Nostalgija, kasdienybė ir truputis magijos (2022 m. realistinė proza vaikams ir jaunimui)
Vasarai prasidėjus paimti knygą į rankas tampa nemenku iššūkiu – juk tiek daug įdomaus vyksta kitapus namų sienų! Festivaliai, koncertai, stovyklos, o ir tiesiog labai suprantamas noras patįsoti ant pledo kur nors kaime ar kolektyviniame sode po obelimi, o gal pajūryje, kojų pirštus sukišus į gelsvą smėlį, klausytis mėgstamos muzikos, gal telefone žiūrėti kurį nors iš „Netflix“ serialų. Kai lauke gražus oras, prie knygų sunku sėdėti ne tik vaikams ir paaugliams, bet ir literatūros kritikams bei apžvalgininkams! Tačiau išsitempusi krėslą, nešiojamąjį kompiuterį ir gerą glėbį 2022-aisiais parašytų knygų, įsikurdinau sodo medžių pavėsyje, kur bandžiau suprasti, apie ką buvo šie metai vaikų ir jaunimo literatūroje. Reikšminiai žodžiai būtų trys: nostalgija, kasdienybė ir magija (nebūtinai šia eilės tvarka). Bet apie viską nuo pradžių.
Šviesiai įprasminta kasdienybė su žiupsneliu magijos
Ar kada susimąstėte, jog, atidžiau pažiūrėjus, kiekvieno iš mūsų gyvenimas, net ir pati nykiausia kasdienybė ar, atrodytų, niekuo neišsiskiriantys veiksmai, gali tapti kieno nors kūrinio įkvėpimu? Štai kad ir Evelinos Daciūtės ir Agnės Nananai knygoje Ševeliūra („Alma littera“) aprašomas Alisos ir jos pudelio Barbariso vizitas pas kirpėją. Arba Tomo Liutkevičiaus knygoje Mano geriausios atostogos („Alma littera“) Gretos tėčio nupirkta atostogų fondui skirta taupyklė, mergaitei sukėlusi tikrą galvos skausmą – kaip greičiau ją pripildyti?
Kiek kitokią situaciją knygoje Manęs nėra aprašo Ignė Zarambaitė ir Ieva Zalepugaitė („Nieko rimto“): Motiejaus ramų gyvenimą supurto žinia – jis turės broliuką. Deja, berniuko svajonė yra ne broliukas, o šuniukas, bet tėvai to nesupranta. Pamažu bute ima atsirasti daiktų, skirtų būsimam mažyliui, tad Motiejus ima maištauti iššvaistydamas savo drabužius ir žaislus: „Jis taip lengvai neužkariaus MANO NAMŲ!“ (šioje knygoje puslapiai nenumeruojami). Mamai parvykus su naujagimiu, berniukas stebi, kaip susirinkę seneliai, teta ir dėdė „[j]į apspitę aikčiojo iš susižavėjimo. Dirstelėjau ir aš viena akimi. Pasakysiu nuoširdžiai – nesuprantu, kuo jiems patinka tas raudonveidis neūžauga…“ Negana to, Motiejų tėvai siunčia atnešti sauskelnių, drabužėlių ar kitų dalykų, o tai tik dar labiau siutina iki tol vienturčio privilegijomis besimėgavusį berniuką. Įširdęs ant tėvų, Motiejus nusprendžia pabėgti… nepabėgdamas iš namų. Pasislėpęs spintoje, jis laukia, kada tėvai ims jo ieškoti. Trumpam sugrįžęs jis vėl dingsta, bet, didžiam jo nusivylimui, „[š]įkart tėvai nė nesivargino manęs ieškoti“. Regzdamas planus, kaip broliuką „išgyvendinti“ iš namų, vėliau bandydamas jį išgąsdinti, Motiejus vis daugiau laiko praleidžia su mažyliu ir supranta, kad „tasai pyplys ničnieko neišmano. Net nenulaiko knygos. Ir nėra žaidęs futbolo. Nė karto nelipo į obelį. Nežvejojo ešerių. Nevažiavo dviračiu. Nekonstravo mašinėlės. Nekramtė spalvotų cukrinių sliekų. Neglostė triušelio ar šuns“. Pamatęs savo atspindį broliuko akyse, Motiejus supranta, kad jis yra vyresnysis brolis, tas, kuris galės mažylį supažindinti su pasauliu, todėl vietos namie užteks abiem.
Zarambaitės ir Zalepugaitės kūrybinis tandemas imasi svarbios – šeimos pagausėjimo – temos. Pasirenkant pasakotoju vyresnįjį vaiką atskleidžiama, kokios emocijos gali apimti vaiką, sužinojusį, kad jis nebebus vienintelė atžala šeimoje. Iki tol buvus dėmesio centre tenka susitaikyti su realybe, kad (teoriškai) tėvų dėmesys bus dalijamas po lygiai, o, kaip mąsto Motiejus, „juk visi puikiai žino – dalijant iš dviejų VISKO SUMAŽĖJA PERPUS“.
Manęs nėra žaismingai fiksuoja vaiko emocinę kelionę nuo neigimo, priešinimosi, pykčio iki susitaikymo ir naujo vaidmens šeimoje priėmimo. Jaukios Zalepugaitės iliustracijos kuria Motiejaus ir jo šeimos pasaulį ir papildo tekstą smulkiomis detalėmis.
Ši knyga be perdėto moralizavimo ir didaktikos parodo mažajam skaitytojui, kad viskas yra įveikiama, visi pokyčiai, kokie jie beatrodytų baisūs, gali būti į gera, tereikia į situaciją pažiūrėti kitu kampu.
Apie mažųjų problemas knygoje Tėtis darželyje rašo Tomas Dirgėla (iliustravo Tomas Liutkevičius) („Alma littera“): vieną rytą pabudusi Jonė trepteli koja ir nusprendžia, kad į darželį ji neis. Priežastis? Vidinis kosulys: „Kai kosėji į kitą pusę, į vidų. Ir niekas tada nemato“ (p. 6). Padėtį gelbėti nusprendžia tėtis, pasakęs, jog vietoj Jonės į darželį galintis nueiti ir jis. Žinoma, Jonė negali šito praleisti, todėl į darželį iškeliauja abu.
Darželyje tėčio (ir Jonės) laukia įvairūs išbandymai: neatlaikiusi tėčio svorio lūžta kėdutė, ant galvos tėtis netyčia užsiverčia košės dubenėlį (tokiu pavyzdžiu suskumba pasekti visi grupės vaikai), įstringa žaidimų tunelyje, vėliau tiesiai į tėčio veidą atskrieja mėsos kukulis… Auklėtojai Vaidai padavus servetėlę Jonės tėčiui, vaikai ima šnabždėtis, kad „[a]uklėtoja myli tavo tėtį“ (p. 23). Mergaitė ima panikuoti: ji jau turi mamą, tai kur reikės dėti antrą („Kai šauksiu vieną, ateis abi! O iš kur mes gausime dar vieną kėdę virtuvėje?“, p. 24), tačiau netrukus ji išgirsta mamos balsą ir pasižada sau, kad tėčio į darželį daugiau nebesives (p. 31).
Dirgėla dėlioja kuriozų kupiną siužetą, įrodantį, kad kiekvienas šeimoje ir bendruomenėje turi savo pareigų ir darbų. Tėčiui pasirinkus eiti vietoj Jonės į darželį, kyla daugybė nesusipratimų, kurių kulminacija – tariama meilė tarp jo ir grupės auklėtojos Vaidos. Šį paskutinį knygos „nuotykį“ vis dėlto laikyčiau silpniausia knygos vieta, bet tikrai ne dėl to, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigose vaikai tokių dalykų nesakytų ar neprisigalvotų (kaip dešimt metų gyvenusi šalia valstybinio vaikų darželio galėčiau papasakoti dar ne tokių pokalbių). Šis siužeto vingis sugriauna iki tol vyravusią smagią, Guliverio nuotykius liliputų šalyje primenančią atmosferą. Visas situacijų komiškumas tekste kyla būtent iš to, kad suaugęs žmogus vaikams kelia rūpesčių, nes jis nebėra mažas, yra ne savo vietoje. Vaikų sugalvojama meilės linija kūrinio nuotaiką kardinaliai pakeičia – jie ima spekuliuoti, kalbėti tarsi smalsūs biuro darbuotojai, bandantys įspėti, ar tarp jų kolegų vyksta tarnybinis romanas, ar ne, svarstantys, ką tada reikėtų daryti: „Tada reikia padaryti, kad tavo tėtis nemylėtų Vaidos“ (p. 26).
Liutkevičiaus iliustracijos išplečia Dirgėlos tekstą, skaitytojas jose randa ir papildomos informacijos, vaikų dialogų, pateiktų komikso formatu.
Tėtis darželyje būtų visai vykęs pamokymas apie tai, jog kiekvienas iš mūsų tam tikru amžiaus laikotarpiu atlieka vienokį ar kitokį socialinį vaidmenį, tačiau paskutinę knygos dalį galima prilyginti situacijai, kai į nepretenzingai, bet sklandžiai riedėjusio dviračio ratus įkišama lazdelė…
Beveik neįmanoma rašant apie realistinės prozos knygas vaikams nepaminėti „Kakės Makės“ serijos knygų, tuo labiau kad 2022 m. pasirodė Linos Žutautės Kakė Makė ir magiška kelionė („Alma littera“). Šį sykį Kakė Makė su tėčiu leidžiasi į kelionę traukiniu. Kad kelias neprailgtų, mergaitė išzyzia, jog tėtis jai pasektų pasaką. Tėtis sutinka su sąlyga: „Ar padėsi man sugalvoti žodžius, jeigu aš jų staiga pritrūkčiau?“ (knygoje puslapiai nenumeruojami). Taip gimsta pasaka apie mergaitę Nekorneliją, kuriai jos tėtis padovanoja stebuklingą žibintuvėlį. Kaip ir daugelyje pasakų, Nekornelijos pasaulyje egzistuoja grėsmingas miškas, o jame gyvena nuožmus slibinas. Nekornelija netrunka su šia būtybe susidurti, tačiau greitai paaiškėja, kad ne toks jau tas slibinas ir žiaurus – mažų mergaičių jis nevalgo, o piktas atrodo tik todėl, kad „tiesiog tokia (…) antakių forma“. Nors ir didelis, slibinas bijo kažko, kas paslapčia prasmuko į jo urvą, todėl Nekornelija nusprendžia slibinui padėti ir apšviečia jo urvą. Kaip ir galite nuspėti, iš urvo išbėga ir slibiną puola drąsusis riteris. Vis dėlto Kakei Makei toks siužetas neatrodo geras, ji perima iniciatyvą vietoj riterio urve patupdydama drąsią princesę, kuri slibiną pakviečia į pižamų vakarėlį.
Naujausia „Kakės Makės“ serijos knyga neša aiškią žinutę – fantazijai ribų nėra, o kuriamame pasaulyje esi laisvas dėlioti viską taip, kaip nori. Akcentuojama ir tai, jog pasakų kūrimas gali būti smagi ir įtraukianti veikla ne tik vaikui, bet ir suaugusiajam.
Kakė Makė ir magiška kelionė skirta ikimokyklinio ir jauniausio mokyklinio amžiaus skaitytojams. Ji skirta ir tėvams kaip pagalbos priemonė, galinti sumažinti klausimų „Ar jau atvažiavom?“, „Ar dar toli?“, „Kada būsim?“ skaičių, paversti kelionę mažu nuotykiu. Knygos pabaigoje pateikiami keli žaidimai, psichologės Astos Blandės komentaras apie keliones su vaikais ir kaip joms pasiruošti.
Vizualusis knygos matmuo prilygsta tekstui, kadangi mažajam skaitytojui tikrai yra į ką paganyti akis: per du puslapius išdėliotos smulkmeniškos ir dinamiškos (iš serijos „Ką žmonės veikia visą dieną“) iliustracijos pritraukia žvilgsnį, išplečia tekstą, suteikia papildomos informacijos apie knygelėje aprašomus įvykius. Dėl patogaus formato Kakę Makę ir magišką kelionę galima gabentis kartu išsiruošus į kelią su mažaisiais. Kas ten žino, gal kolektyvinis pasakų kūrimas virs mėgstamiausia jūsų šeimos veikla kelionėse?
Pradinių klasių mokiniams skirta dar viena Daciūtės knyga Geriausia gimtadienio dovana (iliustravo Viktorija Ežiukas, „Alma littera“). Pagrindinė šios knygos herojė Liuka susiduria su daugeliui vaikų (ir suaugusiųjų) opiu klausimu – kokios dovanos gimimo dienos proga ji norėtų. Nerasdama atsakymo, mergaitė ima klausinėti savo artimųjų, draugų, mokytojų, ko jie norėtų gauti dovanų. Paaiškėja, kad suaugusiųjų troškimai – tai patirtys („Savaitės palapinėje kur nors prie ežero. Kaip vaikystėje… Laužas, bulvės pelenuose, jonvabaliai…“ (p. 10); „Norėčiau į kosmosą, į Marsą (…). Nuo mažų dienų svajoju“ (p. 16); „jau penkiasdešimt metų svajoju gimtadienio proga su pačia prabangiausia skrybėlaite stebėti žirgų lenktynes“ (p. 22), būtį palengvinantys sprendimai („Teleportuotis į darbą. Jau taip kamščiai įgriso“ (p. 12); „Norėčiau neplyštančių pėdkelnių. Ir nesprogstančių automobilio padangų“ (p. 14) ar tiesiog… sveikatos (p. 24). Liukai tą patį klausimą uždavus savo klasės draugams, tik iš pradžių jų norai atrodo labai pragmatiški: planšetės, išmanieji telefonai, elektriniai paspirtukai, papūga (!). Tikriesiems norams išsakyti reikia šiek tiek drąsos: „(…) po pamokų klasiokas Domas tarsteli, kad nori visai ne planšetės“ (p. 20): tai užsienyje dirbančių artimųjų ilgesys ir troškimas būti su jais, noras turėti draugų, skraidyti, mokytis burtininkų mokykloje (p. 20). Išgirsti ją supančių žmonių norai ir svajonės Liukai padeda išgryninti savo pačios norą – gimimo dieną sutikti gyvūnų prieglaudoje. Mergaitė atranda paprastą, bet tikrai ne visiems suprantamą gyvenimo tiesą: „Gera gauti dovanų, bet gal dar smagiau yra dovanoti“ (p. 32). Negana to, į namus ji grįžta su dviem augintiniais – katinu Šmikiu ir šunimi Bilba. Tai, anot Liukos, ir yra „pati geriausia gimtadienio dovana“ (p. 38).
Bendruomeniškumas, altruizmas – be šių temų, knygoje išryškinamos dar kelios svarbios idėjos: ekologija („Gal naują stalo žaidimą? – siūlo mama. / – Kad gal ne… Dabar su klasiokais žaidimais keičiamės. Ekologiškai“ (p. 7), pagalba gyvūnus globojančioms įstaigoms (p. 32), namų suteikimas beglobiams gyvūnams (p. 36–38).
Kitas svarbus šio kūrinio aspektas – subtilus priminimas, ką reiškia būti vaiku: „Aš kartais po nakties atsikeliu visai naujas žmogus. Pati save vos atpažįstu. Iš naujo tenka pažindintis“ (p. 9).
Daciūtės tekstą organiškai papildo Viktorijos Ežiuko iliustracijos, kuriose Liuką skaitytojas mato kaip nenuoramą mėtinių plaukų savininkę. Iliustratorė žaidžia spalvomis, pirmenybę teikia storesnėms piešinių linijoms, kas neperkrauna puslapių detalėmis, veikiau padeda susikoncentruoti į kūrinio visumą.
Knyga neabejotinai skirta jaunesniajam mokykliniam amžiui, atkreipianti dėmesį į tai, kad dovana gali padaryti laimingą daugiau nei vieną asmenį.
Rebekos Unos ir Eglės Gelažiūtės-Petrauskienės knygoje Aš pakeisiu pasaulį (fondas „Švieskime vaikus“) skaitytojas susipažįsta su Luku. Berniukas netenka savo žiurkėno Atominio Starterio – kas būtų galėjęs pagalvoti, jog maudynės žiurkėnui gali būti lemtingos? Pasikalbėjęs su klasės draugais, irgi netekusiais žiurkėnų, jis bando rasti būdą, kaip susitaikyti su mylimo augintinio netektimi: „ką daryti, jei neišeina verkti? Tada norisi tik nusikeikti. Dar galima staugti kaip vilkui, išbaladoti langą arba spirti į namo kampą“ (p. 12). Kaip alternatyva pateikiamas virtualaus gyvūno auginimas, ko mygtukinį telefoną turintis Lukas daryti negali, nors, anot berniuko, galbūt „[t]urėti robotą ne taip skaudu“ (p. 17).
Knygelėje trumpais epizodais vaizduojama Luko kasdienybė: žaidimai su pusbroliu, boulingas su tėčiu, žemės darbai su bočiumi, liūdnokai pasibaigęs pasivažinėjimas draugų gimtadienyje jiems dovanotu dviračiu. Greta pateikiami Luko pamąstymai apie bučinius ir kodėl privalu tai daryti, apie senatvę ir nenorą senti, apie žaizdas ir skausmą.
Knygoje Aš pakeisiu pasaulį išryškinama šiuolaikinė vaikų realybė, kai tikrus gyvūnus keičia skaitmeniniai, kai, žaisdami kompiuterinius žaidimus, vaikai nuolat susiduria su mirtimi („Maniakas, tikras maniakas“, p. 18–21), o išmanieji telefonai yra neatsiejama gyvenimo dalis.
Aptariama ir vaiko autonomija, teisė į savo kūną: „Lukas nė už ką nesibučiuotų, nors jam patinka, kai jį bučiuoja mama. Kai sykį jau paaugusį Luką nevykusiai pabučiavo storesnė už Babą kaimynė, tvoskianti raugintais agurkais, Lukas suprato, kokie nemalonumai jo laukia“ (p. 26). Lukas stebisi, kai už jį jaunesnė mergaitė griežtai pasako, jog nenori, kad ją kiti bučiuotų: „Čia tai bent! Lukas sužavėtas. Jei Luka būtų berniukas, Lukas pribėgtų ir paspaustų jai ranką“ (p. 27).
Dar vienas svarbus knygelėje aptariamas aspektas yra migrantai ir požiūris į juos. Per Luko klasės draugą – Azimą – akcentuojamas požiūris, su kuriuo migrantams neretai tenka susidurti: „Mes nesame veltėdžiai, – sako Azimas. – Mano močiutė kepa duoną. Labai skanią“ (p. 41). Atskleidžiamas ir kitas migracijos aspektas: Urtė su šeima išvyksta gyventi į Prancūziją dėl tėvų darbo, tad bandoma pavaizduoti, kaip gali jaustis vaikas, kurio gyvenimas kardinaliai pasikeis (p. 42–43).
Vis dėlto knygoje kliūva kai kurių stereotipų kultivavimas: Lukui susižeidus, dėdė Kęstas prabyla apie vyrus, kuriuos puošia randai (p. 37), o vėliau ima cenzūruoti Luko skausmą, šiam pamačius, jog Kęsto rankai trūksta dviejų pirštų: „Tavieji, – rodo į abu Luko kelius, – iki vestuvių užgis, o manieji – jau nebe“ (p. 38). Suprask: maža tavo bėda, vaikeli, nors Lukas iki tol stengėsi iš visų jėgų laikytis didvyriškai ir neverkti (p. 37). Tokia „pamoka“ suvokiama kaip teigiama, už ją „Lukas Kęstui dėkingas“ (p. 38). Panašiai elgiamasi ir skyrelyje „Kai rėki kaip skerdžiamas“: Lukas susilaužo ranką, jam labai skauda („abiejų kelių nubrozdinimus iškentė sukandęs dantis, o dabar – tikra pasaulio pabaiga“ (p. 46), tačiau mamai priminus apie gretimoje palatoje veido apsiplikinimus besigydžiusį berniuką tarsi parodoma, kad Luko skausmas nėra jau toks baisus: „Pasaulyje būna žymiai didesnio skausmo“ (p. 47). Ir vėl vaizduojama, kad Lukas neverkia, sumenkina savo skausmą.
Knygelėje senajai pasaulėžiūrai atstovauja Baba, kurios teigimu, po Antrojo pasaulinio karo buvo pradėta nebepaisyti darbų pagal lytį, nes „[p]o karo vyrų maža beliko“ (p. 52). Tačiau tokio požiūrio netrūksta ir mažamečių pasisakymuose: „berniukai neverkia, kai susiplėšo kelnes“ (p. 52), berniukai gali keiktis, o mergaitės – ne, nes „Baba neleidžia“ (p. 52).
Paskutinis knygos skyrelis, pavadintas kaip visas kūrinys – Aš pakeisiu pasaulį, yra tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Vieną rytą nubudęs Lukas pareiškia, kad jis pakeis pasaulį, nes „[t]oks, koks yra, pasaulis man per blogas“ (p. 56). Tai nuskamba labai keistai, juo labiau kad pateikti blogio pavyzdžiai yra gana atsitiktiniai: vaikus aprėkianti kaimynė Ronda (kaip ją pakeisi?), dvokiantis Zigmas, pridaužęs butelių prie laiptinės (ką Lukas ketina daryti?), „visokie teroristai, kurie sprogdina“ (p. 57), sūpynių neužleidžianti Milda, konteineriuose maisto ieškantys žmonės ir kt. Skyreliui einant į pabaigą išryškėja, kad Luko planas yra ne tiek keisti aplinkinį pasaulį, kiek labiau keistis pačiam – bent jau taip pabaigoje jam siūlo tėtis (p. 61). Šis pasaulio keitimo momentas atrodo kiek pritemptas, nenuoširdus. Galbūt būtų užtekę jaukios Luko kasdienybės ir jo pamąstymų apie supantį pasaulį, bandymus rasti būdų, kaip išgyventi augintinio netektį, o ne pradėti kurti grandiozinius pasaulio pertvarkymo planus.
Prie šios kategorijos norisi priskirti ir Ilonos Ežerinytės knygą paaugliams Dabar Marselis („Dominicus Lituanus“). Julius Pažanauskas autobusu važiuoja lankyti hospise esančio bočiaus. Autobuse tvyrantis kvapas („Nuo senio gretimoje sėdynėje trenkia rūkalais, pelėsiu ir dar velniai žino kuo“ (p. 8) sukelia vienos vasaros prisiminimus, kai, bandydamas išvengti stovyklos su itin nemėgstamu finansinio raštingumo mokytoju, pravarde Chirurgas, Julius surezgė planą – pabėgimą į geriausio draugo Aurio dėdės kolektyvinį sodą. Auris, būtina paminėti, serga disleksija, todėl ne taip užrašė sodo pavadinimą – čia ir prasideda nuotykis. Julius pravažiuoja reikiamą stotelę, slėpdamasis nuo lietaus yra priverstas nakvoti apleistame ir griūvančiame name. Desperatiškai ieškodamas informacijos apie Aurio dėdės sodą, vaikinas susipažįsta su Džiuzepe – dailininku, kuris, kaip paaiškėja, vadovauja plenerui. Netikėtai Julius prisijungia prie kitų dalyvių, yra pakrikštijamas Marseliu (su tuo susijusi netrumpa istorija apie prancūzišką muilą) ir supranta, kad vieną stovyklą iškeitė į kitą, o šioji jam padeda suvokti, ką iš tiesų gyvenime nori daryti: „Noriu išmokti kalbėti vaizdais“ (p. 100). Knygoje Dabar Marselis atskleidžiama, kaip vienas pasirinkimas gali iš esmės pakeisti gyvenimo kryptį ir suteikti prasmę būčiai.
Skaitant knygą kiek kliuvo Juliaus personažas: kaip paauglys jis atrodo… per senas (sunku įsivaizduoti, kad vienas vaikinas į kitą kreiptųsi „brol“ – p. 11). Netrūksta ir kalbėjimo klišėmis: „Meluosiu savo tėvams. Bet tai bus melas, kuris turi mane išgelbėti nuo to, ko nenoriu patirti. Nesu šventas“ (p. 23), „suaugėliškų“ padejavimų: „Ar negana, kad pats gyvenimas testuoja ir testuoja?“ (p. 31), keliančių klausimų tiek apie personažo amžiaus atitikimą, tiek apie adresatą. Neišvengiama ir stereotipų, pavyzdžiui, apie degradavusį kaimą: vienas iš plenero dalyvių pasakoja, jog vietinis jaunimas „[p]raeitą kartą (…) nuėjo į tualetą ir išgėrė visą rankų dezinfekcinį skystį“ (p. 52). Tikrai liūdna, kai kultūra ir išsilavinimas vėl siejamas su miesto gyvenimu, nors kaimuose realybė, nepaisant stipriai sumažėjusio gyventojų skaičiaus, gali būti ir itin šviesi.
Istorija, nostalgija ir nuotykiai
2022 m. realistinėje prozoje jaunimui sušmėžavo ne vienas istorinis įvykis: Justino Žilinsko ir Ūlos Šveikauskaitės grafinis romanas Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką („Aukso žuvys“), kaip jau sufleruoja pavadinimas, pasakoja apie XX a. pr. vykusią lietuvių migracijos į JAV bangą. Skaitytojas seka gimnazisto Jokūbo ir šlėktos Dombrovskio dukros Veronikos nelengvą kelionę per Atlantą ir išbandymus, kurie jų laukia atvykus į „svajonių šalį“.
Į dar senesnius laikus nukelia viena iš Vytauto Balsio knygos Gėlių slenkstis apysakų „Liepsnojantis kalavijas“, kurioje pasakojama apie kunigo Antano Mackevičiaus, vadovavusio 1863 m. sukilimui, istorija. Antroji apysaka – „Gėlių slenkstis“ – nukelia į įvykius po šimto metų, į 1972 m. Kauną, kur taip pat sklando maišto prieš sistemą dvasia.
Kad ir kaip man patiktų istoriniai romanai, tikras nostalgijos užtaisas pasirodė Eglės Ramoškaitės knyga Draugystė mainais („Nieko rimto“), kurioje kalbama ne apie tokią seną praeitį – apie 2001 metus, kai turėti „Nokia 3310“ buvo kone kiekvieno vaiko svajonė, kai vienas populiariausių žurnalų (bent jau tarp mergaičių ir merginų) buvo Panelė, o komercinės televizijos gerus filmus rodydavo taip vėlai, kad pabaigos būdavo be galo sunku sulaukti neužmigus.
Šarka (Šarūnė), Benis, Vilija, Lina ir Karolina yra kiemo draugai, daug laiko praleidžiantys kartu (kai nereikia rinkti kolorado vabalų, ravėti lysvių ar skinti uogų) ir prasimanantys visokių veiklų. Šarkos neapleidžia nuojauta, kad ji, būdama jauniausia, neprilygsta savo draugams. Linos ir Karolinos gimtadienis, į kurį Šarka ateina su vilniete pussesere Gabriele, virsta nesėkme ir Šarkai atsiranda proga patikrinti savo „teoriją“ apie draugystę. Jos didžiam nusivylimui, „[n]ė vienas jai nepaskambino, neužėjo, o kai ji sugrįš, nė vienas net nepaklaus, ką ji veikė visą tą laiką. Šarka jiems niekada nerūpėjo: ji tiesiog buvo. Arba nebuvo – koks skirtumas“ (p. 59). Bet mergaitė nenuliūsta: susidraugavusi su vaikų namuose gyvenančia Saida, Šarka ima kartu statyti plaustą. Netikėtai šis „projektas“ tampa veikla, vėl draugėn suvedančia senąją kiemo draugų šutvę.
Ramoškaitės knyga skirta jaunesniojo amžiaus paaugliams ir, mano galva, turėtų būti lydima sėkmės, nes juk 2000-ieji dabar madingi (net keista, kad į madą grįžta mano penktos klasės garderobas). Ne mažiau malonumo šią knygą skaitydami gali patirti ir tie, kuriems, kaip ir knygos herojei Šarkai, 2001-aisiais buvo 10–11 metų. Kaip žmogus, kuriam vaikystėje diena, kai baba gaudavo pensiją, siejosi su „Kinder Surprise“ iš gatvės viduryje esančios parduotuvėlės, negalėjau atsistebėti, kokios universalios gali būti tokios patirtys! Tad Draugystė mainais yra kaip kelionė japonų supergreitaisiais traukiniais (shinkansen) į pirmąjį gyvenimo dešimtmetį. Gal kils noras ir jums kartu pakeliauti.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 2 (106)
