Supratau, kokia brangi ir graži mūsų sostinė
Šios trys nuotraukos mus nukelia į 1952–1966 metų Vilnių. Užfiksuotuose kadruose Janinai Degutytei buvo 24-eri, Martynui Vainilaičiui – 23-eji, abu studentai, dar neišleidę savo knygų. Aldonai Liobytei – apytiksliai 51-eri, ji buvo jau daug nuveikusi vaikų literatūros srityje: parengusi pasakų rinkinį Šimto zuikių piemuo (1959), Nė velnio nebijau (1964), išleidusi dramas Kupriukas muzikantas (1955), Meškos trobelė (1956), Užburtas karaliūnas (1965). Dailininkai Sigutė ir Vytautas Valiai ateity iliustruos lietuvių tautosakos knygas, Valiuvienė – ir Degutytės Saulėtas daineles (1972), Vainilaičio Spalvotus nykštukus (1986).
Gedimino pilis, tapybiškas Neries vingis, senamiesčio gatvė – žmogaus ir miesto gyvenimo akimirkos, įamžintos prisiminti… Įdomu, kokia tema 1952 metais Gedimino kalne vyko rusų kalbos paskaita studentams lituanistams, apie ką sukosi Aldonos Liobytės ir Valių pokalbis… O Vainilaitis, kitoje nuotraukos pusėje įrašęs „Tik tada supratau pilnai, kokia brangi ir graži mūsų sostinė, kai jos netekau…“, matyt, apgaili, kad po trijų teatrinio fakulteto kursų tenka išvykti į tuometiniame Kapsuke (Marijampolėje) naujai kuriamą teatrą, nors labai norėjosi likti Vilniuje (plačiau žr. Jonas Linkevičius, Su volungėlės plunksna, Vilnius: Žara, 2003, p. 37).
Parengė Džiuljeta Maskuliūnienė (LNB)
Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 2 (106)
