Vaikystėje visi tikime, kad mes – patys nuostabiausi
Spaudos archeologija – taip mėgstamą darbą vadina Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius daktaras Remigijus Misiūnas. Šis autorius daug kam žinomas ne tik dėl mokslinių ar mokslo populiarinimo tyrinėjimų, darniai sugulančių į straipsnius, paskaitas, pranešimus, monografijas. Socialinių mokslų daktaro disertaciją ,,Lietuvių išeivių knygų leidyba Vakarų Europoje 1945–1952 m.“ Remigijus Misiūnas apgynė 1997 m. Profesorius – ir literatūros paaugliams bei jaunimui kūrėjas, parašęs apysakas Keturi muškietininkai iš antrosios laiptinės (2006), Sutrumpintas meilės terapijos kursas (2009), Parduota vasara (2014), 10A armagedonas (2016), istorinį fantastinį romaną plačiajai auditorijai Pasiklydę laike (2009). Paslapties šydas vis dar dengia Remigijaus Misiūno bendradarbiavimą su „Skomanto“ serija – jos autoriai anoniminiai, nors dabar jau po truputį išsiduodantys.
Profesorių, rašytoją Remigijų Misiūną (g. 1963 m.) vaikų literatūros bendruomenė sveikina jubiliejaus proga. Drauge tai tinkamas metas sužinoti bent šį tą apie mįslingąjį, atokiau nuo rašančiųjų bendruomenės besilaikantį autorių.
– Mielas Remigijau, spėju, kad Jūsų knygose paaugliams itin ryškus autobiografinis akcentas. Vedžiojate po gimtuosius Biržus, atskleidžiate sovietinių laikų ypatumus. Priminkite, ką vaikystėje skaitėte, kas ugdė Jūsų asmenybę ir kokį Biržų pėdsaką jaučiate dabar?
– Dėl „itin“ būtų galima pasiginčyti. Kaip ten bebūtų, bet parašyti mano biografijos (jei kas sumanytų tą padaryti) nepavyktų remiantis tik mano knygomis.
Ką skaičiau? Deja, tai labai sunkus klausimas, nes to meto pasiūla (ypač gerų knygų) neatitiko mano godumo (per dieną galėdavau ,,praryti“ knygą ir net daugiau). Tad nėra kuo girtis, bet skaičiau viską, kas nors kiek sudomindavo. Net mėginau skaityti Vladimiro Lenino raštus, tik greitai paspringau… Kitaip atsitiko su vieno gero draugo tėvų rūsyje rasta TSKP XXII suvažiavimo medžiaga. Skaičiau kaip saldainiuką (aišku, pirmiausia Chruščiovo kalbą apie Stalino represijas). Būta ir daugiau sprangių knygų, bet net ir jas įveikiau iš neturėjimo ką skaityti (sakysim, tėvų bibliotekoje buvusį Ivano Gončiarovo Oblomovą pradėjau skaityti gal šeštoje klasėje, o baigiau vienuoliktoje). Dabar suprantu, kad perskaičiau pernelyg daug šlamšto, bet ir iš blogų dalykų galima gero išmokti. O jei minėčiau, kas paliko didžiausią įspūdį, tai nemanau, kad pasakyčiau ką kita nei bendraamžiai – Salingeris, Kerouacas, Hemingwayʼus, Fitzgeraldas, Faulkneris, Marquezas (ir visa tuo metu prieinama Lotynų Amerikos magiškojo realizmo literatūra), Bradburyʼis, Vonnegutas, Clarkeʼas, iš lietuvių, aišku, Saulius Šaltenis. Jų ir dar kai kurių kitų rašytojų knygas skaitydavau daug kartų.
Kas ugdė mano asmenybę – klaikiai sunkus klausimas. Manau, gyvenimas ir, kaip buvo įprasta tais laikais, žodžių ir tikrovės neatitikimas. Tikriausiai antroje klasėje, kai jau buvau pasidaręs didesnis laikraščių skaitytojas nei tėvai, sykį tėvas, man įlindus į laikraštį tokiu nuostabiu pavadinimu Tiesa, lyg tarp kitko mestelėjo: ,,Ne viskas, ką laikraščiai rašo, yra tiesa.“ Mažai ką atmenu iš to meto, bet ši frazė įstrigo, nes gyvenimas kuo toliau, tuo labiau ir dažniau tą patvirtindavo, jausmas, kad gyveni svetimą gyvenimą, vis augo ir stiprėjo.
– Ką mėgote žaisti?
– Žaidimų repertuaras įprastas: slėpynės, kvadratas, vėliau – futbolas ir, aišku, krepšinis. Nemokėti žaisti krepšinio augant Biržuose – tas pats, kas Romoje nepamatyti popiežiaus. Kelerius metus lankiau treniruotes, kol teko nutraukti kylančią karjerą dėl sunkios kojos traumos. Tiesa, buvo ir viena išimtis, kuria kitur augę vaikai nelabai galėjo pasigirti, – mes turėjome pilies griuvėsius, o juose žaisdavome karą.
– Ar prisimenate pirmuosius apsilankymus Vilniuje? Gal sostinė tapo svajonių miestu? O gal planavote gyventi kitame mieste?
– Gal ir keista, bet vaikystėje Vilnius nepaliko ypatingo įspūdžio. Negaliu pasakyti, kada pirmą kartą jį pamačiau, bet tikrai labai anksti, nes turėjome giminių Vilniuje ir kartais tėvai važiuodavo jų aplankyti. Beje, regis, pradėjus eiti į mokyklą, tėvai buvo užsidegę idėja keltis į Vilnių, net apžiūrinėjo namelį Žvėryne, o man tai buvo siaubų siaubas, nes supratau, kas lauks 15-ojoje vidurinėje provincijos vėplos. Ir nepaaiškinsi didmiesčio kietuoliams, kad tas jų didmiestis gerokai atsilieka nuo Rygos. Rygoje man tekdavo lankytis kartą ar net du per mėnesį, ją pažinau daug geriau nei Vilnių.
Dauguma provincijos vaikų svajoja kažkur išlėkti. Viską lemia studijų galimybės. Tuo metu Kaunas buvo siejamas su Kauno politechnikos institutu, o mano santykiai su tiksliaisiais mokslais nelabai susiklostė. Visus besikeitusius studijų planus galėjau įgyvendinti tik Vinco Kapsuko universitete Vilniuje – kitų variantų nebuvo. Juokingiausia, kad pirmus metus baigęs vidurinę praleidau Kaune – dar kartą įsitikinau, jog šis miestas yra ne mano.
– Kada pajutote norą rašyti paaugliams? Kas sieja Jus su „Skomanto“ knygų serija?
– Rašyti paaugliams niekada negalvojau, ypač po universitete išklausyto Kęstučio Urbos vaikų literatūros kurso, kuriame nuolatos buvo akcentuojama, kokia tai yra atsakomybė. Kad paaiškinčiau, kaip tai nutiko, tenka perfrazuoti vieną populiarų posakį: kaltas ne aš, kalta aplinka. Kartą Gedimino prospekte sutikau vaikams skirtame iš Lietuvos pionieriaus Aitvaru virtusiame laikraštyje (beje, tebetęsusiame apsakymų paaugliams skelbimo tradiciją) dirbusį anuomet jauną poetą Sigitą Parulskį. Žodis po žodžio ir jis paklausė, ar nenorėčiau parašyti apsakymą Aitvarui. Atmindamas Urbos paskaitas atsakiau, kad nė už ką. Parulskis kalbėjo, kad nieko čia tokio, rašai taip pat kaip ir suaugusiems skaitytojams – sąžiningai. Bet įveikė jis mane klausimu, ar pinigai man nereikalingi? Buvo nepriklausomybės pradžia, laukinis kapitalizmas, man tada, besimokiusiam doktorantūroje ir dirbusiam vienos spaustuvės sargu, pinigų tikrai reikėjo.
„Skomanto“ serija buvo rašytojo Kazio Almeno sukurtas projektas, kuriame dalyvavo keletas autorių. Projektas jau buvo įsibėgėjęs, kai pavyko įsiprašyti, tad teko prisidėti prie kelių knygų rašymo (projekto taisyklės neleidžia jų įvardyti), o paskui ir leidybos.
– Jūsų knyga paaugliams Keturi muškietininkai iš antrosios laiptinės (2006) itin vilnietiška, atverianti ir Vilniaus pakraščių, ir centrinių gatvių gyvenimą. Kas paskatino kurti būtent tokią knygą?
– Kad tai bus vilnietiška knyga, tikrai neplanavau. Kai Aitvaras išspausdino kelis mano apsakymus ir neblogai už juos sumokėjo, atsirado didesnis siužetas, nei reikėtų apsakymui – tada ir pagalvojau, kas bus, jeigu jo imčiausi. Be to, prisiminiau, kad man pačiam vaikystėje trūko lietuviškų detektyvų, tai ir leidausi į avantiūrą.
– Keturis muškietininkus iš antrosios laiptinės išleido leidykla „Versus aureus“, o kitas Jūsų knygas – „Bonus animus“. Atskleiskite, kas Jus sieja su šia leidykla, juk ne vien darbiniai santykiai?
– Oficialiai leidyklą įsteigė vyresnioji dukra, tuo metu Vilniaus universiteto studentė, vėliau ją perėmė mano žmona. Prisidėjo ir jaunesnioji dukra, tada ji buvo paauglė, bet jos dėka radome tokį nuostabų rašytoją kaip Neilą Gaimaną. Tokie tad santykiai.
– Koks Jūs esate žmogus, kokiomis savybėmis pasižymite? Ar jaučiate atradęs savo vietą Vilniuje, Vilniaus universitete, mokslo ir literatūros pasaulyje?
– Manau, kad į šį klausimą gali atsakyti tie, kas mane pažįsta. Vaikystėje visi tikime, kad mes esame patys nuostabiausi. Dabar vis dažniau pagalvoju, kad tada buvau pernelyg optimistiškas. Vilnius yra mano dukrų miestas, nors dabar vyresnioji ir gyvena toli. Aš esu laikinai Vilniuje gyvenantis biržietis. Mokslo pasaulyje šiokią tokią vietą turiu – nėra kur dėtis, darbas įpareigoja. O į literatūros pasaulį žvelgiu iš šono: kaip sakė viena vaikų literatūros specialistė (švelniai perfrazuoju), rašau niekam tikusias knygas vaikams.
– Kaip rašote? Ar svarbus Jums paros metas, rašiklis, kompiuteris, aplinka? Kaip mėgstate ilsėtis? Ar turite ypatingų pomėgių?
– Paros metas ypatingos reikšmės neturi. Mokslinius darbus dabar jau daugiausia rašau kompiuteriu, kitokius – pirmą variantą ranka, nes kitąsyk geriau rašyti patogiai atsilošus ar net pusiaugula ant sofos. Labai padeda muzika, ypač paauglystės laikų rokas (tiesą sakant, jau tada įpratau rašyti jį girdėdamas ir vis negaliu atprasti).
Dėl pomėgių, ko gero, man iš dalies pasisekė. Sakoma, jeigu hobis virsta darbu, tai tada nedirbi. Vaikystėje kliedėjau istorija ir archeologija, o dabar nemažai tenka užsiimti tuo, ką vadinu spaudos archeologija: darbo Vilniaus universitete pobūdis verčia skaityti daug senos periodinės spaudos, raustis archyvuose ieškant medžiagos moksliniams straipsniams. Atrandu nuostabių, prieš daugybę metų rašytų tekstų, kurie niekam nebuvo žinomi. Pamažu kilo mintis suteikti jiems antrą gyvenimą – taip atsirado Pulgio Andriušio, Antano Vienuolio ir kitos knygos, sudarytos tik iš periodinėje spaudoje skelbtų ar archyvuose likusių tekstų. Gaila, kad palyginus su tuo, ką pavyko rasti, jų yra labai mažai, nes Lietuvos kultūros tarybos (LKT) ekspertus sunku įtikinti, jog tokios knygos turi teisę egzistuoti. Beje, tarp ekspertų išbrokuotųjų yra Jurgio Jankaus apysaka „Baimės kupinos dienos“, kurioje mažos mergaitės akimis pasakojama apie Holokaustą. Apysaka rašyta suaugusiems skaitytojams, bet, mano galva, puikiai tinka ir paaugliams. Tad man geriausias poilsis – rausimasis po senąją periodiką. Manau, daug kas panašų azartą išgyvena medžiodami ar žvejodami.
– Jūsų bibliografija itin turtinga, solidi. Kurį iš savo darbų laikote svarbiausiu, lemtingu, jei kalbėtume ne tik apie knygas vaikams, bet ir apie profesoriaus karjerą?
– Tiesą sakant, tokio vieno darbo, susijusio su profesoriaus karjera, negaliu įvardyti. Darbai rašyti atliekant pareigą, neretai dėl to, kad reikia juos parašyti, teko atidėti į šoną ar visai pamiršti tai, ką norėjosi parašyti. Jei reikėtų ieškoti kažkokio lemtingo teksto, tai gal toks būtų penktoje klasėje per istorijos pamoką parašytas rašinėlis „Viena diena senovės Romoje“. Mokytoja, dalydama ištaisytus darbus, kiekvienam vis kažką pasakydavo apie jo pastangų rezultatą. Darbai ėjo į pabaigą, geri mokytojos žodžiai – irgi, o manojo vis nebuvo. Galvojau, kad viskas – dvejetas. Visos blusos apmirė, kai liko vienas darbas – maniškis, o mokytoja pasakė, kad dabar perskaitys patį geriausią darbą… Nuo to viskas ir prasidėjo.
– Kaip reagavo į vieną po kitos leidžiamas knygas paaugliams Jūsų akademiniai kolegos? Gal grįšite į vaikų ar paauglių literatūrą? Ar yra tai skatinančių žmonių?
– Akademiniai kolegos reagavo normaliai – beveik niekaip, tik kai kas užsiminė, kad galima laiką ir naudingiau leisti. Dėl grįžimo į vaikų ir paauglių literatūrą nežinau, ką reikėtų atsakyti. Anksčiau buvo toks pasakymas – rašyti į stalčių. Dabar gal galima sakyti – rašyti į kompiuterį? Guli jo atmintyje dvi apysakos, užbaigiančios pasakojimą apie provincijos vaikinuką, Keturių muškietininkų tęsinio ir dar poros apysakų metmenys, yra ir kitų knygų kiek vyresniems skaitytojams, bet tiktų ir paaugliams jas paskaityti. Ko gero, ten ir liks, nes „Bonus animus“ yra maža leidykla, pirmiausia turinti leisti jos gyvastį užtikrinančias knygas, o iš LKT paramos nebesitikiu po to, kai kelis kartus atmetė vieną iš dviejų minėtų apysakų (gal ir gerai, nes leisti būtų tekę su pastaba, kad knygoje yra neatsakingo alkoholio vartojimo ir sekso scenų).
– Štai ir suintrigavote. Tikėkime, kad leidykla „Bonus animus“ sėkmingai gyvuos, aštriadantės kritikės ir kritikai įgis tolerancijos, o Jūsų Keturių muškietininkų iš antrosios laiptinės tęsinys atsidurs ten, kur ir turi būti – skaitytojų rankose.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 2 (106)
