Danielis Pennacas: skaitymo malonumas įkvepia supratimo malonumą (rašytojo 80-mečiui)

Vienam populiariausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų Danieliui Pennacui (Danieliui Penakui) šiemet gruodžio mėnesį sukanka 80 metų. Be kitų jubiliejui skirtų renginių Prancūzijoje, norisi paminėti šių metų kovo mėnesį išleistą dar vieną rašytojo romaną Svajotojo dėsnis (La loi du rêveur), kuriame išryškėja autoriaus sąsajos su garsiuoju italų kinematografininku Federicu Felliniu, ir balandžio mėnesį vykusį Paryžiaus knygos festivalį, kuriame Danielio Pennaco stiliumi buvo šlovinama knyga ir jos skaitymas visomis įmanomomis formomis, skirtas pačiai įvairiausiai auditorijai. Šiame straipsnyje mėginsime paaiškinti, kodėl tai svarbu.

Lietuviai pagerbia rašytoją išleisdami pasirinktų kūrinių vertimus: Kaip romanas (vertė Margarita Šeškuvienė, 2004), Žmogėdrų laimei (Jonė Ramunytė, 2006), Šuva šunėkas (Jonė Ramunytė, 2017), Romanas apie Ernestą ir Selestiną (Stasė Banionytė, 2018). Šiame straipsnyje detaliau panagrinėsime į lietuvių kalbą išverstus vaikams bei jaunimui skirtus rašytojo kūrinius ir jo esė apie skaitymą. Romaną Žmogėdrų laimei, pradedantį suaugusiems skaitytojams skirtą ir rašytoją išgarsinusią Malosenų sagą, paliekame nuošalyje – ji nusipelno atskiro tyrimo. Svarbiausias rašinio tikslas – plačiau supažindinti su menkai dar mums žinomu autoriumi ir mėginti persmelkti žvilgsniu bent dalį rašytojo kūrybos taip, kad ne tik suprastume esminius kūryboje keliamus klausimus, bet ir nurodytume skaitytojo apžavėjimo būdą. Kaip paprastai tokiais atvejais, viskas prasideda nuo biografijos – ją pristatant pamažu turėtų išryškėti vidinis rašytojo portretas.

Rašytojo portretas jo intelektualios biografijos fone

Prancūzų rašytojas Danielis Pennacchioni, pasivadinęs Danieliu Pennacu, gimė 1944 m. gruodžio 1 d. Kasablankoje, prancūziškame Maroko protektorate. Jauniausias tarp keturių sūnų iš Korsikos kilusių tėvų šeimoje, Danielis labiausiai mylėjo anksčiausiai (2007 m.) mirusį savo vyriausią brolį Bernardą, kurį pagerbė 2018 m. išleistoje knygoje Mano brolis (Mon frère). Motina šeimininkavo namuose, o tėvas buvo kolonijinės armijos kariūnas, karjeros pabaigoje tapęs generolu, tad rašytojo vaikystėje šeima dažnai keitė gyvenamąją vietą: gyveno Afrikoje (Džibutyje, Etiopijoje, Alžyre, Pusiaujo Afrikoje), Pietryčių Azijoje (Indokinijoje) ir Prancūzijoje (La Colle-sur-Loup miestelyje Provanse). Dėl to vaikams nelengva buvo mokytis, o Danieliui dar kliudė maištingas jo būdas ir polinkis į tinginystę. Beje, įvairūs mokyklose patirti sunkumai, vaizdingai aprašyti autobiografinėje knygoje Sielvartas mokykloje (Chagrin d‘école, 2007), nesukliudė įgyti bakalauro laipsnį, o vėliau, 1969 m., Nicos universitete gauti ir vidurinės mokyklos prancūzų kalbos ir literatūros mokytojo diplomą. Tiesą sakant, tėvas berniuko problemų niekada nesureikšmino – tikėjo sūnaus gabumais ir jo ateitimi. Būtent tėvas kariūnas buvo didelis poezijos mylėtojas, įskiepijęs sūnui poreikį skaityti knygas. Todėl, prisimindamas tėvą, Danielis jį sieja su skaitymu: „Man skaitymo malonumas susijęs su dūmų uždanga, kuri supdavo mano tėvą, skaitantį knygas. Jis laukė tik vieno – kad prie jo prieitume, įsikurtume šalia ir skaitytume kartu, ir tai mes darėme.“ Beje, berniukas dalį savo mokslo metų praleisdavo pensione, sugrįždavo namo tik trimestro gale. Apie šiuos mokyklos metus jis atsiliepia taip: „Aš buvau blogas mokinys, įsitikinęs, kad niekada negausiu bakalauro diplomo.“ Tačiau būtent pensione jis įvertino skaitymo malonumą kaip „nelegalią laimę“, leidusią išvengti skaudžios nesėkmės baigiant mokslus¹. Gal kaip tik dėl to, kad pensione neleido vaikams skaityti bet ko ir bet kada.

Po universiteto baigimo Danielis dirbo literatūros mokytoju Suasono miesto Švento Povilo koleže (Saint-Paul à Soissons), vėliau Nicos ir Paryžiaus koležuose bei licėjuje – ši patirtis ir įkvėpė sukurti veikalą Kaip romanas (Comme un roman, 1992). Pirmoji knyga buvo parašyta po karo tarnybos 1973 m. – tai buvo pamfletas, kuriame jaunasis maištautojas neigė mitus, susijusius su nacionalinės karo tarnybos esme: lygybe, vyriškumu, branda. Jau pavadinime keldamas klausimą Kam tarnauja karinė tarnyba? (Le service militaire au service de qui?), pamfleto autorius pašiepia „debilišką institucijos vyriškumą“. Suprantama, kodėl kaip tik tuo metu jis pakeičia pavardę: Danielis, gerbdamas ir mylėdamas tėvą, nenori jo nervinti ir jam pakenkti.

Pradedantysis rašytojas labiausiai trokšta kurti vaikams. Veikiai kartu su rumunų disidentu Tudoru Eliardu jis įteikia leidyklai du burleskiško stiliaus kūrinius: Jaltos vaikai (Les enfants de Yalta, 1976) ir Kalėdų Senelis (Père Noël, 1978). Atranda ir visai nevaikiškų siužetų. 1979–1981 m. rašytojo viešnagė Brazilijoje įkvėpė parašyti romaną Diktatorius ir hamakas (Le dictateur et le hamac), kuris buvo išleistas tik po 23 metų. Tuo metu Danielis Pennacas suartėja su rašytoju Jeanu-Bernardu Pouy (Žanu-Bernaru Puji), liberalios pakraipos anarchistu, pradėjusiu vystyti aštuntame ir devintame dešimtmečiuose Prancūzijoje populiarų vadinamąjį neopoliarinį žanrą², arba naujojo prancūzų detektyvinio romano mokyklą – savotišką serialų formos juodąjį romaną, akcentuojantį visuomenės ydas ir absurdą, dėmesį skiriantį marginalams ir psichopatams. Danielį šis žanras sužavi: jo įkvėptas, sukuria romaną Žmogėdrų laimei (Au Bonheur des Ogres), 1985 m. išleistą „Juodojoje serijoje“. Romanas sulaukia pripažinimo, o jo autorius puoselėja idėją sukurti tęsinį – trijų romanų seriją. Savo tetralogiją pratęsia romanu Fėja su trumpavamzdžiu šautuvu (La Fée carabine, 1987), tais pačiais metais apdovanotu Mano miesto frankofoniško detektyvinio romano premija. Po jo pasirodo Mažoji prekiautoja proza (La Petite Marchande de prose, 1989), po metų gavusi Interknygos premiją, Ponas Malosenas (Monsieur Malaussène, 1995), po šio kūrinio dar išleidžiami romanai Apie krikščionis ir maurus (Des chrétiens et des maures, 1996), Ponas Malosenas teatre (Monsieur Malaussène au théâtre, 1996), Prie aistros vaisių (Aux fruits de la passion, 1999; apdovanotas Spaudos rūmų premija) ir Malosenų pabaiga (Terminus Malaussène, 2023).

Rašytojas nuolat grįžta prie kūrybos vaikams. Jis gausina savo skaitytojų auditoriją pasirinkdamas veikėjus, artimus vaikų pasauliui, užimtus mokyklos reikalais, tuos, kuriems svarbi draugystė: Kamo, Babelio agentūra (Kamo: L’agence Babel, 1987), Kamo ir aš (Kamo et moi, 1992), Kamo pabėgimas (L’Évasion de Kamo, 1992) ir Kamo. Amžiaus idėja (Kamo, l’idée du siècle, 1993). Prie serijos apie Kamo dar prisidėjo du kūriniai: vienas, sukurtas bendradarbiaujant su fotografu Robertu Doisneau (Roberu Duasno), ir komiksas, sukurtas kartu su Jacquesu Tardi (Žaku Tardi), – Ištvirkavimas. 1995 m. rašytojas palieka mokytojo darbą ir visiškai atsideda literatūrai, nors nenutraukia bendravimo su mokiniais, nuolatos lankosi mokyklose.

XXI a. pradžioje Danielis Pennacas jau tampa reiškiniu, kurį nušviečia žurnalų vedamieji. Beje, šių straipsnių autoriai dažnai ir patys stebisi, kodėl rašytojas staiga tapo toks populiarus. Ypač jį pamėgo sunkiai auklėjami vaikai. Amžininkai patikina, kad Danielis išliko labai paprastas, o su savo apvaliais akiniais atrodė kaip pagyvenęs studentas³. Rašytojas reiškėsi visur ir įvairiais būdais: įrašinėjo garso knygas neregiams ir silpnai matantiesiems, duodavo interviu aktualiomis temomis, dalyvaudavo visuomenės forumuose. 2004 m. pasirodo ironiška Pennaco esė apie rašytoją, atsiimantį premiją už viso gyvenimo darbus – Ačiū (Merci), o 2006 m. išleidžiama studija apie gatvės menininką Penakas pristato Nemo (Nemo par Pennac). Nuo 2005 m. Pennacas aktyviai užsiima teatrine veikla: rūpinasi kūrinių adaptacijomis teatre, pats skaito savo tekstus ir vaidina teatriniuose pastatymuose: Ačiū (Merci), Pasipriešinimo ginklas (L‘arme de résistance), Kūno dienoraštis (Journal d‘un corps), Pavyzdinė meilė (L‘amour exemplaire). 2007 m. išleistas autobiografinis romanas Sielvartas mokykloje (Le chagrin de l‘école) liudija neblėstantį dėmesį mokyklinėms temoms ir problemoms. Ne veltui tais pačiais metais jis gavo Renaudot (Renodo) premiją⁴. Danielis Pennacas keturis kartus (2005, 2008, 2023 m.) pelnė premijas už kūrybos visumą ir gavo prestižinį Didįjį literatūros prizą, kurį prieš metus rašytojui skyrė Prancūzų akademija. Paskutiniajame romane, kuris pasirodys 2024 m. spalio mėnesį, autorius vėl grįžta prie savo vaikystės, atskleidžia įkvėpimo šaltinius ir veikėjų kūrimo būdą, audžia giją tarp fikcijos ir autobiografijos⁵.

Nepaisant sunkiai auklėjamo mokinio patirties, Danielis Pennacchioni-Pennacas tapo puikiu, originaliu mokytoju, eseistu, romanistu ir vaikų literatūros kūrėju. Kaip jam tai pavyko? Pirma ir gal svarbiausia sąlyga – skaitymas. Antra – gebėjimas atsirinkti vertingas ir reikalingas, formuojančias individualią pasaulėvoką knygas. Trečia – išsiugdyta tolerancija, mokėjimas bendrauti su visais – vaikais ir suaugusiais žmonėmis, nepriklausomai nuo jų talento, pasiekimų ar karjeros, ypatingas polinkis įsižiūrėti į sudėtingą paauglį, į suaugusį „mažą žmogų“. Ir tai daryti ne vien dėl smalsumo, bet nuoširdžiai siekiant padėti, atverti kitam duris į gražesnį pasaulį, panaudojus priemonę, pagelbėjusią jam pačiam, ne išgalvotą, bet patikrintą asmenine patirtimi. Dėl to būdamas mokytoju rinkosi sudėtingiausių paauglių klases, dėl to, pats pasimokęs, galėj mokyti kitus atsargiai ir nieko įkyriai ar tiesmukai nepiršdamas. Ar yra dar kas įstabesnio už tokią tingaus neklaužados metamorfozę?

Rašytojo kūryba vaikams kupina itin subtilios ir atsargios didaktikos. Lietuvių skaitytojui ji pažįstama iš dviejų minėtų knygų, kurias dabar ir aptarsime.

Dvi populiarios knygos vaikams

1982 m. išleistas Danielio Pennaco romanas Šuva šunėkas (Cabot-Caboche) Prancūzijoje tapo jaunimo literatūros klasika, jis dažnai įtraukiamas į prancūzų kalbos programas koležuose. Jaudinantis pasakojimas apie šuns ir mergaitės draugystę virto intriguojančia sudėtingų žmogaus ir gyvulio santykių atodanga. Knygos siužetas išsyk tapo aktualus, toks ir lieka: tai pasakojimas apie įsigyjamą ir paliekamą šunį. Šuniu pavadinto šunėko nuotykiai byloja apie liūdną pamesto šuns likimą, o kartu ir apie žmonių atsakomybės stoką, per greitai priimamus svarbius sprendimus, kuriuos po kurio laiko užsimanoma pakeisti, atsikratant apsunkinusio jų gyvenimą balasto. Optimistinė kūrinio pabaiga patvirtina vienintelę teisingą išeitį: „Gyvenimas su šuniu pasirenkamas kartą ir visam laikui“, tačiau painūs protagonistų santykiai, žmonių pasauliui būdingi besikeičiantys jausmai ir pojūčiai, skaudūs išsiskyrimai ir susitikimai, pagaliau „dresavimo“ problema – visa tai išlieka ir kelia klausimus, kuriuos galima dar ilgai gvildenti. Knyga atitinka visus gero didaktinio kūrinio reikalavimus: ugdo vertybes ne tiesiogiai jas piršdama, bet įteigdama per įdomų, sukrečiantį ir skatinantį mąstyti pasakojimą. Romanas parankus jaunimo auklėjimui, norisi tikėti, kad „programinis“ jo pobūdis nenuslopins to skaitymo malonumo, kuris rašytojui atrodė svarbiausias.

Ką galima aptarti perskaičius šį kūrinį? Svarbu pastebėti, kad knygoje pasakojama šuns vardu, bet yra ir pasakotojo intarpų, taigi pasakojama pirmuoju ir trečiuoju asmeniu: „aš“ ir „jis“⁶. Tai būdinga stebuklinėms pasakoms ir ypač romantinėms pasakoms-novelėms. Šios aliuzijos leidžia išryškinti pasakotoją-protagonistą kaip tradicinį ir kaip originalų veikėją. Šuo nėra ypatingas ar nepaprastas veikėjas. Pažymima, kad tai rastinukas, „bjaurus šuo“, bevardis, beglobis, beteisis, net ne šuo, bet šunėkas (puikus vertėjos surastas lietuviškas žodis). Taigi „šis šuo nieko nepaprasto savyje neturi ir nedemonstruoja“. Tačiau iš tiesų yra atvirkščiai. Kokios šio šuns išskirtinės savybės? Net kelios: pirma, jis moka rašyti ir rašo savo istoriją; antra, moka stebėti ir vertinti žmones bei gyvulius, daiktus ir dalykus, aplinką, be to, vertina ne tik tai, ką mato, bet ir tai, ką jaučia arba nujaučia; trečia, moka planuoti ir atlikti žmogui būdingus veiksmus; ketvirta, sapnuoja ir svajoja. Ir dar šunėkas girdi ne tik išorinius garsus, bet ir savo draugės (Obuoliuko) vidinį balsą, ne tik užuodžia visus kvapus, bet nuo jų geba apsvaigti iš laimės, ne tik išklauso tikrų draugų pamokymų, bet išmoksta svarbiausio: būti geidžiamam ir tuo pat metu išlikti oriu ir laisvu šunimi, nes tik taip galima tapti šeimininko draugu. Kitaip tariant, išmoksta esminę gyvenimo pamoką – dresavimo. Tik čia dresuojamas ne šuo, bet jo šeimininkas.

Prancūzų kalbos ir literatūros specialistė dr. Dominique Coutant (Dominika Kutan), šio Danielio Pennaco romano analizę išleidusi atskira knyga, pažymėjo, jog istorija apie šunį, ieškantį jį mylinčių šeimininkų, yra kondensuota, besisukanti apie Šuns ir Obuoliuko ryšį taip, kad judviejų portretai būtų kuo tikslesni, o mergaitės tėvai ir Šuns draugai pristatomi trumpai⁷. Ši pastaba ragina vertinti kitų personažų vaidmenis kaip pagalbinius, labiau reikalingus autoriaus idėjoms išreikšti.

Beje, Obuoliuko portretas gerokai skurdesnis už spalvingą Šuns paveikslą. Jis nėra patrauklus: mergaitė kaprizinga, aikštinga, išlepinta. Užsimanė bjauraus šunėko – jos kaprizas patenkinamas, nors tėvai Šuns negali pakęsti. Pačiai mergaitei Šuo greitai atsibosta. Santykiai tarp veikėjų lemia veiksmo eigą: neištvėręs bjauraus žmonių elgesio, Šuo pabėga. Skaitytojas seka Šuns nuotykius, mergaitę palikdamas nuošaly, o kai Šuo vėl ją suranda, mergaitė būna jau pasikeitusi: išmokusi praradimo pamoką ir subrendusi tikrai draugystei. Tad portretas kintantis, dinamiškas, nors Obuoliuko atsivertimas nėra toks įtaigus, kaip kad šunėko nelaimes nulėmęs pirmasis mergaitės pristatymas. Per daug blogio Šuo patyrė, tikrovė buvo per daug žiauri, kad skaitytojas Obuoliukui atleistų taip, kaip Šuo atleido šeimininkei. Nors tiesiogiai nepasakoma, bet skaitytojas gali suprasti, kad Šuniui padėjo kito šuns – gero psichologo Hieninio – paaiškinimas, jog Obuoliukas nėra kažkas ypatingo: „Ji tik visa sujukusi, nes nežino, ko nori. Tai ne aikštys, bet maišalienė.“⁸ Stebėdami vaikų žaidimus matome, kad vaikai tai verkia, tai juokiasi; pastatę pilį, gali vienu spyriu viską sugriauti ir nueiti šalin lyg niekur nieko. „Didžiausia bėda, kad mes užaugame septynis kartus greičiau negu jie“⁹, – dėsto Hieninis, o tai Šuo priima labai asmeniškai. Šuo ras Obuoliuko mokyklą, lauks po pamokų iš jos išeinančių vaikų. Tai jautri pasakojimo vieta. Neigiamas personažas gali tapti teigiamu įdėjus pastangų jį suprasti. Paauglė bando suaugti, bet nežino, kaip tai padaryti. Jai reikia ne teismo, o pagalbos. Tai tolerancijos pamoka. Toks šunėkas kaip Šuo pajėgus padėti, nes moka įvertinti gerus pamokymus ir imtis veiksmų – bandyti mergaitę apžavėti, o tada pradėti ją dresuoti: paskatinti atsiprašyti, paversti savo drauge. Iš tikro pasakojimo veiksmą lemia Šuns galimybės suktis jam skirtame pasaulyje, kuris yra labiau blogas nei geras, bet niekas nedraudžia ir čia gėrio ieškoti.

Viso pasakojimo intriga nėra paprasta. Iš pradžių matome Šunį ir Obuoliuką kartu, paskui grįžtame į praeitį ir stebime tolesnę įvykių eigą. Kelionė laiku ir besikeičiantys pasakotojai („aš“ ir „jis“) būdingi Pennacui – tai paįvairina pasakojimą naujomis detalėmis. Apie savitą rašytojo stilių byloja ir pastabos tarp skliaustų, sarkastiški posakiai, jaunimui galbūt nevisiškai suprantami. Tačiau daug veiksmo ir nemažai dialogų lemia lengvą stilių. Nors yra užtektinai ir aprašymų, jie nesudėtingai įveikiami, nes greitesnis ir lėtesnis pasakojimo ritmas gerai subalansuoti. Reikia paminėti puikias Catherinos Reisser (Katerinos Reiser) iliustracijas, ji sukūrė ir komiksą apie Šunį šunėką, o tai dar labiau išpopuliarino knygą. Daugelis šio kūrinio ypatybių būdingos ir kitoms Danielio Pennaco knygoms vaikams ir jaunimui. Patyrinėsime kitą į lietuvių kalbą išverstą knygą Romanas apie Ernestą ir Selestiną (Le roman d’Ernest et Celestine)¹⁰.

Istorija apie Ernestą ir Selestiną nėra Danielio Pennaco išradimas. Dar 1981 m. belgų rašytoja ir knygų iliustruotoja Monique Martin, pasirinkusi Gabriellės Vincent (Gabrielės Vensan) pseudonimą, išspausdino pirmą serijos apie Ernestą ir Selestiną kūrinį Ernestas ir Selestina prarado Simeoną, iškart pelniusį daug tarptautinių prizų. 1981–2000 m., iki pat rašytojos mirties, išleista apie 30 albumų, įvertintų premijomis skirtingose šalyse: Belgijoje, Prancūzijoje, JAV, Vokietijoje, Italijoje, Japonijoje¹¹. Daugelis albumų pritaikyti animaciniam kinui ir net ilgo metro filmui, pasirodžiusiam 2012 m., kurį Danielis Penaccas kūrė kartu su garsiu kinematografu ir animatoriumi Benjaminu Renneriu (Benžamenu Reneriu) ir kuris 2013 m. pelnė Cezario apdovanojimą. Šis filmas ir įkvėpė parašyti romaną. Jis dedikuotas Gabriellei Vincent, kurią autorius pavadina savo „plunksnos, akvarelės ir popieriaus drauge“. Bet tikrasis romano iliustracijų autorius yra Benjaminas Renneris, iliustravęs ir Gabriellės Vincent albumus, ir seriją apie Kamo. Jo piešiniai puošia romaną ir pasakoja Ernesto ir Selestinos istoriją lygiomis teisėmis su tekstu.

Paėmus į rankas knygą, natūraliai kyla klausimas, kodėl neužteko kino filmo apie lokį ir pelę, kodėl prireikė romano? Ir kuo romanas pranašesnis už filmą? Kaip žinoma, bet koks filmas susideda iš vaizdų, kuriuos galima komentuoti, ir veikėjų dialogų, kurie paprastai yra veiksmo akstinas. Filmas tiesiogiai veikia žiūrovo jausmus, ragina džiaugtis arba liūdėti kartu su veikėjais ir tik vėliau susimąstyti apie perteiktos istorijos vertybes. Tradiciniame romane labai svarbus vaidmuo tenka pasakotojui. Būtent pasakotojas padeda aktyviam skaitytojui orientuotis aprašomose situacijose, neaiškiose vietose kelti klausimus ir į juos ieškoti atsakymų, iškart vertinti veikėjus ir jų atliekamus veiksmus. Vaizdų stygius skatina vaizduotę – net pieštinės iliustracijos tokį vaidmenį atlieka, mat jos įkūnija sustabdytą pasakojimo akimirką, kurią būtinai norisi susieti su tekstu. Taip prasideda gyvas teksto įsisavinimo procesas, imliam skaitytojui (nenorinčiam slysti teksto paviršiumi) teikiantis tikrą skaitymo malonumą.

Įsigilinus į filmo animatoriaus iliustruotą knygą, maga patyrinėti teksto ir piešinio santykį. Tokiu atveju galimi du užduoties variantai: a) įsižiūrėti į piešinį ir iš jo spręsti, kokia istorija bus pasakojama, su kokiais personažais teks susidurti, arba b) perskaičius teksto atkarpą ar visą tekstą įvertinti piešinį, kaip tiksliai jis atkuria situaciją, atvaizduoja aprašytus personažus. Piešinys ant knygos viršelio vaizduoja du gyvūnus – lokį ir pelę, užgulusius stalą ir vieną rašantį, o kitą piešiantį – abu užsiima žmonių darbais. Kokią išvadą galima padaryti net nepradėjus skaityti romano? Matyt, tai bus istorija apie nepaprastus gyvūnus, įkūnijančius žmogiškas savybes, gebėjimus, vertybes. Ką liudija Ernesto ir Selestinos sėdėjimas prie stalo ir jų darbai? Kad abu yra mokyti, mėgsta rašyti ir piešti, domisi vienas kitu. Lokys žiūri į pelę išpūtęs akis, pakelti antakiai byloja apie nuostabą, o besišypsanti burnos linija ir stačios ausys liudija palankumą, atidą, susikaupimą. Pelės akys taip pat išplėstos, bet, kadangi trūksta antakių, žvilgsnis ramesnis, o pražiota ir besišypsanti burna pabrėžia malonų šnekos pobūdį. Visa palinkusio į priekį lokio povyza reiškia norą išgirsti ir suprasti. Akivaizdu, jog vienas kalba, o kitas klauso, ir šis bendravimas jiems teikia džiaugsmo. Pelė Selestina piešia ir spalvina lokio Ernesto portretą, o daugybė išmėtytų ant stalo lokio piešinių rodo, kad jai Ernestas įdomus visoks. Matome ir vieną kitą Selestinos autoportretą, abu veikėjus kartu, kai lokys neša pelę savo glėbyje. Jokie kiti objektai nepatraukia piešėjos Selestinos dėmesio, sukurta bičiuliška aplinka sudaro įspūdį, kad šiedu veikėjai pasitenkina vienas kitu. Perskaičius romaną toks pirmasis įspūdis pasitvirtins – iliustraciją bus galima vertinti kaip Ernesto ir Selestinos draugystės santrauką. Ir tai tik vienas pavyzdys. Iliustracijų galima parinkti visoje knygoje, galima palyginti su animacinių filmukų piešiniais. Kūrybinės užduotys čia peršasi įvairios.

Danielio Pennaco romane daug kas pasirodys originalu. Dera pastebėti, kad čia veikia ne tik autorius, prisistatantis kaip pasakotojas – „tas, kuris pasakoja istorijas“, ne tik veikėjai, bendraujantys tarpusavyje, protagonistai, besikalbantys su pasakotoju, bet ir pats skaitytojas, raginantis istoriją tęsti, kai ši stabteli, net patariantis pakliuvusiems į bėdą veikėjams. Akivaizdu, kad šis su romano personažais besikalbantis skaitytojas – ne kiekvienas iš mūsų, sakykime, kad tai – idealus skaitytojas, įkūnijantis autoriaus svajonę ar troškimą turėti skaitytoją kaip talkininką rašant, stumiant kūrybos procesą pirmyn. Tokia siužeto vystymo strategija, vykdoma trijų subjektų, virtusių vaizduojamos istorijos tarpininkais – pasakotojo, personažų ir idealaus skaitytojo, leidžia eiliniam skaitytojui aktyviau įsitraukti į romano vyksmą. Skaitytojas – idealus ar ne – yra raginamas ne tik sužinoti istoriją ir ją išgyventi, ne tik suvokti iš jos kylančias gyvenimo pamokas, bet ir suprasti, kaip autorius kuria. Tam talkina skyrių pavadinimai ir papildoma informacija, pateikiama skliaustuose. Štai keli pavyzdžiai. Pirmas skyrius vadinasi „Prisistatymas (Atėję pas nepažįstamuosius, mes prisistatome)“. Tai ne tik mandagumo pamokėlė ir škicas personažų portretui, bet ir nuoroda į rašymo taktiką: įžanginio aprašymo, pasakojimo „rėmų“ vengiama, tiesiai einama prie veikėjų, taip sukuriant spartų pasakojimo ritmą, kaip įprasta animaciniuose filmuose. Devintas skyrius vadinasi „Kaip Ernestas įkliuvo“ ir turi prierašą skliaustuose: „Šis skyrius labai trumpas, nes tai įvyko labai greitai.“ Įvykių aprašymas negali išsitęsti, jis turi įgauti ir išlaikyti atliekamų veiksmų ritmą. Penkioliktas skyrius įvardytas kaip „Truputį ramesnis skyrius“, o pastaba skliaustuose „Pats laikas“ primena įvykių logiką: po blogas emocijas keliančių nuotykių įvyks vienoks ar kitoks nušvitimas, po greito įvykių pristatymo atsikvepiama, antraip pasakojimas taptų įkyrus ir monotoniškas. Paprastai tai atitinka sulėtintą pasakojimo ritmą, išoriniai įvykiai nutolsta, persikeliama į personažų vidų. Tačiau būtina išlaikyti saiką nepamirštant, kad intrigą reikia nuolat kurstyti. Dvidešimtame skyriuje keliama rimta problema: „Atrodo, kad laimės neįmanoma apsakyti žodžiais“, nes tai – „nuobodus dalykas“¹². Kadangi autorius su tuo nesutinka, jis sprendžia problemą originaliai: pasiūlo didelę laimę sudarančių mažyčių laimių sąrašą. Vis dėlto bet kurioje ramumoje, kurią sukuria laimė, gali slėptis pavojai: šioje istorijoje tai Ernesto liga, Ernesto ir Selestinos ieškantys antžeminio ir požeminio pasaulių persekiotojai tuo metu, kai veikėjai mėgaujasi menu ir žaidimais. Taip vėl įsukamas pavojingų nuotykių ratas, keliantis emocinę įtampą iki kulminacijos – gaisro, kurio metu abu protagonistai vos nežūva. Abu aukojasi – išgelbėja juos teisiančiuosius, tad laimingos pabaigos, būdingos pasakiškoms ir moralioms istorijoms, nusipelno. Visas pasakojimas nuolat keičia tempą, jis konstruojamas taip, kad būtų gyvas, judrus, pamokantis ir nenuobodus.

Apie ką iš tiesų ši istorija? Aišku, apie pelę Selestiną, prisistatančią: „Esu tokia pat pelė kaip kitos“, ir apie lokį Ernestą, kuris prisistatydamas kartoja pelės formuluotę: „Esu toks pat lokys kaip ir kiti.“ Tai liudija pelės įtaką lokiui. Tokie išoriškai skirtingi gyvūnai autoriaus pristatomi kaip geriausi pasaulyje draugai, nors niekada nesutariantys. Dėl to jų istoriją turi pasakoti autorius-pasakotojas. Pasakojant šią istoriją susiduriama su dviem pasauliais: antžeminiu ir požeminiu – lokių ir pelių pasauliais. Prasideda pasakojimas nuo Selestinos: pelės vaizduojamos kaip simpatiškos pelytės, naktimis su žaliomis, raudonomis ar baltomis kuprinytėmis ant pečių einančios apsipirkti į antžeminį pasaulį. Baltos kuprinytės paslaptingos – Selestina nepasako, kas jose yra, ir tai žadina pasakojimo intrigą. Iš pradžių svarbu papasakoti, kaip viskas prasidėjo. O kas tas viskas? Tai paaiškės istorijos pabaigoje.

Selestina, iškeliavusi su balta kuprinyte į antžeminį pasaulį, atsiduria lokių Žoržo ir Liusjenos namuose, nes jų mažajam meškiukui Leonui iškrito pieninis dantukas. Pelytė įslinko į kambarį, pasislėpė šlepetėje ir ėmė piešti, nes „piešimas – jos aistra (…), tik dėl to ir gyvena, tik dėl to viskas ir prasidėjo“¹³. Meškiukų dantys pelėms (ir žiurkėms) reikalingi, nes jie kieti ir todėl naudojami stomatologijoje. Dėl to pelės siunčiamos pargabenti nurodytą skaičių iškritusių dantų. Kas kaltas, kad Selestinai ne tas galvoje, todėl gerai atlikti užduoties jai nepavyksta. Grįžusią tik su vienu dantuku prižiūrėtojas žiurkinas išstumia Selestiną atgal į antžeminį pasaulį prigrasęs negrįžti be 52 dantų. Čia ir prasideda pelės nelaimingi ir laimingi, liūdni ir romantiški nuotykiai, kuriuos jai siūlo likimas.

Ernestas, kaip ir piešėja Selestina, nėra lokys kaip kiti: Ernestas dievina muziką, groja visais instrumentais, kuria dainas (matyt, dėl to ant viršelio jis pavaizduotas rašantis). Žvėriški instinktai verčia jį ieškoti maisto, todėl, šiukšliadėžėje radęs pelę Selestiną, nori ją praryti, nors vėliau su tokiu pelės kaltinimu jis nebesutiks. Išradingoji pelė gebėjo lokį sustabdyti, mandagiai pasisveikinusi lokiui nurodė kitą alkio numarinimo šaltinį. Taip prasidėjo jų pažintis, su laiku peraugusi į ištikimą draugystę, kurią neigiama aplinkinių reakcija, persekiojimai už bendras išdaigas, net kalėjimai ir teismas tik sustiprino. Lokys ryžtasi padėti pelei atlikti užduotį, o tai verčia griebtis neleistinų veiksmų, už kuriuos vėliau abu bus teisiami. Teisme lokys Ernestas ištars lemtingą frazę: „Jūs mane teisiat už tai, kad mudu su Selestina esame geriausi draugai pasaulyje! Štai už ką jūs mane teisiat! Lokys ir pelė – draugai, taip nedaroma! (…) Jūs teisiat Ernesto ir Selestinos draugystę!“¹⁴

Ernesto pareiškimą teisme galima vertinti kaip daugiaprasmį: jis išryškina požeminio ir antžeminio pasaulių socialinių santykių pobūdį, pagrindinių veikėjų kitoniškumą, paaiškina, kodėl ir kam ši istorija sukurta. Daugumai abiejų pasaulių gyvūnų būdinga emocinė reakcija į aplinką, prisitaikymas, vienodas elgesys, net masinė psichozė: rėkti, garbinti ir šlovinti už atneštą pelių bendruomenei naudą (krūvą dantų) ir čia pat smerkti, reikalauti griežtos bausmės už nusikaltimus, kurių didžiausias – pelės suartėjimas su lokiu. Nes tie, kurie elgiasi kitaip, visus glumina ir piktina. Lokio ir pelės draugystė atrodo smerktina dėl to, kad neatitinka tradicinio požiūrio į rūšinį skirstymą – apie meno kaip jungiamojo elemento vaidmenį niekas negalvoja. Tik kai teisme Ernestas atskleidžia pelių našlaičių prieglaudos valdytojos Pilkės melą apie Didžiulį Piktą Lokį, auditorija sujuda, nes lokys sugebėjo priartėti prie visuotinų bėdų. O kai Ernestas ir Selestina gaisro metu, gelbėdami kitus, elgiasi didvyriškai, bet niekam apie tai nepasisako, tarsi savaime baigiasi teismas ir stoja tyla. Autoriaus-pasakotojo klausimas dėl tokios tylos ir jo atsakymas yra esmingi: „Jie nenori būti laikomi pagyrūnais. Turbūt iš kuklumo.“¹⁵ Visuomenė protagonistus pagerbė tyla ir paliko juos ramybėje. Todėl ir šiandien lokys-marginalas ir pelė-našlaitė laimingai gyvena, draugauja ir kuria mažoje trobelėje, pasislėpusioje miško tankmėje.

Kokios išvados peršasi perskaičius knygą ir ją aptarus?

Romane apie Ernestą ir Selestiną regime charakteringą autoriaus stilių, derantį jaunimui skirtoje literatūroje: tai judrus ir glaustas pasakojimas, efektingai sutelktas ties pagrindinių veikėjų portretais; gyva ir greita įvykių seka nuolat kursto intrigą; aprašymų nedaug, bet jie reikalingi, kad skaitytojas stabtelėtų ir įsigilintų į daiktų ir dalykų esmę, jie kuria ritmingą tekstą. Skyrių pavadinimai su paaiškinimais ir originali trinarė pasakojimo struktūra (autorius-pasakotojas – protagonistų pasisakymai – skaitytojo intarpai) aktyvina kūrinio skaitymą, kuria teksto malonumą. Pasakojama istorija ne perša, bet įteigia moralines pamokas jaunimui: draugystė iš tiesų yra tai, kas kuria gyvenimo prasmę; renkantis draugą, svarbiausia ne skirtinga būtybių išorė ir trafaretinės, kartais neteisingos visuomenės nuostatos, kurias reikia atmesti, bet vidinis ryšys, skatinantis bendrą veiklą siekiant nenuobodžios laimės.

Abu čia pristatyti romanai yra įgarsinti, leidžiami ir komiksų pavidalu. Jie neabejotinai sulaukia daugybės komentarų.

Garsioji rašytojo esė apie skaitymą

Savo esė Kaip romanas („Gallimard“, 1992; „Šviesa“, 2004) Danielis Pennacas pažymi: „Knygos buvo parašytos ne tam, kad jaunimas jas komentuotų, bet kad jie, jei širdis jiems liepia, jas skaitytų.“¹⁶ Ką šie žodžiai reiškia, sužinome perskaitę esė.

Pirmiausia gali kilti klausimas, iš kur toks knygos pavadinimas? Esė, publicistiniam žanrui priskiriamas, glaustas mokslinio pobūdžio literatūros kūrinys, skiriasi nuo tradicinio romano, kuriam būdingas išplėtotas siužetinis pasakojimas. Tai pažymi ir autorius: „Romanas turi būti perskaitytas kaip romanas: pirmiausia turi numalšinti pasakojimo troškulį.“¹⁷ Ar tai reiškia, kad esė, skirta aktualiai knygų skaitymo problemai spręsti, yra biografinis pasakojimas apie paauglio bėdas ir idealų mokytoją, gebantį nuslopinti įsisenėjusius mokymo skaudulius ir numalšinti pasakojimo (šiuo atveju – viltingo) troškulį?

Pennaco esė susideda iš keturių dalių: „Alchemiko gimimas“; „Reikia skaityti (dogma)“; „Duokime skaityti“; „Samprotavimai apie skaitymą (arba neginčijamos skaitytojo teisės)“. Pradžioje susiduriame su paaugliu, praradusiu bet kokį norą skaityti, ir su šeima, ieškančia tokio reiškinio pateisinimo. Autorius-pasakotojas irgi ieško atsakymo, sugrįždamas į praeitį ir ją įvertindamas. Paaiškėja, kad iš entuziastingo, ką tik išmokusio skaityti ir rašyti vaiko, atradusio išminties akmenį alchemiko, skaitymo malonumas atimamas, nes tėvai, nutarę, kad nuo šiol viskuo pasirūpins mokykla, savo vaiką, dar nemokantį nagrinėti teksto, apleidžia. Skaitymas tampa atgrasia pareiga, dogma. Mokytojai, tėvai ir egzaminuotojai trokšta, kad vaikai sėkmingai baigtų mokslus, o visa kita jiems neįdomu. Jei atsiranda mokytojas, mylintis savo dalyką ir literatūrą dėstantis kaip meną, toks susitikimas, anot knygos autoriaus-pasakotojo, nulemtas atsitiktinumo, o ne institucijos. Trečioje dalyje pateikiama teisingo mokymo versija, neabejoneabejotinai paremta asmenine mokytojo patirtimi (tai įrodo rašytojo biografijos faktai). Mokytojas prastai besimokančių ir net bakalauro laipsnio nesiekiančių paauglių klasėje savaip bando sugrąžinti mokiniams norą skaityti. Jis išsitraukia storą knygą ir ją ima skaityti garsiai – po 40 puslapių per valandą. Nieko nekomentuodamas ir neklausdamas, tik atsakydamas į mokinių klausimus, jei tokių kyla. Milžiniška knyga ima tirpti kaip ledkalnis, nors skaitoma auditorijai, manančiai, kad skaityti ji nemėgsta. Mokytojas turi išsklaidyti šią iliuziją ir atlikti savo, kaip tarpininko, darbą. Tik po to kyla klausimų, kuriuos dera aptarti. Pavyzdžiui, kuo ypatingi greitai perskaitomi romanai? Raginama įsidėmėti patikusio romano pirmus sakinius arba mėgstamus fragmentus. Prie nurodytų autorių pereinama tarsi savaime: „Geras literatūros dėstymas mokykloje padeda parengti strategiją ir gerai suprasti tekstą.“¹⁸ Pasakojimas suponuoja, sakytume, genialią mintį: skaitymo malonumas įkvepia suprasto teksto malonumą. Ketvirtoje, paskutinėje, dalyje išvardijamos ir aptariamos dešimt neginčijamų skaitytojo teisių: teisė neskaityti, praleisti puslapius, nebaigti skaityti, dar kartą skaityti tą pačią knygą, skaityti bet ką. Dar yra teisė į bovarizmą, kuris aiškinamas kaip liga, perduodama tekstu; teisė skaityti bet kur, paskaityti tik knygos epizodą, teisė skaityti garsiai ir perskaičius patylėti. Charakteringa pastaba apie pedagogo patiriamą džiaugsmą, leidus skaityti viską: „Pamatyti, kaip mokinys pats užtrenkia Bestselerio gamyklos duris ir eina atsikvėpti pas Balzako bičiulius.“¹⁹

Aišku, kalbama apie gabų mokytoją, talentingą aktorių, gebantį pasinaudoti savo išmanymu, mokantį išreikšti simpatijas auditorijai, tekstui, jo autoriui, net „perteikti autoriaus poreikį rašyti, atskleidžiant mūsų slapčiausias reikmes suprasti, tuomet knygos plačiai atsiveria, ir minia tų, kurie laikė save atskirtais nuo knygų, veržiasi į jas paskui jį.“²⁰ Be abejo, tai neeilinis mokytojas, tačiau prasminga siekti prie tokio idealo priartėti.

Ši originali esė Lietuvoje išleista su puikia Kęstučio Urbos įžanga „Apie skaitymo laimę – su aistra“. Ją literatūrologas, vaikų literatūros specialistas skiria mokytojams ir bibliotekininkams, tėvams ir seneliams. Joje išskiriamos pagrindinės knygoje vartojamos sąvokos, iškeliamos esmingos ir provokuojančios idėjos, nurodoma neabejotina esė nauda visiems, ypač pedagogams. Įžangos pabaigoje išreiškiamas protestas prieš teisę neskaityti: „Jūs neturite teisės neperskaityti šių apmąstymų apie skaitymą, apie skaitymo laimę, brangieji (…) visi, kuriems skaitymo reikalai maudžia širdį.“²¹ Taip išreiškiamas ne protestas prieš skaitytojo teisę rinktis, bet prasmingas paradoksas, liudijantis aktyvų Danielio Pennaco recepcijos Lietuvoje pobūdį. Tuo būdu Kęstutis Urba netiesiogiai ragina įsileisti prancūzų rašytojo idėjas į mūsų literatūros ir pedagogikos probleminį lauką, nes akivaizdu, kad jos neabejotinai yra visuotinės ir universalios. Belieka palinkėti, kad originalaus prancūzų rašytojo Danielio Pennaco knygos lietuvių skaitytojui atsivertų taip, kad skaitymo malonumą lydėtų supratimo malonumas.

_____________________________

¹ Daniel Pennac, „Biographie, bibliographie, filmographie“, interneto prieiga: https://www.fnac.com/Daniel-Pennac/ia7913/bio (žiūrėta 2024-08-15).

² Savotiškas detektyvinio romano ir amerikietiško juodojo romano junginys – aut. pastaba.

³ Melody, „Daniel Pennac, cancre devenu écrivain [archive]“, sur Librairie d’occasion en ligne – Livr’Ensemble, 11 octobre 2020.

⁴ Daniel Pennac: biographie de l’écrivain, auteur de Chagrin d’école par Marine Pohu, Mis à jour le 16 Février 2021 08:58, interneto prieiga: https://linternaute.fr > littérature (žiūrėta 2024-08-08).

⁵ Leidykla „Gallimard“, interneto prieiga: https://www.gallimard.fr (žiūrėta 2024-08-05).

⁶ Daniel Pennac, Šuva šunėkas, [iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė], Vilnius: Gelmės, 2017.

⁷ Daniel Pennac, „Cabot-Caboche, analysé par Dominique Coutant“, Le Petit Littéraire.fr.

⁸ Daniel Pennac, Šuva šunėkas, p. 96.

⁹ Ibid., p. 99.

¹⁰ Daniel Pennac, Romanas apie Ernestą ir Selestiną, [iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė], Vilnius: Žara, 2018.

¹¹ Daug minėtų knygų galima atrasti interneto tinklalapyje, interneto prieiga: https://www.amazon.com.

¹² Daniel Pennac, Romanas apie Ernestą ir Selestiną, p. 111.

¹³ Ibid., p. 15.

¹⁴ Ibid., p. 169.

¹⁵ Ibid., p. 175.

¹⁶ Daniel Pennac, Kaip romanas, [iš prancūzų kalbos vertė Margarita Šeškuvienė], Kaunas: Šviesa, 2004.

¹⁷ Ibid., p. 115.

¹⁸ Ibid., p. 133.

19 Ibid., p. 158.

20 Ibid., p. 171.

²¹ Ibid., p. 9.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2024 Nr. 3 (111)