Karas vaikų literatūroje

– Mieli kolegos, ar reikia vaizduoti sunkias, nepatogias, skausmingas temas – tokias kaip karas – vaikų literatūroje, neklausiu – neabejoju, kad sutiksite su manimi, jog reikia. Noriu paprašyti Jūsų pasidalyti ryškesniu savo vaikystės prisiminimu, kai, skaitant kokią nors knygą, Jums įstrigo ar Jus palietė kažkoks epizodas, susijęs su sunkia gyvenimiška patirtimi – galbūt ir su karu? Jei tai prisimenate, turbūt tai paliko Jumyse įspaudą – gal galite pasidalyti savo tuo metu išgyventais jausmais ir refleksija šiandien suaugusiojo požiūriu, ką Jums davė tokia skaityta knyga? Kaip formavo Jus kaip žmones?

Audronė: Iš vaikystės šia tema bene labiausiai įstrigęs Petro Cvirkos Vaikų karas – dėl įtaigaus vaikų kasdienos ir jų santykių vaizdavimo. Labai išgyvenau dėl Juozapėlio, kuris, buvęs geriausiu Mikės draugu, paskui to paties Mikės buvo užgauliojamas ir taip negailestingai užpuolamas sniego kare (kuris ataidi ir kaip vokiečių ir rusų mūšių atsiminimas). Man padarė įspūdį, kiek visokių jausmų ir spalvų gali sutilpti viename žmoguje – Mikėje. Manau, kad dėl tokio įvairiapusiškumo kūrinys ilgai buvo aktualus, nors šiuolaikiniam vaikui jis jau mažiau suprantamas.

Virgis: Kai buvau vaikas, ne kartą teko skaityti apie karą. Tos istorijos ir liūdino, ir savotiškai žavėjo. Labai norėjosi palaikyti jų herojus, užsikrėsti bent dalele jų drąsos ir pasiaukojimo. Tik vėliau augdamas sužinojau, ką dauguma to metų autorių iš tiesų veikė ir kad asmeniniame gyvenime iki knygose vaizduojamo didvyriškumo jiems buvo labai toli. Supratau, kad ne visada pačius didžiausius darbus nuveikia ypatingi žmonės, pasižymintys stipria valia, jėga ar neeiline išmintimi. Drąsuoliai nelauktai gali suklupti, likti surakinti baimės, o silpnais ir nereikšmingais laikyti žmonės gali parodyti stebinantį herojiškumą.

Viena pirmųjų skaitytų knygų, kurioje pasakojama apie išsivadavimą nuo priespaudos, laisvės kovas, buvo Astridos Lindgren Broliai Liūtaširdžiai. Šiurpiausia tuo metu skaityta scena – grobiko Tengilio atplaukimas į Erškėtrožių slėnį ir neklusnių žmonių gąsdinimas. Suvaryti į kaimo aikštę žmonės buvo priversti laukti bausmės – visi slėnio vyrai sustojo į eilę priešais, o Tengilis pirštu rodė, kuriuos gabenti į jo baisiąją pilį. Atrinktieji nebegrįždavo atgal – turėjo tampyti sunkius akmenis tvirtovei, kol nusigaluodavo. O kai netekdavo jėgų, juos atiduodavo drakonei Katlai.

Šiurpau nuo tos fatališkos bejėgystės. Tengilis rodė ir rodė, pasmerkdamas mirti vien piršto mostelėjimu. Mane sukrėtė, kad kažkas, apsvaigęs nuo turimos valdžios, gali lengvu mostu aukoti kitų gyvybes, tarsi jos būtų nieko vertos, ir kad kai kurie tai priima kaip neišvengiamą lemtį, nė nemėgindami priešintis. Tikriausiai jau tada supratau, kad laisvė nėra duotybė. Juolab kad knygą pradėjau skaityti prieš sausio 13 d. įvykius. Nors ir kaip gąsdino vienų susitaikymas su esama situacija, slegiantis pasmerktumo jausmas, žavėjausi, kad yra apdovanotųjų bebaimiu ryžtu kovoti už laisvę ir savo kraštą. O frazė, kad gyvenime „yra tokių dalykų, kuriuos reikia daryti, nes kitaip nebūsi žmogus, o tiesiog šlamštas“, įstrigo ilgam.

Urtė: Iš vaikystės neabejotinai ryškiausiai atsimenu būtent tas knygas, kurios sukrėtė, palietė savo jautrumu, atvirumu, kartais – liūdesiu, grauduliu. Gal kiek banaliai palyginčiau šitą jautrių kūrinių stiprumo, jų poveikio galią su mano prisiminimu apie pirmą kartą perskaitytą Jono Biliūno Kliudžiau. Turbūt nėra kito kūrinio, kuris pradinėse klasėse būtų palikęs tokį ryškų įspaudą kaip graudusis tekstas apie baltą katytę ir ją nušovusį berniuką. Panašiai ir su kitais tekstais. Man ryškiausią įspūdį, literatūrinį ir emocinį sukrėtimą paliko Astridos Lindgren Broliai Liūtaširdžiai, Vladimiro Železnikovo Baidyklė, Francesʼės Hodgson Burnett Mažoji princesė, Vytautės Žilinskaitės Kelionė į Tandadriką, Rimanto Černiausko Kairiarankių šalis. Vardinti galėčiau ir toliau, tačiau į galvą pirmiausia atėjo šios savotiškai nepatogias, skausmingas, jautrias temas palietusios knygos. Kalbant apie karo tematiką literatūroje tektų prisiminti jau ne vaikystės laikotarpiu skaitytą literatūrą. Išskirti norėčiau Sonyaʼos Hartnett Sidabrinį asiliuką, talentingai išverstą Viltaro Alksnėno. Tai lyriškas ir be galo grakštus tekstas apie karą ir jo spalvas. Besislapstančio kariškio ir vaikų draugystė, slapti jų susitikimai – jautrus pasakojimas tiek vaikui, tiek suaugusiajam palieka įspūdį ir pateikia iškalbingą karo portretą.

Džiuljeta: Mūsų karta užaugo romantizuojamo ir, žinoma, literatūroje, kine, teatre ideologiškai vaizduojamo Didžiojo Tėvynės karo (taip buvo vadinamas Antrasis pasaulinis karas) fone. Apie karą kalbėta daug, jis buvo nuolat primenamas. Prisimenu, kaip Bubių pionierių stovykloje naktį su deglais ėjome į sovietinių karių kapines pagerbti žuvusiųjų, deklamavome eiles. Akivaizdu, tai buvo ideologinio auklėjimo dalis, bet juk karys dažnai yra žmogus be pasirinkimo. Vienas ryškiausių išlikusių atmintyje karo (užfrontės) vaizdavimo pavyzdžių vaikų literatūroje man yra garsi rusų rašytojo Arkadijaus Gaidaro apysaka Timūras ir jo būrys. Lietuvoje ji buvo išleista ne vieną kartą. Atmetus ideologinį aspektą reikia pasakyti, kad tai talentingai parašyta knyga: ryškūs charakteriai, nuotykių dvasia, gerumą, nesavanaudišką pagalbą (mokiniai padeda fronte žuvusių karių šeimoms) iškelianti knyga. Didaktinės gaidos meistriškai įpintos į kūrinį. Įdomus, ne kartą matytas buvo ir šios apysakos motyvais sukurtas vaidybinis filmas. Iš lietuviško lauko neišdildomą įspūdį yra palikęs režisieriaus Marijono Giedrio 1972 m. sukurtas filmas „Herkus Mantas“. Prūsų kovos su kryžiuočiais buvo suprantamos ir vaikui, paaugliui. Kai per televiziją tą filmą rodydavo, būtinai su tėvais žiūrėdavome, nesvarbu, kelintą kartą (kaip ir serialą apie maištingąjį Tadą Blindą).

Iš lietuviškų literatūros kūrinių apie karą įsiminė Petro Cvirkos apsakymai „Lakštingala“, „Paslaptis“, „Mikučio vargai“ ir ypač Salomėjos Nėries tekstai iš puikios 1973 m. išleistos rinktinės Negesk, žiburėli. Neeilinis lyrikės talentas sugebėjo apie skaudžią karo tikrovę kalbėti jautriai, dramatiškai, karo situacijos tragizmą leido pajusti ir nedideliam vaikui. Tiesą sakant, ideologinis aspektas man, vaikui skaitytojui, mažai rūpėjo, labiau į širdį smigo perteikta emocija, skausmas, įspūdingos metaforos. Labai meniškai perduota karo baugumo, nerimo, nelaimės nuojautos atmosfera. Iš vaikystės prisimenu poemas „Mama, kur tu?“, „Marija Melnikaitė“, kai kuriuos fragmentus iki šiol moku kone atmintinai, nors, rodos, specialiai jų nesimokiau. Atmeskime tai, kas šiandien matyti kitaip (pavyzdžiui, istorinis Marytės Melnikaitės asmuo), ar tai, kad vaikai poemoje karo pradžią patiria būtent pionierių stovykloje. Iki dabar atsimenu eilutes iš poemos „Mama, kur tu?“:

Pasapnuoki motinėlę

Tu, galvele vaiko!

Priešas ties tavim iškėlęs

Kalaviją laiko.

Liepsnos šokinėja, dega –

Lyg raudonos skaros.

Siaubas dumia ryto ragą:

Karas! Karas! Karas! (p. 50)

Įspūdingų šioje rinktinėje yra ir karo temos eilėraščių: „Skrenda neganda juoda“, „Tėvynės meilė“, „Namo“, „Grįšiu“, „Motulė“, „Tavęs aš laukiau“ ir kitų. Perskaitęs posmą ir vaikas, ir suaugęs žmogus turi apie ką pagalvoti, apie ką pasikalbėti ar patylėti. Štai posmas iš eilėraščio „Sesuo žydrioji – Vilija“:

Kovas kovoję – kruvini

Sugrįžtame, sugrįžtame.

Žaizdas nuplausim vandeny,

Žaliais šilkais aprišime. (p. 30)

Įstringa jausmingas kario monologas iš eilėraščio „Kada žemė bunda“:

Kai duslus praūžia

Kosulys patrankų,

Man melsva gėlužė

Šypsosi pakrantėj.

Vyturėlis virva

Ties juodais arimais,

Ties apleistom dirvom,

Kur mirtis parimus.

(…)

Bet kodėl tu virpi

Tylų tylų skundą,

Kad sunku numirti,

Kada žemė bunda? (p. 39)

Ką reiškia „žali šilkai“, kodėl „apleistos dirvos“? Kokia įstabi personifikacija (ir aliteracija!) „mirtis parimus“. Suvirpina širdį ir nedideliam vaikui, manau, suprantamas, žmogiškai gilus pasakymas apie tai, kad „sunku numirti, / Kada žemė bunda“. Lengvesni ir sunkesni klausimai skaitytoją veda sudėtingų apmąstymų keliu. Tokias eiles suprastų ir šiandienio Ukrainos karo vaikai. Nežinau įtaigiau, meniškiau apie karą eiliavusio ir vaikų dėmesiui pateikto poeto lietuvių literatūroje. Jeigu lietuviai turi krikščioniškos dvasios, atlaidumo, supratimo, jie nenuvers Salomėjos Nėries paminklo prie buvusios jos vardo gimnazijos Vilniuje. Kaip tik, mano nuomone, paminklo išsaugojimo gestas būtų gera istorijos ir žmogiškumo pamoka mūsų jaunajai kartai.

– Šiandien, deja, akivaizdu, kad pasaulis vis dar nėra pasimokęs iš savo klaidų. Kiekvieną dieną mūsų vaikai per televiziją, socialiniuose tinkluose mato ir girdi žiaurią informaciją, susijusią su protu sunkiai suvokiamu karu Ukrainoje ir kitose pasaulio vietose. Kaip manote, ar pakankamai apie tai kalbamės su vaikais? Ar gebame jiems paaiškinti tai, kas vyksta? Ypač turint omenyje, kad šiuo metu mažus vaikus jau augina karta, gimusi nepriklausomybės laikais ir pati tiesiogiai nepatyrusi karo, tik perėmusi tėvų, senelių kolektyvinę patirtį.

Audronė: Bendrąja prasme – jeigu vyksta karai, vadinasi, kalbamės per mažai. Prasidėjus karui Ukrainoje su vaikais kalbėjome daug – apie priežastis, beprasmybę, apie kylančius jausmus. Išgyvenome karo baimę, jautėme jo grėsmę (ta grėsmė nėra išnykusi, bet jau susigyvenome su ja, ir karo žinutės, deja, jau tapo kasdiena). Tuo metu kilo ir egzistencinių klausimų – ką darytume, jei karas pasiektų mus: ar trauktumėmės iš Lietuvos, ar liktume. Mačiau pažįstamų, skubėjusių pirkti butus užsienyje ar ketinusių išvažiuoti kuriam laikui. O man labai gyvai iškilo tėvų pasakojimai apie karą (jie buvo vyresnio amžiaus žmonės, patys vaikystėje jį patyrę) ir tarsi atsakė į klausimą apie pasitraukimą.

Nors istorikai ir politologai gana aiškiai įvardija išorines karo priežastis, tačiau vis tiek negaliu suvokti, kaip, žmonijai padarius tokią pažangą, karai vis dar vyksta. Kalbuosi su vaikais, bet vis nesu tikra, ar pakankamai, ar tinkamai, nes labai norėčiau, kad ateityje jiems nereikėtų kariauti.

Virgis: Kalbėti apie tai išties nelengva. Bet reikia. Nežinia, neapibrėžtumas ir baimė tokioje situacijoje menki draugai. Viską palikti savieigai, kad vaikai aiškintųsi patys ar susidarytų bent kiek patikimesnį vaizdą draugų rate, nėra pats tinkamiausias variantas. Kai kuriuos vaikus karus lydinti piktnaudžiavimo galia, nebaudžiamumo jausmas netgi gali žavėti. Vaikams reikia paaiškinti, kad tai nėra žaidimas ar kino filmas, kur tikroviškai atrodančias žaizdas sukuria talentingi grimuotojai – tai tikros mirtys, tikrų žmonių kančios ir sielvartas, todėl tam negali būti jokių pateisinimų.

Be to, vaikams natūraliai kyla klausimų, kas dedasi, kodėl visa tai vyksta. Jie taip pat viską mato, girdi jaudinančias žinias. Labai svarbu suprantamai paaiškinti priežastis. Žinoma, atsižvelgiant į amžių. Tai nereiškia, kad vaikui užklausus apie karą būtina griebtis istorijos vadovėlio ir be pabaigos kapstytis po praeitį, kaip mėgsta agresoriai, mėginantys sumegzti palaidus siūlų galus. Galima pasitelkti kasdienybės analogijas. Jei kiemo mušeika sumanė pasiautėti ir visus pagąsdinti, nereiškia, kad reikia kentėti ir laukti, kol jam pritrūks kvapo ar praeis noras bauginti kitus – dirbant komandiškai galima jį sustabdyti ir priversti liautis elgtis destruktyviai.

Urtė: Manau, kad sąmoningi ir atsakingi tėvai šiais įtemptais laikais tikrai skiria deramą dėmesį karo temai ir dialogui su vaikais apie tai, kas dabar vyksta pasaulyje, kodėl žūsta žmonės, ką daryti, jei jaučiame natūralią baimę ir nerimą. Kad ir kaip norėtųsi vaikus apsaugoti nuo niūrios realybės – nieko nenuslėpsi. Vaikams pasiekiamas internetas, televizija, jie šnekasi tarpusavyje ir keičiasi informacija. Todėl aiškus ir adekvatus suaugusiųjų pasakojimas, komentavimas, ką tiksliai reiškia tas nuolat kartojamas žodis „karas“, šiandien darosi itin svarbus vaiko brandai ir aplinkos suvokimui. Mano galva, nei literatūriniame, nei realiame pasaulyje nereikia kurti vaikams nesąžiningų, melagingų nutylėjimų, nereikia pagražinimų ir „užglaistymų“. Vaikai yra protingi, jie geba mąstyti kritiškai, jei tik mes jais deramai pasitikėsime ir su jais kalbėsimės.

Džiuljeta: Sunkiomis temomis sunku kalbėtis – ar tai būtų lytiškumas, žmonių įvairovė, karo baisumai: smurtas, masinės žmogžudystės. Kaip vaikui paaiškinti, kodėl civilizuotos, senos kultūros tautos, pagaliau visa žmonija, kuri yra pakilusi į kosmosą, tyrinėja nematomas daleles, leidžia tokius žiaurumus XXI amžiuje? Kodėl politika neretai būna dviveidiška? Kodėl viena yra sakoma, žadama, o apsisukus daroma kitaip, nevykdomos sutartys, įsipareigojimai? Tai amžini klausimai, atsakymų paieška nelengva ir geriausiems protams. Sunku rasti saliamonišką atsakymą į klausimą, ką daryti, kad taip nebūtų. Bet visada galima sakyti vaikui bent tiek: nedaryk to, kas bloga, nebūk tos juodumos dalis. O visi mes, matyt, rasime kitų žodžių, kitų pavyzdžių, kitų pokalbio situacijų. Svarbu kalbėtis, svarbu nevengti klausiančių vaiko akių, klausiančių žodžių.

– Virgi, Urte, savo edukacinėje praktikoje susiduriate su vaikais, jaučiate, kaip su jais bendrauti, prie jų prieiti. Gal galėtumėte pasidalyti, kaip reikėtų su vaikais kalbėtis tokiomis temomis kaip karas? Kaip šį pokalbį, kuris savaime užkoduotas būti sunkus, paversti kartu ir viltingu, perteikiančiu esmines žmonijos vertybes? Neabejoju, kad sutiksite, jog puikiu įrankiu gali ir turi tapti knyga. Ar galėtumėte visi pasidalyti savo knygų rekomendacijomis, kurios knygos gali tapti tuo akstinu kalbėti tokiomis temomis kaip karas su vaikais?

Virgis: Apie karą susitikimuose su skaitytojais yra tekę kalbėti ir anksčiau. Savo 2016 m. parašytoje knygoje Slaptoji „Kornelijaus van Drebelio“ misija mėginau pasigilinti į tai, kas sukelia norą kitus valdyti, engti, pavergti. Prasidėjus karui ši knyga vėl tapo aktuali, 2022 m. visus susitikimus pradėdavau kalbėdamas apie ją, karą ir kodėl žmonės, norėdami užkariauti pasaulį, dažniausiai renkasi griovimą, o ne kūrybą. Juk tam galima pasitelkti ir gerus darbus, talentą, grožį. Deja, kaip ir smėlio dėžėje – sugriauti svetimą pilį, badančią akis savo grožiu, lengviau, nei pačiam pastatyti įspūdingesnę. Todėl visada įtraukdavau vaikus į diskusiją ir prašydavau pasidalyti mintimis. Kai kurios šiurpindavo, nes daug kas minėjo bombas, kad viską reikėtų susprogdinti, tačiau visuomet atsirasdavo ir manančiųjų, jog užkariauti pasaulį geriausia taikiu būdu, niekam nekenkiant.

Apie karo temą nemažai rašė Marius Marcinkevičius. Jo ir Ingos Dagilės knyga Akmenėlis bei kartu su Lina Itagaki kurta Mergaitė su šautuvu išties vertos dėmesio. Taip pat Jurgos Vilės ir Linos Itagaki Sibiro haiku. Dar paminėčiau Ernesto Parulskio Žiemos atostogų tanką. Siūlau atsiversti ir Leono Leysono knygą Berniukas ant medinės dėžės, Januszo Korczako Karalius Motiejukas Pirmasis. Truputėlį vyresniems tiks Michaelo Gruenbaumo ir Toddo Hasak-Lowyʼio Kažkur vis tiek išaušta rytas. Holokausto dienoraštis ir, be abejonės, Balio Sruogos Dievų miškas.

Urtė: Sunkus klausimas, nes turbūt nėra vieno universalaus recepto, tinkančio visoms auditorijoms. Bendraujant su vaikais bet kuria tema ir siekiant būti išgirstiems, svarbiausia tuos jaunuosius klausytojus sudominti. Ir čia suveikia arba nesuveikia edukatoriaus, autoriaus, kalbėtojo oratoriniai, aktoriniai gebėjimai, jo charizma. Manau, kad šie veiksniai svarbūs kalbant ir „sunkiasvorėmis“ temomis – radus tinkamą priėjimą, tinkamą toną, galima kalbėti ir apie mirtį, ir apie toleranciją, žmonių skirtybes, ir apie karą. Prisiminkime nuostabiąją Wolfo Erlbrucho Antis, mirtis ir tulpė – tai fantastiškas pavyzdys, kaip vaikui galima prabilti apie mirtį: su šviesa, su švelniu humoru, su intriga. Deja, kito tokio paties puikaus, iškalbingo literatūrinio pavyzdžio karo tematika aš nežinau (ypač skirto mažesniems skaitytojams). Šiek tiek vyresniems skaitytojams tikrai įvardyčiau Anos Frank Dienoraštį kaip itin jautrų ir iškalbingą literatūrinį karo atvaizdavimą.

Audronė: Iš lietuvių autorių knygų norėčiau paminėti dvi – viliuosi, jau gerai žinomas, o ir Virgio paminėtas: Jurgos Vilės ir Linos Itagaki Sibiro haiku (knygoje karas tiesiogiai nevaizduojamas, bet jo pasekmės tokios skaudžios!) ir Mariaus Marcinkevičiaus ir Linos Itagaki Mergaitė su šautuvu. Dar norėčiau atkreipti dėmesį į Icchoko Rudaševskio Vilniaus geto dienoraštį, paauglio rašytą unikalų Vilniaus geto gyvenimo liudijimą. Manyčiau, kad jis galėtų būti rekomenduojamas greta Annos Frank Dienoraščio. Labai svarbu, kad šios knygos kalba apie mūsų tautos patirtis. Turime nemažai išverstų užsienio autorių knygų, iš jų siūlyčiau Michaelio Morpurgo Karo žirgą, kur pagrindinis veikėjas ir pasakotojas – žirgas, o karas matomas kiek kitaip – gyvūno akimis.

– Patirtis ir praktika rodo, kad tikrai yra didelė dalis vaikų, kuriems patinka istorinės tematikos knygos, dažna jų daugiau ar mažiau susijusi su karo patirtimi. Ir ne tik verstinės. Ką jau kalbėti apie Linos Itagaki ir Jurgos Vilės Sibiro haiku, kuri vis dar yra skaitomiausių knygų viršūnėse, o štai praėjusiais metais pasirodžiusi tos pačios dailininkės ir rašytojo Mariaus Marcinkevičiaus knyga Mergaitė su šautuvu irgi sulaukė didelės sėkmės. Vaikai įvardija ir ne vieną užsienio autoriaus knygą. Kaip manote, ar netrūksta mūsų leidybos rinkoje tokių knygų?

Audronė: Verstinių knygų, manyčiau, netrūksta. Dauguma knygų apie karą skiriamos vaikams nuo dešimties metų, bet manau, kad šia tema svarbu kalbėtis su ikimokyklinio amžiaus vaikais. Esu pastebėjusi užsienio leidėjų paveikslėlių (ir ne tik) knygų mažiesiems, viliuosi, kad jų atsiras ir Lietuvoje. Lietuviško turinio skaudžiomis temomis tikrai pasigendu. Ir ne tik paaugliams, bet ir vaikams. Manau, kad svarbu kurti knygas, kalbančias apie skaudžias patirtis. Mūsų istorija turtinga ir įvairi, tad tikrai yra iš kur semtis temų ir idėjų. Deja, mūsų vaikų literatūroje dominuoja pasakinė literatūra. Gal tai pernelyg sudėtingas uždavinys rašytojams? O gal kaltas mūsų požiūris į vaikų literatūrą kaip į ne tokią svarbią, kuriai nereikia daug žinių ir pastangų.

Džiuljeta: Gal būtų verta leidykloms ar kitoms institucijoms suorganizuoti tokios tematikos knygų konkursą? Vis prisimenu į vaikų literatūros seminarą „Jūra ir vaikų literatūra“ Klaipėdoje atvykusią ukrainiečių vaikų literatūros tyrėją Emiliją Ogar. Ji jau tada, 2015 metais, lietuvių auditorijai parodė keletą įdomių ukrainiečių rašytojų knygų apie oranžinės Maidano revoliucijos įvykius. O mes iki šiol apie Sąjūdį tokios knygos neturime. Paaugliams tai būtų taip įdomu! Bet, žinoma, einame geru keliu. Pasirodo vertingų knygų, pavyzdžiui, apie Holokaustą (dar ne per seniausiai paaugliai skaityti galėjo vien tik jau kolegų minėtą Anos Frank Dienoraštį), jos premijuojamos, o tai rodo ir jų vertę.

Virgis: Reikia pripažinti, kad trūksta. Pasaulyje dedantis tokiems dalykams, tai labai svarbu ir kaip niekad aktualu. Tema skaudi ir tikriausiai nedaugeliui autorių ji atrodo patraukli, verta pastangų. Be to, ruošiantis apie tai kalbėti, tenka remtis istoriniais šaltiniais, rinkti medžiagą, sistemingai ja naudotis. Galbūt kai kuriuos autorius tai ir atbaido. O gal tiesiog yra gerokai lengvesnių tiek savo turiniu, tiek emociniu krūviu temų, kad šios būtų galima išvengti. Juk iki šiol patys jaučiamės nesaugiai nežinodami, kaip viskas pakryps keičiantis persvarai ir laukiant viltingesnių žinių. Vis dėlto manau, kad norinčiųjų kalbėti šia tema tikrai atsiras daugiau, sulauksime ne ką mažiau įspūdingų kūrinių.

– Audrone, labai ilgai dirbai leidybos srityje. Gal galėtum pasidalyti, ar yra perkamos, vertinamos tokios knygos? Ar tėvai perka tokias knygas vaikams? Įsivaizduoju, kad jas reklamuoti tikrai sunkiau nei nuotykių ar kitą literatūrą. Ar leidyklos suinteresuotos skatinti tokią lietuvių autorių kūrybą? O gal neturime tiek autorių, kurie imtųsi rašyti tokiomis temomis? Jei gali, pakomentuok plačiau.

Audronė: Pastaruoju metu stebiu, o tą patvirtina ir kiti leidėjai, susidomėjimą knygomis istorinėmis temomis, jų suaugusiesiems ir vaikams išleidžiama iš tiesų daug – daugiausia apie XX amžiaus įvykius, ypač apie Antrąjį pasaulinį karą, Holokaustą etc. Paprastai vertimams leidėjai atsirenka knygas, kurios jau yra įvertintos ir apdovanotos užsienyje, tad skaityti galime aukščiausio lygio literatūrą. Žinoma, ji nėra tokia populiari kaip nuotykinės istorijos, todėl natūralu, kad sunkias temas renkasi ne visi. Vis dėlto yra tėvų ir vaikų, ieškančių būtent tokių knygų, o pasirinkti tikrai yra iš ko. Galėčiau paminėti keletą, mano akimis, svarbių leidinių – Kimberly Brubaker Bradley Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą, Michaelo Gruenbaumo ir Toddo Hasak-Lowyʼio Kažkur vis tiek išaušta rytas. Holokausto dienoraštis.

Prasidėjus karui Ukrainoje atrodė, kad knygų apie karą poreikis tik didės. Leidėjai ėmėsi leisti ukrainiečių vertimus, išėjo Romanos Romanyšynos ir Andrijaus Lesivo Kaip karas pakeitė Rondą, komiksų rinktinė Iki pergalės apie svarbiausius karo mūšius, išleistas ir Jevos Skaleckos karo patirčių dienoraštis Jūs nežinote, kas yra karas. Jevos dienoraštis, bet, man regis, šios knygos nesulaukė didelio susidomėjimo. Tikriausiai šiam karui dar reikia laiko perspektyvos, nes kol kas knygos labiau fiksuoja įvykius. Suprantu ir skaitytojus: kai kasdien girdi apie karą, knygose ieškai lengvesnių temų.

Manau, kad leidėjai tikrai imtųsi leisti ir lietuvių autorių knygas aktualiomis istorinėmis temomis, nes, kaip jau kalbėjome, šios knygos sulaukia susidomėjimo. Kai dirbau leidykloje „Alma littera“, rengėme Vaikų literatūros konkursą, netgi akcentuodavome tokių knygų svarbą, tačiau bent iki šių metų nebuvome sulaukę rankraščių (tiek grožinių, tiek pažintinių), kuriuose būtų aktualizuota Lietuvos istorija. Žinau, kad tam reikia įdirbio, domėjimosi, galiausiai – laiko, bet, kaip ir Virgis, tikiu, kad tokių tekstų galėtų rastis daugiau.

– Džiuljeta, esate vaikų literatūros ekspertė, profesorė, turinti didelį įdirbį šiame lauke. Kaip manote, kokios lietuvių autorių knygos karo tematika yra pačios svarbiausios, esmingiausios? Kiek jos prisidėjo prie vaikų tautinės savimonės ugdymo?

Džiuljeta: Absoliuti karo temos lietuvių vaikų literatūroje klasika – Petro Cvirkos apsakymas „Mikučio vargai“. Tas apsakymas turi būti mokyklų programose. Preciziškai, talentingai parodytas vaikas, nedidelis berniukas, išgyvenantis karo padarinius. Jis namuose lieka vienas iš vyrų ir dabar turi atstoti tėvą, išsivestą vokiečių kareivių. Subtiliai aprašoma, kaip vaikas išgyvena karo naštą: jis ištįsta, plaukai išblunka. Nuostabi detalė – Mikutis apsivelka tėvo juodą liemenę, jos kišenėn įsideda sidabrinį laikrodį, kad atrodytų autoritetingiau, kalbasi rimtai su kaimo vyrais, o jie pagarbiai palaiko šitą vaiko iliuziją. Kas tiesa, tas tiesa – Petras Cvirka yra prozos meistras.

Apie tremtį vaikams, manau, nėra nieko įspūdingesnio už jau ne kartą minėtą Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knygą Sibiro haiku. Lietuvoje nauja žanrine forma prabylama į paauglį skaitytoją, kuriam tokia vizualizuota pasakojimo forma yra patraukli ir suprantama. Žavi įtaigus, gerai sustyguotas pasakojimas su daugybe mažų, bet iškalbingų detalių (vien ko vertas lietuviškos obels motyvas). Ši knyga irgi nusipelno vietos mokyklinėse programose.

Paminėsiu ir trečią knygą – Alvydo Šlepiko romaną Mano vardas Marytė. Tai knyga apie vaiką kare, apie tragišką vadinamųjų vilko vaikų likimą. Nors knyga nėra specialiai rašyta paaugliui adresatui, pagal visus kriterijus ji tokiam skaitytojui, ypač vyresniajam paaugliui, tinka. Ir labai puiku, kad autorius romaną perrašė lengvai suprantama kalba, kad ji būtų prieinama negalią turintiems žmonėms (ir tokiems paaugliams, jaunimui irgi). Svarbu pabrėžti, kad tai pirmoji lengvai suprantama lietuvių kalba parengta grožinės literatūros knyga.

Na, ir dar kartą paminėsiu Salomėją Nėrį. Ji nepralenkta eiliuotų tekstų apie karą rašytoja. Bauginančios emocijos, siaubingi karo vaizdai gali tapti sukrečiančia, įsirėžiančia vaiko skaitytojo patirtimi. Tegul tai būna tik literatūrinis siaubas, tik literatūrinė patirtis.

– Dėkoju visiems už pokalbį!

Žurnalas „Rubinaitis“, 2024 Nr. 3 (111)