Viena šeima – keturios skaitytojų kartos
Raštas – neabejotinai svarbiausias žmonijos išradimas, padedantis įamžinti kitus išradimus ir jais dalytis. Raštas ištrina laiko ir erdvės ribas, tik svarbu sugebėti perteikti mintis. Ne mažiau svarbu gebėti tinkamai perskaityti surašytas mintis, suprasti tai, ką perskaitei. Skaitymas yra vienas svarbiausių žmogaus gebėjimų, padedantis atrasti ir pažinti pasaulį, mokantis kaupti ir sisteminti įgytą patirtį, įspūdžius, emocijas. Gebėjimas skaityti, skaitomo teksto suvokimas yra individualus, skiriasi net tos pačios šeimos narių skaitymo įpročiai. Straipsnyje, remdamasi asmenine patirtimi, pasvarstysiu apie keturių šeimos kartų skaitymo įpročius. Savo šeimos kartas suskirsčiau taip:
1. Prarastoji karta ir tie, kas buvo iki jos – seneliai, gimę 1930–1947 m.
2. Kokybės ieškotojai – tėvai, gimę 1970–1972 m.
3. Y karta – vyresni vaikai, gimę 1995–1998 m.
4. Z karta – jaunesni vaikai, gimę 2005–2009 m.
Nors prarastosios kartos – senelių, gimusių prieškariu, mokymosi ir skaitymo galimybės buvo ribotos, tačiau šiai kartai būdingas tikėjimas mokslo ir knygų svarba. Būtent šios kartos atstovai į mokyklą klampojo per pusnis, prie krosnies džiovino sniego karoliais apkibusias vilnones kojines ir šlapius batus. Vieno iš senelių išskirta knyga, palikusi jam didžiausią įspūdį, – Jurgio Frassačio biografija*. Vėliau senelių namuose radau senų tarpukario žurnalų, naujesnių, sovietmečiu leistų pasakų knygų (Eduardo Mieželaičio Miško pasaka, Jono Avyžiaus Juodažvaigždis arkliukas, Vytautės Žilinskaitės Ledinė fėja, lietuvių liaudies pasakos Gulbė karaliaus pati), kurių įsigyti tuo metu nebuvo lengva. Dar vėliau senelių namuose būdavo skaitomos knygos apie tremtį, kitos asmeninę patirtį perteikiančios istorijos. Prieškariu gimusi močiutė labiausiai domėjosi religine literatūra, bet vartydavo ir šeimininkės kalendorius, be viršelio likusią vestuvinę dovaną – storą namų ūkio paslapčių ir receptų knygą. Pamenu, kad man močiutė sekdavo dar iš savo močiutės girdėtas pasakas apie durnių su durelėm, apie Pelenę ir pelytę.
1947 m. gimusi močiutė (vyro mama) su įkvėpimu pasakojo apie ją sužavėjusią Danielio Defoe knygą Robinzonas Kruzas. Šiai knygai neprilygo niekas. Močiutės namų bibliotekoje buvo sukaupta nemažai lietuvių literatūros klasikos, sekcijoje garbingą vietą užėmė enciklopedijos.
Kokybės ieškotojų kartos skaitymo įpročiai kitokie. Tėtis, paauglystėje perskaitęs nemažai nuotykinės literatūros, žavėjęsis Carloso Castanedos knyga Kelionė į Ikstleną, vėliau skaitymui nebeskyrė jokio dėmesio. Mama, skaityti beveik savarankiškai pradėjusi nuo penkerių metų, skaitė visą gyvenimą ir skaitė viską, kas tik buvo prieinama.
Pritrūkusi vaikiškos literatūros, perėjo prie klasikos – skaitė Ievos Simonaitytės, Juozo Baltušio knygas. Vėliau ją gelbėjo mokyklos biblioteka, kur buvo galima rasti daugiau Juleso Verneʼo, Jameso Fenimoreʼo Cooperio, kitų tuo metu leidžiamų autorių knygų. Vis dėlto didžiausią įspūdį jai paliko iki skutelių suskaityta Kornejaus Čiukovskio pasaka Džekas, milžinų nugalėtojas, ir kitos pasakos vaikams (1968). Paslaptingai atrodė ir spalvingos Christiano Pineau knygos Pasakos (1969) iliustracijos, stebino neįprasti šių pasakų siužetai. Skaitymas tapo nuolatine mamos laisvalaikio veikla.
Vaikai mūsų šeimoje augo poromis ir skirtingais laikotarpiais, taigi jie yra skirtingų kartų atstovai. Visiems vaikams šeimoje buvo skaitomos knygos, dažniausiai garsiai, prieš miegą, nors skaitoma buvo ir dienos metu. Ypač mėgstamos Y kartos knygos – Richardo Scarryʼo knyga Mašinos ir visa, kas važiuoja, Janoscho knyga Panama labai graži, Antoineʼo de Saint-Exupéry Mažasis princas. Pradėję lankyti mokyklą vaikai mielai skaitė Otfriedo Preußlerio, Astridos Lindgren knygas, bet vėliau ėmė skaityti vis mažiau ir mažiau. Vyresniems vaikams patiko Vytauto Račicko knyga Baltos durys, su autoriaus autografu ji nukeliavo pas jaunesnius vaikus.
Įdomi skaitymo patirtis atsiskleidė apmąstant Z kartos skaitymo įpročius. Paaiškėjo, kad jau kelių mėnesių vaikai labai teigiamai reaguoja į eiliuotą tekstą, jei jis skaitomas raiškiai. Ypač kūdikiams patiko Martyno Vainilaičio kūryba. Žinoma, šešių mėnesių kūdikis nesuvokia teksto, tačiau raiškus skaitymas sukelia daug teigiamų emocijų ir net priverčia kūdikį juoktis balsu. Pradinėse klasėse Z kartos šeimos atstovai atrado Algimanto Čekuolio knygą Keturi žiemos vėjai, kurią skaitė kelis kartus. Pradėję lankytis viešosios bibliotekos organizuojamuose susitikimuose su rašytojais, vaikai susidomėjo Danguolės Kandrotienės knyga Spintos istorijos.
Tikras atradimas buvo Kęstučio Kasparavičiaus knygos, kurias perskaitė beveik visas, Geronimo Stiltono nuotykinės istorijos, Jeffo Kinney Nevykėlio dienoraščiai, jautrios istorijos apie pasiklydusius kačiukus ir šuniukus (Holly Webb knyga Pasiklydusi sniege ir kt.). Šios kartos skaitymo procesą veikė kompiuteriniai žaidimai, socialiniai tinklai (knygos apie nuotykius „Minecraft“ pasaulyje, komiksai, manga komiksai). Paauglystėje Z kartos atstovai noriai perskaitė Lauros Sintijos Černiauskaitės romaną Benedikto slenksčiai, bet po šios knygos prasidėjo neskaitymo laikotarpis.
Abiejų – Y ir Z – kartų atstovai skaityti išmoko dar prieš pradėdami lankyti mokyklą ir be didesnių pastangų, tarsi savaime. Vėliau, nors neabejotinai geriau sekėsi tikslieji mokslai, nebuvo sunku mokytis ir humanitarinių dalykų. Visi vaikai mėgo iliustruotus enciklopedinius leidinius, pirmoji svarbi ir įtraukianti enciklopedija – Mokslas ir visata (serija „Pažinimo džiaugsmas“). Prieš miegą šie vaikai noriai klausydavosi ne pasakų, o knygų apie planetas, jų branduolių tankį, temperatūrą ir kitas planetų fizines savybes.
Apibendrinus visus abiejų kartų augimo metu taikytus skaitymo skatinimo būdus susidarė gana netrumpas sąrašas: 1. Eiliuotų tekstų skaitymas kūdikiams; 2. Knygų skaitymas prieš miegą; 3. Skaitymo pavyzdys; 4. Galimybė pačiam išsirinkti patinkančią knygą; 5. Paveikslėlių žiūrėjimas; 6. Pasakų sekimas; 7. Lankymasis bibliotekose; 8. Kelionės į Vilniaus knygų muges; 9. Dalyvavimas susitikimuose su rašytojais; 10. Skaitymo lenktynės; 11. Dalyvavimas darželio ir mokyklos veiklose; 12. Dalyvavimas protmūšiuose; 13. Dalyvavimas įvairių būrelių veiklose; 14. Motyvuojantys veiksniai (pavyzdžiui, bibliotekos skiriami apdovanojimai už aktyvų skaitymą); 15. Knygų, žurnalų dovanojimas; 16. Žodiniai žaidimai, plečiantys žodyną, lavinantys skaitymo, rašymo įgūdžius.
Kokias galima daryti išvadas, punktyriškai aptarus keturių mūsų šeimos kartų skaitymo ypatybes? Taigi galima teigti, kad:
1. Seneliai skaito palyginti retai.
2. Tėvų skaitymo įpročiai keitėsi: tėtis pradžioje skaitė, bet vėliau knygų skaitymu nesidomėjo, o mama skaitė ir tebeskaito visą gyvenimą.
3. Y kartos vaikai skaito daug techninių instrukcijų, o grožinės literatūros skaitymui laiko skiria mažai.
4. Z kartos vaikai pavarto knygas, bet jų skaityti nebenori. Tačiau šiems vaikams patinka kai kurie skaitymą populiarinantys renginiai, pavyzdžiui, Vilniaus knygų mugė.
5. Šeimos vaikai niekada nėra suplėšę nė vienos knygos ar žurnalo, namuose yra tik nuo dažno vartymo ir skaitymo nukentėjusių knygų. Nors ir mažai skaito, knygas Z kartos atstovai saugo, rūpinasi, kad jos nesušlaptų, neišsiteptų, nesuplyštų. Kai vaikai parnešė į namus prie šiukšlių konteinerio paliktą seną Kazio Sajos knygelę Vaistai nuo strazdanų ir iškilmingai ją įteikė man (juk tau jų visų reikia!), supratau, kad knygos jiems nėra tokios jau nesvarbios.
Kiekvienas žmogus atranda asmeninį santykį su knyga, net jei tai būtų vienintelė jo perskaityta knyga. Knygos ypač svarbios vaikystėje, kai vaizduotė kuria stebuklus. Bet yra rašytojų, nepavaldžių laikui ir kartų skirtumams: Danielis Defoe, Antoineʼas de Saint-Exupéry, Astrida Lindgren ir kt. Visi esame skirtingi, mūsų santykis su tekstu ir mūsų skaitymo įpročiai individualūs. Ir visai nesvarbu, kaip mes skaitome, kokios kartos esame – yra autorių, temų ir tekstų, suvienijančių mus visus.
________________________________
*Justinas Klumbis, Jurgis Frassati: šių laikų jaunimo idealas, Marijampolė: Marijonai, 1938, 144 p.
Žurnalas „Rubinaitia“, 2024 Nr. 3 (111)
