Paukštelių piemuo, Šunelis, Skrisi, Keturi kartai NE, Baisiausias eilėraštis
Paukštelių piemuo
Besparnis mažutis
paukštelių piemuo
juos gano po parką
ir džiaugiasi tuo.
Prižiūri ir saugo –
nieks skriaust nemėgins:
paukščius jis praaugo,
lengvai juos apgins.
Tik gaila, neturi
sparnų kaip draugai.
Pasiekt žydrą dangų
negali lengvai.
Paukšteliai pakyla
ir sklendžia ore,
iš lėto išnyksta
tamsiam vakare.
Ištirpsta ir mažas
paukštelių piemuo.
Gal vakarą gražų
sugrįžta namo?
Šunelis
Nupirksiu aš savo šuneliui paltuką,
kad jis nesušlaptų, kai lyja kieme.
Kiekvienai jo letenai dar po batuką
ir meiliai pakviesiu: „Jau laikas – eime!“
Jį maudysiu, piešiu, kutensiu ir glausiu,
kai nieks nematys, leisiu valgyt ledų.
Prieš miegą kasysiu jo nugarą, ausį…
Ech… gaila, tik šuns aš, deja, neturiu.
Skrisi
– Bijau pamėgint.
– Pabandyki.
– Baisu? Nesaugu?
– Pirmą sykį.
– O jei baimės puls?
– Jas įveiksi.
– O jei abejosiu?
– Sau leiski.
– O jei nepavyks?
– Šitaip būna.
Ir tai, ką pastatėm,
sugriūna.
– O jei aš pavargsiu?
– Ilsėsies.
– O jei pavėluosiu?
– Suspėsi.
– O jei išsigąsiu?
– Išdrįsi.
– O jei aš nukrisiu?
– …jei skrisi?
Keturi kartai NE
Negaliu, Nežinau, Nebenoriu, Nemoku –
Keturi Kartai NE – nuriedėjo nuo stogo.
Kol miegojo sniege nuo rudens lig Velykų,
tiek aplink nuostabiausių dalykų nutiko.
Net bailiausi mažiausi visai nebijojo,
ir išmoko daug tie, kurie vis nežinojo.
Ir norėjo, galėjo, mokėjo kiekvienas.
Oi tai buvo laikai – nepamirštamos dienos!
Keturi Kartai NE dar sapnus būtų gaudę,
šimtą metų plius dešimt dienų jaukiai snaudę.
Bet užpuolė šilti spinduliai vieną dieną,
tirpo sniegas ir šnai – jie pramerkė blakstienas.
Baisiausias eilėraštis
Slėny žiauriai siaubingam, tamsiam
Plyti miškas be proto baisus.
Jei įžengsi į jį – su visam
Nebegrįši atgal į namus.
O šio miško pačiam vidury –
Šiurpulingai baisinga pilis.
Jei pabeldęs atversi duris,
Nieks tavęs jau daugiau nematys.
O pily toks tamsus kambarys,
Jau kraupesnio negalima rast,
Saugo jį geležinis karys,
Toks šiurpus, kad geriau užsikast.
O tame niūrame kambary
Stovi spinta klaiki ir juoda.
Ir jei josios atversi duris,
Viskas tau – pabaigų pabaiga.
Nes toj spintoj tuoj šauksi balsu,
Paklausyk, atsiskleis tuoj mįslė,
Tu atversi duris, kaip baisu,
O ten tupi (o siaube!) pelė!
Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 2 (106)
