Rimti išdykavimai skeleto draugijoje
Kas mažiausiai bijo mirties? Vaikai ir seneliai. Nenuostabu, kad vieni tokie seneliai su skeletu Jonu, netikėtomis aplinkybėmis atsidūrusiu jų namuose, ir susidraugauja.
Skeleto Jono nutikimai1 – guviai juokaujanti ir liūdnesnę akimirką draugiją palaikanti vaikams ir nevaikams skirta knyga, kurią verta skaityti kartu ir nesyk. Ryškus viršelis ir vidiniais puslapiais toliau liejama rožinė spalva kontrastuoja su nespalvotu piešiniu pieštuku taip, kaip aversą puošiančios sraigės su skeletu: šioje knygoje, regis, ir pavadinimu, ir vizualika kalbančioje apie mirties sferą, nepaprastai daug gyvumo. Jis pasireiškia ir siužeto, ir kalbiniu lygmeniu.
Tai jau ketvirtoji estų vaikų rašytojos Triinu Laan (g. 1975 m.) knyga, o rašymas tarmiškai – viena Laan kūrybos ypatybių: ankstesnėse trijose jos knygelėse vaikams2 tekstas pagret pateikiamas estų ir veru kalbomis, pastaroji būdinga Pietų Estijos regionui. Knygos iliustracijas kūrė Marja-Liisa Plats (g. 1984 m.) – dailininkė, iliustravusi per penkiasdešimt knygų vaikams ir suaugusiesiems, gausybę plakatų, atvirukų, logotipų ir stalo žaidimų, net drabužių dizaino kolekciją (su mados dizainere Triinu Pungits), kurį laiką dirbusi teatro scenografe, bendradarbiaujanti su literatūros žurnalu vaikams Žvaigždutė (Täheke). Plats 2009 m. baigė fotografijos studijas, 2020 m. įgijo vizualiosios komunikacijos vadybos magistro laipsnį Tartu universitete. Skeleto Jono nutikimai – tarp labiausiai įvertintų Marjos-Liisos Plats iliustruotų knygų.
Šių kūrėjų bendras darbo rezultatas – puikus. Dvidešimties epizodų knyga Skeleto Jono nutikimai vos pasirodžiusi buvo išversta į latvių (Maima Grīnberga, 2022 m.) ir čekų (Linda Dejdarová, 2023 m.) kalbas, sulaukė gausybės įvertinimų Estijoje (pateko į Gražiausių 2020-ųjų Estijos knygų penketuką ir pelnė diplomą bei Estijos vaikų literatūros centro specialiąją premiją, 2020 m. įtraukta į Geriausių metų knygų vaikams sąrašą Hea lapseraaamat, 2021 m. gavo Tartu vaikų literatūros premiją, 2022 m. Nukits (Raguotuko) konkurse už tekstą ir iliustracijas laimėjo trečią vietą) ir užsienio šalyse: 2021 m. įtraukta į The White Ravens katalogą, 2022 m. knyga eksponuota Bolonijos vaikų knygų mugės iliustruotojų parodoje, 2023 m. užėmė antrą vietą Latvijos nacionalinės bibliotekos kasmet skelbiamame knygų vaikams sąraše (9+ metų grupėje). Taigi matyti, kad tik prasidėjusi skeleto Jono nuotykių kelionė klostosi smagiai.
Iš pradžių, ryjant istoriją po istorijos, norėjosi tarti, kad jau seniai neskaičiau ko nors tokio smagaus ir juokingo. Laan pasakojime humoras – ir situacinis, ir kalbinis, ypač pokštauti ir posakius laidyti linkęs senelis (pavyzdžiui, smalsiai kaimynei paklausus, iš kurgi jie su senele, anūkais ir skeletu Jonu begrįžtą, senelis, nenorėdamas išduoti paslapties, ramiai atšauna – „iš bažnyčias“; panašių vietų ne viena). Tačiau nei originale, nei Viltarės Urbaitės vertime tarmė netampa juoko taikiniu, ji veikiau sustiprina savotiškumo įspūdį – senelių valdose ir jų draugijoje gali visko nutikti. Nors nutikti gali viskas (Laan džiugina nutrūktgalviška vaizduote, kuri skleidžiasi kasdieniškomis aplinkybėmis), beveik viskas ir nutinka, ir truputį ne tai, kam ruošeisi, bet bijoti nereikia. Kaip sako senelis, pabaisos ir kaukučiai yra tik išgalvoti padarai, o nuo vienos baimės ginamasi kitu, potencialiai galinčiu įvaryt strioko, – skeletu Jonu.
Būtina paminėti Urbaitės vertimo kalbą, smagią ir gyvą, suprantamą vaikui. Tai neabejotinai dar vienas šios knygos privalumas. Neperkrauta sintaksė, takumą išsaugantys sakiniai ir natūraliai dialoguose atsiskleidžianti tarmė leidžia ir sekti skaitomą istoriją, ir susipažinti su mažiau girdėtais žodžiais arba kaip tik atpažinti savąją šnektą. Dialektu parašyti tekstai, regis, ne taip dažnai pasitaiko mūsų literatūroje vaikams, o šiame vertime skamba įtikinamai ir taikliai. Taiklus ir adekvatus pasirodė sprendimas vertime vartoti žodį grabas (vietoj žodžio karstas), o ypač nudžiugino šuns vardas – Pincius: taip ir matau laigantį kieme iškištu liežuviu ir viena nuleipusia ausimi – tokį tikrą pincių. Taigi ne veltui vertimas buvo nominuotas Eugenijos Stravinskienės premijai už reikšmingiausią verstinę knygą vaikams, lietuviškai pasirodžiusią 2022-aisiais. Klausimų nekelia ir sprendimas truputėlį pakeisti skeleto vardą – šis, originale pavadintas Juhanu, lietuviškame tekste virsta Jonu ir iškart tampa savas. Kas gi nepažįsta bent vieno Jono, ir dar linkusio šposyt?
Šią istoriją dar galima perskaityti ir skeleto Jono požiūriu – tada ji įgautų dar vieną, atjautos kitokiam ir jo priėmimo, sluoksnį. Skeletas Jonas turi jį iš kitų veikėjų išskiriančios patirties. Kartais gyvenime taip būna: žmogų lyg ir gali atpažinti, bet jį nuo kitų jau skiria, regis, neperžengiama tos patirties riba – galbūt kažkoks nutikimas, sprendimai, o gal tiesiog lemtis. Ir tai, kad savo įprasto gyvenimo (prisiminkime – Jonas anksčiau, prieš išeidamas į pensiją, ilgus metus tarnavo mokykloje, anatomijos kabinete) netekusį Joną seneliai priima nedvejodami ir nieko neklausinėdami, rodo ir jų atvirumą gyvenimo netikėtumams, ir gana plačią širdį – arba supratimą, kad pasaulyje mes visi skirtingi, bet verti būti išklausyti, pažinti iš naujo, visi galime sugyventi, ir net visai smagiai. Kaip gražiai seneliai jį, Joną, priima – kaip savą: randa jam vietos, kartu leidžiasi į didesnius ir mažesnius nuotykius, pasidavę Jonui kaip dingsčiai sulaužo kelias nuobodesnes namų taisykles, tampa jo suokalbininkais, galų gale išleidžia į profesinę kelių mėnesių išvyką, kartu žaidžia ir – jei leisite – durnavoja.
Kartais, turėdami minty labai stiprią nuojautą, sakome: kaulais jaučiu. Laan tekste kaulai taip pat jaučia: nors gyvieji nemato šiapus apsilankiusių mirusiųjų, tą, grįžusį į namus, pajunta ir atpažįsta skeletas Jonas. Šiuo atžvilgiu (ne dėl skeletų) Nutikimus galima skaityti greta Wolfo Erlbrucho klasikinės pasakos Antis, Mirtis ir tulpė, paieškojus pavyzdžių naujausioje mūsų literatūroje į galvą ateina Evelinos Daciūtės Duobė: Laan istorija irgi regisi turinti terapinės literatūros potencialo, tačiau, skirtingai nei minėtuose pavyzdžiuose, Laan pasakojimuose žaismingas pradas nusveria mąslųjį ar jį subalansuoja, parodo gyvenimo įvairialypumą. Knygoje kalbama apie naują gyvenimo etapą, kitoniškumą ir gebėjimą jį priimti, apie baimes ir drąsą gyventi savaip, nepaisant to, ką kaimynai pasakys, ir, be abejo, apie mirtį – kaip gyvenimo atributą, jo dalį. Knyga savotiškai perteikia ir senąją estų pasaulėžiūrą apie pomirtinį gyvenimą, ir atliepia savojo laiko aktualijas (2020-ieji, pandemijos metai, paveikę daugelį šeimų). Regis, knygelė švelniai sako: artimieji visada su mumis, mirtis tėra regimybės šydas, kurį įveikia prisiminimai – liepžiedžių arbatą visada gersime kartu, kad ir kas nutiktų.
____________________________
1 Triinu Laan, Skeleto Jono nutikimai, [iš estų kalbos vertė Viltarė Urbaitė, iliustravo Marja-Liisa Plats], Kaunas: 700 eilučių, 2022, 58, [3] p. ISBN 978-609-8288-08-7.
2 Didelis juodas šuo – Suur must koer. Suur must pini (2007, Triinu Ojar pavarde), Senas suvargęs katinas – Vana katkine kass. Vana katskinõ kass (2016), Padaužiukas – Krutskiline tita. Päähäkääntävä tita (2019).
Žurnalas „Rubinaitis“, 2024 Nr. 3 (111)
