Estų vaikų literatūros vertimai Lietuvoje: naujienos, tendencijos, lūkesčiai, mainai

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai (LLVS) 2024-uosius paskelbus Estų literatūros metais, atsivėrė puikių progų prisiminti neseniai ar kiek anksčiau pasirodžiusias estiškas knygas vaikams. Šis straipsnis tebus 2018 m. žurnale Rubinaitis publikuoto Viktorijos Pukėnaitės straipsnio pratęsimas apie estų vaikų literatūros vertimus Lietuvoje¹. Kokias naujausiųjų laikų vertimų tendencijas galima pastebėti žvelgiant į pastarųjų dešimtmečių panoramą? Kokie autoriai ar žanrai dominuoja? Kokios vertos dėmesio knygos pasiekė lietuvių skaitytojus? O kokie Lietuvos autoriai – Estiją?

Estonikos tyrinėtojams parankiame Pukėnaitės straipsnyje apžvelgiama estų vaikų literatūros vertimo į lietuvių kalbą istorija: pristatomas pirmasis vertimas², publikuotas dar tarpukariu, priskiriamas Agotai Atlasevičiūtei, kaip reikšmingi įvertinami estų tautosakos tekstų, foklorinių pasakų vertimai, skirtingais leidiniais pasirodę sovietų okupacijos metais (vertėjai Eduardas Astramskas, Danutė Sirijos Giraitė). Straipsnyje taip pat skiriama dėmesio šiuolaikinės estų literatūros vertimams, publikuotiems po nepriklausomybės atkūrimo iki pat 2018-ųjų. Vis dėlto, nors straipsnis publikuotas visai neseniai, praėję šešeri su puse metų sudaro sąlygas situaciją apžvelgti papildomai.

Kokį įspūdį galima susidaryti iš pastarųjų dešimtmečių vertimų panoramos?

Ogi Baltija nubudo ir mes žvaliai skaitome vieni kitus. Galima pasidžiaugti ir lokaliomis, ir visoms trims valstybėms bendromis teigiamomis tendencijomis: vertimų gausėja, skaitytojų taip pat, tai matyti ir iš knygų pristatymų, susidomėjimo proginiais metais (pernai – Latvių, šiemet – Estų) bei renginiuose, knygynuose, interneto erdvėse girdimais pageidavimais leisti daugiau estų (latvių) literatūros. Tad ir Pukėnaitės straipsnio dalyje pateikiamą bibliografinę informaciją-statistiką (reikšmingas pastebėjimas apie vertimų sausrą, ištikusią 1999–2004 m. laikotarpiu, bei „vertimų duobes“, kai 2007, 2009, 2012, 2017 m. nepasirodė nė vienos knygos³) smagu papildyti naujais, pozityvesniais duomenimis. Vienu iš leidybą (ir latvių, ir estų literatūros vertimų, ir knygų vaikams, ir suaugusiesiems) išjudinusių veiksnių galima laikyti 2018 metus. Tai – ir trijų valstybių šimtmečio jubiliejaus, pažymėto įsteigiant Baltijos kultūros fondą ir pasirinkus kursą stiprinti šalių kultūrinį bendradarbiavimą, ir Londono knygų mugės, kurioje Lietuva, Latvija ir Estija dalyvavo kaip garbės viešnios, metai, išties derlingi ir kalbant apie mūsų literatūrų sklaidą užsienyje. Žvelgiant į vertimų bibliografiją matyti, kad nuo 2018-ųjų kasmet ir be pertrūkio lietuviškai pasirodo bent viena ar dvi estų knygos vaikams. Pukėnaitės minimo 2008 metų rekordo – trijų vertimų per metus – kol kas neviršyta. Nors pora knygų per metus – tikrai kuklus skaičius, vis dėlto, žvelgiant į pastaruosius šešerius su puse metų, džiugina tai, kad nebeliko minėtų „vertimų duobių“, o verčiami kūriniai – lavinantys skaitytojo estetinį suvokimą, pasaulėvaizdį ir plečiantys akiratį atitinkamai pagal amžiaus grupes.

Nors ir tenka kiek apgailestaujant pripažinti, kad, kaip rašė Kęstutis Urba⁴, velniukas Nukitsas galėjęs ir labiau pasistengti: skaičiuojant nuo pirmojo estų vaikų ir jaunimo literatūros vertimo tarpukariu, 2018-aisiais sulaukėme 60-ojo, 2024-aisiais – 68-ojo vertimo (jei neminėsime dviejų Andruso Kivirähko romanų⁵, tinkamų skaityti ir vyresniems paaugliams – su šiomis knygomis bus jau visos septynios dešimtys), vis dėlto ir kelios knygos per metus tolydžiu tempu – šis tas. Ypač jei tos knygos tikrai vertos, įvairiopai praturtinančios skaitysiantį vaiką, paauglį, suaugėlį.

Tad kokios (puikios) estiškos knygos pasirodė 2018–2024 metais?

60-oji estiška knyga lietuviškai – Piret Raud Šiek tiek paikos istorijos (2018, vertė Viltarė Urbaitė), pačios autorės iliustruotas šmaikščių pasakėlių rinkinys mažiesiems skaitytojams. Pasakaičių žaismės pagrindas – netikėtumas, švelnus nonsensas ir kūrybingi paradoksai, leidžiantys į supantį ir net itin kasdienišką pasaulį pažvelgti naujomis akimis (pavyzdžiui, viename pasakojime sužinome, kaip riestainis švenčia gimtadienį: į svečius ateina jo draugas batonas, įteikia bičiuliui dėžutę su tortu, tortas padovanoja marcipaninių rožių, ir visi trys susėda prie stalo gerti kakavos). Ne mažiau smagios ir kitos Piret Raud knygelės, iliustruotos autorės – Istorija apie namelį, kuris norėjo būti namais (2020) ir Kitokios princesių istorijos (2021, abi vertė Viltarė Urbaitė, išleido „700 eilučių“).

2019-aisiais Lietuvoje pasirodo naujas vardas – Estijoje labai pamėgtos vaikų rašytojos, vertėjos Kairi Look (g. 1983) knyga Lemūriukas Vilius iškeliauja (į lietuvių kalbą vertė Reda Šmitaitė), pasakojanti gausybę nuotykių, kurie ištinka po pasaulį keliaujantį smalsų lemūrą, tinkama savarankiškai skaityti jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams. Tai pirmoji autorės knyga, išsyk pelniusi skaitytojų simpatijas už gyvą pasakojimą ir vaizduotės žaismę, būdingus ir vėlesniems jos kūriniams – šiuo metu jau išleista dešimt įvairios apimties Look knygų vaikams, o kur dar gausybė trumpų istorijų, specialiai parašytų žurnalams Žvaigždutė (Täheke), Geras vaikas (Hea laps) ir Šeima ir namai (Pere ja kodu). Pagal išsilavinimą – reabilitacijos specialistė fizioterapeutė, Kairi Look su iliustratore Elina Sildre sukūrė ir kitą nuotaikingų pasakojimų knygą Peteris, draugams – Petriukas, o bendradarbiaudama su dailininke Ulla Saar (g. 1975) – dar keturias. Iliustratores miniu ne be reikalo, kadangi jų kūrybinis braižas gerokai skiriasi ir savaip atskleidžia Look tekstus: Sildreʼės iliustracijos detalesnės, realistiškesnės, nors irgi linksmos, o Saar grafika, koliažo technika atlikti darbai neretai primena vaikų piešinius – dėl plokštesnės perspektyvos, juokingų proporcijų, ištįsusių galūnių, ir tuo veikiai artimos, savos vaikams. Ulla Saar – pavyzdys žmogaus, visa esybe ir širdimi pasinėrusio į vaikų literatūrą: iliustravusi gausybę šiuolaikinių estų autorių knygų vaikams – šiemet išėjo 24-oji, o jei dar pridėtume visas iliustracijas periodikoje spausdintoms istorijoms (ypač – Kairi Look, jiedvi puikus tandemas), būtų visas kalnas, dargi ji dirba Estijos vaikų literatūros centre tarptautinių projektų koordinatore, taigi nuolat rūpinasi estų vaikų ir jaunimo literatūros sklaida užsienyje ir kaip agentė, ir kaip jų kūrėja.

Mažiausiems skaitytojams, labiau klausantiems skaitomų knygelių, – dviejų naujų autorių paveikslėlių knygos: Liis Sein (g. 1983) Silvija ieško spalvų (2021), pasakojanti apie drambliukę Silviją, kuri pažindinasi su pasauliu, bei Ilmar Tomusk Mieliausias katinėlis (2024). Abi knygeles lietuviškai prakalbino vertėja Viltarė Urbaitė, o iliustravo Catherine Zarip (g. 1966). Subtilios, poetiškos profesionalios grafikės, knygų dailininkės, sukūrusios daugiau nei 30 knygų vaikams, Zarip iliustracijos pratęsia įtaigų Sein tekstą. Įdomi detalė: lietuviškame vertime bendru sprendimu drambliukė Saskia pavadinama Silvija – toks sprendimas nėra neįprastas, o vardas geriau pažįstamas vietiniams vaikams. Tomusko knygelėje gyvena miklios pelės ir snausti mėgstantis, gerai aprūpintas katinas. Pasakojimas klostosi gana nesudėtingais, tačiau aiškiais ir vaizdingais sakiniais, išlaiko intrigą, o Zarip iliustracijos kviečia užlaikyti žvilgsnį, galbūt dėl kolorito – sodrių, tamsokų spalvų, šešėliavimo – suteikia pasakojimui paslaptingumo.

Neabejotinai dėmesio verta Triinu Laan istorijų knyga Skeleto Jono nutikimai (iliustravo Marja-Liisa Plats, vertė Viltarė Urbaitė, 2022), ją plačiau aptariu recenzijoje šio žurnalo 56–57 puslapiuose, ir visai šviežiai, praėjusiais metais, pasirodžiusi Juhanio Püttseppo apysaka Delčia kaip aukso valtis (iliustravo Gundega Muzikante, vertė Danutė Sirijos Giraitė) bei kiek anksčiau išleistas Joono Sildreʼės grafinis romanas apie Arvo Pärto kūrybinį kelią Tarp dviejų garsų (vertė Viltarė Urbaitė, 2022). Laan knygą galima įvertinti už šmaikštumą ir gebėjimą kalbėti rimtomis temomis (apie nelauktus pokyčius, netektį ir neišvengiamybę), o kitos dvi knygos reikšmingos kaip atveriančios mums mažiau pažįstamus Estijos istorijos tarpsnius. Püttseppo knyga pasakoja apie pabėgėlius, 1944 m. masiškai nuo sovietų okupacijos laivais į Švediją bėgusius estus, latvius ir lyvius, jų likimus, ji ir dedikuojama tikrųjų įvykių dalyviams, autoriaus „giminaičiams Reetai, Reinui, Riinai ir Villui, žuvusiems Baltijos jūroje“. Emociniu paveikumu apysaka lygintina su Alvydo Šlepiko romanu Mano vardas – Marytė, pasakojančiu vadinamųjų vilko vaikų istoriją (2015 m. pasirodė Tiinos Kattel vertimas į estų kalbą). Püttseppo pasakojimas taip pat dinamiškas, vaizduojami tragiški išgyvenimai skatina empatiją, o buitis, nestabili pabėgėlių kasdienybė, nepritekliai aprašomi vaizdžiai, padeda susidaryti itin tikslų, trimatį, visais pojūčiais aprėpiamą išgyventos lemties vaizdą – kaip neretai būdinga liudijimo literatūrai. Kitas, nuo šių laikų irgi jau nutolęs istorijos laikotarpis – sovietų okupacijos metai, kurio panorama, nors ir netiesiogiai (kaip fonas Arvo Pärto gyvenimui bei kūrybinei biografijai), bet vykusiai ir istoriškai niuansuotai atskleidžiama Joono Sildreʼės komikse. Pärtui taip pat tenka bėgti nuo sovietinio režimo, tiesa, keletu dešimtmečių vėliau ir kitomis sąlygomis, tačiau ir ši istorija – iškalbinga.

Na, o mažųjų skaitytojų džiaugsmui šiais Estų literatūros metais pasirodė nuostabi Kairi Look pasakaitė-paveikslėlių knyga apie smalsų ir padykusį tigriuką Truputį didelis (Natuke suur, dail. Anne Pikkov), netrukus pasirodys ir Andruso Kivirähko šmaikščių pasakojimų vaikams rinkinys Kaka ir pavasaris (dail. Heiki Ernits) – jas abi verčia Viltarė Urbaitė.

Ką galima pastebėti, apžvelgus naujausiojo laikotarpio vertimus? Ko gausu, ko stinga?

Pastebėtina, kad tarp vertimų vyrauja paveikslėlių knygos su lakoniškais, bet ne mažiau gražiais sakiniais pasakojama istorija. Taip knyga veikia kaip visuma, istorija pasakojama ir tekstu, ir vaizdais, pratęsiančiais žodinį pasakojimą. Tokių knygelių pavyzdys – ir ką tik minėtos Tomusko Mieliausias katinėlis (2024) bei Look Truputį didelis (2024). Dominuoja literatūra jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams, autorinių pasakaičių rinkiniai, o knygų paaugliams – vos keletas: joms priskirtume ir Sildre ʼės grafinį romaną – ne dėl formos, veikiau – dėl tematikos, tiesa, neprošal su knyga susipažinti ir jaunesniems skaitytojams, arba minėtus Kivirähko romanus. Taigi išeina, kad per pastarąjį laikotarpį specialiai paaugliams rašytų kūrinių vertimų į lietuvių kalbą neaptinkame. O gaila – Estijoje tikrai esama ir šaunių detektyvų serijų, skirtų būtent paaugliams ir jų pamėgtų: tarkim, Reeli Reinaus (g. 1977) fantastinių elementų turintis romanas Marius, magija ir vilkolakė Liisi ar ištisa serija „Senamiesčio detektyvai“, kurios veiksmas vyksta paslapčių gaubiamose Talino gatvelėse, kitų žanrų pasakojimai, romanai, kalbantys aktualiomis – draugystės, šeimos santykių ir problemų, atsakomybės, ribinių patirčių – temomis. Šią, paauglių, lentyną tikrai vertėtų papildyti. Norėtųsi ir daugiau estų gyvenimą, Estijos istoriją, kultūrą atskleidžiančių, interpretuojančių knygų, taip pat šių dienų klasika tapusių kūrinių, idant labiau vieni kitus pažintume ir susikalbėtume per bendrus skaitinius. Kaip rodo trumpa mūsų dienų lietuvių literatūros vertimų į estų kalbą apžvalga, toliau pateikiama šiame straipsnyje, Estiją pasiekia nemažai pačios šviežiausios geros literatūros vaikams ir jaunimui – galėtume pavyzdžiu pasekti.

Žvelgiant į autorių pavardes Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir Estijos vaikų literatūros centro kataloge matyti, kad atkūrus nepriklausomybę gausiausiai į lietuvių kalbą verčiama Piret Raud. Lietuvių kalba jau galima perskaityti penkias Raud knygas. Ankstesnes knygeles Pono Paukščio istorija (2013)⁶ ir Princesė Lulu ir Ponas Skeletonas (2015)⁷ nuo 2018-ųjų papildo dar trys pasakaičių knygos, verstos Viltarės Urbaitės: Šiek tiek paikos istorijos (2018; ši ir yra ta pradžioje minėta 60-oji estų vaikų verstinė knyga), Istorija apie namelį, kuris norėjo būti namais (2020), Kitokios princesių istorijos (2021), bei Piret Raud iliustruotos knygelės, kurių teksto autorė – Aino Pervik, kita mėgstama estų vaikų rašytoja, be to, ir Piret Raud mama. Pastebėtina, kad taip pat nuosekliai verstas Edgaras Valteris (dvi autoriaus parašytos ir iliustruotos knygos: Puokiai, 2008, Puokių istorijos, 2014, vertė Viltarė Urbaitė). Tiesa, kaip šį pavasarį per Edgaro Valterio 95-iesiems jubiliejiniams metams skirtus Puokių skaitymus minėjo jo vertėja, dar esama ir trečiosios Puokių knygos – abėcėlės (Pokuaabits, 2002). Galbūt ateis laikas ir jos vertimui. Įdomus sutapimas, kad tiek Raud (g. 1971), tiek Valteris (1929–2006) – dvigubos tapatybės kūrėjai: rašytojai ir dailininkai. Daugiausia vertimų per šį laikotarpį – tiek atskiromis knygomis, tiek publikacijomis periodikoje – parengė Viltarė Urbaitė (tiesą sakant, be kelių išimčių – beveik visus), atsiranda ir naujų pavardžių, gausėja ir estų vaikų literatūra susidomėjusių leidyklų: naujosios, po 2018 m. įsteigtos leidyklos „Žalias kalnas“ ir „700 eilučių“ noriai leidžia estiškas knygas. Taigi ateitis atrodo visai smagi.

Pastarųjų metų lietuvių vaikų ir jaunimo literatūros vertimai į estų kalbą

Keletą žodžių norisi tarti ir apie lietuvių vaikų bei jaunimo literatūros sklaidą Estijoje. Panašu, kad vertėjų Tiinos Kattel ir Tiiu Sandrak pastangomis lietuvių knygoms Estijoje puikiai sekasi pasiekti skaitytojų širdis. Rašytojo Mariaus Marcinkevičiaus ir dailininkės Linos Dūdaitės pasaka Sivužas (2018) laurus skina ne tik Lietuvoje – Tiiu Sandrak vertimas (Võlujärv, 2020) pelnė Babelio bokšto premiją kaip geriausia 2021 m. verstinė paveikslėlių knyga Estijoje. 2022 m. toje pat kategorijoje nominuota Evelinos Daciūtės ir Aušros Kiudulaitės Laimė yra lapė (Õnn on rebane, 2022, vertė Tiina Kattel). Jurgos Vilės ir Linos Itagaki grafinis romanas Sibiro haiku (Siberi haiku, 2018, vertė Tiina Kattel, 2021) Estijoje taip pat pastebėtas ir įvertintas: knyga įtraukta į Estijos vaiko gerovės asociacijos ir Vaikų literatūros centro rekomenduojamų knygų jaunesniems paaugliams sąrašą („Hea Noorteraamat 2022“), nominuota Babelio bokšto premijai už geriausią 2021 m. vertimą bei paskelbta viena iš trijų „Metų knygos 2022“ konkurso finalininkių. Ignės Zarambaitės detektyvinis romanas paaugliams Juodavandeniai (2020) sulaukė ir skaitytojų simpatijų (jei žvilgtelsime į platformos „Goodreads“ duomenis – itin skaitoma ne tik Lietuvoje, bet ir Estijoje bei Latvijoje), ir kritikų dėmesio – tai dar vienas Tiinos Kattel vertimas (Süngete vete vaimud), nominuotas Babelio bokšto premijai (2023) ir papildęs „Hea Noorteraamat 2023“ (rekomenduojamų knygų vyresniems paaugliams) sąrašą. Galima numanyti, kad šiuo metu Kattel rengiamas kitas – Mariaus Marcinkevičiaus ir Linos Itagaki grafinio romano Mergaitė su šautuvu (2023) – vertimas taip pat neliks nepastebėtas Estijoje dėl knygos meninės vertės, vertėjos meistrystės ir panašios mūsų tautų istorinės patirties. Kas dar pastebėtina iš šios vertimų apžvalgos – gana greita vertimų apytaka: Estiją pasiekia švieži, tačiau Lietuvoje jau pripažinti vaikų ir jaunimo literatūros kūriniai. Įdomu pasvarstyti, ar tai veikiau vertėjų, ar leidyklų (vietinių, o gal Estijos) strategija ar atrankos kriterijai.

Viltingas žvilgsnis ateitin ir mintys pabaigai

Vasarą ir rudeniop gera skaityti ne tik naujas ir pasiilgtas knygas, bet ir žvaigždes danguje, ir joms, krintančioms ir mirguliuojančioms, patikėti vieną kitą norą, pasvajojimą. Tai štai: linkiu atsirasti estų poezijos vaikams rinktinei. Tegul bus rimuota, nerimuota, spalvota ir kitaip ringuota, su meile atdzejuota – o latviškas žodis čia ne be takto įšokęs: anų, Latvių literatūros metų karūna (visai subjektyviai) – šiuolaikinės latvių vaikų poezijos antologija⁸, šviesi ir graži, svarbiausia – kalbanti vaikui ir jį, ją kalbinanti.

Tokios – pokalbio kviečiančios ir vaikui suprantamai kalbančios knygos (literatūros pasaulio) įspūdis kilo ir 2022-aisiais seminaro, skirto estų literatūros vertėjams, metu lankantis Estijos vaikų literatūros centre. Tuo metu į akis krito tai, kiek daug ir kokybiško dėmesio skiriama vaikams: nuo pat Centro vonios kambario, kuriame plakatas su eilėraščiu žaismingai ragina praustis rankas (įsimena, neįkyru, poezija – ir kasdienoje), iki pritaikytų baldų, šviesios, draugiškos vaikui aplinkos (spalvingos, galimos liesti, patogios naudotis – žaisti, prisėsti, rašyti, piešti, pačiam skaityti ir tyrinėti). O knygos, knygos! Knygų daugybė, jos šoka į rankas, džiugina akį ir protą. Viešint Centre ir klausantis tyrėjų, rašytojų ir iliustratorių pasakojimų, užplūdo geras jausmas – vaikai čia mylimi ir laukiami, išprovokavęs mintį apie nedidelius, bet vis dėlto juntamus kultūrinius skirtumus. Gera patirti, kad Estijoje, kaip ir Suomijoje, vaikai laikomi pagarbos vertais žmonėmis, o jiems skirta literatūra – svarbia, lygiaverte, žvelgiant iš mokslinės pusės – verta tyrimų, o užvis labiausia – turinčia pareigą atliepti vaiko poreikius pažinti pasaulį savu tempu, augti, lavėti, kalbančia apie vaikams rūpimus gyvenimo reiškinius, nukeliančia į kitus pasaulius, o šį padedančia prisijaukinti – su visais baubukais, skeletais ir pabaldukais.

­­­­­­­­­­___________________________________

¹ Viktorija Pukėnaitė, „Estų vaikų literatūra Lietuvoje“, in Rubinaitis, Nr. 4 (88), 2018, p. 22–27, interneto prieiga: https:// www.ibbylietuva.lt/rubinaitis/2018-nr-4-88/estu-vaikuliteratura- lietuvoje/ (žiūrėta 2024-07-26).

² „Pirmas vertimas iš estų kalbos buvo išleistas 1924 m. Tai trumpas, 31 puslapio, Augusto Tammanno apsakymas Mokytojas ir jo jaunieji bendradarbiai, dedikuotas, kaip pažymima paantraštėje, „jauniems ir visiems, kurie dar nėra jo skaitę“, in Viktorija Pukėnaitė, op. cit., p. 22.

³ Viktorija Pukėnaitė, op. cit., p. 23.

⁴ Kęstutis Urba, „Pradėkite nuo vaikų literatūros“, in Rubinaitis, Nr. 4 (88), 2018, p. 1.

⁵ Andrus Kivirähk, Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą, [iš estų kalbos vertė Agnė Bernotaitė], Vilnius: Aukso žuvys, 2020; Andrus Kivirähk, Jaujininkas, [iš estų kalbos vertė Milda Kurpniece], Vilnius: Aukso žuvys, 2023.

⁶ Piret Raud, Pono Paukščio istorija, [iš estų kalbos vertė Viltarė Urbaitė, iliustravo autorė], Vilnius: Sofoklis, 2013.

⁷ Piret Raud, Princesė Lulu ir ponas Skeletonas, [iš estų kalbos vertė Kristina Bykovienė, iliustravo Jonas Landsbergis], Vilnius: Dominicus Lituanus, 2015.

⁸ Tirpsta diena kaip ledai. Latvių poetai vaikams, [sud. Audrius Musteikis, į lietuvių kalbą vertė Vladas Braziūnas, Erika Drungytė, Silvestras Gaižiūnas, Sigitas Geda, Audrius Musteikis, Marta Naudžiūnienė, Kristina Vaisvalavičienė, Arvydas Valionis, dailininkė Lina Eitmantytė-Valužienė], Vilnius: Slinktys, 2023.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2024 Nr. 3 (111)