„Nėr laiko snausti ir tingėti“ (Ksavero Sakalausko-Vanagėlio 160-osioms gimimo metinėms)

Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis (1863–1938) – aušrininkas, vienas ryškiausių ankstyvojo lietuvių vaikų literatūros etapo rašytojų. Jis paliko eilėraščių (vienas garsiausių – „Kur banguoja Nemunėlis“), pasakėčių, realistinių apsakymų, vaizdelių, pasakų. Kai kurios eilės virto liaudies dainomis. Reikšminga šio palikimo dalis skirta vaikų auditorijai. Vaikų literatūros tyrėjas Jonas Linkevičius, įvertindamas rašytojo nuopelnus, teigia: „K. Sakalausko-Vanagėlio indėlis į lietuvių vaikų poeziją tikrai ne mažesnis negu į bendrąją. Be to, jis rašė vaikams tuomet, kai ši poezijos atšaka dar tik formavosi, neturėjo ryškesnių gairių, vaikams atsidavusių kūrėjų.“¹ Prozos srityje, kurioje Sakalauskas-Vanagėlis irgi paliko svarbų pėdsaką, turėtas ryškus pirmtakas – Motiejus Valančius, įtvirtinęs didaktinės prozos kanoną. Tuo kanonu remdamasis kūrėjas parašė didaktinių vaizdelių, apsakymų, pasakėčių, tapusių chrestomatiniais kūriniais. Svarbu paminėti ir tai, kad Sakalauskas-Vanagėlis dirbo mokytoju Užnemunėje ir Lenkijoje, tad pažino vaikus ir jų reikmėms parengė elementorių Dovanėlė (1909), trijų dalių mokyklinį vadovėlį, įvardytą dviem pavadinimais: Aušrelė (D. I, 1918; D. II, 1926 (fakt. 1927) ir Vaikų šaltinėlis (D. III, 1927). 1921 m. išleisti paties autoriaus parengti Raštai buvo „Švyturio“ bendrovės leistos „Jaunimo bibliotekos“ dalis. Sovietmečiu ir vėliau buvo išleistos įvairiai sukomponuotos jo kūrybos rinktinės Dovanėlė (1960), Vaikų šaltinėlis (1974), Pavasario svečiai (1980), Kur banguoja Nemunėlis (1995). Pastaroji knyga – išsamiausias Sakalausko-Vanagėlio leidinys („Sakalėlio“ serija, sudarė Kostas Doveika ir Jonas Linkevičius). Išleista žaislinių ir skiemenavimo knygelių mažiausiems: Godus šuo (1989), Nemandagus šuo (2017).

Šio straipsnio tikslas – atversti kai kuriuos mažiau aptartus Ksavero Sakalausko-Vanagėlio kūrybos puslapius, aktualizuoti jo palikimą vaikams ir jaunimui.

Biografijos punktyras

Rašytojas gimė Dzūkijoje, Kalesninkų sodžiuje, Simno valsčiuje. Šeima stengėsi kalbėti lenkiškai, bet našlaitis Ksaveras (juo tapo šešerių) iš kaimo vaikų išmoko lietuviškai. Nuo 1872 m. mokėsi Simno, Vilkaviškio, Naumiesčio ir Krokialaukio pradžios mokyklose. Simne išmoko smuikuoti. Vėliau mokėsi Veiverių mokykloje. Nacionalinio atgimimo laikraštyje Aušra pradėjo bendradarbiauti labai jaunas, būdamas vos dvidešimties metų. Aušrininkai apskritai daugiausia buvo jauni, naujos kartos žmonės. Laikraštis taip sužavėjo jaunuolį, kad jį „skaitydamas bučiavo“². 1883 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją. Po studijų atsisakė gerų darbo vietų Liublino, Radomo gubernijose, nes norėjo dirbti Lietuvoje. Laikinai buvo paskirtas mokytojauti į Pajevonio evangelikų liuteronų pradžios mokyklą (Marijampolės apskr.) ir 1885 m. į Beržininkus (Seinų apskr.). Taigi kurį laiką mokytojauja Lietuvoje, čia populiarina lietuvybės idėjas, platina draudžiamą lietuvišką spaudą. Deja, 1888 m. caro valdžia už lietuviškąją veiklą Sakalauską-Vanagėlį ištremia iš Lietuvos. Tad jis „[p]usę šimtmečio darbavosi Lenkijoje – iš pradžių Lomžoje, o paskutiniuosius tris gyvenimo dešimtmečius – Varšuvoje“³. 1905 m. Lomžos gubernijos lietuviai rašytoją išrinko savo atstovu Didžiajame Vilniaus seime. Kūrinius publikavo ne tik Aušroje, bet ir vaikų periodikoje, kituose leidiniuose: „Tik K. Sakalauskas-Vanagėlis (…) galėjo sau leisti beveik vienas užpildyti „Vaikų skyrių“ Amerikos katalikų laikraštyje Draugas – per nepilnus metus (1909–1910) paskelbti jame daugiau kaip aštuonias dešimtis apsakymų ir beveik dvidešimt eilėraščių.“⁴ Išleido knygų, rengė kultūros vakarus, organizavo chorų veiklą, skaitė paskaitas. Rašytojas mirė Varšuvoje. Palaidotas Vilniuje Rasų kapinėse.

Eiliuoti Vilniaus vaizdai

Jubiliejiniais 700-aisiais Vilniaus metais įdomu aptarti, kaip Sakalausko-Vanagėlio kūryboje atskleista Vilniaus tema. Lietuvos sostinei skirti du ilgi siužetiniai eilėraščiai – „Gedimino sapnas“ ir „Vilniečių mokykla“. Čia poetas iškyla kaip tikras aušrininkas, kuriam svarbu kalbėti apie tėvynės meilę, skleisti pozityvistines švietimo idėjas. Eilės universalios – jos skirtos ir suaugusiam žmogui, ir vaikui (atskiro eilių rinkinio vaikams Sakalauskas-Vanagėlis išleidęs nebuvo).

„Gedimino sapne“, sudėtame iš 29 ketureilių, pasakojama Vilniaus įkūrimo legenda. Kūrinys pradedamas lyrinio subjekto kreipiniu į senovę: „Tu, senove mūsų krašto, / Tu šventa, garbinga! / Jau nebgrįši mums, brangioji, / O, narsi, galinga!“⁵ Senovės laikais žaliavę miškai, „šventa ugnis kūrenos / Senoj Ramuvoje“. Gediminas vaizduojamas kaip išskirtinis valdovas, pakeitęs šalies gyvenimą:

Kai į mūsų sostą sėdos

Didis Gediminas,

Ir sujudo tad Tėvynė

Lyg koks skruzdėlynas.⁶

Atvykę „amatninkai“ pastato Trakų pilį, iš čia Gediminas valdo Tėvynę, „daboja“ joje tvarką ir teisybę, myli seną kalbą. Pateikus bendrą Gedimino laikų charakteristiką, pereinama prie garsiosios medžioklės aprašymo. Poetui pavyksta įtaigiai perteikti medžioklės garsų pasaulį:

Vamzdžiai gaudė, žmonės šaukė,

Šunes smarkiai lojo,

Vilkai staugė, lokiai bėgo

Ir stumbrai maurojo…⁷

Vaikas skaitytojas gali detaliai įsivaizduoti kunigaikščio Gedimino aplinką, buitį, dvaro medžioklės papročius: „Gražios dainos suskambėjo / Po Baubliu senuoju; / Visi valgiais pasdalijo / Ir midum saldžiuoju… / Kunigaikščiui lokio kailį / Po Baubliu paklojo; / Nusidirbę ir pavalgę / Jie saldžiai miegojo.“⁸ Lemtingame sapne Gediminas išvysta „[d]idį vilką geležinį“. Toliau keliuose posmuose išdėstyta Lizdeikos pranašystė apie Vilniaus ateitį ir jo svarbą:

Ši pilis bus krašto mūsų

Amžina sostinė;

Švies ji kraštui ir brangi

bus Kaip šventa Tėvynė!..⁹

Įdomu, kad poetas netiesiogiai nusako ir vandenvardinę Vilniaus pavadinimo kilmę: „Neries vilnys plaukia: / Pilį „Vilnium“ pavadinsi, / To dievai mat laukia!..“¹⁰ Poetas pabrėžia, kad protėviai pastatė ir dailiai mums išpuošė pilį – sostinę, gražųjį Vilnių „amžiams ruošė“. Romantinės eilutės perteikia garbingą Lietuvos praeitį ir kviečia branginti Tėvynę ir jos sostinę Vilnių.

Kitokio pobūdžio eilėraštis „Vilniečių mokykla“. Jame jau tiesiogiai vaizduojamas vaiko pasaulis. Trylikoje posmelių atspindėta mūsų tautos kultūrinėje atmintyje įsirėžusi archetipinė situacija: vaiką skaityti moko motina, sėdėdama prie ratelio ir verpdama siūlus:

– Mama, mama, tu brangioji!

Ko taip dūsauji, verki?

Ar kad sėdi prie staklelių,

Ar ratelį kad suki?… Ar dalis sunki?¹¹

Sūnus Jonelis mokomas skaityti – kol kas tik skiemenimis: vaiko ir motinos silabizavimas parodytas posmų ketvirtąja eilute. Autoriui pavyko prasmingai supinti motinos skundą sunkia savo ir tautos dalia su „vargo mokyklos“ situacija:

– Miels Joneli!

Imk suolelį,

Sėsk čionai arti;

Aš beverpdama mokinsiu

B-a-ba, t-i-ti… Mūs dalis karti!¹²

Eilėraštyje skundžiamasi slėgusia baudžiava, uždarytomis mokyklomis, tamsuma kaime, su atodūsiu prisimenama, kad kitos tautos yra laisvos… Kaip būdinga aušrininkų kūrybai, ir šiame eilėraštyje poetizuojama Lietuvos praeitis: „Kunigaikščiams mūsų buvo / Lietuva brangi.“¹³ Eilėraštyje iškyla embleminis Vilniaus vaizdas:

Milžinai mūs Vilniuj miega…

Viskas ten brangu:

Aušros vartai, aukštas Kalnas…

T-a-ta, g-u-gu… Būt be jų ilgu!¹⁴

Kūrinyje sulietos tėvynės, tautos, religijos ir šeimos linijos. Mamelė moko sūnų, o „tėtis aria žemės sklypą“, pelno duoną. Šeima kupina vilčių, o tų vilčių pagrindas – išsilavinimas, mokslas. Ne vieną kartą nuskamba imperatyvūs pamokymai: „Turi dirbti, turi šviestis“, „Netingėsi, tai mokėsi…“ ir pan. Eilėraštis baigiamas prasminga sentencija ir tiesioginiu raginimu:

Uolus mokslas – didis iždas…

Z-a-za, y-n-yn… Ženk, sūnau, šviesyn!¹⁵

Mokslas siejamas su Tėvynės gerove. Tačiau ne mažiau nei švietimas svarbi yra Tėvynės laisvė. Kunigaikščiai Lietuvą gynė nuo plėšikų, todėl ir šiandien tauta gyva. „Laisvė nepigi!“, – pamokomai perspėjama.

Nepaisant ne visai sklandaus eiliavimo, tam tikro monotoniškumo ir ištęstumo, abu čia aptarti kūriniai apie Vilnių anų laikų skaitytoją galėjo sužavėti nuoširdumu ir iškeltų pavyzdžių (didingų praeities valdovų, laisvų tautų, darnios šeimos, besimokančio vaiko ir kt.) vertingumu.

Įdomu ir tai, kad savo literatūriniame testamente-eilėraštyje „Prie brangaus kapo“ poetas išreiškė norą būti palaidotas „šventojoje Vilniaus Žemelėje“, Vilniaus Rasų kapinėse, „Kur širdys dega mūsų jaunimo… / Kur kryžių kryžiai ir koplytėlė, / Kur saldžiai suokia lakštingalėlė / Užsimąstyti jaunimą kviečia / Kai žvaigždės mirga ir mėnuo šviečia…“¹⁶

Apie Vilnių Sakalauskas-Vanagėlis parašė nedaug, bet tai, kas parašyta, prasmingai papildo Lietuvos dvasinį ir poetinį peizažą, plėtotą aušrininkų kūryboje. Keičiasi poetinės eilėraščių formos, mainosi literatūrinis skonis, bet prasmingas patriotinės poezijos turinys išlieka svarbus ir šių laikų gimnazistams, visai jaunuomenei¹⁷.

Didaktiniai kūriniai elementoriuje Dovanėlė

Dalis Sakalausko-Vanagėlio kūrinių buvo sukurta ir (ar) pritaikyta vadovėliams. Juose rasime ir apsakymų, grožinių ir pažintinių vaizdelių, pasakėčių, eilėraščių. Autobiografijoje vadovėlių autorius rašo: „Nėr laiko snausti ir tingėti, todėl parašiau didelį elementorių ir apie dvylika vaizdelių iš dzūkų gyvenimo.“¹⁸ 1909 m. Vilniuje Juozapo Zavadskio spaustuvėje išėjo pirmasis iš vadovėlių – Dovanėlė. Paminėtina, kad Lietuvių mokslo draugijos paskelbtame vadovėlių konkurse 1908 m. šis vadovėlis laimėjo pirmąją premiją¹⁹. „Prakalboje“ autorius rašo: „Pirmojoje knygelėje patalpinau apysakėles savo sudėjimo ir kelias verstas iš elementorių, vartojamųjų Europoje. Verzdamas apysakėlę, ėmiau vien jos turinį ir rašiau ją priduodamas jai savišką dvasią ir rūbus. Visos apysakėlės ir eilės be parašo – mano sudėjimo. Eilutės svetimos turi apačioje autoriaus parašą.“²⁰ Tam tikrų autorystės keblumų sudaro tai, kad dalis tekstų parašyti sekant užsienio autorių (Levo Tolstojaus ir kitų) kūriniais: Sakalauskas-Vanagėlis rašė originalius kūrinius, bet sykiu eita ir anuomet gerai žinomu sekimų ir vertimų keliu (prisimintina XIX a. lietuvių didaktinės prozos patirtis). Migruojantys europinės literatūros siužetai modifikuojami – apvelkami lietuvišku rūbu ir įsilieja į nacionalinę literatūrą. Todėl šiandien šie tekstai laikytini Sakalausko-Vanagėlio kūrybos dalimi. Galima pritarti Linkevičiui, teigiančiam: „Pagaliau gausiems skaitytojams svarbiausia, kad tuos apsakymus, pasakas, kurių veiksmas dažnai vyksta Lietuvos kaimo ir gamtos aplinkoje, jie skaitė ir skaito kaip tik K. Sakalausko-Vanagėlio dėka.“²¹

Pavartykime Dovanėlės puslapius. Knyga mokinuką kviečia gražiu spalvotu viršeliu – mergaitė sėdi pamiškės gėlių lauke ir grožisi saulėgrąža. Leidinio apimtis didelė, 138 puslapiai, didžioji jo dalis ir skirta „pirmajai knygelei“, t. y. vaikų skaitiniams. Iš viso čia pateikiami 85 proziniai ir eiliuoti kūrinėliai. Pradedama nuo elementarių vaizdelių „Akiniai“, „Mokykla“, o baigiama Vinco Kudirkos „Tautos giesme“, ilgesniais ir sudėtingesniais apsakymais („Seni kailiniukai“, „Kaip kaimietis žąsis dalijo“). Vaikų skaitiniams pasitelkta ir daugiau žinomų lietuvių autorių kūrinių – Maironio, Petro Armino-Trupinėlio, Adomo Jakšto, parinkta ir tautosakos. Paminėtina ir tai, kad į elementorių įdėtas eilėraštis „Kur namas mūs?“, sukurtas pagal čekų dainos „Kalne, kalne, aukštas esi“ pavyzdį. Jame yra ir posmas, apdainuojantis Vilnių: „Jėzaus Motė Vilniuj šviečia, / Melsti Dievo žmones kviečia; / Daug bažnyčių yr dailių, / Stovi kryžiai prie kelių…“^²²

Pats bendriausias Sakalausko-Vanagėlio kūrinių bruožas – didaktiškumas. Akivaizdžios rašytojo didaktinės intencijos nulemia tekstų siužetus, poetiką. Jau vien kūrinėlių pavadinimai aiškiai parodo didaktinę pasakojimų kryptį: „Senas žmogus reikia gerbti“, „Nesityčiok iš artimo“, „Neužmušk“, įvertina veikėją „Geras Mikutis“, „Godus šuo“, „Melagis“, o dvi viena paskui kitą pateikiamos istorijos leidžia supriešinti personažus: „Geri kaimynai“, „Bjaurūs kaimynai“ ir pan. Personažai kūrinyje atlieka aiškią pavyzdžio (teigiamo ar neigiamo) funkciją: Julytė, gydytojo Šipailos duktė, žiemą globoja paukštelius („Julytė“), o Jurgutis, „vienuoliktų metų vaikinas“, iš sodo nusiskina keturias draudžiamas slyvas ir tėvui meluoja jų neskynęs („Keturi liudininkai“). Kūrinyje dažnai aiškiai pasakomas moralas. Neretai tai nuskamba kaip išvadinė tezė: „Geri vaikai neskaudžia paukščių, nedrasko jų lizdų“²³, dažnai pamokymai įdedami į suaugusiųjų lūpas: „– Teisybė visuomet viršun išeis!“, tarė tėvas: „todel, vaikeli, daugiaus nemeluok, nes nei Dievui, nei žmonėms nepatiksi. Melagiui, ir teisybę sakant, niekas nenori tikėti.“²⁴

Rašytojas kuria pagal tradicinį didaktinio teksto modelį: pavyzdys + didaktinė tezė (moralas), kurį lietuvių vaikų prozoje dar XIX a. įtvirtinto Motiejus Valančius. Sakalausko-Vanagėlio eilėraščiai irgi neretai paklūsta didaktinio teksto kanonams. Kiek mažiau kanoniškumo poezijoje, ypač gamtos tematikos eilėraščiuose (eil. „Putpelė“ ir kt.). Anot Irenos Skurdenienės, „[k]artais eilėraštis („Lizdelis“)²⁵ savo didaktine mintimi ir komponavimo principais atrodo tarsi sueiliuotas Valančiaus Vaikų knygelės apsakymėlis, pagrįstas liaudiškąja etika. Panašios yra ir Vanagėlio pasakėčios, kurių siužetai originalūs, pamokymai įvairūs, reiškiami pasakojimu („Gaidys ir deimantas“), prasmingu dialogu („Obelis ir eglė“) ar veikėjų sugretinimu („Genys ir dagilis“)“²⁶. Dalis Dovanėlės kūrinių siužetų artimi Valančiaus apsakymams (plg. „Melagį“ ir Valančiaus „Mikę melagėlį“), tik Valančiaus apsakymai labiau išplėtoti, o Vanagėlio – trumpesni, paprastesni, dažnu atveju tai labiau vaizdeliai nei apsakymai. Galima iškelti tokią didaktiškai angažuotų reikšmingų ano meto vaikų rašytojų triadą: Motiejus Valančius–Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis–Pranas Mašiotas. Jų kūryboje plika akimi matyti daug turinio ir formos bendrumų. Verta būtų palyginti jų prozą ir nustatyti, kas didaktinėje tradicijoje išlaikoma, o kas kinta.

„Po M. Valančiaus lietuvių vaikų prozoje K. Sakalauskas-Vanagėlis iš esmės pirmas taip plačiai aprėpė asmenybės formavimąsi vaikystės metais“²⁷, – pabrėžia Linkevičius. Išties šio rašytojo tekstuose vaizduojami įvairūs vaikai (lyties, amžiaus, luomų, gyvenamosios vietos ir kt. atžvilgiais). Skaitytojas vaikas gali įsijausti į personažų gyvenimą, vieną ar kitą situaciją. Nors vaikų (ir vyresniųjų) portretai nėra išplėtoti, bet veikėjus gerai charakterizuoja jų poelgiai ir kitų vertinimai: Magdutė nenori pietums valgyti roputienės (bulvienės), nes prieš tai buvo gavusi riekutę duonos su sviestu, tad mama sriubos nebesiūlo, bet pakviečia sykiu eiti ropučių kasti. Vakare ta pati roputienė išalkusiai mergaitei pasirodo gardi („Roputienė“). Kitur situacija pavaizduojama plačiau: sekmadienio rytą ant kelio žaidžia vaikai, o pro šalį einant neregiui, vienas „bjaurus vaikinas“ ima iš nelaimėlio tyčiotis. Tik vienintelis Mikutis meta žaidimus ir padeda seneliui nueiti į bažnyčią. Apsakymas baigiamas valančiškai: „Toks buvo Mikutis per visą savo amžį. Jis ilgai gyveno, ir visi jį labai gerbė.“²⁸ Krikščioniškieji aspektai čia irgi svarbūs, parodoma, kad geri darbai, lygiai kaip ir blogi, susilaukia atpildo. Įdomus ir skaudžiai mažąjį skaitytoją pamokantis kūrinėlis apie gražiąją Onutę, kuri šaipėsi iš Magdutės, kad jos akys žvairos. Staiga Onutė suserga rauplėmis (raupais), jos veidą ši liga sudarko, tačiau vaikai mokykloje elgiasi krikščioniškai ir iš mergaitės nesišaipo („Nesityčiok iš artimo“). Kai kurie vaizdeliai labai trumpi, bet jie irgi pateikia vienokio ar kitokio elgesio pavyzdį: Jurgutis gerai prižiūri kaimenę („Piemuo“), Rožytė, kaimo mokytojo dukra, gauna dovanų gražią lėlę ir ją pavyzdingai prižiūri („Rožytė“), Katriutė moka dailiai austi: „Net anapus kelio girdėt, kaip Katriutė tik „pykšt-pa-pykšt, terkšt-paterkšt…“ vis audžia ir audžia.“²⁹ XX a. pradžios vaikui buvo įdomu skaityti tekstus, kur jam buvo atpažįstama aplinka, vardai. Kita vertus, elementoriaus autorius buvo ir kritikuojamas, „kad daugelis skaitinių paimti ne iš kaimo vaikų gyvenimo. Štai straipsnelyje „Virtuvė“ rašoma, jog pietus verda virėja, arba straipsnelyje „Rožytė“ pasakojama apie lėlę, kuri pati užsimerkia ir atsimerkia. Juk kaimo, anot A. Jakučionio, vaikai nežino nei virėjos, nei virtuvės, nei tokios lėlės“³⁰. Sakalauskas-Vanagėlis daug dešimtmečių gyveno Lenkijoje (Lomžoje ir jos priemiestyje, Varšuvoje), tad aplinka ten buvo kita nei Lietuvos kaime, ir recenzento Augustino Jakučionio recenzijoje, kuria remiasi elementorių tyrėjas Klemensas Simaška, pasakyta dalis tiesos. Dovanėlės iliustracijose (dailininkas nenurodytas) išties vaizduojamas ne vien tik Lietuvos valstiečio gyvenimas, bet ir inteligentiška, pasiturinti kaimo mokytojo („Rožytė“), vaistininko („Eikit mokyklon“) ar gydytojo („Aukso riešutai“) aplinka. Tad gal tiksliau būtų sakyti, kad Sakalauskas-Vanagėlis vaizdavo Lietuvos kaimo ir miestelių gyvenimą, apėmė platesnius gyventojų sluoksnius nei vien valstietiją. Taigi šiuo požiūriu rašyta universaliau, aprėpta plačiau.

Dalyje prozos vaizdelių vyrauja pažintinis pradas. Kai kuriuose tiesiog aptariamos vieno ar kito gamtos objekto savybės („Vanduo“, „Voras“), kitur pasitelkiamas paprastutis siužetas – mama Onelei uždraudžia skinti žydinčius linus, nes jų paskirtis kita („Linai“), kitur pažintinis aspektas derinamas su platesniu vaikų gyvenimo vaizdavimu ir moralės pamoka – ūkininkas Buzas paaiškina vaikams, kodėl negalima užmušti pamatinės (rupūžės), koks naudingas yra šis „Dievo padaras“: „Anglijoje ir kitose šviesiose šalyse žmonės perka pamatines ir į savo daržus leidžia.“³¹

Sakalauskas-Vanagėlis gerai jautė lietuvių kalbą, pagal išgales stengėsi rašyti meniškai. Ir pavykdavo išties suspindėti – ir eilėmis, ir proza: „Miela žmogui pažiūrėti, / Kaip javai laukuos jūruoja“³², „Mažasis Vincukas smailiai žiūrėjo, kaip kūlė klojime; jam labai patiko, kaip spragilai, rodos, kalbėjo: „šiaudų bus, ir grūdų, ir miltų ir duonos“³³, „Pataitė padės keturis kiaušinius ir perės gandrelius. Išsilukštęs jauni gandreliai, reiks seniems po balas braidžioti – varlės rankioti, vaikai panėti.“³⁴ Graži, turtinga kalba visada yra didelė bet kurio vadovėlio autoriaus vertybė.

Apie senųjų kūrinių vertę

Įvairiažanrė Ksavero Sakalausko-Vanagėlio kūryba buvo nulemta kūrėjo įsipareigojimų bundančiai lietuvių tautai, jos jaunajai kartai ir yra paveikta didaktinio teksto tradicijų. Visą gyvenimą rašytojas „liko ištikimas švietėjiškam, tautiškumo atramas formuojančiam Aušros patriotizmui“³⁵. O gal jau paseno Aušros epochos dainių kūryba, nebesvarbūs jų idealai? Publijus Siras, romėnų rašytojas, yra pasakęs: „Kiekviena diena yra vakarykštės mokinė.“ Literatūros tyrėja Vanda Zaborskaitė, kalbėdama apie gimtosios literatūros vertę, teigia: „ar gali žmogui būti nuobodi jo motina, jį pagimdžiusi ir užauginusi? (…) Taip negali būti nuobodi ir savoji literatūra, jos sklaida istoriniame laike, padedanti suprasti, kas esame, kaip mąstydami ir jausdami atėjome į šiandieną.“³⁶ Juk pažindami, prisimindami gimtosios literatūros tradiciją, savo kūrėjus ir jų darbus, einame toliau, kuriame šios dienos gyvenimą ir literatūrą. Yra prasmės vaikui atsiversti vadovėlį ir atrasti ten seną, gerą, laiko išbandytą tekstą. Apsakymėliai „Keturi liudininkai“, „Aukso riešutai“, pasakėčios „Godus šuo“, „Genys ir dagilis“, „Asiliukas“, eilėraščiai „Putpelė“, „Gedimino sapnas“ ar koks kitas kūrinys mūsų vaikams tinkami skaityti ir šiandien. Tegu tik tinkamiausius atrenka specialistai ir nepamiršta įtraukti į vadovėlius, skaitinius, pratybų sąsiuvinius. Ir leidėjai turėtų pasistengti moderniai išleisti Sakalausko-Vanagėlio ir kitų aušrininkų palikimą. Ūgtelėjusiam mokiniui žinojimas, kad kūrinys parašytas prieš šimtmetį ar anksčiau, atveria laiko gylį, pasako, kad pasaulis prasidėjo ne šiandien.

___________________________________

¹ Jonas Linkevičius, „Aušros nušviestu keliu“, in Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, Kur banguoja Nemunėlis, Vilnius: Vyturys, 1995, p. 9.

² Ibid, p. 6.

³ Ibid.

⁴ Ibid., p. 7.

⁵ Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, „Gedimino sapnas“, Kur banguoja Nemunėlis, Vilnius: Vyturys, 1995, p. 19.

⁶ Ibid., p. 20.

⁷ Ibid.

⁸ Ibid., p. 21.

⁹ Ibid., p. 22.

¹⁰ Ibid.

¹¹ Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, „Vilniečių mokykla“, Kur banguoja Nemunėlis, p. 23.

¹² Ibid.

¹³ Ibid., p. 24.

¹⁴ Ibid.

¹⁵ Ibid., p. 25.

¹⁶ Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, „Prie brangaus kapo“, Jaunimo draugas: Vilniaus krašto jaunuomenės mėnesinis laikraštis, 1927 m. gegužė, Nr. 5 (17), p. 1.

¹⁷ Eilėraščių Vilniaus tema analizei aktualus šiame numeryje spausdinamo Gražinos Skabeikytės-Kazlauskienės straipsnio „Vilnius lietuvių vaikų poezijoje“ skyrius „Vilniaus įkūrimo mitologizavimas“ (p. 28–31).

¹⁸ Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, „Curriculum vitae“, Kur banguoja Nemunėlis, p. 257.

¹⁹ Klemensas Simaška, „Lietuviški elementoriai XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje“, Pedagogika ir psichologija, Vilnius: Vilniaus universitetas, 1963, p. 118.

²⁰ Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, „Prakalba“, Dovanėlė: skaitymo ir rašymo mokslas. Elementorius ir pirmoji knygelė, Vilnius: Juozapo Zavadskio lėšomis ir jo spaustuvėje, 1909, p. 3–4. Čia ir toliau citatų iš šio leidinio rašyba ir skyryba palikta autentiška.

²¹ Jonas Linkevičius, op. cit., p. 13.

²² Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, „Kur namas mūs?“, Dovanėlė, p. 94.

²³ Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, „Lizdas“, Dovanėlė, p. 69.

²⁴ Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, „Keturi liudininkai“, Dovanėlė, p. 114.

²⁵ Dovanėlėje tuo pačiu pavadinimu „Lizdelis“ yra artimos tematikos prozos vaizdelis, p. 123.

²⁶ Irena Skurdenienė, „Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis“, in Lietuvių literatūros istorija. XIX amžius, sudarytojas Juozas Girdzijauskas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 479.

²⁷ Jonas Linkevičius, op. cit., p. 15.

²⁸ Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, „Geras Mikutis“, Dovanėlė, p. 66.

²⁹ Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, „Audėja“, Dovanėlė, p. 102.

³⁰ Klemensas Simaška, op. cit., p. 118–119.

³¹ Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, „Neužmušk“, Dovanėlė, p. 120.

³² Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, „Laukų darbai“, Dovanėlė, p. 70.

³³ Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, „Duona“, Dovanėlė, p. 71.

³⁴ Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, „Pavaserio svečiai“, Dovanėlė, p. 110.

³⁵ Irena Skurdenienė, op. cit., p. 480.

³⁶ Vanda Zaborskaitė, „Įvado žodis“, Trumpa lietuvių literatūros istorija: Vidurinės mokyklos 11–12 klasei, D. I, Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 6.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2023 Nr. 2 (106)