliai“ (1933) ir sukurti savąjį ar pažymėti rašytojo tekste negirdėtus žodžius (p. 32). Panašiai atkreipiamas dėmesys ir į kitus lietuvių ir pasaulio rašytojų kūrinius ar knygas, filmus apie bites – Jono Mackevičiaus-Nord pasaką-apysaką Aukso miestas (1939), Vinco Krėvės surinktą tautosaką rinkinyje Sparnuočiai liaudies padavimuose (1933), Balio Sruogos pateiktas liaudies dainas rinkinyje Lietuvių liaudies dainų rinktinė (1949), Waldemaro Bonselso pasaką Bitė Maja ir jos nuotykiai (originalas išėjo 1912 m.), net antikos poeto Vergilijaus poemą Georgikos ir kt. Knygos autorius ne tik pateikia literatūrinių tekstų pavyzdžių, bet ir kviečia vaikus mąstyti, lyginti realiuosius bičių gyvenimo ypatumus su meninėje tikrovėje joms priskiriamomis savybėmis. Pasidomėti kviečiama ir menininkų, architektų, drabužių dizainerių ryšiais su bitėmis. Patrauklumo knygai prideda ir pramoginis lygmuo – stilingu humoru vaizduotę kutena dailininko Pauliaus Juodišiaus komiksai, bičių ir žmonių gyvenimą sugretinantys grafiniai anekdotai, primenantys, jog taip, kaip be bičių gali nuskursti pasaulis, taip be juoko gali nususti ir žmogaus gyvenimas.

Bičių, kaip būtinos grandies gyvybės įvairovei išsaugoti ir palaikyti, reikšmę primena ir Dovilė Bajoraitė pernai išleidusi savo antrąją knygą vaikams Vìsurų laboratorija: miško paslaptis („Dvi tylos“, iliustratorė ir dizainerė Simona Jurčiukonytė). Visurai – tai vaikų susigalvotas terminas, kuriuo pavadinama visur mus supančių virusų ir patogenų visuma³. Pasak autorės, knyga, po Lietuvą pirmiausia pradėjusi keliauti elektroniniu pavidalu 2020 m. COVID-19 karantino laikotarpiu, gimė iš jaučiamo poreikio suteikti vaikams žinių apie tai, kas vyksta, juos nuraminti ir įtraukti į užburiančią gamtos tyrinėjimo veiklą⁴. Patrauklu, jog pažintinis turinys, skirtas 5–9 metų vaikams, kaip ir Paltanavičiūtės knygoje pateikiamas pasakojimo pirmuoju asmeniu forma. Tik pasakotoja šioje knygoje – trečiokė Greta, kartu su šeima – trimečiu broliu Pauliumi, mama ir tėčiu – išvykstanti izoliuotis į kaime esančią prosenelių sodybą. Knyga ne tik teikia žinių, bet ir leidžia pasigėrėti gražiais šeimos santykiais, sesės meile mažesniam broliui. Knygos pradžioje kiek daugiau apsistota ties pastarųjų metų aktualijomis – pandemija, virusais, patogenais, imunitetu, skiepais, genomais ir jų grandinėmis, higienos instrukcijomis, pateikiamomis atskiruose maketo laukeliuose, primenančiuose ranka surašytą mokslinės informacijos konspektą mokyklinio sąsiuvinio lapuose. Galima diskutuoti arba praktiškai patikrinti, ar ši informacija pasirinkto amžiaus adresatui nėra per sudėtinga (kažin ar devynerių metų skaitytojui jau aišku, kas yra ląstelės ir baltymai), ar nėra per gausi ir gąsdinanti (pavyzdžiui, tiesioginis užsikrėtimo virusais grėsmės susiejimas su konkrečiais gyvūnais, pozicionuojant juos kaip blogį), tačiau toliau vystomos istorijos veiksmo vieta – miško apsupta sodyba – inspiruoja platų spektrą vaikų smalsumą žadinančių klausimų: ar žinai, kas tavo proseneliai, ar žinai, kokie medžiai auga šalia namų ir kas juos pasodino, o kam apskritai reikia sodinti medžius ir kaip susijęs miško kirtimas ir virusai, ar serga tik žmonės, ar skauda tik tuomet, kai pats susergi ar užsigauni, kaip gyventi, kad vietos užtektų visiems? Nelengva vaikams paaiškinti sudėtingus dalykus, tad knygos personažams leidžiama ir vaikiškai pafantazuoti – vaikų vaizduotėje susikurti virusų portretai ir jų rūšiavimas kelia šypseną, tačiau ši veikla jau moduliuoja tiriamosios veiklos pobūdį bei pasiūlo puikią idėją atidžiu žvilgsniu patyrinėti smulkiausias aplinkos detales ir jų sąsajas su dideliais dalykais. Kintančių dydžių kategorijos atskleidžiamos ir per didžiulės prosenelio liepos bei mažos mergaitės Gretos, atlikusios didelius ir prasmingus darbus, paralelę. Knygos pabaigoje pateikti autorei talkinusių mokslininkų prisistatymai organiškai papildo pagrindinį autorės tikslą – populiarinti mokslą ir mokslininkų veiklos prasmę, nors ir jiems ne iš karto pasiseka rasti teisingus atsakymus, bet juk „(…) gyvenime taip įdomu daryti tai, ko iki galo nesupranti, bet labai nori suprasti“ (p. 43).

Pandemija ir visuomenės susidomėjimas plika akimi nematomu ir sunkiai suvokiamu virusų ir bakterijų pasauliu bei mokslininkų vaidmuo grėsmės žmonijai akivaizdoje įkvėpė ne vienos knygos atsiradimą. Mokslininkė, biologė Urtė Starkevič knygoje Mikropolis: pašėlę bakterijų ir virusų nuotykiai žmonių pasaulyje („Tyto alba“, iliustravo Simonas Kvintas) siūlo į rimtą ir sudėtingą temą pažiūrėti linksmai ir žaismingai. Knygoje bakterijų pasaulis pristatomas pasitelkus savo darbą beprotiškai įsimylėjusio mokslininko Sauliaus personažą, pažįstantį visas pasaulio bakterijas ir turintį trilijonų trilijonus draugų ir augintinių. Knygos autorė bakterijoms suteikia žmogiškų savybių, tad jų išvaizdą ir procesus, kuriuose jos dalyvauja ar už kuriuos yra atsakingos, vaikams yra lengva suvokti – geltonkelniai stafilokokai miega, rengiasi, linksminasi, maitinasi, sproginėja ir dauginasi, madingosios poniutės listerijos puošiasi violetinėmis suknelėmis ir vaišinasi kokteiliais, kasytėmis ir oranžiniais batukais pasipuošusios žydraakės salmonelės neatsisako gardesnio kąsnelio, rožiniais sportiniais kostiumais apsivilkusios ešerichijos yra sunkiai sutramdomos. Skaitytojas neabejotinai įsimins kontrasto principu pristatomas gerųjų ir blogųjų bakterijų savybes – pirmosios mandagios, paslaugios ir tvarkingos, antrosios – šiurkščios ir įžūlios, nepraleidžiančios galimybės pagąsdinti. Vienodai mandagus mokslininko elgesys su visomis bakterijomis nejučiomis formuoja sampratą apie etišką elgesį ir žmonių pasaulyje. Pirmoji knygos dalis artimiausia pažintinės knygos žanrui – kiekviena bakterijų grupė nuosekliai pristatoma atskiru skyreliu, nežinomi terminai ar objektai rūpestingai paaiškinami paraštėse išskirtame laukelyje. Antrasis ir trečiasis skyriai, kuriuose negailint sodrių vaizdų pasakojama apie bakterijų siautulį ant prekybos centre esančių produktų ir jų kelionę į žmonių namus, labiau beletrizuoti, tad ir juose išlaikytas moksliniams darbams būdingas nuoseklumas pasakojant apie kiekvienos bakterijos elgesį ir neigiamą poveikį žmogaus sveikatai atrodo šiek tiek perteklinis ir ima varginti, jei ne gąsdinti. Įtarimų, jog neužkrėsto, nenuodijančio maisto nėra, neišsklaido net pergalingas gerųjų bakterijų žygis, atkuriantis blogųjų bakterijų sujauktą pasaulio pusiausvyrą. Kažin ar apetitą gali pataisyti žinojimas, jog produktai, kuriuos bakterijos apsaugojo, buvo apsvaidyti antibiotikais (kad ir natūraliais). Nepaisant šiek tiek fantasmagoriško istorijos finalo, knyga neabejotinai įdomi, informatyvi, naudinga ir žaisminga.

Net dvi pažintinės paveikslėlių knygos praėjusiais metais buvo išleistos 5–10 metų vaikams siekiant supažindinti juos su profesijų įvairove. Viena jų – Kristinos Rimkutės ir iliustratorės Gretos Alice parengta Profesijų enciklopedija („Debesų ganyklos“, sudarytoja Roma Blėkienė) – visiškai pateisina enciklopedinio leidinio žanrą. Knygoje gausu ne tik kiekvieną profesiją ir jai būdingą aplinką pristatančių iliustracijų, bet ir profesijų ir pareigybių aprašų. Tekstai skirti jau skaityti mokantiems pradinukams, bet enciklopedinis jų pateikimas gali lemti tai, kad jie greičiausiai bus skaitomi tik fragmentiškai arba naudojami tik pedagogų suformuluotoms užduotims atlikti. Nors kariūnų pareigybių ir laipsnių paaiškinimas greičiausiai pritrauks ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų dėmesį. Pagirtinas knygos autorių atidumas kalbai ir lyčių lygybei – knygos įvade paaiškinama, jog nors beveik visų profesijų pavadinimai yra pateikiami vyriškąja gimine, tačiau tai nereiškia, kad jos yra skirtos tik vyrams, o kambarinės profesija tikrai nereiškia, jog šį darbą dirba vien moterys. Į šį aspektą atsižvelgta ir iliustracijose. Žaismingumo ir intrigos knygai suteikia dailininkės kruopščiai nupieštas atskirų įstaigų ar organizacijų (teatro, ligoninės, laikraščio redakcijos, viešbučio, kariuomenės ir kt.) vizualinis skerspjūvis, kuriame atsispindi knygos sumanytojų idėja – visos profesijos ir pareigos yra įdomios ir reikalingos, kad įstaiga veiktų kaip sistema. Siekdama sutelkti skaitytojų dėmesį į gausias piešinių detales, kiekvienoje pristatomoje įstaigoje dailininkė paslėpė po geltoną kavos puodelį. Knyga parengta padedant gausiai recenzentų komandai, kuri suteikia patikimumo garantijų.

Kitas vaikams profesijas pristatantis leidinys – Linos Matiukaitės ir iliustruotojo Simono Kvinto knyga Miesto detektyvas: apie kasdienius darbus, įdomias profesijas ir atkaklius smalsuolius! („Alma littera“) – bus artimesnis jaunesniam skaitytojui. Knygoje aprašomojo teksto yra mažiau, jis komponuojamas į siužetinę istoriją, kurioje darželinukai (knygos personažai – įvairių veislių šuniukai), bandydami išsiaiškinti, kas mieste išmėtė popierinius lėktuvėlius, susipažįsta ir su daugybe profesijų. Šioje knygoje, be skirtingų profesijų, stengiamasi pristatyti ir skirtingų socialinių vaidmenų bei skirtingų šeimos modelių, žmogaus būsenų įvairovę (tėvai, vaikai, seneliai, patėvis, podukra, broliai, seserys, kūdikio besilaukianti darželio auklėtoja ir kt.). Pasakojimas papildytas gyvais dialogais, žaismingais šunų pasaulio logiką atitinkančiais reklaminiais užrašais, pavyzdžiui, įmonė „Geras šuo“ siūlo glostymo paslaugas (p. 12). Atskiri daiktai knygoje nėra aiškinami antraštiniais žodžiais – skaitytojui leidžiama pačiam surasti teksto ir paveikslėlio sąsajas, kurti savo pasakojimą, kas ką veikia. Naudinga, kad, be populiariausių vaikams suvokiamų profesijų, pristatomos ir kūrybinių industrijų sritys, pavyzdžiui, paaiškinama, ką veikia žurnalistai, menininkai, rašytojai, kaip gimsta knyga.

Savo menine ir kultūros istorijos verte iš kitų 2022 m. išleistų pažintinių knygų išsiskiria knyga Dra ta ta: Stasio Ušinsko marionečių pokalbis su lėlininku Rimantu Driežiu (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, sudarė Irma Leščinskaitė, idėjos autorė Sigutė Chlebinskaitė), pristatanti garsaus lietuvių menininko, lėlininko, lėlinių filmų režisieriaus Stasio Ušinsko (1905–1974) asmenybę ir jo kurtas unikalias, pasaulio lėlininkus sudominusias marionetes. Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros studentų Roko Bilinsko ir Leonardo Mekionio ir jų dėstytojos Agnės Dautartaitės-Krutulės parengtas išskirtinio dizaino leidinys, kuriame integruota išmaniaisiais įrenginiais nuskaitoma papildytos realybės sistema, 2023 m. vasarį buvo nominuotas knygos meno konkurso apdovanojimui. Knygą galima vadinti ir meno albumu (pastorinto kartono puslapiuose pateikiamos itin kokybiškos Ušinsko lėlių nuotraukos), ir technine specifikacija (pateikiami kai kurių lėlių konstrukcijų brėžiniai), ir beletristiniu pasakojimu (lėlininkas, lėlių teatro režisierius Rimantas Driežis kalbasi su marionetėmis ir pasakoja joms jų sukūrimo ir aktorinės šlovės bei ilgaamžiškumo istoriją). Knyga parengta lietuvių ir anglų kalbomis, tad yra pasiruošusi priminti apie talentingus Lietuvos kūrėjus ne tik lietuvių skaitytojui, bet ir visam pasauliui. Įdomus sutapimas, kurį, linkėdami knygai sėkmės, mes galime priminti ir knygos kūrėjams – pirmosios modernios lietuvių vaikų poezijos rinktinės (1930), kurios autorius buvo žurnalistas, radijo diktorius, fotografas Petras Babickas, pavadinimui buvo taip pat panaudotas nusistovėjusias formas ir stereotipus griaunantis veržlus garsažodis „Tra-ta-ta-ta-ta“.

Apibendrinant praėjusių metų pažintinių knygų derlių norisi pasidžiaugti lietuvių autorių, dailininkų išradingumu, nuoširdžiu troškimu perduoti jaunajai Lietuvos kartai meilę gamtai, pagarbą pasaulio įvairovei ir parodyti, jog mūsų šalis, mūsų mokslininkų ir menininkų pasiekimai, mūsų kalba yra tokia pati vertinga tos įvairovės dalis.

————————————————–

¹ Į šią apžvalgą neįtraukta pažintinė grožinė kūryba, kuri 2022 m. buvo gana gausi ir ją būtų galima pristatyti atskirai.

² Knygą į latvių kalbą išvertė Marika Taubė (Putni, putni: biežāk sastopamie Latvijas un Lietuvas putni, Zvaigzne ABC, 2022).

³ Regis, viruso neišvengė net knygos pavadinimas, į kurį nepastebėta įsibrovė nelietuviška raidė ì – kirčiuota i turi išlaikyti tašką i̇̀. O vienoje knygos iliustracijoje (p. 47) drebule pavadintas medis, ko gero, taip pat nuo virusų tapo panašus į svyruoklinį gluosnį.

⁴ „Kraštietė Dovilė Bajoraitė pristato elektroninę knygą vaikams „Visurų laboratorija“: Dzūkijos TV interviu su rašytoja, 2020-04-15, interneto prieiga: https://www.facebook.com/ watch/?v=1406659662874818 (žiūrėta 2023-02-24).

Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 1 (105)