Apie premijas, Praną Mašiotą ir save, mieliaussssiąjį
Keistas dalykas yra premijos. Viena vertus, stengiesi jų nesureikšminti, juk visa tai – ir tuštybių mugės dalis, kita vertus, džiaugiesi pastebėtas, nes iš tuštybių mugės patekti į tyro vandens ratą nelengva. Premijų teikėjai turbūt irgi jaučiasi tokie pat svarbūs kaip ir premijų gavėjai – juk jie akimirką įgyja sprendimo teisę, remdamiesi autoritetu, kurio neturi gavėjas.
Puikiai atsimenu, kaip dar tolimais 2007-aisiais, kai mano Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas gavo IBBY debiuto premiją, džiaugiausi tuo įvertinimu. Ir kaip buvo nemalonu, kai man viešai tuo pasidžiaugus kažkas, žinoma, nepasirašęs, pakomentavo: „Tai kad nebuvo kam duoti, todėl ir davėm.“ Aš puikiausiai suprantu, kad tai galėjo parašyti bet kas, neturintis nieko bendro su premijomis ar jų skyrimu (interneto privilegija – būti bet kuo). Bet žinota, kur smogti – per savivertę, tik ką paglostytą premijos, leidusios įtikėti, kad kažką darai gerai. Pamenu ir tą atvejį, gerokai vėliau, kai po keleto taurių vyno man suokalbiškai buvo pareikšta: „Tu jau nepyk, bet aš tai buvau griežtai prieš tai, kad tau duotume Mašiotą.“ Tada norėjau nusijuokti į veidą ir pasakyti: „Žinote, nereikia man to Mašioto, jeigu jūs net knygas, apie kurias kalbate, painiojate.“ Dabar turbūt ne vienas pagalvojote: bet ir bjaurus šis autorius, asmenines sąskaitas per laureato žodį suvedinėja, tai ar vertas jis dar kokių nors premijų? Vienas iš rašytojo pašaukimų yra rašyti tai, ką matai ir manai. O galios žaidimai žmonių pasaulyje – vienas iš didžiausių literatūros įkvėpimų nuo Helsingborgo iki Karaliaus uosto.
Mano pažįstamas rašytojas viešumoje vis dar save menkina ir nedrįsta vadintis rašytoju, nes jis kol kas yra tik autorius – mat taip jį po pirmosios knygos kvalifikavo redaktorius, matyt, irgi pajutęs galią. Įdomu, kad šis rašytojas jau gavo ne vieną premiją, bet pradinis, mano supratimu, pažeminimas išliko ir net premijos nepajėgia to pataisyti. O kita pažįstama rašytoja džiaugiasi dideliais tiražais, begaline skaitytojų meile, bet ją aplenkia premijos – pagal tai, kiek apie tas premijas kalbama, matyti, kad skaudu. Kuris iš jų geresnis, kas galėtų pasakyti? Ar tikrai premijos išskirtų draugus, bendražygius, mylimuosius, partnerius? Pavydo juk dar niekas nepanaikino, o premija klasifikuoja: vieną nublizgina nelyg rožinį kadilaką, o kas lieka kitam ar kitiems?
Tad klausiu savęs: ar aš turiu imunitetą premijoms ir jų blizgesiui? Dabar jau regis, kad turiu (tiesa, reikėjo porą tų premijų gauti). Bet šis imuniteto pojūtis tęsiasi tol, kol pajaučiu naujos premijos paglostymą. Tada, nors ir nesinori pripažinti, staiga tai tampa gana svarbu ir vertinga: ir pamojuoti yra kuo, ir nėra apmaudo: „Ech, ne man.“ Atvirai – mūsų, rašytojų, pasaulyje labai svarbu premijos, curriculum vitae, kur tos premijos nugula ir paskui palengvina stipendijų, kūrybinių rezidencijų ir kt. gavimą. Svarbūs ir tiražai, leidžiantys tas rezidencijas nusipirkti. Trečias kelias veda į niekur arba į stalčių, ir jam reikia ypatingos tvirtybės, nes knyga – tai vis dėlto medija, ji skirta skaitytojui, jeigu ne tikram, tai bent tam, įsivaizduojamam. Ir čia, pažvelgęs į save, galiu tik juoktis: žinoma, kad esu ekspertų ir premijų dalintojų pusėje, juk aš – premijuotasis, o tiražai – smulkmena, ar ne? Svarbiausia – mano kūrinio vertė! Ar būčiau tuo įsitikinęs, jeigu eičiau antruoju keliu? Nežinau. Ak, norėčiau abiejų iš karto? Bet gal aš tik autorius, ne rašytojas? O dar tiksliau – tas vaikas, kurį tą pačią dieną ir paglostė (ekspertai), ir aprėkė (neišpirktas tiražas). Ką tas vaikas labiau prisimins?
Tad leiskite šiek tiek nuklysti į prisiminimus. Vartau knygą apie Praną Mašiotą Prano Mašioto šviesa ir suprantu, kad apie jį kaip žmogų ir intelektualą aš beveik nieko nežinau, išskyrus „Prano Mašioto knygynėlio“ seriją ir tai, ką mokykloje teko nugirsti. Pažadu sau tą knygą perskaityti, nors žinau, kad pažadas užtruks – juk prie lovos ir taip įspūdinga knygų stirtelė. Gėda? Šiek tiek. Jau sakiau, kad su nuostaba atsiminiau, kurios „Prano Mašioto knygynėlio“ knygos man labiausiai įstrigo nuo vaikystės. Ne, tai nebuvo jo paties kūryba vaikams, pirmiausia tai Jono Svenssono Jūroje ir salose. Dviejų draugų pabėgimas slapčia nuo tėvų burvalte į Danijos sąsiaurius. Visa kita – tik nugarėlių virtinė. Tik dabar vokiu, kad visos tos nugarėlės buvo Prano Mašioto vertimai. Kad pažintum, reikia laiko, o jo vis mažėja.
O kieno vardu aš pats vadinčiau vaikų ir paauglių literatūros premiją? Ir čia man – pokšt – iš karto vardas. Vytautės Žilinskaitės. Nes Kelionė į Tandadriką – nors mūsų pavardės panašios, bet giminystės jokios. O gal Violetos Palčinskaitės? Mano pasirinkimai turbūt nenustebino, juk kiekvienas pirmiausia tapatinamės su tais kūriniais, kurie mums brangūs. Kartu, skaitant ekspertų atsiliepimus apie Bėglius, kyla klausimas, ar tik aš (mes) jų neapgavome: elegantiškai, intelektualiai pakišdami jiems tai, ką vertino jų ir mano karta: storą knygą, ilgą istoriją, daug paveikslėlių. Taip, kaip buvome įpratę, kai buvome paaugliai. „Čia – paaugliams“, – sakom. „Ane?“ – atsiliepia dabartinis paauglys. Tada belieka mirktelėti: „Yra ir erotinių scenų.“ Paauglys: „Tokių kaip Miškais ateina ruduo?!“ Kitaip tariant – vieną kartą jau apgavo, ieškok kito būdo.
Galvoju, ar ir pats savęs neišdaviau – juk į literatūrą atėjau iš fantastikos. Viena iš savo misijų (kaip skambu!) laikau rašyti ir remti lietuvišką fantastiką, tą žanrą, kursai menkai bekvėpuoja. O Bėgliuose fantastikos – nė lašo. Po galais, aš net nepagalvojau, kad jie plaukdami galėjo sutikti jeigu ne „Skrajojantį olandą“, tai bent „Mary Celeste“! Nesutiko. Iš kosmosų, antiutopijų, kelionių laiku, maginės fantastikos nusileidau į nuodėmingąją žemę, ir ji pasitiko mane premijomis. Ar dar sugebėsiu pakilti?
Baigdamas šį neįprastą rašinėlį noriu atsiprašyti visų, kurie pasijuto įskaudinti ar nusivylę dėl mano žodžių, minčių srauto. Ne kiekvieną dieną net laureatas gauna eterį (beje, o kaip būtų lietuviškai – ąžuoleatas turbūt?), kartais juo norisi pasinaudoti, neapsiriboti vien formaliais linksėjimais ir reveransais. Ir dar kartą noriu padėkoti visiems, vedusiems į Bėglius, prisidėjusiems prie Bėglių, įvertinusiems Bėglius, radusiems save ar savo svajas Bėgliuose. Aš dėkingas ir už gražius žodžius apie knygą, ir už premiją. Turiu tik du norus: pirmą, kad kitais metais IBBY premija būtų teikiama jau laimėjus Ukrainai ir sugrįžus taikai; antrą, kad Bėglius atrastų ir skaitytojai.
Bėgu toliau.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 2 (106)
