Pasivaikščiojimai po Vilnių (pažintinės knygos apie Vilnių vaikams ir paaugliams)
„Gražus yra Vilnius. Gražus ir rytui auštant, ir dienos skuboje, ir vakaro susimąstyme. Ar krenta ant jo lengva pavasario žaluma, ar karaliauja lėta Lietuvos vasara jo parkuose, ar šnabžda auksiniai rudens lapai po kojomis, ar leidžiasi sniegas mėlyname rūke į siauras jo gatves – visada gražus yra Vilnius. Ir nežinai, kada jis gražesnis“1.
Gimiau Vilniuje, jaučiu Vilnių panašiai, kaip jį nusakė Antanas Ramonas savo pasakoje „Paskutinis Gediminaitis“. Jame gyvenu jau beveik pusę amžiaus ir visą savo amžių, bet supratau, kad vaikystę ir paauglystę praleidau be Vilniaus vaikų ir paauglių literatūroje.
Koks yra Vilnius, švenčiantis 700 metų jubiliejų, vaikų literatūroje šiandien? Koks jis tiems, kurie dar nesulaukė pilnametystės? Tokių, paskutiniais statistikos duomenimis, Vilniuje gyvena apie 120 9202 (daugiausiai gyvena Verkių, Pašilaičių ir Antakalnio seniūnijose, mažiausiai – Viršuliškėse, Paneriuose ir Grigiškėse). O koks jis tiems, kurie atvažiuoja sostinę aplankyti iš mažesnių Lietuvos miestų ir miestelių arba užsuka į jį kaip vienadieniai užsienio turistai, lankydami, pavyzdžiui, tris Baltijos sostines? Kokį Vilnių pamato grįžusieji iš emigracijos? Koks jis pasitinka vaikus pabėgėlius? Iš kur jie sužino Vilniaus įkūrimo legendą? Ar juos kas nors pavedžioja senamiesčio labirintais? Ar myli jie šį miestą? Ar įsimyli jame? Ar suvokia, koks sluoksniuotas buvo Vilnius ir koks, šių dienų istorinėms aplinkybėms besiklostant, įvairus jis išlieka, kaip tokiame mieste reikia gyventi…
Vilnius vaikų ir paauglių literatūroje – labai plati tema. Vien Vilniaus įkūrimo legenda, jos šaltiniai, interpretacijos, leidimų įvairovė nelengvai aprėpiama tema, o kur dar keli legendų ir padavimų leidimai, jų „įvilkimas“ į autorinio, grožinio teksto drabužį. Straipsnio apimtis neleidžia aptarti grožinių vaikams ir paaugliams skirtų tekstų, kuriuose Vilnius yra vaikų gyvenamoji vieta, jų miestas, pavyzdžiui, Akvilės Cicėnaitės knygos Niujorko respublika, Kristinos Gudonytės Jie grįžta per pilnatį, Unės Kaunaitės Sudie, rytojau ir kt.
Iš tos gausos pasirinkau pažintines knygas apie Vilnių. Jos labai įvairios, bet turi vieną bendrą ašį – knygos turi supažindinti, sudominti, patraukti, vesti, rodyti. Šių knygų autoriai panaudoja gausybę formų, būdų, priemonių, norėdami tai padaryti. Tai gali būti paprastai papasakotos istorijos arba moksliniai, publicistiniai, turistiniai, grožiniai pasakojimai, iš įprastų knygos puslapių perėję į grafinio romano langelius. Tai gali būti šmaikščios ar ilgesingos istorijos, dauguma iš jų iliustruotos, skaitytojui į rankas įduodančios žemėlapį, nors neapsiribojančios tik turistine ir geografine gija. Vilniaus – sluoksniuoto, nevienalyčio daugiakalbio miesto – nesuprasi, nepabandęs įsigilinti į istorines peripetijas.
1940 m. vasario 16 d. pasirodė Kazio Binkio poemėlė Keistutis pas Gediminą3. Šis kūrinys straipsniui paskolino vieną vaizdą: mažas berniukas Keistutis, iš Lietuvos sodžiaus atmynęs triratuku (papuoštu trispalve vėliavėle), stovi ant kalvos ir žiūri į miestą. Jis pirmą kartą mato Vilnių. Žiūri į išsvajotą, apdainuotą sostinę. Tai sapnų miestas (berniuko tikslas – susitikti su Geležiniu vilku). Bet sykiu tai miestas, kuriame Keistutis dar nieko nepažįsta. Jam tikrai reikėtų ir istorijos vadovėlio, ir kelionių vadovo ar bent žmogaus, galinčio pavedžioti po miestą, nes žmonės čia keisti, pikti, kalba nesuprantama kalba, gatvės irgi nematytos.
Skaitydama trumpą poemėlę suvokiu, kad tai yra akimirka prieš didžiuosius pasikeitimus, tai paskutinė Lietuvos vasara – dar mirksnis, ir neliks dalies miesto, didžiosios dalies jo gyventojų. Keistutis nuo kalno mato Vilnių, kokio mes daugiau nebematysime. Ir ilgai gyvensime mieste, tarsi jo nematydami.
Po 60–70 metų pasirodžiusios pažintinės ir grožinės knygos vaikams ir paaugliams, kuriose kalbama apie Vilnių, mums leidžia tarsi sujungti istorijos taškus, bandyti suprasti Vilniaus daugiasluoksniškumą. Mintyse sudėliojau kelis maršrutus po miestą, nors Vilniaus per dieną neapeisi. Ir nepamilsi.
Pirmasis maršrutas. Gilyn į Vilnių
Pradėkime nuo bendresnio vaizdo: galima pasidžiaugti, kad 2020 m. pasirodė Rūtos Norkūnės knygelė Vilnius. Vija ir Meška miestinėja. Tai miesto gidas vaikams, labai panašus į tokius, kokius turi suaugusieji, besilankantys didesniuose miestuose. Šioje nedidelėje knygelėje pateikiama ir chronologinė istorijos liniuotė, padėsianti suvokti svarbiausias miesto datas, ir tradiciniai turistiniai maršrutai, vedantys į Katedrą, Prezidentūrą, Vilniaus universitetą. Žengiama ir į kitus, ne tokius centrinius rajonus, pavyzdžiui, į Rasas, Naujininkus, Antakalnį, Karoliniškes. Prisimenamos svarbiausios Vilniaus šventės ir renginiai – ir tai nėra tik sausa informacija. Nors pasirinkta struktūra primena vadovus po miestą suaugusiesiems, knyga nėra oficiozinė, šalta, ji pritaikyta jaunesniems skaitytojams ir turistams – vaikams tinkama stilistika pavaizduoti žymiausi pastatai, miesto rajonų ir kvartalų schemos. Bene smagiausia dalis – ekskursija po Vilnių susipažįstant su gyvūnų skulptūromis: pateikiami trumpi gyvūnų aprašymai, žemėlapis, padėsiantis tas įžymybes rasti. Tokia knyga džiugina, ji itin reikalinga, nes nemažai pačių vilniečių pažįsta tik miesto centrą ar savo gyvenamąjį rajoną, ką jau kalbėti apie atvykėlius iš kitur. Labai reikėtų šią knygą išleisti populiariausiomis užsienio kalbomis.
Jeigu jūsų netenkina turistų išminti takai, pravartu būtų pasiimti ne turistinę, o spalvinimo knygelę. Kiek kitokiais maršrutais skaitytojus po Vilnių vedžioja Arūnas Bėkšta ir Kamilė Bėkštaitė-Dirsienė knygelėje Atrandu ir spalvinu Vilnių. Autoriai pasuka į šoną nuo svarbiausių miesto įžymybių, atkreipia dėmesį į rečiau aptariamus ar vaizduojamus objektus: ne taip dažnai minimus įvairių konfesijų religinius pastatus, atokesnes gatveles, skersgatvius, kiemus. Piešinius galima spalvinti, išspausdinti kelis jų variantus – gal skaitytojas norės juos spalvinti keliais būdais ar įvairesnėmis priemonėmis. Prie kiekvieno pateikiamas trumpas paaiškinimas lietuvių ir anglų kalbomis, yra ir QR kodai, nurodantys, kur galima rasti daugiau informacijos. Knyga labai tinkama visoms amžiaus grupėms, taip pat ir užsieniečiams.
Knygoje Gatvių susitikimai: o kas, jei Vilniaus gatvės šnekėtųsi? Agnė Ulytė ir Monika Vaicenavičienė bevaikščiojančius po Vilnių miestiečius ar miesto svečius kviečia stabtelėti sankryžose. Šios knygos, kurios užuomazgos buvo autorių tinklaraštis internete, svarbiausia idėja – pasvarstyti, kas būtų, jei susitiktų istorinės asmenybės ar reiškiniai taip, kaip susikerta jų vardais pavadintos Vilniaus gatvės? Trumpi vieno langelio komiksai yra tarsi įsivaizduojamų gatvės pokalbių nuotrupos. Kartais atspirtimi tampa veikėjų biografijos, kūryba, kartais netikėti lingvistiniai sutapimai ar šiandieninės tų gatvių aktualijos. Originalaus sumanymo ir struktūros knyga, piešta kaip komiksas, skaitytojui bene gražiausiai ir geriausiai iš visų pažintinių knygų atskleidžia Vilniaus paradoksalumą, daugiasluoksniškumą ir nenuspėjamumą. Atsitiktiniai susitikimai skatina domėtis, nebijoti žaisti, suteikia galimybę bent trumpam prisiliesti prie tokio Vilniaus, kokio skaitytojas galbūt dar nepažino, arba iš naujo atrasti vietas, kuriomis jau yra įpratęs vaikščioti.
Simono Kvinto erdvinė (angl. pop-up) knygelė Sveikas, Vilniau (beje, jaunųjų skaitytojų labai perkama knygynuose) kviečia pasivaikščioti ne po miestą, koks jis buvo, o koks yra dabar, pajusti jo gyvybę, energiją ir pulsavimą. Pastatai, gatvės čia yra tik miesto gyvenimo fonas. Autorius pasirenka skaitytojams pristatyti svarbiausius miesto įvykius: Vilniaus knygų mugę, Kaziuko mugę, Gatvės muzikos dieną, Vilniaus maratoną ir Kalėdas. Tai gausiai iliustruotas leidinys, kokių daug užsienyje, jame yra užduočių, pavyzdžiui, surasti prapuolusį veikėją ar ką nors suskaičiuoti, tik užduotys puikiai pritaikytos Vilniui: surask penkias verbas, mugėje pasiklydusį kunigą, dingusį kunigaikščio Gedimino kardą ir pan. Skaitytojui pateikiamas ir nedidelis miesto žemėlapis.
Kai po miestą (o ir po savo kolekcijas) pradeda vedžioti Vilniaus muziejai, galima tikėtis tikrai įdomių leidinių, ypač jei sudarytojai naudojasi sukauptais fondais. Labai gaila, kad Bažnytinio paveldo muziejaus knyga Vilniaus vienuolynų istorijos nepapuolė į IBBY geriausių pažintinių knygų kategoriją (pavėluota pateikti bibliotekai privalomuosius egzempliorius) – ji tikrai būtų pakliuvusi į pirmąjį knygų penketuką. Liūdnesnis dalykas yra bloga knygos sklaida. Ši kelionė po Vilniaus vienuolynus tikrai verta dėmesio: jaunajam piligrimui (arba tiesiog skaitytojui) trumpai prisistato kiekvienas ordinas, aiškiai ir suprantamai papasakoja apie save, įsikūrimo Vilniuje istoriją, vienuolyno pastatus ir kt. Knygos iliustracijos subtilių spalvų, kalkinio popieriaus intarpai pačiam skaitytojui leidžia simuliacijos metodu sukurti tikrovišką ir įsivaizduojamą Vilnių. Tai tikrai puiki kelionių po Vilnių knyga.
To paties muziejaus seniau išleistas, jau beveik bibliografine retenybe tapęs leidinys Vilniaus arkikatedros mįslės – tai knyga apie vieną Vilniaus pastatą, pagrindinę miesto šventovę. Leidinys puikiai parengtas: pateikta ne tik daug istorinės medžiagos, bet ir gausybė kūrybinių užduočių, galvosūkių, padedančių jauniesiems skaitytojams lengviau ir įdomiau suvokti informaciją apie Vilniaus arkikatedros istoriją ir dabartį, jos požemiuose palaidotas asmenybes ir mūruose paslėptus lobius. Originalūs maketo sprendimai, atverčiami slapti langeliai, iššokantys (angl. pop-up) elementai, iškarpos, lipdukai leidinį daro panašų į interaktyvų žaidimą.
Muziejai ėmėsi sveikintinos praktikos – leisti pažintines knygeles, pritaikytas prie ekspozicijų (net jei jos laikinos). Tokios knygelės vaikams tampa gidu ir užduočių knygele. 2023 m. pradžioje autorių kolektyvas – Nelė Kostinienė, Živilė Mikailienė ir Marius Zavadskis – išleido nedidelį leidinuką intriguojančiu pavadinimu Vilnios pakrantės paslaptys. Pavartę jį suprantame, kad grožinis tekstukas, faktinė informacija ir užduotėlės yra skirtos seniausio Vilniaus medinio pastato – svirnelio – istorijai papasakoti. Grožinis tekstas gal kiek sentimentalokas, tačiau suprantamas rengėjų noras vaiką sudominti, įtraukti, kad eksponatas neatrodytų tiesiog paprastų rąstų krūva.
Ne visada muziejų leidiniai būna pavykę. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus 2019–2022 m. inicijavo projektą „Spalvink Vilnių“. Išleistos penkios šios serijos knygelės: Miesto įkūrimas, Miesto gyvenimas, Pastatų istorijos, Valdovų miestas ir Miestiečiai. Svarbu ir įdomu, kad tai ne tik gyvi leidiniai: „Spalvink Vilnių“ turi atitikmenį internete – interaktyvią knygą-žaidimą4. Čia galima rasti visų knygučių tekstus, vaizdus, juos spalvinti, dėlioti dėliones, žaisti atminties žaidimą. Vis dėlto pačios knygos, kuriose itin gausu įdomios ir aktualios informacijos, matyt, liko nuošalyje dėl spalvinimo knygelės etiketės. Paradoksalu, kad jos visai nepritaikytos spalvinti – skaitytojui tik pateiktos nespalvotos reprodukcijos, o jas spalvinti sudėtinga ir dažnai to daryti net nekyla ranka.
Ne visi įdomesni projektai (gal ir dėl finansinių ribojimų) įgyvendinami, perkeliami ant popieriaus. Pasivaikščiojimų po Vilnių vadovų, sumaketuotų kaip nedidelės pažintinės knygelės, galima rasti internete. Vertėtų atkreipti dėmesį į Akvilės Magicdust trilogiją Vilnius. Eime! (Vilnius. Eime! Stebuklingas žemėlapis, Vilnius. Eime! Baisioji Užupio paslaptis, Vilnius. Eime! Apgavystė Naujamiestyje)5. Autorė, pasitelkdama įtraukią komiksų stilistiką, vedžioja skaitytojus mažiau pažįstamomis miesto vietomis.
Antrasis maršrutas. Vilniaus epochos. Pažintiniai tekstai
Sudėtingą Vilniaus įstoriją, jo daugiasluoksniškumą kai kurie knygų autoriai atskleidžia pasirinkdami vieną epochą, asmenį ar žymesnį pastatą, kiti rizikuoja viename kūrinyje aprėpti visą šio miesto istoriją. Knygos Vilniaus rūmai ir jų šeimininkai autorės Nelė Kostinienė, Živilė Mikailienė ir dailininkė Lina Itagaki jaunesniems skaitytojams pasirenka papasakoti visų Lietuvos valdovų istoriją, taikliai pasiremdamos viena aplinkybe – visi jie gyveno Valdovų rūmuose. Knyga pradedama nuo Vilniaus įkūrimo, primenama Gedimino sapno legenda, o baigiama apleistų Valdovų rūmų griūtimi ir šių dienų paveikslėliu apie edukacijas atstatytame pastate. Autorės grakščiai, tiksliai ir įdomiai keliauja per istoriją (išskirtinį ir žavų formatą paįvairina komiksų elementai, schemos, žemėlapiai, atvartai; gausu dokumentinės medžiagos: laiškų, kronikų ištraukų), vienodai skiria dėmesio ir iškiliems valdovams, ir mažiau žinomiems valdytojams. Per visą pasakojimą iš akių nepaleidžiami Vilniaus valdovų rūmai: stebima jų raida, statybų, tobulinimo, gražinimo ir pagaliau griūties istorija.
Ką tik pasirodžiusi Lietuvos nacionalinio muziejaus knyga Aš esu vilnietis yra Istorijų namuose surengtos proginės parodos „Aš esu vilnietis“ katalogas. Jo sudarytojai užsibrėžė chronologiškai pereiti per visas Vilniaus epochas, tik tai daroma atgaline tvarka, pradedama nuo naujausių laikų: „Vilnius – nepriklausomos Lietuvos sostinė“, „Vilnius sovietinės okupacijos metais“, „Vilnius Lenkijos valstybės sudėtyje“, „Vilnius Rusijos imperijos gniaužtuose“, „Vilnius – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė“. Išskiriami kiekvienos epochos svarbūs vilniečiai. Šios knygos-katalogo sudarytojai pasirinko mažiau žinomas, bet įdomias asmenybes, pavyzdžiui, Mikalojų Lancicijų, Maldį, brolį Bertoldą, Andrių Vrublevskį ir kt. Knyga sumaketuota tvarkingai, logiškai, išlaikant vientisumą – viena atvarto pusė skiriama veikėjui, kita – jo epochos ar asmeninės istorijos detalėms atskleisti. Kataloge gausu įdomios informacijos, jis gražiai išleistas, tačiau adresatas neaiškus – veikiausiai rengėjai siekė įtikti visiems be išimties parodos lankytojams.
Trečiasis maršrutas. Vilniaus epochos. Grožiniai tekstai
Adresatas aiškesnis, kai su epocha autorius stengiasi supažindinti skaitytojus grožiniuose kūriniuose. Pirmiausia būtų galima kalbėti apie Justino Žilinsko knygą Mano Vilnius mano ir pagal šią knygą nupieštą komiksą – Justino Žilinsko ir Povilo Vincento Jankūno Atgal į Vilnių!. Abiejose knygose du paaugliai, Aistė ir Simas, sename, apleistame name Antakalnyje, pasinaudodami senojo metraštininko pagalba, keliauja laiku. Nors knygos pradedamos Gedimino sapno legendos interpretacija, vėliau ryškėja išskirtinai pažintinė, edukacinė knygos funkcija – kiekviename skyriuje vaikai patenka į vis kitą istorinį Vilniaus laikotarpį ar epochą (karalienės Bonos laikai, Baroko epocha, carų valdymo laikotarpis ir kt.), kol pasiekiami dabartiniai laikai (Sausio 13-osios įvykiai ir kt.). Rašytojas surinko ir susistemino daug medžiagos, tačiau sumanymas supažindinti su absoliučiai visu Vilniumi, pradedant Lizdeika ir baigiant Ričardo Gavelio ar Jurgos Ivanauskaitės vaiduokliu, gana rizikingas. Knygoje Mano Vilnius mano pateikiamas žemėlapis su maršrutais, kuriais galima vaikščioti savarankiškai: „Laisvės trasa“, „Nuotykiai Pavilnyje“, „Senojo miesto stebuklai“, „Vilnietiški kalneliai“. Antrasis knygos leidimas papildytas nedidele iliustruota knygele, kurioje skaitytojai gali pamatyti, kaip galėjo atrodyti pagrindinio veikėjo pieštas komiksas. Svarbu į tai atkreipti dėmesį, nes knyga Mano Vilnius mano po penkerių metų išleista kaip atskiras komiksas pavadinimu Atgal į Vilnių!. Sumanymas paversti šią knygą komiksu sveikintinas – ir įdomu, ir gal paskatins paimti ją į rankas tuos, kurie mažiau skaito, kuriems priimtinesnė vaizdų kalba. Vis dėlto, adaptuojant tekstą komiksui, reikėtų apgalvoti siužetinę liniją, nes autoriams gana sunku suvaldyti ir kompaktiškai sudėlioti milžinišką pirmos knygos informacijos kiekį.
Nedidelėje Živilės Miežytės knygelėje Vilniaus Vilnius šiuolaikinis vaikas irgi perkeliamas į kitą epochą – besivydamas priklydusį šunelį trečiokas Gediminas supranta patekęs į senąjį Vilnių, į vieną 1930-ųjų dieną. Autorė apsiriboja vienu istorijos epizodu ir neaprašo kokių nors grandiozinių įvykių – jai svarbu pavaizduoti Vilniaus atmosferą, perteikti nuotaiką. Gediminą po to meto miestą vedžiojantis žydas Abraomas supažindina su žydų bendruomenės gyvenimu. Knygos veikėjai užsuka į Šlapelių knygyną, randa čia besidarbuojantį fotografą Bulhaką – parodoma, kaip gana taikiai mieste sugyvena skirtingos Vilniaus bendruomenės, atskleidžiamas miesto įvairiapusiškumas ir skirtumas nuo dabartinių dienų.
Vienai epochos dienai skirta ir nedidelė spalvota knygelė Karališka vaikystė: viena 1529 metų rudens diena (autorės Nelė Kostinienė, Živilė Mikailienė ir dailininkė Lina Itagaki). Skaitytojas perkeliamas į tą rudens dieną, kai devynmetis Žygimantas Augustas karūnuojamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Diena prasideda kaip įprastinė valdovo sūnaus diena. Autorės spėja mums parodyti ne tik smalsaus, judraus tų laikų berniuko kasdienybę, bet ir aplinką, kurioje jis auga: jo kambarį, rūmų virtuvę (galima rasti ir gardžių vaflių receptą), tėvo biblioteką, sargybinę ir kt. Netrūksta žinių apie Gediminaičių genealoginį medį, karūnavimo iškilmes. Antra knygelės dalis skirta savarankiškoms veikloms, ji papildyta spalvinimo lapais, lipdukais, užduotimis.
Ketvirtasis maršrutas. Laisvas laikas (pirkiniams įsigyti)
Knygų apie Vilnių skaitymas šiek tiek vargina. Kaip tikra turistė, daug sužinojusi apie miestą, nutariau laisvą laiką (likusį nuo straipsnio rašymo) panaudoti pirkiniams, suvenyrams, vaikiškoms knygoms apie Vilnių įsigyti. Pirmiausia užsukau į Turizmo informacijos centrą. Čia radau nemokamai dalijamą knygelę-brošiūrėlę Stebuklas – vardu Vilnius (išleido Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra). Ją perskaičius visa paini Vilniaus ir Lietuvos istorija, kurią perbėgau gabalais skaitydama įvairias pažintines knygas, pagaliau susidėliojo į visumą, o žaismingos, šmaikščios Redos Tomingas iliustracijos su komiksų elementais sušvelnino istorinį rimtumą. Gaila, kad tekstas pateikiamas tik lietuviškai – centre buvau vienintelė, nekalbėjusi angliškai. Kadangi daugiau nieko vaikams čia neradau, patraukiau į muziejų parduotuves ir centre įsikūrusius knygynus.
Muziejai apsiriboja tik savo leista produkcija, todėl pasirinkimas jų parduotuvėse itin skurdus. Lietuvos nacionalinis muziejus pardavinėjo knygą Aš esu vilnietis ir abejotinos meninės vertės spalvinimo knygeles. Valdovų rūmuose karaliavo tos pačios knygelės ir svirnelio ekspozicijai skirta knygelė Vilnios pakrantės paslaptys. Knygynuose daug pinigų nebūčiau galėjusi (t. y. nebūčiau turėjusi progos) išleisti. Keliuose radau Simono Kvinto knygą Sveikas, Vilniau!. Dauguma knygynų nieko nebuvo girdėję apie Vijos ir Meškos nuotykius Vilniuje, vienas knygynas surado mano ilgai ieškotas Vilniaus vienuolynų istorijas. Keli knygynai parodė labai solidžiai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistus Gedimino laiškus, tačiau mano adresatui šis leidimas būtų per sudėtingas ir per rimtas. Pilies gatvėje esantis knygynas nieko negalėjo pasiūlyti, nes esą niekas nieko vaikams apie Vilnių nerašo. Išėjusi iš knygyno nusipirkau ledų ir su nostalgija prisiminiau didžiųjų Italijos miestų knygynėlius, turinčius specializuotas lentynas – vienoje pavyko suskaičiuoti daugiau nei 40 leidinių vaikams apie konkretų miestą.
Penktasis maršrutas. Dar neparašytas Vilnius
Vilnius pradeda naują šimtmetį – šis miestas dar daug ko nepapasakojo ir neparodė. 2022 m. pradžioje, pradėjusi tyrinėti vaikams skirtas knygas apie Vilnių, tikėjausi priešjubiliejinio sprogimo. Jau įšilo vasara, bet vis dar tylu. Vilnius įvairus ir daugiasluoksnis, todėl gali būti, kad už aptrupėjusio ar stiklinio kampo laukia nauja istorija, virsianti užduočių knygele ar pažintiniu pasivaikščiojimu. Reikia tikėtis, kad nurimus gimtadienio šventei leidiniai apie Vilnių neišseks, daugiau jų bus išleidžiama užsienio kalbomis, o pasiekiamumas ir sklaida pagerės.
Tarsi laukčiau į šventę vėluojančių svečių…
_______________________________
1 Antanas Ramonas, „Paskutinis Gediminaitis“, Vilniaus legendos. Pasakos, Vilnius: Lietus, 2001, p. 36.
2 „Nuolatinių gyventojų skaičius metų pradžioje“, interneto prieiga: https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliuanalize?hash=ae6bf3b2-6d06-4221-bde0-5433232880d7#/ (žiūrėta 2023-05-22).
3 Kazys Binkis, Keistutis pas Gediminą: šių dienų pasaka, [Kaunas]: Spaudos fondas, [1940].
4 Projektas „Spalvink Vilnių“, interneto prieiga: https://www. lndm.lt/spalvink-vilniu/ (žiūrėta 2023-05-22).
5 Vilnius. Eime!: leidinys jaunimui, interneto prieiga: https:// neakivaizdinisvilnius.lt/studijos/vilnius-eime-leidinys-jaunimui/ (žiūrėta 2023-05-22).
Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 2 (106)
