Kai viskas savo vietoje (2022 m. verstinių knygų vaikams ir paaugliams apžvalga)

Apžvalgoje pateikiamas IBBY Lietuvos skyriaus teikiamoms Eugenijos Stravinskienės ir Adomo Druktenio premijoms nominuotų knygų trumpas pristatymas ir įvertinimas. Pagal nuostatus šioms premijoms knygas nominuoja leidyklos. Apžvalga neatspindi visų 2022 m. verstinių knygų derliaus ir metų tendencijų.

Iššūkis – verstinė poezija

Norisi pasidžiaugti, kad tapti geriausia 2022 m. verstine knyga vaikams leidyklos nominavo tris eiliuotas knygas. Kyla pagrįstas lūkestis, jog tai ženklas, kad į poezijos vertimus vaikams žvelgiama atsakingai ir kūrybiškai, o vertimai bus kokybiški. Ar jis pasitvirtino? Ir taip, ir ne.

Eugenijos Stravinskienės premija atiteko Leaʼos Golberg knygos Nuomojamas butas vertimui iš hebrajų kalbos, kurį atliko Nathanas Gitkindas ir Antanas A. Jonynas, o knygą parengė ir apipavidalino Sigutė Chlebinskaitė („Žalias kalnas“). Šios knygos atsiradimą galima pavadinti ryškiausiu metų įvykiu vaikų literatūroje, pradžiuginusiu ne tik žodžio, bet ir vaizdo bei istorijos mėgėjus. Iš užmaršties skrynelės ištrauktas Goldberg vardas leido atgaivinti istorinę atmintį, o daugumai ir pirmą kartą išgirsti apie Kaune užaugusią vieną mylimiausių Izraelio vaikų rašytojų, poetę ir dramaturgę, poliglotę ir eruditę, šiek tiek paslaptingą, be galo įdomią ir veiklią asmenybę. Nors Izraelyje šios knygos leidimai skaičiuojami dešimtimis, Lietuvoje ji pasirodė pirmą kartą. Tikėkimės, kad vienu leidimu nebus apsiribota, mat knyga yra interaktyvi, jos dizainas atkartoja XVIII–XIX a. leistų transformacinių knygelių principą, kelia asociacijų su skelbimais, kurių apačią reikia nuplėšti, kviečia liesti, lankstyti, kombinuoti skirtingus paveikslėlius, tad turi potencialo būti mažų pirštelių greitai nučiupinėta. Tokios meilės išraiškos šiai knygelei išties ir norisi palinkėti, o suaugusiems skaitytojams patarti pirkti iškart du egzempliorius, kurių vienas keliautų į kolekcinę asmeninės bibliotekos dalį. Knygos turinį sudaro vienas eilėraštis apie daugiabutyje gyvenančius kaimynus, ieškančius naujo nuomininko, o šio vertybinis pasirinkimas (taiką simbolizuojantis balandis nekreipia dėmesio į buto trūkumus, bet pasirenka gyventi nuomojame bute, nes čia labai draugiški ir linksmi kaimynai) alegoriškai perduoda taikos ir tolerancijos žinutę, jog svarbiausia priimti skirtumus ir neturėti išankstinių nuostatų. Džiugina ne tik vertybinis kūrinio aspektas, bet ir puikus vertimas iš hebrajų kalbos, ko Lietuvoje sulaukiame retokai. Nesumaišė kortų ir tai, kad vertimai turėjo būti du: Antanas A. Jonynas pažodinį vertimą iš hebrajų kalbos pavertė be galo sklandžiu poetiniu tekstu, kurį skaitant neužkliūva nė vienas garselis – viskas savo vietoje.

Kad viskas save vietoje, negalima pasakyti apie kitus poezijos vertimus. Juliaʼos Donaldson Grufo vaiko, pasaulinio vaikų poezijos perliuko, turėjusio pradžiuginti visus mažuosius ir didžiuosius Grufo gerbėjus, vertime iš anglų kalbos (vertė Vainius Bakas, „Alma littera“) ritmas kliuvinėja ir banguoja. Nors originalaus teksto pasirinktas rimavimo būdas – galūninis – yra banalokas, bet anglų kalba kūrinėlis skamba sklandžiai, o skaitant vertimą, ypač garsiai, net neprofesionali ausis išgirsta nelygumų ir tam tikrą stabtelėjimą, kurio neturėtų būti eilėraštyje vaikams, pavyzdžiui: „Snieguotąją naktį, kai tėtis į akį sau pūtė, / Nuobodulys ėmė varginti Grufo vaikutį. / Drąsą sukaupęs ir nusiteikęs karingai, / Jis patyliukais iš savojo urvo išslinko. / Nors siautė pūga ir vaiduokliškai ūbavo vėjas, / Grufo vaikelis į mišką ūksmingą išėjo“ (šioje knygoje puslapiai nenumeruojami).

Didelių lūkesčių kėlė Ulfo Starko ir Lindos Bondestam eiliuotos paveikslėlių knygos Žvėrys, kurių niekas nematė, tik mes vertimas (iš švedų kalbos vertė Elžbieta Kmitaitė, leidykla „700 eilučių“). Dviejų labai talentingų kūrėjų bendras darbas 2016 m. knygos autoriui ir dailininkei pelnė Švedijos leidėjų asociacijos Augusto premijos nominaciją, o 2017 m. knyga laimė jo Švedijos paveikslėlių knygos prizą ir Šiaurės Tarybos premiją už vaikų ir jaunimo literatūrą . Taip įvertintą knygą skaitydamas jauti didelį apgailestavimą, kad nemoki švedų kalbos ir negali pasimėgauti originalu, mat neapleidžia nuojauta, jog knyga yra jei ne poetinis šedevras, tai bent šedevriukas. Ulfo Starko išgalvoti žvėrys, gyvenantys vaizduotėje – įvairaus plauko keistuoliai, vienišiai, nelaimėliai, žavuoliai ir šiaip įdomios būtybės, kuriami pasitelkiant žodžių žaismą, naujadarus, laužant taisykles, žodžių tvarką, kaitaliojant ritmą ir rimą. Ar vertėjai pavyko perteikti visą šį lingvistinį žavesį? Nors reikėtų pagirti už kūrybiškus naujadarus ir jaučiamas pastangas perteikti autoriaus stilių, bet tenka pripažinti, kad pavyko ne viskas. Šį vertimą labai sunku įvertinti, nes nėra galimybės susipažinti su originaliu tekstu, bet profesionalios skaitytojos intuicija kužda, kad ne viskas čia vietoje, todėl galbūt, kaip Nuomojamo buto atveju, reikėjo pasitelkti poeto pagalbą.

Apibendrinant poezijos vertimus vaikams peršasi mintis, kad geras poezijos vertimas yra eiliuoto teksto perkūrimas ir pritaikymas kitos kalbos ir kultūros sistemai, o tam reikalingos ne tik kalbinės žinios, bet ir nemaža dozė talento.

Ar nedaug teksto trukdo atsiskleisti vertimo grožiui?

Toks klausimas kyla skaitant dvi nominuotas paveikslėlių knygas: Edwardo van de Vendelio ir Marije Tolman Lapiuką (iš nyderlandų kalbos vertė Rima Dirsytė) ir Giorgio Volpe ir Paolo Proietti Baubą (iš italų kalbos vertė Laura Vilkaitė, abi knygas išleido leidykla „Nieko rimto“). Lapiukas – įstabaus grožio paveikslėlių knyga, kiekvienas mažo lapiuko kelionės-sapno, atkartojančio jo neilgą, bet kupiną patyrimų gyvenimą, puslapis – didžiulis estetinis malonumas. Tai knyga, kuria norisi gėrėtis, kurią norisi turėti ir vis atsiversti. O vertimas tiesiog tam netrukdo. Tiksliau, tam netrukdo tekstas, mat jo šioje knygoje galėtų ir nebūti – užtenka vaizdinio pasakojimo. Tekstas ir vertimas, kuris yra visiškai sklandus ir puikiai perteikiantis poetinį pasakojimo stilių, atrodo, yra tik papildomas elementas šalia vaizdinio pasakojimo. Nors kūrinys neabejotinai vertas skaityti ir juo gėrėtis, bet į metų reikšmingiausių ir meniškiausių vertimų apdovanojimą jis nepretenduoja.

Visiškai sklandus ir be priekaištų yra ir Baubo vertimas, bet pats kūrinys niekuo neišsiskiria. Jame žaidžiama tradicinėmis priemonėmis: baubas, kuriuo mama vis gąsdina berniuką, pasirodo esantis ne baisus, o mielas, minkštas, spalvotas ir trokštantis draugystės. Tai tradicinė apvertimo aukštyn kojomis schema vaikų literatūroje. Žinoma, mažieji skaitytojai šių schemų dar nepastebi, todėl jiems ir jų tėvams knyga gali tapti jaukiu ir mielu kūriniu, ypač tinkamu vakariniams skaitymo ritualams.

Vertos dėti į knygų lentyną

Kitos trys vaikams skirtos verstinės knygos neturi kito bendro vardiklio, išskyrus kokybę, bet jas norisi sujungti į vieną grupę, nes tikrai yra vertos keliauti į skaitytojų lentynas ir ten apsigyventi. Triinu Laan knygą Skeleto Jono nutikimai iš estų kalbos vertė Viltarė Urbaitė („700 eilučių“), Marianne Laurin knygą (Ne)tikros atostogos iš norvegų kalbos vertė Auksė Beatričė Katarskytė („Debesų ganyklos“), Justynos Bednarek knygą Nepaprasti dešimties (keturių dešiniųjų ir šešių kairiųjų) kojinių nuotykiai iš lenkų kalbos vertė Irena Ramoškaitė (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

Ekstravagantiškasis skeletas Jonas traukia akį nuo pat viršelio ir nepaleidžia iki paskutinio puslapio – tai ir knygos dailininkės Marjos-Liisos Plats nuopelnas. Jonas ne tik pelno publikos simpatijas, priverčia krykštauti vaikus, pakutena širdį, o kai kuriems – ir ašarų liaukas. Tai švelnumo ir subtilaus humoro kupinos trumpos istorijos apie senelį ir senelę, priglaudusius mokykloje „karjerą“ pabaigusį eksponatą – skeletą ir besielgiančius su juo taip, tarsi jis būtų gyvas. Būtent iš senelių elgesio skaitytojams susidaro Jono ne daikto, objekto, bet asmenybės įvaizdis. Senelės ir senelio pasaulis kupinas ramybės, skaidrumo, prisilietimo prie anapusybės ir švelnaus liūdesio. Jame nėra technologijų, skubos, banalių juokų ar penkių kūlversčių per du puslapius – dalykų, kurie dažnai įkonstruojami, kad tenkintų paviršinius vaikų įgeidžius ir patrauktų dėmesį. Pagrįstai kyla nuojauta, kad ši knyga labiau patiks suaugusiems skaitytojams, tačiau tikiu, kad jie padės atrasti knygą jautresnių širdžių, ramesnių protų vaikams. Knygos vertimas puikus – sklandus, kūrybiškas, rasta racionalių atitikmenų tarminiams intarpams. Skaitydamas pajunti, kad verčiant visa širdimi buvo draugaujama su Jonu.

(Ne)tikros atostogos – visiškai kitokio pobūdžio knyga. Tai realistinė, socialinių problemų kupina istorija, atkeliavusi iš Norvegijos. Skaitant šiuolaikinę skandinavų vaikų literatūrą dažnai tenka susimąstyti, kiek ji artima ir suprantama lietuvių skaitytojui vaikui, bet ši, neabejoju, papirks net tuos skaitytojus, kuriems toks gyvenimas ir socialinė aplinka tolimi. Knygoje pasakojama apie socialiniame būste gyvenančius du vaikus. Klasės draugai išvažiuoja atostogauti į egzotiškas šalis, o jie savo „šiltus kraštus“ susikuria apleistame bute. Negana to, virtualiame klasės draugų pokalbių kambaryje jiedu apsimeta, kad tie kraštai yra tikri, bet melas išlenda į paviršių. Tikra draugystė, apsimetinėjimas, vaikų ir tėvų santykiai – kitos šio kūrinio temos, savo universalumu ir nebanaliais sprendimais, tikiu, patrauksiančios nemažą būrį skaitytojų. Tai pirmas jaunos vertėjos Auksės Beatričės Katarskytės darbas. Nors įžvalgi komisijos akis ir pastebėjo keletą vertimo trūkumų, bet visuma yra puiki, norisi tik pasveikinti vertėją ir palinkėti sklandžių tolesnių vertimų.

Justynos Bednarek Nepaprasti dešimties (keturių dešiniųjų ir šešių kairiųjų) kojinių nuotykiai – šmaikšti ir be galo linksma knyga, nors pasakojama tipiška buitinė dingusių kojinių situacija. Šįsyk kojinės iškeliauja į platųjį pasaulį ir pakeičia savo gyvenimus – tampa politikėmis, serialo žvaigždėmis, sutinka karalius, imasi globoti peliukų šeimyną, išplaukia į kelionę laivu ir pan. Žavi šmaikštus autorės stilius, puikiai perteiktas vertėjos. Galima numanyti, kad kai kurios istorijos daugiau šypsenos kels suaugusiems skaitytojams, o ne vaikams, bet, matyt, toks jau panašaus pobūdžio knygų likimas.

Kaip be magiškosios fantastikos?

Vienintelė šio žanro atstovė yra Catherine Doyle ir jos knyga Prarasto potvynio kariai, kurią iš anglų kalbos vertė Toma Gudelytė („700 eilučių“). Tai pernai pasirodžiusio Audrų sergėtojo tęsinys. Pagal visas žanro taisykles, kanonus ir klišes sukurtame kūrinyje (vargu ar kitaip ir beįmanoma magiškosios fantastikos fronte) intriguoja aplinka, į kurią patenka visi magiški dalykai: vandenyno apsupta Airijos sala, joje gyvenantis keistuolis audrų sergėtojas, atsakingas už salos magiją ir saugantis žvakes, kuriose užfi ksuoti salos orai ir tuo metu nutikę įvykiai. Paties audrų saugotojo magija blėsta, todėl jo vaikaitis Fionas yra priverstas gelbėti salą nuo prabudusio blogio ir stoti į žūtbūtinę kovą su tūkstantine sielagrobių armija. Tai užduotis, kuriai Fionas nėra pasirengęs ir kuri, matyt, vienam neįveikiama. Fionas turi pabudinti savo magiją, suprasti, kaip ji veikia, išmokti ją valdyti – t. y. susitarti su savimi. Be to, jis dar yra atsakingas už salos ir jos gyventojų gerovę ir saugumą. Prarasto potvynio kariai baigiasi mūšiu, kurį laimėti padeda meilė, draugystė ir pasiaukojimas, tačiau mūšis pareikalauja aukų: miršta Fiono senelis, pabunda piktoji ragana Morgana, todėl ateityje Fionui ir jo draugams teks įveikti naujus iššūkius. Knyga tikrai įtraukia, ją labai lengva skaityti, ji žadina smalsumą, verčia laukti tęsinio. O vertimas tam netrukdo.

Atsinaujinusi klasika

Istoriškai reikšmingiausiu 2022 m. vertimu galima pavadinti naują Louisos May Alcott Mažųjų moterų vertimą (vertė Vilija Vitkūnienė, „Nieko rimto“). Pasirodo, kad iki šiol Lietuvoje buvo išleistas tik sutrumpintas šios knygos variantas, naujasis tekstas bus nemenkas – 600 puslapių. Vilija Vitkūnienė jau yra išvertusi Jameso Matthew Barrieʼo Piterį Peną ir Vendę, Lewiso Carrollio Alisą Stebuklų šalyje ir Alisą Veidrodžio karalystėje, Charleso Dickenso Kalėdų giesmę, Frances Hodgson Burnet Paslaptingą sodą, Anne Sewell Juodąjį Gražuolį, Lucy Maud Montgomery Anę iš Žaliastogių. Šios knygos sudaro didelę vaikų literatūros klasikos vertimų dalį, o kadangi dažniausiai tai yra antrieji vertimai, atsiranda labai sveika dirva ir pagrindas lyginti ir mokytis. Mažųjų moterų vertimas, kaip ir kiti Vitkūnienės vertimai, yra aukščiausios prabos, daugiau nieko ir nesinori pridurti. O kūrinio skaitymas šviežiomis akimis privertė užduoti sau nemažai klausimų apie jo aktualumą ir paskaitomumą, nes net suaugusiam žmogui, įpratusiam kiekvieną dieną skaityti knygas, jis pasirodė sunkiai įveikiamas ir labai jau nuobodus, nebent tyrinėtum XIX a. gyvenimą JAV pilietinio karo metais. Tai visiškai subjektyvi šios apžvalgos autorės nuomonė, tiesa, sutampanti su bendru komisijos verdiktu. Teko skaityti ir kardinaliai skirtingų skaitytojų atsiliepimų apie šią knygą – kaip geriausią kada nors skaitytą klasikos knygą, ir dėl to tik džiugu. Naujas leidimas išties gražus ir papuoš vaikų literatūros klasikos lentyną.

Klasikine galima vadinti ir žydų tematiką vyresniesiems paaugliams skirtoje literatūroje. Tokių kūrinių išties netrūksta, tarp jų yra ir ryškiai sužibėjusių, ir ne tokių įsimintinų, ir, kai jau atrodo, kad nieko naujo šia tema nebegalima pasakyti, ima ir atsiranda naujienų. Tiesa, viena jų išties ryškiai sužibėjo, o kita kažin ar įsimins ilgam.

Sharon Cameron knygos Šviesa tamsoje vertimas iš anglų kalbos (vertė Gabrielė Virbickienė) nepaliko abejingo nė vieno komisijos nario ir pelnė Adomo Druktenio premiją už meniškiausią ir reikšmingiausią vertimą paaugliams. Be galo jautriai papsakota žydų gelbėjimo Antrojo pasaulinio karo metais istorija ir šiek tiek pakeista perspektyva – ne aukos, o gelbėtojos. Tikra istorija pagrįstas pasakojimas apie lenkaitę Stefaniją Podgurską, kartu su savo mažamete sese slėpusią, maitinusią ir išgelbėjusią nuo mirties trylika žydų, parašytas lakonišku, bet emociškai labai paveikiu stiliumi, negali palikti abejingų žmogiškumui ir drąsai, kuriais alsuoja kiekvienas puslapis. Autorė rėmėsi Stefanijos Podgurskos dienoraščiais, lankė jos artimuosius ir vietas, kuriose vyko veiksmas, tad nors tai fikcinis kūrinys, bet alsuoja tikrumu ir autentiškumu. Jį būtina perskaityti kiekvienai bręstančiai asmenybei. Knygos efektą galima pastiprinti pažiūrėjus interviu su Helena Podgurska (mažąja sesute)¹ , dar gyva ir spinduliuojančia šviesą kaip ir knygoje, išklausyti Stefanijos kalbos, po kurios jai ranką spaudė Billas Clintonas². Apie vertimo kokybę byloja Adomo Druktenio premija, tad nėra ko daugžodžiauti, belieka tik paraginti keliauti į bibliotekas ir knygynus.

Tiek daug gerų žodžių negalima pasakyti apie kitą knygą žydų gelbėjimo tema – Dee White Berniukas su žvaigžde kojinėje, kurią iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis („Alma littera“). Turėjusi potencialo tapti išties išskirtine, nes pasirinkta tikrai labai įdomi situacija – žydų berniukas slepiamas mečetėje, turi apsimesti musulmonų berniuku, priimti kitokį gyvenimo būdą ir sykiu išlaikyti žydiškumą ir likti ištikimas savo tautos tradicijoms. Knyga nebus priskirta prie ryškiausių šios tematikos pavyzdžių dėl dirbtinumo, labai jaučiamo teksto konstravimo principo ir klišių. Regis, autorė taip norėjo perteikti žydų pasaulėžiūrą, kad gerokai persistengė, o vertėjui norisi palinkėti labiau pasistengti: vertimas leksiniu ir sintaksiniu lygmeniu kelia nemažai klausimų.

Kitas žanras, be kurio nebeapsieina paauglių proza, yra distopijos: Davido Moiteto Projektas „Naujoji Žemė“ (iš prancūzų kalbos vertė Erika Sabaliauskaitė) ir Marloes Morshuis 8-oji diena. Kvota (iš nyderlandų kalbos vertė Birutė Avižinienė, abi knygas išleido „Debesų ganyklos“). Žanras populiarus ir reikalingas, knygose vaizduojamas ateities pasaulis, paveiktas technologijų, klimato kaitos, katastrofų, kilusių dėl žmonių atsainaus požiūrio į savo gyvenamąją aplinką, taigi skaitytojas verčiamas susimąstyti apie savo buvimą šioje planetoje ir daromą poveikį jai. Ypač populiari pastarojo meto distopijų tendencija – gyvenimo po ekologinių katastrofų vaizdavimas. Kaip vykusius šios krypties pavyzdžius galima paminėti Patriciaʼos Forde knygą Žodžių sąrašas (vertė Viktorija Uzėlaitė, „Debesų ganyklos“, 2019), Andri Snæro Magnasono knygą Laiko skrynia (vertė Vaida Jankūnaitė, „Debesų ganyklos“, 2021), bet to negalima pasakyti apie 2022 m. nominantes, išnaudojančias populiarią temą, tik darančias tai banaliai.

Davido Moiteto knygos Projektas „Naujoji Žemė“ priešlapyje išspausdintas gausus apdovanojimų ir nominacijų sąrašas formuoja skaitytojo su šia knyga siejamus lūkesčius, kurie taip ir lieka nepatenkinti arba gali būti patenkinti tik tada, jei skaitytojas mėgsta banalias meilės istorijas. Patarimas skaitytojams būtų toks: nepasiduokite rinkodaros triukams ir neapsigaukite, pamatę žodį apdovanojimas, nesižavėkite knygos išrinkimu mėgstamiausia, skaitomiausia ar geriausia knyga, kai tokias knygas renka mokiniai, knygynai ar mugės. Tai rodo knygos populiarumą, bet tikrai neparodo tikrosios jos meninės vertės. Knygoje pasakojama dviejų jaunuolių – skurdžių kvartale gyvenančios Izidės ir turčiaus Oriono, kurio tėvui priklauso kosminio transporto pramonė, – meilės istorija, įveikianti visas kliūtis, priverčianti sukilti prieš savo šeimą ir pasibaigianti laimingai: Izidės šeima gauna „laimingą“ loterijos bilietą – skrydį į neegzistuojančią planetą, į kurią skraidinamus žmones erdvėlaivyje robotai sunaikina. Tėvo niekšybes atskleidęs Orionas sugeba užvaldyti erdvėlaivį, laiku jį sustabdyti ir išgelbėti mylimos merginos šeimą. Vieninteliai kūrinio privalumai – skaityti knygą galima labai lengvai ir greitai, ji yra labai kinematografiška: skaitant prieš akis iškyla apsemti dangoraižiai, juose slapta įkurti daržai, plūduriuojantys lūšnynai, po kupolais sukurtas idiliškas pasaulis, skirtas tik išrinktiesiems, ir pan.

Knyga 8-oji diena. Kvota gali patikti sąmokslo teorijų gerbėjams. Joje pasakojama apie perpildytą Žemę, kurioje įvesta kvota: dalis gyventojų tampa liekiais, t. y. turi išgyventi sunaudodami mažai išteklių – skurdžiai rengtis ir valgyti, dirbti juodus darbus, niekur nekeliauti, nesinaudoti technologijomis ir pan., o kitai žmonijos daliai tai daryti galima. Egzistuoja ir slapta organizacija, kurios tikslas – sumažinti žmonių skaičių planetoje. Šias užmačias atskleidę paaugliai Akselis ir Tomis ir patys išsigelbėja, ir keliauja ieškoti dingusių tėvų, gelbėti žmonijos. Knygoje niekas neįtikina – nei sąmokslo teorijos, nei paauglių charakteriai, nei siužetas, o kai kurios scenos, pavyzdžiui, kai paaugliai maukia bažnyčios vyną, yra tiesiog prastos. Gaila, kad į tokį kūrinį savo energiją investavo puiki vertėja Birutė Avižinienė, pernai pelniusi Adomo Druktenio premiją.

Apžvalgos pabaigoje – knyga simboliniu pavadinimu Pusiaukelėje į dangų, kurį būtų galima pasirinkti ir šios apžvalgos apibendrinimo šūkiu. Knygos autorė – lietuvių skaitytojams jau gerai žinoma ir pamėgta Kimberly Brubaker Bradley (Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą, 2017; Karas, kurį galiausiai laimėjau, 2018, „Nieko rimto“) – šįsyk pasakoja visai kitokią istoriją, ją perkelia į Apalačų kalnus, šalia kurių, beje, ir pati gyvena. Įveikti visą Kalnų kelią, tūkstančius kilometrų nuo Džordžijos iki Meino, susiruošė dvylikametė iš namų pabėgusi Dina. Kelyje susipažino jos tėvai, kurie dabar skiriasi, mergaitei ir neseniai mirusiam jos broliui duoti viršukalnių vardai – Kelio pradžios ir pabaigos. Dina pasiryžusi įveikti visą Kelią dėl savo brolio ir savęs. Žinoma, būtų naivu tikėtis, kad taip ir bus, kad jos neieškos tėvai. Mama ją pasiveja, todėl kelionė tampa Dinos ir mamos kelione. Šioje kelionėje skaidrėja veikėjų mintys, nyksta skauduliai, kartu įveikiami iššūkiai ir siekiama kompromisų. Kūrinys puikus tuo, kad jame nėra banalių sprendimų ir laimingos pabaigos: pirmąją romantišką meilę išgyvenusi Dina priversta išgyventi ir pirmąjį nusivylimą, o kelionė baigiasi tik įpusėjusi, mat realybė priverčia mamą ir dukrą grįžti į kasdienį gyvenimą. Didžiausias kelionės pasiekimas – Dinos supratimas, kad gyvenimas nėra tik juodas ar baltas, o keliauti į dangų galima ir etapais. Tai viena stipriausių metų knygų (taip pat ir vertimo prasme), neabejotinai verta jaunųjų skaitytojų dėmesio.

Baigiant apžvalgą norisi pasidžiaugti kalbų, iš kurių verstos knygos, įvairove: hebrajų, lenkų, nyderlandų, norvegų, estų, švedų, italų, prancūzų, anglų. Nors pastarosios kalbos tikriausiai niekas niekada nenukonkuruos (ypač paauglių literatūroje), tačiau be galo smagu, kad šiais metais vertimų puokštę sudaro tiek skirtingų žiedų.

________________________________

¹ Rozmowa z Heleną Podgórską, bohaterką książki Sharon Cameron „Światło ukryte w mroku“ (su angliškais subtitrais), interneto prieiga: https://www.youtube.com/ watch?v=a3BwbjhdAQs&t=2s (žiūrėta 2023-05-10).

² Stefania Podgorska Burzminski and Josef Burzminski Speak at USHMM 1993 (anglų kalba), interneto prieiga: https://www. youtube.com/watch?v=_uqIsfR1CRw (žiūrėta 2023-05-10).

Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 2 (106)