Vilnius lietuvių vaikų poezijoje

Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje vis populiaresnės tampa literatūros geografijos studijos. Išskirtinė vieta jose tenka Vilniaus vaizdinio analizei. Tačiau Vilniaus traktuotė vaikų poezijoje iki šiol išsamiau neaptarta. Šio straipsnio tikslas – išskirti būdingiausias Vilniaus vaizdavimo lietuvių vaikų poezijoje tendencijas ir literatūros geografijos aspektu aptarti ryškiausius Vilnių atveriančius kūrinius.

Vilniaus įkūrimo mitologizavimas

XVI a. Lietuvos metraščiuose (Bychovco kronikoje) užfiksuotas padavimas apie Vilniaus įkūrimą yra vienas svarbiausių lietuvių mitų, tad neatsitiktinai rašytojai vis grįžta prie jo: meniniu žodžiu perteiktas naratyvas neretai būna paveikesnis už išlikusį pirminiame šaltinyje. Šiuo požiūriu išskirtinis, iki šiol nepranoktas yra 1938 m. išleistas Balio Sruogos kūrinys Giesmė apie Gediminą. Apie šios „gražiajam jaunimėliui“, kaip adresatą įvardija autorius, skirtos poemos itin palankų sutikimą, sukūrimo istoriją ir neblėstančią meninę vertę straipsnyje „Vaizdiniai senų laikų… (Balio Sruogos Giesmė apie Gediminą)“ rašė Kęstutis Urba¹. Man norėtųsi, lyginant metraščių padavimą su Sruogos poema, atkreipti dėmesį į kelis mitopoetinius Giesmės apie Gediminą aspektus.

Metraštyje užrašyto padavimo tekstas yra dalykiškas ir glaustas. Vilniaus įkūrimo priešistorės užuomazga – Gediminas išjoja už keturių mylių nuo Trakų medžioti. Apie medžioklės girią nepasakojama. Poema pradedama girių pašlovinimu. Užsiminęs apie miško poveikį žmogui, toliau poetas leidžiasi į gyvą, detalizuotą Neries apjuostoje girioje braidančių, zujančių, besišlaistančių gyvūnų pristatymą, kurį apibendrina palygindamas jų būvį su rojumi: „Žvėrys, dideli, maži, / Lepečkojai ir liekni, / Čia kaip rojuje iš seno / Beklegėdami gyveno.“² Palyginimas su rojumi – ne tik poetinė priemonė, jis primena senovės lietuvių požiūrį į girias: jos laikytos šventomis.

Taigi veiksmas vyksta šventoje erdvėje, tačiau šventumas nėra vienalytis. Kuo arčiau dangaus, tuo vieta sakralesnė, todėl daugelyje pasaulio mitologijų pačia sakraliausia teritorija laikoma kalno viršūnė. Metraščių padavime minimi du kalnai. Pirmasis siejamas su tauru („ (…) ir užmuša jį ant to kalno, kuris ir dabar tebevadinamas Tauro kalnu“³), antrasis – su nakvojant Šventaragio slėnyje susapnuotu geležiniu vilku („Ir tenai miegodamas jis susapnavo, kad ant kalno, kuris buvo vadinamas Kreivuoju, o dabar Plikuoju, stovi didžiulis geležinis vilkas“⁴). Giesmėje apie Gediminą kalba sukasi apie vieną kalną, tačiau mitologinės semantikos požiūriu jis yra koncentruoto sakralumo. Ant to kalno, priešingai nei metraščiuose, niekaip neįvardyto, kunigaikštis su savo kariais švenčia sėkmingą medžioklę („Kalno ošiančioj aikštėj / Palei laužą puotą kelią“, p. 28), ten pat jis nakvoja ir sapne ant to kalno išgirsta ir išvysta besiartinantį geležinį vilką, kitą dieną ant to paties kalno sulaukia žynio Lizdeikos, išaiškinančio sapno prasmę – „čia“, vadinas, ant šito kalno, įkurti miestą – garsų ir amžiną: „Staugimu esi tu kviestas / Čia įkurti didžio miesto, / Sostinės visos šalies. / Per pasaulį nuskambės / Miesto vardas kaip griaustinis, – / Kaip tas vilkas geležinis / Stebins, žadins ir vilios / Palikuonis Lietuvos. / Augs galingas ir garsus / Ir per amžius tarps ir bus“ (p. 70).

Poetinėje Vilniaus įkūrimo mito geografijoje išskirdamas vieną kalną, Sruoga jį sureikšmina ir priartina prie universaliosios Šventojo, arba Kosminio, kalno simbolikos. Su ja susijusi ritualinė puotos semantika. Metraščių padavime apie jokią puotą nekalbama. Giesmėje apie Gediminą ant kalno puotai užkurtą laužą galima interpretuoti kaip aukurą, o vaišėms atiduotą Gedimino nudobtą taurą – didžiausią medžioklės laimikį – kaip auką. Ritualinių požymių turi ir prie laužo midaus taurę iškėlusio Gedimino prakalba. Į dievus kunigaikštis nesikreipia, jis pagerbia kitus sakraliajai sferai priskiriamus asmenis – protėvius: „Ar jie jaučia mus, ar girdi? / Ar kad jaudina mums širdį – / Ir paguoda jų visa? / Nežinau… Bet dvasioj mano / Jie nemirdami gyvena. / Juos gaivindamas miniu. / Ir šią taurę aš keliu, / Kad gyventų širdyse / Mūsų protėvių dvasia / Kaip šviesa ir šiluma, / Kaip ugniakuro liepsna“ (p. 30). Paaukojus taurą, beje, baltų kultūroje siejamą su dievu Perkūnu, ir rituališkai pagerbus protėvius, nakvynės kalno sakralumas yra sustiprinamas, o tokia sakralumu įkrauta erdvė yra tinkama apsireikšti dieviškam ženklui, kokiu reikia laikyti Gedimino sapną.

Aptariant Giesmės apie Gediminą geografinę erdvę, būtina stabtelėti prie dar vieno jos objekto, neminėto padavime. Kalnas, ant kurio apsistoja Gediminas, yra apsuptas girios, o ją apibūdinant dažniausiai minimi ąžuolai. Nuo puotaujančių „[s]kamba griaudžia ąžuolynas“ (p. 32), visiems sugulus, vėjas „[g]losto ąžuolų šakas“ (p. 34), Gedimino sapne „[t]en aikštėj, tarp ąžuolų, / Staugė vilkas geležinis“ (p. 470), išgirdęs pranašystę, Gediminas pažada: „Ąžuolų didžių pavėsy / Naują miestą aš pradėsiu“ (p. 70). Žinant, kad senojoje lietuvių pasaulėžiūroje ąžuolai laikyti šventais, suprantamas jų išskyrimas iš kitų medžių Sruogos poemoje.

Taigi Giesmėje apie Gediminą į vienumą sutelkti trys mitologiniai vaizdiniai – kalnas, medis ir ugnis. Apie jų reikšmingumą erdvinėje sakralumo sklaidoje Gintaras Beresnevičius rašė, kad jie „pasikartoja ir kulte, ir pasaulėžiūroje ir savitai išsiskleidžia politinėje bei ideologinėje erdvėje. Jie yra nepaprastai svarbūs, ašiniai – pagal juos nustatomas tam tikras egzistencinis ar topografinis-geografinis centras“⁵. Būtent toks centras yra Vilnius.

Mituose šitokių centrų įsteigėjais būna vadinamieji kultūriniai herojai – ne eiliniai žmonės, o sakralūs, dieviški asmenys. Gediminas, kaip Lietuvos valdovas, priklauso tokių asmenų kategorijai. Padavime tenkinamasi jo statuso įvardijimu – didysis kunigaikštis Gediminas. Sruogai to nepakanka, jis piešia išplėtotą Gedimino paveikslą ir idealizuodamas parodo mitiniams herojams prilygintiną kunigaikščio išskirtinumą. Tam skirta autorinė charakteristika, iškelianti karžygišką Gedimino autoritetą: „Gediminas!.. Vardas jojo / Tūkstantį kardų atstojo. / Priešai ir pikti kaimynai / Žino ranką Gedimino, – / Kad kaip griausmas ji smagi, – / Kad jam Lietuva brangi!“ (p. 13). Mitologines heroizavimo tradicijas atitinka susidūrimo su galingiausiu žvėrimi scena, kai, įniršusiam taurui užpuolus žirgą, iš balno išsviestas Gediminas nesutrinka, krisdamas iš viršaus smogia ietimi taurui tarp ragų ir jį nukauna. Prie idealizavimo prisideda ir palyginimai, daugiausia gamtiniai: „Garbanotas ir taurus, / Tartum uosis stamantrus“ (p. 13), „Linksmas, spindintis, šviesus, / Lyg erelis išdidus“ (p. 28), bet pasitaiko ir kitokių, ir vienas jų tiesiai nusako Gedimino artumą dieviškajai sferai: „Ir puotauja Gediminas / Kaip dievaitis su žyniais!“ (p. 32).

Metraščių padavimui nebūdingos mitopoetikos pavyzdžių Giesmėje apie Gediminą esama ir daugiau, bet ir aptartų pakanka išvadai, kad Vilniaus įkūrimo naratyvą Sruoga perinterpretavo savaip, labiau priartindamas jį prie universaliųjų mitologinių modelių.

Kitas Vilniaus pradžią poetizuojantis kūrinys – Vlado Mozuriūno poema Legenda apie Vilniaus pilį – atskira knyga išleista 1971 m. Joje į vienumą sujungti dviejų padavimų siužetai: populiarusis metraščiuose užfiksuotas padavimas apie Gedimino sapną ir kur kas mažiau žinomas padavimas apie auką dievams statant pilį, užrašytas Gardino gubernijoje ir literatūriniu stiliumi Juozo Tumo-Vaižganto perpasakotas, pavadinus „Vilniaus pilies pasaka“⁶. Kūrybiškesnio santykio su šiais padavimais Mozuriūnas neieško, juos tiesiog sueiliuoja. Pirmasis padavimas šiek tiek sutrumpinamas, išmetant tauro nukovimo epizodą, o štai antrojo turinys atkartojamas itin skrupulingai, ko gero, todėl, kad norėta iš užmaršties prikelti romantišką, lietuvių folklorui neįprastą pasakojimą apie kuklią pačių dievų pasirinktą auką, užtikrinančią Vilniaus pilies tvirtumą. Padavimuose apie statybų aukas dažniausiai į pamatus įmūrijami gyvi žmonės. Statant Vilniaus pilies bokštą, žyniai, esą išsiaiškinę dievų valią, nurodo tėvynės labui paaukoti vaikiną, atvestą jo paties motinos, bet paaiškėjus, kad žyniai suklydo, jie keičia sprendimą ir liepia paaukoti nekaltą merginą. Tačiau, krisdama ant pamato duobėje stovinčios merginos, uola jos nekliudo, tik išrauna iš rankų lauko gėlių puokštę – tokios aukos tenorėję dievai.

Trečia padavimo apie Vilniaus įkūrimą interpretacija lietuvių vaikų poezijoje – Sigito Gedos eilėraštis „Knyga apie Gedimino sapną“, 1991 m. publikuotas knygoje Močiutės dainos. Eilėraštis savotiškas tuo, kad metraščio padavimas perteikiamas taip, kaip sutraukdamas jį galėtų perpasakoti vaikas – ne viską įsiminęs ir laisvai improvizuojantis. Gediminas čia vadinamas ne kunigaikščiu, o karaliumi – pastarasis žodis vaikui labiau įprastas. Tauro nukovimo epizodo nėra, vietoj jo atsiranda šunys ir ereliai, su kuriais Gediminas medžioja. Vilko pasirodymo scenoje pamirštama, kad jis geležinis, žvėris pažymimas vaikų pasakojimams būdingu įvardžiu „toks“, be to, vilkas prabyla į karalių, tik kalba miglota, lyg žaidimas žodžiais: „Ir štai jam bemiegant / Ateina toks vilkas / ir sako: „Karaliau, ruoškis, / Sako, vilkis“!“⁷ Ganėtinai ekspresyvia, vaiko aplinkai būdinga kalba vaizduojamas karaliaus nubudimas: „Tąsyk ir nubudo, / Akis prasikrapštė, / Pasišaukė žynį: / Ką tas sapnas reiškia?“ Žynio aiškinimas dalykiškas, bet mažumėlę kitokio, kiek pakylėto stiliaus: „Ten, kur susiglaudžia / Sraunios upių vilnys / Reik statyti miestą, / Reik supilti pilį. // Miestą kuo gražiausią, / Pilį kuo aukščiausią…“ Bet apie padavime pranašautą miesto garbę – nė žodžio. Pabaiga irgi savotiška, neatitinkanti nei metraštinio teksto, nei istorinių duomenų apie Gedimino mirtį: „Paskui buvo karas, / Krito Gediminas, / Liko Vilniaus miestas / Kaip jo atminimas…“

Trys kūriniai, išaugę iš Vilniaus pradžią mitologizuojančių tekstų, juos eiliuotu žodžiu atkartojantys ar savitai interpretuojantys, liudija, kad įvairiais vaikų literatūros raidos laikotarpiais jausta būtinybė perduoti jaunajai kartai istorinę ir kultūrinę Vilniaus atmintį saugančius naratyvus ir taip prisidėti prie tautinės savimonės ugdymo. Pažymėtina, kad šiuose padavimuose nėra mirties tragizmo, kaip daugelyje patriotinius jausmus žadinančių lietuvių tautosakos kūrinių, pradedant karinėmis-istorinėmis dainomis ir baigiant Pilėnų padavimu. Aptartų kūrinių pagrindu tapusiuose Vilniaus padavimuose tėvynės meilė neatskiriama nuo gyvenimo, jo tęstinumo, kurį simbolizuoja Vilniui išpranašauta amžinybė.

Vilniaus vadavimo tema

1919 m. rytinę ir pietrytinę Lietuvos dalį su Vilniumi okupavus Lenkijai, Vilniaus susigrąžinimo būtinybė tapo viena svarbiausių Lietuvos užsienio politikos problemų. Patriotiškai nusiteikę Lietuvos inteligentai susibūrė į Vilniaus vadavimo sąjūdį ir 1925 m. įsteigė Vilniui vaduoti sąjungą, kuri pagrindiniais savo uždaviniais laikė diegti mintį, kad Vilnius yra vienatinė Lietuvos sostinė, kurti lietuviško Vilniaus vaizdinį ir telkti tautą į Vilniaus vadavimo kovą⁸. Skleidžiant Vilniaus vadavimo idėją, labai svarbų vaidmenį atliko 1928–1938 m. leistas žurnalas Mūsų Vilnius. Be įvairaus turinio straipsnių ir skaitytojų laiškų, jame buvo skelbiami ir grožiniai kūriniai, žymią jų dalį sudarė eiliuoti tekstai. Kas keli numeriai žurnale buvo galima rasti skyrių „Mūsų Vilnius“ jauniems ir mažiems“, kuriame gausiausią publikuojamos medžiagos dalį sudarė moksleivių rašiniai ir laiškai. Retkarčiais šiame skyriuje pasitaikydavo ir vaikams skirtų su Vilniumi susietų eilėraščių, tačiau šiame straipsnyje jų neaptarinėsiu, nes dažnu atveju jų autorystė neaiški, mat buvo įprasta pasirašinėti pseudonimais.

Iš žinomų poetų Vilniaus vadavimo temą geriausiai reprezentuoja Vytė Nemunėlis. Vieni jo eilėraščių motyvai sutampa su įsitvirtinusiais suaugusiems skaitytojams skirtoje šios temos poezijoje, kiti yra tikslingai orientuoti į vaikus ir susieti su jų gyvenimo realijomis.

Kaip ir suaugusiųjų poezijoje, gaivinama romantizuota istorinė atmintis. Iš praeities gaunamas Vilniaus reikšmingumo Lietuvai patvirtinimas. Eilėraštyje „Vytautui“ lyrinis subjektas savo dvasią kelia kreipdamasis į didįjį kunigaikštį Vytautą ir, ją sustiprinęs, išgirsta senolių balsą: „Tavo garsūs žygiai / Man krūtinę gundo / Ir dvasia didvyrio / Manyje pabunda. // Širdyje tėvynės / Meilė degti ima / Ir girdžiu senolių / Amžiną šaukimą: // – Vilnius mūsų mintys, / Vilnius mūsų sostas, / Vilnius mūs šventovė, / Mūsų laisvės uostas.“⁹ Į kovą už Vilnių renkasi protėvių vėlės: „Žvanga plieno kalavijai, / Geležinės bočių rankos, / Bočių galios kerštą kaupia, / Bočių vėlės žygin renkas…“ („Vilnių minint“¹⁰).

Vilniaus vadavimo sąjūdis viešojoje erdvėje diegė mintį, kad Vilnius Lietuvos žmonėms brangus ir dėl sakraliųjų vietų, iš kurių pati garsiausia, tapusi katalikiškos Lietuvos simboliu, yra Aušros Vartų koplyčia su Dievo Motinos paveikslu¹¹. Vytė Nemunėlis, vienas ryškiausių tarpukario religinės vaikų poezijos kūrėjų, 1931 m. išėjusį poezijos rinkinį Mažųjų pasaulis pradeda eilėraščiu „Vilniaus Malda Aušros Vartų Marijai“, kuriame prašoma grąžinti mums tėvų sostą, atverti į Vilnių kelią, išmelsti iš mieliausio Sūnaus mūsų sostinei šviesų rytojų.

Vis dėlto labiausiai vaikus turėjo veikti tie Vytės Nemunėlio eilėraščiai, kuriuose Vilniui skirti jausmai buvo žadinami per žaidimą. Eilėraštyje „Gedimino pilis“ Vytukas iš smėlio pastato Gedimino pilį, įkalęs baslelį, iškelia vėliavą, o tada, sėdęs ant lazdelės-žirgo, išjoja: „Sėdo ant lazdelės: / Nuo, „žirgeli“ riestas! / Valio mūsų Vilnius, / Valio mūsų miestas!“¹² Dauguma eilėraščių, kuriuose prabyla žaidžiantys vaikai, yra berniukiški, nes patriotinis ugdymas juose siejamas su savęs įsivaizdavimu kariškiais, o kariškiai tarpukariu išimtinai buvo vyrai. Žaidimai vaizduojami realistiškai, parodant vaikiškąjį jų pobūdį, o patriotiniai užmojai tiesiai išsakomi Vilniaus vadavimo sąjūdžio šūkiais. Algis, piešiamas eilėraštyje „Algis kareivis“, iš molio nusilipdo karių ir juos visaip muštruoja arba duoda komandą jot pas Gediminą. Eilėraščio „Algirdas artileristas“ herojus žaisdamas imituoja artilerijos garsus („Bum bum bum“, „Trach tach tach“), kūrinys baigiamas pasikartojančiu įvardžiu „mūsų“, nurodant ne tik Vilniaus, bet ir kitų Lenkijos okupuotų miestų priklausymą Lietuvai: „Mes jaunoji kariuomenė / Pykšt papykšt be baimės! / Mūsų Vilnius, mūsų Lyda, / Trakai mūs, Seinai mūs!“¹³

Vilniaus vadavimo temos eilėraščiai, kaip taikomoji patriotinė poezija, aktuali buvo tik tol, kol Vilnius nesugrąžintas Lietuvai. Tad po daugelio metų rengiant Vytės Nemunėlio poezijos rinktinę Tėvų nameliai brangūs (1995), dalies šių eilėraščių, nesuprantamų kitokioje politinėje aplinkoje augantiems vaikams, atsisakyta, o patekusieji buvo poeto daugiau ar mažiau perredaguoti, atsisakant aršių Lenkijai skirtų posmų, kai kada netgi pakeičiant kūrinių prasmę. Pavyzdžiui, berniukiška deklamacija „Dzig dzig dzig į Vilnių jojau“ papildyta į vyksmą įtraukiant ir mergaites, o svarbiausia – pridedant naują motyvą: į Vilnių jojama švęsti Velykų.

Asmeninis Vilniaus patyrimas

Didžiausią su Vilniumi susijusią vaikų poezijos dalį sudaro eilėraščiai, kurių subjektas čia ir dabar išgyvena sąlytį su šiuo miestu. Nors šių eilėraščių sukūrimo laikas gali skirtis ir pusšimčiu metų, poetinės geografijos požiūriu jie atrodo vienmečiai.

Eilėraščių apžvalgą parankiausia pradėti nuo atveriančių panoraminį Vilniaus vaizdą. Bendras jų bruožas – į Vilnių žvelgiama iš viršaus. Anzelmo Matučio eilėraštyje „Panorama“ į miestą dairomasi iš statiškos stebėjimo vietos, mergaitei, kurios balsu kalbama, drauge su mama stovint simboliniame Vilniaus centre – Gedimino bokšte. Pirmiausia akimis fiksuojama Vilniaus žaluma: „Mudvi / Gedimino bokšte: / Regime / Pušynų puokštę“, po to plačiame regėjimo lauke pačiomis bendriausiomis gamtinėmis nuorodomis išskiriama senojo ir naujojo Vilniaus lokalizacija: „Matom Vilnių / Seną, seną! / Prie Vilnelės / Jis gyvena. // Matom Vilnių / Baltą, jauną – / Po kalvas / Jisai keliauna…“¹⁴ Vaikas iš naujos perspektyvos savo akimis pamato Vilnių.

Violetos Palčinskaitės eilėraštyje „Vėjas Vilniuje“ miesto panoramą išvystame sekdami trajektoriją, kokia skraido šėliojantis vėjas. Pasiutėliu, plevėsa vadinamas, savo būdu jis primena išdykaujantį vaiką, o Vilnius yra miestas, kuriame, kaip ne kartą kūrinyje pažymima, linksma šėlioti. Vėjo santykis su miesto panorama paremtas ne stebėjimu, kaip Matučio eilėraštyje, o tiesioginiu kūnišku kontaktu. Judėjimo dinamika suteikia galimybę aprėpti daugelį istorinių, kultūrinių ir gamtinių Vilniaus objektų. Išdykaujantis vėjas pernakt trankės ant senamiesčio stogo, įsuko į Katedros bokštą, apkabino Šventą Kotryną, paskui, iš džiaugsmo spiegiant gimnazijos vaikams, plėšė langus, po to privertė dejuoti Sereikiškių parko sūpynes, tada per tiltą, Nerį patraukė link Žvėryno, bet ten neradęs žvėrių nuskriejo į Gedimino kalną pailsėti. Gedimino kalnas yra paskutinis minimas Vilniaus objektas, bet eilėraščio Palčinskaitė dar nebaigia, tęsia jį Vilniaus iškėlimu iš kitų miestų. Kalne vėją užklupo liūtis, tad, ieškodamas, kur būtų sausiau, išdūmė į „svetimą miestą“, bet ten – liūdna: „Ten buvo sausiau. / Ten jis aplenkė liūtį. / Bet vėjas, prigludęs prie kamino, / Liūdi… // Atspėkite, / Ko tas plevėsa taip ilgisi? // TAI MIESTAS, / KURIO SU KITAIS / nepalyginsi.“¹⁵ Pabaiga daugiaprasmė. Plačiame kultūriniame kontekste ją būtų galima traktuoti kaip užuominą į Vilniaus statusą Lietuvoje. Apsiribojant tik šio kūrinio tekstu, tokia pabaiga išreiškiama vėjo meilė Vilniui – savo miestui.

Itin savitu Vilniaus pristatymu nustebina varna, postringaujanti Dainiaus Gintalo eilėraštyje „Apie lizdą“, skelbtame knygoje Ajerų kisielius, arba varnos, varvekliai, varanai ir varlės. Varnai šauna į galvą lizdą susikrauti ant troleibuso, įsisvajojusi ji pasakoja, kokius Vilniaus panoramos objektus matytų judėdama troleibuso maršrutu. Santykis su jais netikėtas ir individualus. Kelionė pradedama nuo vaizdo dešinėje – į Nerį, kairėje – į Gedimino kalną, kuris pristatomas šokiruojančiu palyginimu: „Po kairei pūpso didelis žalias kalnas, / sakytum, milžiniška išsipūtusi rupūžė, / kurios ryškiausia karpa Gedimino / bokštu vadinama.“¹⁶ Lietuvių vaikų poezijoje įprastas pagarbus arba neutralus požiūris į Gedimino kalną, tad palyginimas su rupūže iš pirmo žvilgsnio atrodo grubus ir žeminantis. Bet prisiminus, kad rupūžės yra viena šios knygos personažų grupė, be to, vaizduojama gana palankiai, tampa aišku, kad varnos mąstyme keistasis palyginimas neturi negatyvaus atspalvio. Bet štai kitą nuo troleibuso stogo matomą objektą varna vertina kritiškai: „O štai ir didelė stiklinė dėžė, / kurioje vyksta visokios operos ir baletai. / Kartais ten taip gailiai stūgauja, / kad, atrodo, pasaulio pabaiga artėja.“ Tik trečias varnos dėmesį patraukęs objektas – tiltas – sulaukia saikingo pasigėrėjimo: primena gimnastą, apžergusį upės krantus. Tačiau iš esmės varnos santykis su Vilniumi yra depoetizuojantis.

Iš visų Vilniaus vietų vaikų poezijoje daugiausia dėmesio yra susilaukęs Gedimino bokštas. O iš didesnės apimties teritorijų – senamiestis. Visą eilėraščių pluoštą, siejamą bendru pavadinimu „Pasivaikščiojimas po senamiestį“, jam yra paskyrusi Violeta Palčinskaitė. Senamiesčio erdvė suskaidyta į tikroviškąją ir perkeistą fantazijos. Pirmąją lyrinis subjektas, sakytum, stebi vaikštinėdamas gatvelėmis bei vienur kitur užsukdamas, ir tai, ką jis mato, yra paveikta senumo, senėjimo, tačiau masina savo paslaptimis: laikrodžių dirbtuvėje meistras pataiso seną, dar kito šimtmečio laikrodį („Laikrodžių dirbtuvėlėje“), skliautuotame kiemo rūsyje miega senos knygos, molio avinukas, sudaužytas kavinukas („Seno kiemo rūsys“), fotografo vitrinoje akį traukia prieš kažkiek metų darytos nuotraukos („Pas fotografą“). Senumas nėra visa užgožiantis, nes greta veši gyvastis: senieji gyventojai ant palangių augina gėles („Skersgatvio palangės“), kiemuose žaidžia vaikai („Mūsų žaidimai“). Fantazijos permainyta erdvė – be senėjimo požymių, efemeriška, tarsi iš vaiko sapno ar vaizduotės žaidimų. Palikusios teatrą, senamiestyje pramogauja lėlės: „Senamiesčio keistos lėlės – / Kai siaučia lietus pašėlęs, / Ant čerpių raudono stogo, / Palikę teatrą, šoka“ („Lėlių teatras“¹⁷), Stiklių gatvėje viskas – patys stikliai, mergytė, gėlė, lakštutė, katinas ir kita – yra iš stiklo („Stiklių gatvė“).

Vilniaus senamiestis itin savas ir Juditai Vaičiūnaitei, poetei, kuriai „Vilnius yra tapęs subjekto dvasinio gyvenimo dalimi“¹⁸. Būdingiausius senamiesčio vaizdus, pasklidusius įvairiuose Vaičiūnaitės eilėraščiuose vaikams, yra išskyrusi Loreta Žvironaitė-Udrienė: „Senamiestis gražus pražydusia kriauše, raudonais čerpių stogais, bokšteliais su vėtrunge, žibintu, kryžgatvyje budinčia ir senamiesčio ramybę saugančia statula ar Vilnelėje plaukiančiu popieriniu laiveliu.“¹⁹ Bet jaunasis skaitytojas, nieko nežinantis apie poetę, miestiškuosius eilėraščius nebūtinai sies su Vilniumi, nes šio miesto vietovardžių ar tik jam būdingų realijų Vaičiūnaitės vaikų poezijoje nedaug. Lyrinio subjekto santykis su senamiesčiu asmeniškas ir šiltas, jaučiama, kad tai – jo namai. Vaičiūnaitės vaikų eilėraščiuose, kitaip nei Palčinskaitės, kiek daugiau vietos skirta senamiesčio gamtos meditacijai. Iš privačios namų erdvės, vos pravėrus langą, girdima ir matoma Vilnelė: „Aš praveriu langą. Čiurlena / čia pat skardžiabalsė Vilnelė“ („Prie Vilnelės“²⁰), viešojoje erdvėje, džiuginančioje pavasario žiedais ir miesto paukščiais balandžiais, gera lyg namuose: „Ir balandžiai, suskridę į skverą linksmai, / ant pabirusių žiedlapių tupias… / Žydi miestas. Ir gatvė – šilta lyg namai. / Ant prekystalių pamerktos tulpės“ („Gegužis“²¹).

Priešingai nei Senamiestis, nauji Vilniaus mikrorajonai vaikų poezijoje vaizduojami retai. Individualų veidą jie įgiję tik Gedos eilėraščiuose, deja, – nepatrauklų. Negatyvų naujų mikrorajonų vertinimą lėmė poeto sprendimas juos rodyti koncentruojantis į atstumiančius gyventojus. Žirmūnus karo vieta pavertė agresyvi, žaidžiančius vaikus plūstanti, iš kiemo varanti, net vandenį pro langą ant jų pilanti senė („Senė, kuri nemyli vaikų“), Justiniškės pristatomos ironizuojant chuliganą Vaską ir gyvenimo nustekentą jo motiną („Vaizdelis Justiniškėse“). Erdvės objektai, ženklinantys šių mikrorajonų gyvenimą (nesaugus kiemas, šlapi langai, parduotuvė, į kurią einama žuvies, televizorius, prie kurio užsnūstama), dvelkia nykumu.

Reti ir eilėraščiai, kuriuose susitelkiama į kokį nors vieną, esą Vilnių reprezentuojantį, statinį. Sovietmečiu toks buvo Lenino paminklas (Kosto Kubilinsko „Leninas Vilniuje“, Martyno Vainilaičio „Tavo gimimo dieną“).

Savito žavesio turi eilėraščiai, kuriuose atskiri Vilniaus statiniai išvystami vaiko akimis. Vainilaičio eilėraštyje „Saliutas“ Vilniaus pilyje įkurdinamas antropomorfizuotas Saliutas: „Dreba kalnas / Ir papėdė. / Pilyje / Saliutas sėdi. // (…) // Du-du-du! – / Saliutas mėto / Iš pilies / Šimtus raketų.“²² Matučio eilėraštyje „Milžino skrybėlė“ vaiko vaizduotė panašiai perkeičia kitą objektą – Vingio parko estradą. Eilėraščio subjektas iš susijaudinimo trūkčiojančiu balsu dalijasi savo įspūdžiais: „Betgi šiandie! / Vyrai, šiandie… / Vingio parke / Ūžė šventė! // Oi, mačiau ten / Skrybėlę – / Neregėtą, / Didelę! / Po bryliu / Dainuoja choras!“ Ir užbaigia išvada: „Milžino ten / Skrybėlė!“²³ Asmeninius mažųjų „atradimus“ nutvieskia intensyviai išgyvenamos šventinės emocijos.

vairių poetų kūryboje galima rasti eilėraščių, kurių pavadinimuose ar tekste minimi Vilnius, Vilnelė, Neris, Gedimino pilis, tačiau jie nėra pagrindinis vaizdavimo objektas, tuos vietovardžius pakeitus kitais, kūrinio prasmė iš esmės nepasikeistų (Janinos Degutytės „Sniegas Vilniuje“, Vlado Braziūno „Aš Vilniuj, o Saulutė kaime“, Juozo Erlicko „Subrendę miestai“, Gintalo „Begemoto dzin ir dar kai kas“ ir kt.). Dėl ribotos straipsnio apimties prie tokių kūrinių neapsistosiu.

Baigdama turiu pažymėti, kad Vilniaus vaizdavimo vaikų poezijoje tendencijos iš esmės nesiskiria nuo vyraujančių poezijoje suaugusiems skaitytojams. Ir sena Vilniaus pradžios mitologizavimo tradicija, ir trumpalaikis Vilniaus vadavimo temos iškilimas, ir įvairiopų asmeninių santykių su Vilniumi atskleidimas būdingas visai lietuvių poezijai. Savitumo vaikų poezijai teikia tik bandymas į Vilnių pažvelgti mažųjų akimis.

___________________________________

¹ Kęstutis Urba, „Vaizdiniai senų laikų…“ (Balio Sruogos Giesmė apie Gediminą)“, Rubinaitis, 2018, Nr. 2 (86), interneto prieiga: https://www.ibbylietuva.lt/rubinaitis/2018-nr-2-86/vaizdiniai-laikusenu-balio-sruogos-giesme-apie-gedimina/ (žiūrėta 2023-05-17).

² Balys Sruoga, Giesmė apie Gediminą, Vilnius: Švieskime vaikus, 2018, p. 10, toliau poemos citatų puslapiai bus nurodomi straipsnio tekste.

³ „Bychovco kronika“, Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, T. II, sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, p. 382.

⁴ Ibid., p. 382.

⁵ Gintaras Beresnevičius, Lietuvių religija ir mitologija, Vilnius: Tyto alba, 2004, p. 248.

⁶ Bronislava Kerbelytė, Lietuvių liaudies padavimai, Vilnius: Vaga, 1970, p. 139–140.

⁷ Sigitas Geda, Močiutės dainos, Vilnius: Vyturys, 1991, p. 40.

⁸ Dangiras Mačiulis, „Vilniaus vaizdinys Vilnių vaduojančioje Lietuvoje“, Acta litteraria comparativa, 2009, Vol. 4, p. 86–87, interneto prieiga: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/ objects/LT-LDB-0001:J.04~2009~1367167366938/datastreams/ DS.002.0.01.ARTIC/content (žiūrėta 2023-05-17).

⁹ Vytė Nemunėlis, Tėvų nameliai brangūs, Vilnius: Vyturys, 1995, p. 10.

¹⁰ Vytė Nemunėlis, Mažųjų pasaulis, Kaunas: L. K. Blaivybės d-ja, 1931, p. 10.

¹¹ Dangiras Mačiulis, op. cit., p. 92–93.

¹² Vytė Nemunėlis, Tėvų nameliai brangūs, p. 29.

¹³ Vytė Nemunėlis, Mažųjų pasaulis, p. 9.

¹⁴ Anzelmas Matutis, Margaspalvė genio kalvė, Vilnius: Vaga, 1980, p. 66.

¹⁵ Violeta Palčinskaitė, Eilėraščiai iš namų, Vilnius: Tyto alba, 2017, p. 36.

¹⁶ Dainius Gintalas, Ajerų kisielius, arba varnos, varvekliai, varanai ir varlės, Kaunas: Žalias kalnas, 2021, p. 22.

¹⁷ Violeta Palčinskaitė, Senamiesčio lėlės, Vilnius: Vyturys, 1987, p. 50.

¹⁸ Virginija Balsevičiūtė, Juditos Vaičiūnaitės kūryba, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009, p. 228.

¹⁹ Loreta Žvironaitė-Udrienė, „Žaidimas erdve Juditos Vaičiūnaitės poezijoje vaikams“, Žmogus ir žodis, 2008, Nr. 2, p. 63.

²⁰ Judita Vaičiūnaitė, Aitvaras, Vilnius: Alma littera, 2005, p. 35.

²¹ Ibid., p. 32.

²² Martynas Vainilaitis, Mano volungėlė, Vilnius: Vaga, 1982, p. 12.

²³ Anzelmas Matutis, op. cit., p. 67.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 2 (106)