Nuo Anykščių iki Amerikos (2022 m. lietuvių autorių vaikų ir paauglių knygų iliustracijos)

2022 m. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos elektroniniame leidinyje Informacija apie Lietuvoje išleistus leidinius, gautus Nacionalinėje bibliotekoje vaikams ir paaugliams skirtų knygų sąraše – aštuoniasdešimt trys knygos. Dvidešimt penkios iš jų – paveikslėlių knygos. Iliustracijų aptarimą kaip tik ir pradėsiu nuo šių knygų, turinčių plačiausią adresatų ratą. Paveikslėlių knygas neretai skaito ne tik patys vaikai, bet ir dar nemokantiems ar tik pradedantiems skaityti vaikams padedantys suaugusieji, kuriems ir skirta ši apžvalga. Suaugusysis, padedantis mažamečiui pažinti pasaulį, į kurį mažylį panardina knyga, neišvengiamai tampa vaiko ir knygos meninio dialogo dalyviu. Todėl paveikslėlių knygos turėtų būti atradimas ir vaikams, ir tėvams, o vaiko kelionė į magišką pasaulį, keliaujant drauge su artimiausiais žmonėmis, formuoja patikimus ryšius tarp visų kelionės dalyvių. Vaikas visada jautriai išgyvena pasakojamas ir regimas istorijas, dažnai siejamas su blogio nugalėjimu, nerimo įveikimu. Kada šalia yra suaugęs žmogus, kurio tekstu ir vaizdu inspiruotos emocijos ne mažiau tikros nei vaiko, blogio įveika ir emocinis įtampos atoslūgis virsta knygos skaitytojų asmenine patirtimi, sutvirtinančia vaiko ir suaugusiojo ryšius.

Šiais metais gražiausios knygos nominacija IBBY paveikslėlių knygos rinkimų komisijos sprendimu atiteko Evelinos Daciūtės parašytai ir Aušros Kiudulaitės iliustruotai knygai Pasakojimas apie katiną ir tulpę (leidykla „Alma littera“). Nepaisant to, kad Pasakojimas apie katiną ir tulpę įvertintas kaip gražiausia knyga, nominacija skirta ir rašytojai, ir dailininkei. Juk bene svarbiausia paveikslėlių knygos vertybė yra teksto ir vaizdo dermė, meninė šių sudedamųjų knygos dalių vienovė. Pasak vaikų literatūros specialistės Eglės Baliutavičiūtės, nei vaiko, nei suaugusiojo Pasakojimas apie katiną ir tulpę nenuvils. Šios knygos istorija, pabudinanti iš gyvenimo nykulio draugystę, meilę ir mirtį, įstrigs į širdį ir mažam, ir dideliam skaitytojui. Galima neabejoti, kad perskaičiusiems knygą skaitytojams įsimins ir Aušros Kiudulaitės piešiniai, nekartojantys teksto, sukuriantys irealią, emocijų bangavimo kupiną atmosferą, gaubiančią graudžią katino ir tulpės meilę. Katino ir tulpės pokalbį apie žemiško laiko baigtinumą Kiudulaitė atskleidė laikinas vaikų būkles fiksuojančiomis portretinėmis jų nuotraukomis ir istoriniais dailės kūriniais, į kuriuos subtiliai įterpė tulpės motyvą. Žiedlapiai dengia Monos Lizos skruostus, graikų raudonfigūrės keramikos fragmente dailininkės valia nežinia iš kur atsiranda tulpės laistymas. Vaikui šis vaizdas yra tiesiog gražiai sukomponuotų vaizdų derinys ir galbūt pirmoji pažintis su dailės klasika, o suaugusiajam katino letenose atsidūręs nuotraukų atvartas yra ir labai prasminga draugystės, meilės, baigtinumo, amžinatvės metafora. Pagrindinis veikėjas katinas Oskaras Murkus Rumtumtugeris Kiudulaitės piešiniuose yra dvejopas. Tose knygos vietose, kuriose dominuoja jo stipriosios pusės, katinas įgyja antropomorfinį ūgtelėjusio gatvės vaikėzo pavidalą. O tada, kai jis yra bejėgis (nemėgstamos žiemos šaltis ir akimirka, kai yra pasiryžęs už tulpės gyvenimo pratęsimą atiduoti brangiausius savo daiktus), Oskaras Murkus vaizduojamas kaip paprastas katinas. Subtilūs, neiliustratyvūs ir anaiptol nepatetiški virsmai lydi ir tulpę, apie kurią dailininkė kalba tai tulpės pumpurą primenančia plokščia, dekoratyvia forma, tai kone realistišku rausvu jos žiedu ar paskutiniame tulpės pokalbyje su katinu maksimalų ryškio intensyvumą pasiekusiu raudoniu, kurio jausminį poveikį sustiprina juodas fonas. Šioji tulpės atvaizdų, kuriuos galima laikyti savotiškais jos portretais, įvairovė byloja apie tulpės išgyvenimų pilnatvę. Dailininkė nemodeliuoja vaizduojamų objektų apimčių, visi jie – namai, mašinos, medžiai, gėlės – yra plokšti ir egzistuoja sąlyginėje aplinkoje. Komponuojami pirmame paveikslų plane, jie yra gerai matomi ir lengvai įsimenami. Piešinių kompozicijas sudarančius elementus Aušra sustiprina naudodama šiltos ir šaltos, šviesios ir tamsios spalvų priešpriešas, formuojančias dinaminį vaizdą, kurį atliepia netikėti figūrų rakursai, nereali daiktų dydžių kaita, knygos maketo, kurį sukūrė Jurga Želvytė, kompoziciniai principai. Remdamasi tik realiomis užuominomis, Aušra sukūrė nuotaikingą, stilistiškai vientisą ir asociacijų kupiną vaizdų pasaulį, kuriame atgyja tiek mažo, tiek ir suaugusio skaitytojo vaizduotė.

Paveikslėlių knygoms būdingi įsimenantys personažai. Evelinos Daciūtės ir Agnės Nananai knygoje Ševeliūra (leidykla „Alma littera“) nepamirštami yra Alisos Šliompkin ir šuns pudelio Barbariso paveikslai. Abu šie knygos veikėjai, kaip dažnai gyvenime esti su šunimis ir jų šeimininkais, dėl visiškai nepaaiškinamų priežasčių yra panašūs. Dailininkės sukurti Alisa ir Barbarisas yra ilganosiai, mažaakiai, panašaus kūno sudėjimo, abu apdovanoti galingomis juodų garbanotų plaukų ševeliūromis. Veikėjų panašumas nėra vien tik dailininkės meninė išmonė. Svarbiausioji knygos siužeto dalis paremta empatija: Alisa savo pavyzdžiu padrąsina žirklių caksėjimo išsigandusį pudelį apsikirpti. Nepaisant to, kad Agnės Nananai iliustracijos, palyginus jas su Aušros Kiudulaitės vaizdais, yra gerokai artimesnės vaiko pažįstamai kasdienei aplinkai, jų asociatyvumo laukas ypatingas. Agnės piešinių objektai – sienos, ant jų kabantys portretai, langai, gėlynai, baldų tekstūra – sukurti paliekant juose plonutes ritmiškai ant vaizduojamo daikto sugulusias pieštuko linijas. Vienur trumputes, tiesias, kitur ilgas ir lanksčias. Ir nors iliustracijose vaizduojami daiktai tiesiogiai nesusiję su plaukais, šie vos matomi, bet visur pasikartojantys štrichai ir linijos noromis nenoromis virsta plaukais. Taip tekstas nejučia išsilieja į vaizdą, kuris, nelyginant abiejų knygos veikėjų garbanos, subtiliai nuvilnija per visus knygos puslapius.

Kotrynos Zylės knygoje Geriausia diena, kurią iliustravo Inga Dagilė (leidykla „Aukso žuvys“), vaizdų ir teksto asociacijos yra ne mažiau išradingos nei Agnės paveiksluose. Knygoje, IBBY paveikslėlių komisijos sprendimu pretendavusiai į gražiausios paveikslėlių knygos apdovanojimą, pasakojama apie dviejų skirtinguose namo aukštuose gyvenančių vaikų Elzės ir Tito sumanymą, galintį pataisyti netikėtai išaušusią prastą dieną – tereikia į Elzės kolekcionuojamas degtukų dėžutes įdėti gerų dienų prisiminimų fragmentėlius. Apie daugiaaukštį namą, kuriame gyvena vaikai, tekste nepasakojama. Kasdienėje kalboje daugiaaukščiai ir daugiabučiai namai neretai vadinami degtukų dėžutėmis. Tad visą atvartą užimantis monolitas, sudarytas iš rusvai pilkšvų iliustracijose pasikartojančių kvadratėlių, kurių fonuose – smagūs įvairia veikla užsiimančių žmonių, gyvūnų, augalų siluetai, yra raiški vaizdinė daugiabučio aliuzija. Drauge tai yra daugybė atvirų degtukų dėžučių, kuriose vyksta gyvenimas, kupinas atsiminimų, galinčių praskaidrinti blogokos dienos nuotaiką. Knygos teksto ir vaizdo vienybę papildo glaudūs teksto ir vaizdo dydžių santykiai, dėmesį prikausto ne tik gausybė gerai matomų, aiškių formų detalių, žaismingai pasklidusių po iliustracijų plotus, bet ir pasakiškos daiktų jungtys. Elzė visu kūnu užsikniaubusi ant didžiulio, apvalaus raudono pomidoro, primenančio planetą, į kurią Titas, save vadinantis raketų konstruotoju, mielai nuskristų.

Estetinę aptartų knygų vertę lemia rašytojo ir dailininko bendraautorystė, apimanti gebėjimą vienam kitą suprasti, disponuoti panašiomis meninėmis pažiūromis. Aušros Kiudulaitės ir Evelinos Daciūtės kūrybinis bendradarbiavimas skaitytojams yra žinomas nuo jų kone bestseleriu tapusios knygos Laimė yra lapė (leidykla „Tikra knyga“, 2016) laikų. Evelinos Daciūtės ir Agnės Nananai kūrybinė draugystė susiklostė joms kuriant Paslapčiausią paslaptį (leidykla „Alma littera“, 2020), o rašytoja Kotryna Zylė pati yra grafinio dizaino specialistė, todėl, nors ir keista, kad savo parašytosios Geriausios dienos ji neiliustravo, kūrėjos sprendimas, renkantis knygos dailininką, turėjo profesiškai motyvuotą pagrindą.

Knygos, kurias rašytojas dar ir iliustruoja, dažnai pasižymi itin organiška vaizdo ir teksto derme. Nors stilistiškai su aptartais piešiniais Rasos Jančiauskaitės iliustruota ir jos parašyta knyga Namai (leidykla „Žalias kalnas“) neturi nieko bendro, tačiau kūrėjos orientacija į vaiko fantaziją, kvietimą iš dekoratyvių geometrizuotų labai menkai realybę teprimenančių formų įsivaizduoti ne tik namus, bet ir veikėjų jausmus yra itin įtaigi. Stambių ir beveik abstrakčių formų Jančiauskaitės kompozicijos priartėja prie abstrakčių paveikslų. Mažiau dailę išmanančiam suaugusiam skaitytojui gali kilti mintis, jog vaikas nepajėgus suprasti tokios vaizdinės raiškos. Tačiau toks įsitikinimas abejotinas: abstraktus paveikslas, kurį, apibūdindami žanrą, įvardijame kaip nieko nevaizduojantį, iš tikrųjų vaizduoja ne realybę, bet dvasinę kūrėjo būklę, kurią skaitančiam vaikui suvokti nėra sunku. Iliustracijose vyraujantys krypčių, spalvų gretinimo netikėtumai, į kompoziciją susiejantys tekstą ir dekoratyvius koloristiškai išraiškingus elementus, Jančiauskaitės kūrinį paverčia drąsia ir įsimenančia knyga. Nenuostabu, kad 2021 m. Namai pelnė Bolonijos vaikų knygų mugės iliustratorių parodos diplomą, o šiais metais dailininkės darbas įvertintas Kultūros ministerijos Knygos meno konkurso diplomu.

Toks pat diplomas įteiktas Rūtai Ivaškevičiūtei ir Redai Tomingas už Daivos Čepauskaitės knygos Kaip Grikis berniuką augino (leidykla „Žalias kalnas“) maketo ir iliustracijų meninę kokybę. Šuo Grikis, dailininkės sumanymu įgijęs žmogiškų bruožų, piešiniuose atsiskleidžia kaip itin rūpestingas ir jaukus personažas. Šilumą spinduliuoja prislopintų švelnių tonų koloritas, didelių figūrų ir smulkiai nupieštų skruzdėlyčių, taškiukų, langučių gretinimas. Šie dydžių kontrastai dailininkės piešiniams suteikia gyvybingumo, drauge tai yra ir vaiko dėmesio sutelkimo, išlaikymo priemonė. Panašu, kad akiniuotasis Grikis šiemet yra vienas iš ryškiausių, nors nelengvai sukuriamų, bet smarkiai paveikslėlių knygos vertę didinančių personažų.

Gražiausios paveikslėlių knygos komisijos nuomone, debiutanto premijos verta teksto ir iliustracijų kūrėjo Audriaus Dargužio knyga Varnų pabėgimas iš Anykščių (leidykla „Nieko rimto“), kurią galima laikyti dovana Lietuvos skaitytojams, nes knygos, pasitelkus net ir pačias išmaniausias vertėjų pajėgas, nebūtų galima išversti į jokią kitą kalbą. Mat varnos joje – ne tik paukščiai, bet ir varnelės ant visų paukščių pavadinimų, kuriuose yra raidės Č, Š ir Ž. Neištvėrusios paukščių pajuokų ir išskridusios į Žaliąjį Kyšulį, varnos iš jų pasišaipiusius paukščius gerokai nuliūdino. Lakštutė tapo kaip zuikelis po mišką lakstančia lakstute, o riešutinė, netekusi varnelės, tapo riesutine, nebepajėgiančia įveikti riešutų. Pagrįsti galima ir didelio balto lapo plotų, kuriuose išdėstyti piešiniai ir tekstas, pasirinkimą: juk paukščiams reikia erdvės! Kita vertus, lapų baltume gerai išryškėja teksto raidžių ir paukščių kontūrų storio ir intensyvumo tapatumas, vaizdiškai suliejantis tekstą su tvirta ranka kontūriškai nupieštais sparnuočiais. Nepaisant to, kad piešiniuose beveik nėra spalvos, paukščių judesiai, atskirų detalių išryškinimas knygos veikėjus daro šmaikščius ir linksmus, visiškai atitinkančius teksto turinį, patraukiantį tiek suaugusius skaitytojus, tiek ir prie rašto ypatumų pratinamus vaikus.

Paveikslėlių knygų skaitytojus pernykščių knygų gausoje džiugino ne tik meniškai vertingos naujienos. Naujais nuotykiais su jais dalijosi mažųjų pamėgtas Dalios Karpavičiūtės Pūkis Vytauto V. Landsbergio knygoje Pūkis ir Juokutis (leidykla „Dominicus Lituanus“), kokį vaikai pirmąsyk išvydo dar 2013 metais. Daug sykių aptartas ir įvertintas, nesikeičiantis kaip ir pavogto laiko ieškanti ir į magišką kelionę išsiruošusi Linos Žutautės Kakė Makė (Kakė Makė ir pavogtas laikas, Kakė Makė ir magiška kelionė, leidykla „Alma littera“), pasaulį išvydusi dar anksčiau už Pūkį – 2010 metais. Su šia išdykusia mergyte iš naujo susipažįsta vis kita vaikų karta, bet nei Kakė Makė, nei spalvingi jos aplinkos paveikslai nepraranda vertės. Suprasdama, kad neturiu jokios teisės patarinėti autorei, norėčiau tik užduoti retorinį klausimą: ar neišloštų visi – autorė ir augantys vaikai, jei drauge augtų ir jų pamilta veikėja?

Tai, kas yra gerai pažįstama, nebūtinai turi kelti minčių apie pokytį. Kęstučio Kasparavičiaus – daugybės tarptautinių nominacijų laureato, rašytojo, kurio knygos nesyk buvo apdovanotos ir Lietuvoje – kūrinys Žvaigždžių paukštis (leidykla „Nieko rimto“) yra poetiškas pasakojimas apie netikėtai mieste atsiradusį nuostabiais raštais išrašytą kiaušinį. Iš to kiaušinio, katino Dūmo padedamas, galiausiai išsirita nematytas paukštis. Iliustracijos, kurioms, kaip ir kitiems Kasparavičiaus knygose esantiems piešiniams, būdingas realistinis, aiškaus silueto piešinys ir skaidrus akvarelinis spalvynas, prikausto žvilgsnį. Kasparavičiaus paveikslai verčia nuolatos stebėtis šio autoriaus gebėjimu sukurti nesikartojančius stebuklingus pasaulius, kurie, neturėdami jokios didaktikos pėdsakų, jaukia ir pasakiška vaizdinių estetika neabejotinai ugdo jaunųjų skaitytojų skonį ir kūrybingumą, suteikia vaikams galimybę pažįstamus jų aplinkoje esančius daiktus, situacijas ir reiškinius pamatyti naujai. Tiesa, to poetinio erdvumo ir netikėto naujumo ne visur ir ne visada reikia. Tai, pavyzdžiui, pasakytina apie Selemono Paltanavičiaus paveikslėlių knygą Kiekvienam savas kąsnis (leidykla „Tyto alba“), kurią iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė. Nepaisant to, kad tekstas priskirtinas pasakos žanrui, pasaka turi labai aiškų šviečiamąjį pradą, todėl tikroviški, be jokių stilistinių deformacijų kruopščiai dailininkės nupiešti žvėreliai knygos puslapiuose atrodo kaip čia buvę – mieli ir jaukūs. Panašiai galima apibūdinti ir Viltės Žumbakytės-Haisch piešinius Sigito Gedos eilėraščių rinktinei Laiškų namelis (leidykla „Alma littera“). Šilti, jaukūs dailininkės paveikslai maloniai glunda prie akies, nors jokių ypatingų netikėtumų juose nėra.

Domicelės Tarabildienės premiją šiemet pelnė Ūlos Šveikauskaitės iliustracijos Justino Žilinsko romanui Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką (leidykla „Aukso žuvys“). Romanas skirtas vyresniesiems paaugliams. Jame pasakojama apie dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ilgai kelionei per Atlantą pasiryžusių Veronikos ir Jokūbo meilės, draugystės, pavydo, vilčių ir nusivylimų istorija. Įprasta manyti, jog į suaugėlio kelią sukančiam paaugliui iliustracijų beveik nebereikia arba, jei jos yra, pageidautina, kad paveikslai bylotų tik užuominomis, nebūtų naratyvūs ir jų nebūtų daug. Toks požiūris aiškinamas paaugliško amžiaus savitumais, tuo, kad paaugliui paveikslėlių, pasakojimo vaizdais nebereikia. Tačiau paauglys vis dėlto nėra suaugęs skaitytojas, galintis išsiversti visiškai be paveikslėlių. Šiokios tokios vaizdinės nuorodos pageidautinos. Šveikauskaitės iliustruotoje knygoje, kurią sudaro trys šimtai septyniasdešimt penki puslapiai, tik vienuolikoje atvartų nėra iliustracijų. Negana to – iliustracijos siejamos su nuolat jas papildančiais komiksais. Vizualinės knygos dalies kūrėjai – Ūla Šveikauskaitė, grafinio scenarijaus autorius Titas Antanas Vilkaitis ir dizaineris Zigmantas Butautis – ėmėsi kaip reta sudėtingo uždavinio: susieti skirtingus vaizdinius knygos žanrus (iliustracijas ir komiksus) ir šalia literatūrinio pasakojimo pateikti autentiškus, bet drauge ir meniškai interpretuotus teksto vaizdinius. Skaitydamas romaną pajunti, kad Šveikauskaitės iliustracijų įtaigumas yra toks stiprus ir toks reikalingas, jog tuos retus atvartus be iliustracijų norisi perskaityti kuo greičiau, kad akys vėl sugrįžtų prie įprastų personažų ir monotoniško, nors ir subtiliai siūbuojančio vaizdų ritmo. Tolimą laikmetį Šveikauskaitės piešiniuose atspindi ne tik istoriškai teisingos aprangos, aksesuarų, aplinkos detalės, bet ir tarytum laiko tėkmėje išsitrynęs, nublukęs piešinių koloritas. Visoje knygoje dominuoja rausvai ochrinė, samanų žalumą primenanti, su pilkšvais atspalviais susipynusi spalva ir neintensyvus violetiškas mėlis. Koloritas susieja skirtingus paveikslų dydžius, įvairius žiūros rakursus, leidžiančius pamatyti veikėjus tai iš viršaus, tai iš labai artimo, o kartais iš tolimo taško, retsykiais tik siluetiškai, kai kuriose vietose – realistiškai modeliuotus. Tokia kompozicijų dinamika sudaro kinematografinio vaizdo įspūdį. Regisi, jog prieš skaitytojo akis skleidžiasi ne statiški paveikslai, bet vyksta realus, gyvas veiksmas. Dailininkė ne tik rekonstravo pasakojimą, bet ir meistriškai išplėtė jį, leido susipažinti su veiksmo aplinka ir veikėjais. Šalia daugybės subtilių meninių ypatumų, kurių neketinu atskleisti todėl, kad patiems Bėglių skaitytojams jie taptų atradimu, norėčiau atkreipti dėmesį į vieną ypatingą iliustracijų dėmenį. Daugelyje piešinių Veronika, Jokūbas, jų bendrakeleiviai vaizduojami nusisukę nuo žiūrovo. Norėdama atskleisti tokio vaizdavimo reikšmę, pasiremsiu galbūt kiek neįprastai skambančiais iškilaus dailėtyrininko Ernsto Gombricho žodžiais, kad graikai išrado dailę. Ar tai reiškia, kad dailės anksčiau nebuvo? Gombricho teiginys iš tikrųjų reiškia, kad graikai buvo pirmieji, pasirinkę tokį vaizdavimo būdą, kai žiūrovams yra rodoma tarsi ne viskas – svarbius vaizdus graikų dailininkai priversdavo žiūrovus įsivaizduoti. Jų tapybos linijos, apibėgančios figūras, kalba tai, ko neįmanoma parodyti. Mes tiesiog tikime, kad ranka yra ten, kur ji turėtų būti, nors jos nematome; neabejojame tuo, kad piešinyje matomas žmogus jaučia tai, ko apskritai negalima pavaizduoti. Tą patį galima pasakyti apie Šveikauskaitės iliustracijas. Žiūrėdami į veikėjus, su kuriais susipažįstame pirmuosiuose knygos puslapiuose ir kurie įstringa į mūsų atmintį, nejučiomis imame naudotis tos atminties ištekliais, sužadinančiais imaginacinę mūsų galią tada, kai iliustracijose regime tik nuo kajutės gulto tabaluojančias Jokūbo bendrakeleivio kojas ar Veronikos nugarą.

Debiutanto premiją IBBY iliustracijų komisijos sprendimu šiemet pelnė Andrius Banelis, iliustravęs Simonos Savickienės knygą Be galo be krašto apie poilsį (S. Savickienės leidykla). Simona Savickienė įvertinta ir Aldonos Liobytės premija, tad net keliomis nominacijomis apdovanotas iš pažiūros labai paprastas kūrinys turi nemenką vertę, kurią padidinti gali ir knygos bendraautoriumi tapti kviečiamas vaikas. „Tu irgi esi kūrėjas (-a)! Pratęsk pasaką be galo“ – rašoma knygos antraštiniame lape. Knygos viršelyje esanti akis žadina vaiko norą pažvelgti į knygą – tarytum jam būtų siūloma pažiūrėti pro rakto skylutę. Knygos atvartuose vyraujanti dekoratyvių medžių kamienų, debesų slinktis – lyg ramybę, poilsį teikiantis paveikslas, savitai atkartojantis nesudėtingo teksto kompozicijos ritmiką. Banelio piešiniai drauge yra ir puikus vaiko vizualinės raiškos fonas: „Kas dar prisijungė prie poilsio? Nupiešk!“ Išsilankstančiame atvarte vaikas gali piešti savo sugalvotus veikėjus. Toks siūlymas yra reikšmingas: juk vienaip vaikas suvokia savo piešinius popieriaus lape, kitaip knygoje, kurioje kartu su juo „piešia“ ir profesionalus dailininkas.

Suaugusieji dažniausiai žavisi vaikų piešiniais. Nereikia pamiršti, kad vaikas paprastai piešia ne tai, ką iš tikrųjų mato jo akys, o tai, ką kažkada matė nupieštą. Kitaip tariant, vaizduodami aplinkos daiktus, vaikai dažniausiai pasitelkia jiems pažįstamas, matytas vaizdines schemas. Pavyzdžiui, medį vaikas regi žvelgdamas iš apačios į viršuje esančią jo lają. Tačiau tokiu rakursu medžio jis nepiešia, piešia taip, tarytum regėtų medį frontaliai, kadangi taip dažniausiai vaizduojami medžiai vaiko matytuose paveiksluose. Vaiko pažintis su išradingomis, meniškai vertingomis iliustracijomis drauge plečia ir jo vaizduojamosios raiškos galimybes. Kartu su jomis lavėja ir žmogiškosios būties pažinimas, apimantis tiek giliausius asmens vidujybės kampelius, tiek atveriantis nematytus, keistus, tyrinėtinus materialaus pasaulio aspektus. Dovilės Bajoraitės Visurų laboratorija. Miško paslaptis (leidykla „Dvi tylos“), kurią iliustravo Simona Jurčiukonytė, yra ir grožinė, ir pažintinė knyga, pasakojanti apie mergaitės Gretos ir jos trimečio broliuko Pauliaus gamtos tyrinėjimus, į kuriuos vaikai įsitraukė, kai iš miesto dėl pandemijos persikėlė į kaimą. Knygoje apstu edukacinės informacijos: vaikai ne tik sužino, kas yra virusai, bet išsiaiškina, kaip jų atsiradimas susijęs su pandemijomis, su miškų naikinimu, klimato kaita. Kitaip tariant, autorės, pažintinę medžiagą padėjusių rengti mokslininkų ir ekspertų dėka vaikai, skaitydami knygą, suvokia, kad pasaulyje viskas yra glaudžiai susiję. Šiuos Gretos ir Pauliaus atradimus skaitytojams padeda suprasti Jurčiukonytės iliustracijos, kviečiančios skaitytoją į stilingai susietų dinamiškų vaizdų pasaulį, kuriame, kaip ir tekste, siejasi meniškumas ir vaizdinė faktografija, atsiveria mikrokosmoso ir makrokosmoso paveikslai, suformuoti iš plokščių atpažįstamų aplinkos pavidalų, dekoratyvių spalvinių plokštumų ir subtiliai varijuojamų plastinių bei geometrinių linijų tinklo. Jurčiukonytės piešinių kompozicinė raiška ir stilistinė jų vienovė neleidžia suabejoti visų pasaulio elementų sąryšiu. O svarbiausia – įstringa į atmintį ir atskleidžia vaikams ir suaugusiems skaitytojams (mums ši knyga taip pat pravarti) pasaulio reiškinių ir objektų žavesį. Ne veltui Simona Jurčiukonytė (kaip ir Aušra Kiudulaitė, Ugnė Lidžiūtė, Elena Selenienė) šiemet pateko į Bolonijos vaikų knygų parodos finalininkų sąrašą. Pandemijos padiktuotą tematiką plėtoja ir Urtės Starkevič knyga Mikropolis. Pašėlę bakterijų nuotykiai žmonių pasaulyje (leidykla „Tyto alba“), kurioje Simono Kvinto nupiešti paveikslai nė iš tolo neprilygsta tiesiog monumentaliai Jurčiukonytės piešinių išraiškai. Pažintinių, edukacinių tikslų siekianti Linos Matiukaitės knyga Miesto detektyvas: apie kasdienius darbus, įdomias profesijas ir atkaklius smalsuolius, kurią iliustravo Simonas Kvintas (leidykla „Alma littera“), savo turiniu ir forma primena Lietuvoje jau daugiau nei dešimtį kartų išleistą Richardo Scarryʼio knygą Ką žmonės dirba visą dieną? Kvinto piešiniai, kuriuose dominuoja grafinis pradas, pabirę po visus knygos atvartus, smulkutėmis mašinų, namų, durų, gyvūnėlių detalėmis kuo puikiausiai išlaiko skaitytojo dėmesį ir sukuria šurmuliuojančio miesto įspūdį. Matyt, vertingiausios šio dailininko savybės atsiskleidžia tada, kai jis, turėdamas architekto išsilavinimą, imasi piešti miesto vaizdus. O Vanda Padimanskaitė, iliustravusi Juliaus Kelero knygą 66 istorijos tęsiasi (leidykla „58 sapnai”), trumpas pasakų gyventojų istorijas perteikė pasitelkusi jai gerai pažįstamą tapybišką, raiškų koloritą, kuris padėjo ne tik sukurti emocinę atmosferą, bet ir suformuoti spalviniais netikėtumais pagrįstą vaizdo naratyvą.

Bendras pernykščių knygų paveikslas stilistiniu ir meniniu pajėgumu yra labai margas. Tą teigdama turiu galvoje ne tik aptartąsias knygas, bet ir apžvalgoje nepaminėtąsias. Aprėpdami milžinišką geografiją, prasidedančią Anykščiuose ir pasiekiančią Ameriką, atskleisdami racionalias, asociatyvias, emocines, informatyvias, istorines kuriamų pasaulių puses, iliustracijų kūrėjai parodė, kad pandemijos sustabdytas laikas pagaliau vėl ėmė tekėti, o tekėjimas teikia vilties, kad visa toji įvairovė palaipsniui susidėlios į aiškesnes vaizdines kryptis ir atšakas.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 2 (106)