Knygose išnyksta šitas pasaulis ir prasiveria visai kitas
– Žydi astrai, medumi kvepia flioksai, naktimis bumbsi sunkūs obuoliai. Baigiasi vasara… Tad pradėkime netradiciškai – nuo Tavo vaikystės vienos vasaros prisiminimo. Kodėl ją labiausiai prisimeni?
– Kaip keista – vasaros man nebuvo koks nors įspūdingas metas, ypač vaikystėje. Gyvenau mieste. Jokio sodo, tik nedidelis gėlių darželis. Kasmet važiuodavome prie jūros, bet šiaip… Aš nė neprisimenu, ką veikdavau. Aišku, skaitydavau. Kiek tik noriu ir kada noriu. Dar, pamenu, piešdavau arba viena klajodavau po kiemą, sūpuodavausi ant didžiulių metalinių vartų (to jokiu būdu nebuvo galima daryti) – jie gailiai cypavo, man buvo taip gražu. Įsivaizduodavau (ne – matydavau iš tikrųjų) daugybę keistų dalykų, bandžiau tai pasakoti mamai, o ji sakydavo: sapnavai, tu visa tai susapnavai. Ir dar ką supratau, bandydama atsakyti į Tavo klausimą, kad save kaip vaiką aš tesuvokiu iki maždaug aštuonerių metų, kol gyvenome sename name atokiau nuo kitų. Mes su broliu ten buvome vieninteliai vaikai. Kai vasarą prieš aštuntąjį gimtadienį persikėlėme į daugiabutį, mane ištiko šokas: žmonės iš visų pusių, būrys kiemo vaikų, žaidimai, važinėjimas dviračiais, draugystės ir išdavystės. Reikėjo prisitaikyti, tad prisitaikiau. Bet niekada nepamėgau daugiabučių.
– Gal tas prisiminimas galėtų tapti naujos vaikų knygos impulsu? Kaip dažnai prisiminimai, patirti įspūdžiai tampa knygomis, jų fragmentais?
– Labai noriu panaršyti Šiaulių miesto archyve ir susirasti informacijos apie namą, kuriame gyvenau. Jau esu pasakojusi – tai buvo žydo namas su koklinėmis krosnimis, žėrinčiais šviestuvais ir masyviais mediniais turėklais. Antro aukšto kambariai buvo paversti žinybiniais butais, apačioje veikė gamyklos kontora. Vėliau visi išsikraustė, liko tik mūsų šeima ir senutė kaimynė, kurios bijojau, nes girdėjau, jog ji kambaryje laiko karstą. Namą nugriovė, kai buvau studentė. Taigi nuo mano vaikystės iki studijų metų jis prastovėjo tuščias, užkaltais langais. Negaliu sau atleisti, kad niekada taip ir neišdrįsau į jį įlįsti. Mažai manyje avantiūrizmo dvasios, ech. Jaučiu skolą ir tam žmogui, kurio name gimiau ir augau, – juk niekas anuomet vaikui neaiškino, kur ir kodėl tas žmogus dingo. Nežinau, kas jis buvo. Kol kas esu parašiusi apie tą namą tik du tekstus – vieną eilėraštį ir vieną haiku. Bet norėčiau parašyti dar ką nors.
O dėl prisiminimų knygose – jei jose ir yra ko tikra iš mano gyvenimo, tai tik būsenų, vaizdų, nuojautų. Nemėgstu prisiminti. Man niekad nepatinka tai, kaip buvo. Patinka, kaip galėjo būti.
– Ar matai save vaiką su knyga rankoje? Kur, kaip skaitydavai? Kokią atmosferą prisimeni? Kurią knygą pavadintum svarbiausia vaikystės knyga? O paauglystės? Gal kelios tokios buvo?
– Taip, matau save su knyga. Matau ir tą saulėtą kambarį baltomis tinklinėmis užuolaidomis. Nelabai prisimenu vaikystės žaislus, o knygas – taip. Keletą jų tebeturiu – pripaišytos, suskaitytos… Astridos Lindgren Nykštukas Nilsas, Brolių Grimų pasakos, Tūkstantis ir viena naktis, Ernsto Teodoro Amadėjaus Hofmano Spragtukas ir pelių karalius… Atsimenu tą jausmą, kai išnyksta pasaulis aplink tave ir prasiveria visai kitas, kad įsileistų ir laikytų, laikytų. Ir dabar dar kartais taip būna, kad knyga nepaleidžia, nors seniai užverstas paskutinis puslapis. Bet ne, gal dabar rečiau mane taip veikia knygos, dažniau filmai arba paveikslai, muzika.
Kai augau, literatūros -niolikmečiams beveik nebuvo, todėl paauglystėje, prarijusi visus muškietininkus ir indėnus, skaičiau suaugusiųjų knygas. Turbūt nederėjo to daryti – buvau naivi ir viskuo tikėjau, visomis tomis gražiomis meilės ir kančios su laiminga pabaiga istorijomis. Gyvenimas man niekada neprilygo knygoms, iš žmonių tikėdavausi kilnių charakterių ir didvyriškų poelgių, bet argi tikrovėje kas elgiasi kaip knygų herojai? Todėl man reikėjo (dariau tai nesąmoningai, žinoma) galvoje kiek pakoreguoti realių žmonių paveikslus, suteikti savybių, kurių jie neturėjo ir negalėjo turėti. Kas laukė po to? Nusivylimas, kai realybė pramušdavo iliuzijas. Tad vėl bėgau į knygas: Selma Lagerliof, prancūzų romantikų apysakos, Don Žuanas ir Sjuzena Hil – tai mano paauglystės gelbėtojai.
– Papasakok apie savo šeimą – tėvus, senelius… Kokią vietą joje užėmė skaitymas?
– Esu vėlyvas vaikas. Gimiau tėvui grįžus iš 10 metų įkalinimo lageryje. Visi seneliai jau buvo mirę. Kiek pamenu save mažą, mes visada namie – tokia sėsli šeima. Vasaros savaitgaliais pasipuošdavome ir eidavome į kokį koncertą ar į miesto parką pasivaikščioti, pasisupti karuselėse, paskui į „Sigutę“ (buvo Šiauliuose tokia vaikų kavinė) dešrelių, biskvitinių pyragaičių su kremu ir vaisinio kokteilio. O šiaip laisvalaikiu visi keturi skaitydavome knygas, kiekvienas išsitiesęs savo lovoje. Tėvas mėgo fotografuoti, dar ir tapė – sau, mėgėjiškai. Aliejinių dažų kvapas man iki šiol primena vaikystę. Senatvėje rašė eiles – turiu jų pilną sąsiuvinį. Dažnai pagalvoju, kas jie galėjo būti, mano tėvas ir mama, jei būtų gimę kitu laiku kitoje politinėje santvarkoje. Kad neatrodytų viskas taip idiliška, pasakysiu, kad tėvas gėrė. Ne namie – darbe. Dažnai grįždavo girtas. O savaitgalį – žmogus kaip žmogus, jokio alkoholio. Paskui metė, kai buvau kokių šešiolikos. Nežinau, ar aš pažinau savo tėvus, abejoju, ar jie pažino mane. Mes nelabai sutarėme, buvau nepaklusni. Bet meilė knygoms ir apskritai kultūrai tikrai atėjo iš šeimos.
– Ar šeima, kiti sutikti gyvenime žmonės inspiruoja kurti? O gal svarbiausia rašytojui turėti talentą visa tai sumaišyti ir išgauti kažką nauja?
– Susitikimuose su moksleiviais kartais cituoju George ʼą Noelį Gordoną Byroną: „Jei esamas pasaulis jus apvylė, pasaulį susikurkit savyje.“ Kūriniai – tai juk perdėliota realybė su kitų tikrovių inkliuzais. Pasidarai tokį pasaulį, koks tau įdomus. Dažniausiai jame nėra nei šeimos, nei pažįstamų žmonių – na, gal vienas kitas bruožas. Jei knyga parašyta talentingai, tas netikras pasaulis atgyja, tu viskuo patiki. Vienas netikslus žodis, logikos klaida – ir viskas subyra. Todėl rimti rašytojai metų metus gludina savo tekstus, kad slystum jais neužkliūdamas. Aš tiek kantrybės neturiu☺.
– Šiauliai. Kokią vietą Tavo širdyje užima šis puikus (taip, taip, esu šiaulietė!) miestas? Kokios jo vietos savos, kur „įsigyventa“, ar dabartinės vilnietės nepasiveja šiaulietiški vaikystės ir jaunystės sentimentai?
– Kai dar gyvenau Šiauliuose, mėgau kelias vietas: senąsias miesto kapines, viešąją biblioteką, čiuožyklą Kaštonų alėjoje, kavinę „Kaštonas“, Kultūros namus su dainuojamosios poezijos studija, kurią lankė mano draugai, dailės galeriją, teatrą ir katedrą, kai joje vykdavo religinės muzikos koncertai. Dabar daug ko neliko – arba pačios vietos, arba tos vietos dvasios, bet vis tiek bevaikštant gatvėmis užplūsta prisiminimai apie praėjusį laiką ir žmones, kurių nebėra. Tai veikia. Retai ir sugrįžtu. Artimieji mirę, namai parduoti. Likę tik draugai. Bandau neprarasti su jais ryšio.
– Baigei lituanistiką Šiaulių pedagoginiame institute. Ar sutinki, kad tai buvo tikrai gera lituanistų kalvė? Atsiprašau už šią per dažnai vartojamą klišę.
– Studijos su puikiais dėstytojais ir fainais kursiokais turbūt yra geriausia, kas man Šiauliuose nutiko. Mūsų kursas, kaip ir Tavo, buvo mažas – kokie 25 žmonės, žodžiu, viena grupė. Dėstytojai pažino kiekvieną iš mūsų ir iškedendavo per seminarus negailestingai. Gal nebuvome labai mokslus kursas, bet linksmas, gražiai sugyvenome. Daugelis bendraujame iki šiol. Niekada nejaučiau komplekso, kad baigiau ne VU, o „tik“ ŠPI, nemanau gavusi mažiau žinių – mums dėstė asmenybės, puikiausi savo srities specialistai. Santykis su jais buvo artimas, žmogiškas – man tai atrodo labai svarbu.
– Režisieriaus Gyčio Lukšo „Mano vaikystės ruduo“ – man vienas pačių gražiausių lietuviškų filmų. Jo siužeto pagrindas – Juozo Apučio kūryba. Jautriai atskleista pirmosios meilės istorija. Ta porelė lietuje po medžiu! Žinoma, vienas dalykas rašyti apie paauglius suaugusiems žmonėms, kitas dalykas – rašyti paaugliams. Kokių savybių turi turėti paauglių rašytojas? Kaip būti patraukliu jų pašnekovu?
– O man iš lietuviškų filmų apie pirmąją meilę – žinoma, Arūno Žebriūno „Riešutų duona“. Algirdo Aramino „Mažoji išpažintis“ irgi buvo kultinis. Prisiminiau – dar mano kartą labai žavėjo vienas pirmųjų televizijos filmų (sakyčiau, serialų, nes buvo veikiausiai 4 dalys) apie jaunimą „Bendraamžiai“ (rež. Danutė Keturakytė), vien Laimio Vilkončiaus dainos ko vertos – mokėjome jas atmintinai ir grojome gitaromis. Bet pala, nuklydau į prisiminimus, o prisiminti, kaip sakiau, nemėgstu☺. Kai rašau paaugliams, jaučiuosi esanti jie – kitaip nė nemoku paaiškinti. Nesistengiu įtikti, tiesiog man iš tiesų patinka kai kurie dalykai, kurie patinka ir jiems. Kartą susitikime viena aštuntokė paklausė, ar savo knygoje aš tyčia paminėjau grupę „Cigarettes After Sex“ norėdama patraukti paauglius. Ne, sakau, žiauriai mėgstu šią grupę – ir parodžiau savo telefono grojaraštį. Tada ji parodė savąjį – sutapo labai nemažai grupių. Bet su paaugliais ir knygomis yra taip, kaip apskritai yra su žmonėmis: yra tavo ir yra ne tavo žmonės, ir nieko nepadarysi. Vieniems paaugliams mano knygos labai patinka, o kiti absoliučiai nieko įdomaus jose neranda. Taip ir turi būti.
– Kokias paauglių knygas išskirtum kaip itin vertingas, be kurių neįsivaizduojama lietuvių ir pasaulinė paauglių literatūra? Kuriuos autorius labai mėgsti?
– Kaip sakiau, augau be knygų paaugliams. Kai daugelis jų pasirodė, buvau jau suaugęs žmogus, tos knygos manęs nebepaveikė taip, kaip būtų paveikusios keturiolikmetę. Ko gero, labiausiai vertinu tuos kūrinius, kuriems sunku prisegti etiketę „Skirta mokykliniam amžiui“, nes juose yra tiek išminties ir grožio, kad ir suaugusysis gali pasimėgauti. Johnas Ronaldas Reuelis Tolkienas, Jeromas Davidas Salingeris, Julesas Gabrielis Verneʼas, Williamas Goldingas – universalūs. Jei prisiminčiau ką iš naujesnių knygų, sakyčiau, kad visai įdomi Žudiko beždžionė (autorius ir dailininkas Jakobas Wegelius). Iš lietuvių autorių knygų paminėčiau Dianos Ganc Lotą – labai subtilų ir jautrų kūrinį. Ai, dar Bartoszo Połońskio Robčikas mane nudžiugino. Rimanto Kmitos Pietinia kronikas irgi visai galėtų skaityti paaugliai, jei „įkirstų“ šiaulietišką kalbikę.
– Kokie Tavo skaitymo ir rašymo ritualai? O kadangi jau paminėjom vasarą ir rudenį, tai negalima nepaminėti žiemos ir pavasario. Kuris metų laikas palankiausias rašyti? Mūza aplanko kailiniuota ar nėriniuota?☺
– Dabar grožinės literatūros skaitau nedaug – vis tenka pasigilinti į kokią dalykinę. Nors kartais sunku beatskirti, skaitau savo malonumui ar „darbui“ – taip atsitiko su Aleksandros Kasubos Tiksinčiu vaiku: knyga nuvedė prie fantastiškų autorės meno kūrinių, tada (vėl) prie Algirdo Juliaus Greimo, tada norėjosi sužiūrėti visus vaizdo įrašus ir perskaityti visus straipsnius apie Aleksandros Kašubienės kūrybą ir gyvenimą, pavartyti tarpukario Šiaulių nuotraukas. Turbūt tokie yra mano skaitymo įpročiai – sakyčiau, skaitydama mezgu tinklą, kuris sujungia buvusias ir ką tik atrastas žinias, tiesas, įžvalgas. Ir tada jau nesvarbu – vasara ar žiema: prapuolu tekstuose ir kontekstuose. Rašymo ritualų neturiu, tik porą sąlygų – tyla ir jokio judesio aplink.
– Ką veiki tą dieną, kai pasiimi ką tik išspausdintą knygos egzempliorių? Kokie jausmai užplūsta?
– Vis dar nežinau, ar knygos išleidimas yra pabaiga, ar pradžia, todėl ir paliūdžiu, ir padžiūgauju. Šiek tiek gal palengvėja – jau viskas, išėjo, nebeverta krimstis, dvejoti, nieko nebepakeisi. Iš savo ilgos ☺ kūrybos patirties žinau, kad knygai svarbiausi tikrai ne tie pirmieji išleidimo metai – ji pradeda kvėpuoti kur kas vėliau. Arba numiršta.
– Pati ilgą laiką Šiauliuose ir Vilniuje dirbai lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Sunki duona? Čia beveik retorinis klausimas. O kas labiausiai džiugino? Papasakok įvykį (šviesų ar tamsų) iš mokytojo dienų, kurio negali pamiršti, galbūt tokį, kuris būtų vertas kūrinio? O gal jau yra tapęs Tavo knygos impulsu, epizodu, gal net pagrindine siužetine linija ar veikėju?
– Man visada atrodė, kad būti mokytoja – mano pašaukimas. Bet turbūt klydau. Kaip mokytoja, aš buvau pernelyg choleriška, emocinga. Vieniems mokiniams tai tiko, kitiems ne. Turbūt ką nors esu pakylėjusi, įkvėpusi, bet tikrai ką nors ir nusmukdžiusi, įžeidusi. Man trūko profesionalumo ta prasme, kuria jis suprantamas, tarkim, kalbant apie aktoriaus darbą – pernelyg neįsijausti, neimti gyventi už kitą. Mokyklos ilgiuosi, bet nebenorėčiau ten grįžti. Knygose saugiau.
O nuotykių ir įvykių būta daug ir visokių. Mėgau su mokiniais keliauti po Lietuvą – ne ekskursijas, o tokį blaškymąsi pėsčiomis, traukiniais ir autobusais. Važiuodavom į rašytojų gimtines. Nakvodavom mokyklų sporto salėse ant čiužinių. Kiek visko prisišnekėdavom, kokie tapdavom artimi dalydamiesi sumuštiniais! Kai dar gyvenau su tėvais, buvo įprasta, kad mūsų bute vakaroja mokiniai – kažkas nori pasikalbėti apie knygas, kažkas atsinešė naują vinilinę plokštelę, kažkas tiesiog… Tai buvo puiku, bet dabar manau, kad buvau priėjusi per arti. Kita vertus, tai, kas jų išverkta ant mano peties, kažkaip viduje transformavosi ir virto knygomis.
– Rašyti pradėjai vėlai, kaip viename interviu juokavai – vėlumu pralenkei Žemaitę. Bet tas vėlumas gal leido subręsti, į vaikų literatūrą ateiti ne tuščiomis? Tai patvirtina ir tuoj pasipylę patys įvairiausi apdovanojimai. Dabar turi jau visus pagrindinius lietuvių vaikų literatūros apdovanojimus. Ką Tau reiškia įvertinimas, pripažinimas?
– Pradžioje reiškė labai daug – negi tikrai galiu rašyti, negi pavyksta? Man reikėjo patvirtinimo. Paskui tik supratau, kad kiekvienas didesnis įvertinimas labai subjektyvus – priklauso nuo komisijos sudėties, metų kūrinių derliaus, autoriaus žinomumo, kitų aplinkybių. Literatūra yra menas, o mene daug lemia skonis. Jautriai reaguoju, jei kas nors įžeidinėja mano knygą – ji išties prasta ar tiesiog parašyta ne tam žmogui, nes jo kitoks skonis? Todėl mokausi laikytis ramiai ir kai gaunu kokią premiją, ir kai gaunu į kaulus.
– Kuri iš parašytų knygų buvo ilgiausiai brandinta, kuri pati mylimiausia, o kurią laikai pačia stipriausia savo parašyta knyga? Tik priminsime skaitytojams jas visas: Šunojaus diena (man šita labai patiko), Sutikti eidą, Verksnių klubas, Skiriama Rivai, Gė, Tetulė Liu, Dabar Marselis, Pepsė. Ypač paaugliai turi iš ko rinktis. O gal kas nors nauja jau guli ant rašomojo stalo?
– Oi, guli… Rašau nerealistinius apsakymus jaunimui. Gali būti, kad man nieko iš to neišeis, bet labai nesikremtu – įdomu tiesiog rašyti. Ir galvoti pavadinimus knygai, kurios dar nėra ir gal nebus. Kol kas ją vadinu Anapus pilkos.
Labiausiai džiugino pirmosios knygos – Šunojaus diena ir Sutikti eidą. Rašiau taip, kaip norėjau. O rašydama kitas knygas jau girdėjau balsus už nugaros: neaiškus knygos adresatas, šito vaikai / paaugliai nesupras, čia jau nusilyrinai, čia per lėkšta, nėra įvykio, nelogiška… Labai daug jėgų prireikia tiems balsams užtildyti. Ir kas pasakė, kad kiekviena rašytojo knyga turi būti vykusi? Va, rašau apsakymus – niekada nesu jų rašiusi, ne mano čia žanras, todėl ir įdomu pabandyti. Arba kurti scenarijų – kita logika, kita kalba, kitas pasaulis. Nepavyks, ir ką? Ar dailininko visi paveikslai yra šedevrai? Nutapė šimtą, išgarsėjo dėl penkių. Atsipalaiduokim ☺.
– Apie ką lietuvių vaikų literatūroje dar nerašyta, bet būtinai reikia, kad būtų rašoma?
– Vaikams pasigendu gilesnių knygų, ne tik žaidinimo ir juokinimo. Kol kas Lietuvoje trūksta knygų ir netradicinės lytinės tapatybės paaugliams, jaunimui – jiems ir apie juos. Norėtųsi, kad tai nebūtų iš piršto laužta istorija, kai autorius įsivaizduoja, kad supranta, kaip jaučiasi kitoks žmogus, o autentiškos palaikančios patirtys.
– O ką būtų pravartu „importuoti“ iš užsienio – gal kokį dar neregėtą žanrą? Komiksai (kaip nuo Paryžiaus olimpiados breikas) jau, galima sakyti, Lietuvos jaunuomenei tapo žinomi, savi. O gal ką nors būtina kuo greičiau išversti?
– Lietuviai vis verčia gąsdinančias knygas. O kodėl ne drąsinančias, palaikančias, įkvepiančias?
– Miela Ilona, Rubinaitis sveikina Tave su gražiu gimtadieniu ir linki polėkio, ugnelės ir kūrybinio šišo. Viename prancūziškame romane (ne vaikų literatūros) labai garbaus amžiaus ponas šešiasdešimtmečius pavadina jaunikliais. Man gražus ir suprantamas toks šelmiškas apibūdinimas. O ko palinkėtum Rubinaičiui, šiemet pasitinkančiam savo trisdešimtmetį?
– Žinoma, linkiu nesuaugti – nesukaulėti, nesurambėti, nebambėti (o pasitaiko!), nuolat keistis, vartytis ir būti vartomam. Su gimtadieniu!
Žurnalas „Rubinaitis“, 2024 Nr. 3 (111)
