Kai būni mažas, galvoji: „Jei tėvai skaito, skaitysiu ir aš“
– Elze, dažnai matau tave mūsų bibliotekoje. Papasakok apie save ir savo šeimą. Kuo, be mokslų ir skaitymo, dar užsiimi?
– Man 14 metų, rugsėjo mėnesį pradėjau mokytis pirmoje Klaipėdos Vydūno gimnazijos klasėje. Lankau plaukimo treniruotes, groju smuiku, lankau jojimo pamokas. Mano visa šeima daug skaito. Gal tik brolis mažiau, nes jis labai mėgsta komiksus, ypač apie ančiuką Donaldą. Beveik iš kiekvienos aplankytos šalies parsiveža ančiuko Donaldo komiksų ir skaito juos daug kartų, net jei jie parašyti kalba, kurios nemoka.
– Kaip visur suspėji? Ar spėji perskaityti tai, ką užduoda literatūros pamokose?
– Dažnai nutinka, kad bibliotekose pritrūksta knygų, kurias reikia perskaityti mokykloje. Tuomet iki reikiamo termino nespėju perskaityti. Laiko sutaupo tai, kad mano mokykloje net ir per pertraukas neleidžiama naudotis mobiliaisiais įrenginiais, todėl būtent tada spėju nemažai paskaityti. Namie po pamokų taip pat lieka laiko, nes mokykloje namų darbų užduoda nedaug, o aš juos greitai padarau.
– Ar tėvai tau daug skaitydavo vaikystėje?
– Tėvai dažnai skaitydavo, ypač pasakas. Darželio auklėtojos taip pat daug skaitydavo. Jei vaikystėje suaugusieji nebūtų tiek daug skaitę, tikriausiai ir nebūčiau atradusi knygų. Kad vaikas imtų skaityti, svarbu matyti tėvų pavyzdį. Labai svarbu vaikui parinkti ne per daug sudėtingas knygas, leisti jam pačiam rinktis, ką norėtų skaityti. Geriau, kad aplinkiniai neverstų, nes taip galima sulaukti priešingo rezultato – vaikas visai nenorės skaityti.
– Kaip manai, ar svarbu, ką tėvai skaito – grožinę literatūrą, mokslinę?
– Kai būni mažas, nelabai supranti, ką tėvai skaito. Tuomet galvoji: „Jei tėvai skaito, skaitysiu ir aš.“ Jei pamatai, kad tau neįdomu – susirandi kažką įdomesnio. Jeigu nesusirandi, belieka tikėtis, kad pasiūlys tėvai.
– Sakei, kad tavo brolis mėgsta komiksus. Kaip manai, ar komiksų etapas praeis ir jis skaitys ir tekstines knygas?
– Anksčiau jis kur kas daugiau skaitydavo, bet kai atrado komiksus, tekstinių knygų beveik nebeskaito, išskyrus tai, ką reikia perskaityti mokykloje. Gal dar sugrįš noras ir kitokias knygas skaityti. Visi mes esame skirtingi. Vieniems žmonėms patinka vienokios knygos, kitiems – kitokios.
– Ar prisimeni pirmąją savarankiškai perskaitytą knygą?
– Nuo pat mažų dienų daug skaitydavau. Pirmoji mano perskaityta knyga taip ir vadinosi – Mano pirmoji knyga. Tai paveikslėlių knyga, joje nelabai buvo ką skaityti. Kai pradėjau pati skaityti knygas, mama užsirašydavo mano perskaitytų knygų pavadinimus ir autorius.
– Ar kaupi namų biblioteką? Knygas dažniau įsigyji ar renkiesi bibliotekose?
– Namie turim nemažai knygų. Didžioji namų bibliotekos dalis yra negrožinė arba suaugusiesiems skirta literatūra – tai, ką skaito tėvai. Kas man įdomu, jau kelis kartus perskaičiau. Kadangi knygų nelabai perkam, dažniausiai imu jas iš bibliotekos.
– Kai ateini į biblioteką, visada pagalvoju, kad tu žinai, ko nori, nes niekada neklausi bibliotekininkių patarimo. Kaip išsirenki knygas?
– Dažniausiai skaitau knygų serijas, todėl pasiimu tęsinį. O jei nerandu, tuomet ieškau iš savo sąrašo arba renkuosi tų autorių knygas, kurių anksčiau skaitytos knygos man patiko. Man beveik visos perskaitytos knygos patiko, nors buvo kelios, kurias pradėjau skaityti ir nebaigiau. Francesės Hodgson Burnett Paslaptingą sodą bandžiau skaityti pradinėse klasėse – buvo neįdomu. Kai po kelerių metų perskaičiau tą pačią knygą, ji jau patiko. Gal du ar tris kartus bandžiau skaityti Ernsto H. Gombricho knygą Pasaulio istorija jaunajam skaitytojui, bet jaučiu, kad dar neatėjo tos knygos laikas.
– Sugrįžti prie neperskaitytų knygų?
– Jeigu pasiimu knygą, turiu ją perskaityti. Jeigu atidedu, vis galvoju apie knygą, ruošiuosi ją skaityti. Ir dabar turiu keletą „laukiančių“ knygų.
– Ar domiesi skaitančių žmonių rekomendacijomis? Ar esi „#bookstagram“, „Goodreads“, kitų socialinių tinklų vartotoja?
– Turiu tik vieną draugę, skaitančią tiek pat kiek ir aš. Ji dažniau renkasi skaityti knygas anglų kalba. Aš dar nepradėjau skaityti angliškai. Kartais tuose socialiniuose tinkluose pamačiusi knygą pasižymiu ją ir laukiu, kada bus išleista lietuviškai.
– Ar būna, kad sugrįžti prie jaunesnio amžiaus skaitytojams skirtų lentynų ir skaitai patikusias knygas dar kartą?
– Būna. Labai patinkančias knygas mėgstu skaityti keletą kartų. Turbūt daugiausia kartų esu skaičiusi Kathrynos Lasky „Pelėdų karalystės sargų“ serijos knygas. Namuose turėjau tik antrąją dalį – ją skaičiau gal penkis kartus. Kai atradau bibliotekoje kitas dalis, labai apsidžiaugiau ir visas iš karto perskaičiau gal tris kartus. Gal šešis kartus esu skaičiusi J. K. Rowling knygas apie Harį Poterį. Bet būna ir taip, kad pasiimu anksčiau skaitytą labai patikusią knygą, o pasirodo, kad dabar ją nebelabai įdomu skaityti. Taip nutiko su Annos Ruhe knygų serija „Kvapų vaistinė“.
– Ar užtenka Vaikų ir jaunimo bibliotekos knygų?
– Bendraklasė pasiūlė skaityti knygos Eni Beni autoriaus Matthew J. Arlidgeʼo knygas – šias knygas ėmiau ir iš suaugusiųjų bibliotekos. Kol kas man pakanka knygų iš Vaikų ir jaunimo bibliotekos.
– Ar renkiesi knygą pagal viršelį?
– Nors nereikėtų spręsti apie knygą iš viršelio, vis dėlto dizainas svarbu. Kai kurie knygų viršeliai tikrai patraukia akį, paskaičiusi aprašymą nusprendžiu, pasiimti knygą ar ją palikti.
Piešti viršeliai man kur kas labiau patinka. Nemėgstu, kai ant viršelio būna vaizduojami realūs vaizdai, pavyzdžiui, žmonių nuotraukos. Kathrynos Lasky serijos „Pelėdų karalystės sargai“ lietuviško leidimo viršelius puošia scenos iš filmo, bet man tai nepatinka, nes veikėjai netiksliai vaizduojami. Nors serijos viršeliai nepatrauklūs, pati serija – mano viena mėgstamiausių. Originalus šios serijos leidimas yra su pieštinėmis iliustracijomis, visos pelėdos nupieštos taip, kaip ir turėtų atrodyti, neiškraipytos kaip lietuviškame leidime.
– Koks tavo mėgstamiausias žanras?
– Dažniausiai skaitau nuotykių knygas arba maginę fantastiką. Patinka ir detektyvai, trileriai, kartais skaitau siaubo literatūrą. Mėgstu ir klasikines knygas.
– Ką skaitai dažniau – lietuvių ar užsienio autorių knygas?
– Dažniausiai skaitau užsienio autorių knygas. Lietuvių autoriai nedaug rašo paaugliams ar bent jau temomis, kurios man aktualios. Iš lietuvių autorių man labai patiko Neringos Vaitkutės trilogija Vaivorykščių arkos. Man atrodo, kad lietuvių autoriai daug rašo mažiems vaikams ir suaugusiems skaitytojams, o paaugliams visai nedaug. Vytauto V. Landsbergio knygos yra universalios, tinkamos visiems amžiaus tarpsniams.
– Kas būdinga gerai knygai?
– Knyga turi turėti gerą viršelį. Svarbu, kad knygoje būtų netikėtų siužeto vingių. Būna, kad knyga pradžioje neįdomi, bet nuo vidurio jau labai įtraukia. Knyga turėtų iškart sudominti, nes kitaip skaitytojui gali pritrūkti kantrybės ir jis numes knygą nebaigęs skaityti.
– Kur ir kada mėgsti skaityti?
– Skaitau bet kada, kai tik turiu laisvo laiko: per pertrauką tarp būrelių, tarp pamokų, kitų veiklų. Galbūt kažkam reikia, kad skaitant aplinkui būtų tylu, o man triukšmas netrukdo. Esu kelis kartus net į pamoką pavėlavusi, nes neišgirdau skambučio, tik vėliau susivokiau, kad aplinkui nebėra žmonių. Man labiau patinka skaityti patalpoje, nes viduje niekas neblaško, o lauke uodai, kiti vabalai puola.
– Ką manai apie rekomenduojamos literatūros sąrašus? Ar su malonumu skaitai, ką užduoda literatūros pamokose?
– Dažnai visai įdomias knygas reikia skaityti. Kartais nutinka ir taip, kad skaityti reikia knygą, kurią seniai norėjau perskaityti. Tik ne visada patinka per pamokas analizuoti kūrinius. Nepatinka, kai turim kas antrą žodį aptarti, išsiaiškinti, kodėl veikėjas pasielgė būtent taip. Man įdomiau, kaip jis pasielgė, o ne kodėl.
– Kokią knygą iš rekomenduojamų knygų sąrašo siūlytum perskaityti bendraamžiams?
– Nemanau, kad šių metų sąrašai labai įdomūs. Iš ankstesnių siūlyčiau paskaityti Enidės Blyton „Šauniojo penketuko nuotykių“ seriją, bent pirmąsias Cliveʼo Stapleso Lewiso serijos „Narnijos kronikos“ dalis. Dar rekomenduočiau Felixo Salteno Bembį. Nors ši knyga gali patikti ne visiems, man ji pasirodė tikrai verta dėmesio.
– Ar sudarinėji perskaitytų ar norimų perskaityti knygų sąrašus?
– Anksčiau užsirašydavau, kokias knygas perskaičiau, dabar to nedarau – pamirštu arba nespėju užsirašyti. Dabar, jei pamatau norimą perskaityti knygą, bet jos neperku, pasižymiu telefone, kad nepamirščiau vėliau jos paieškoti bibliotekoje.
– Kaip sudominti skaitymu tuos, kurie nenori skaityti?
– Jeigu žmogus nenorės skaityti, tai jo ir nepriversi. Galbūt padėtų, jei visa klasė ateitų į biblioteką, kiekvienas išsirinktų knygą, ją perskaitytų, pasidalytų įspūdžiais. Pradinėse klasėse mane motyvuodavo mokytojos sumanymas už perskaitytų puslapių skaičių duoti lipduką, o metų gale daugiausia lipdukų surinkusiam mokiniui įteikti diplomą. Bet nežinau, ar visus vaikus tai motyvuotų. Aš ir dar viena bendraklasė nuolat konkuruodavome tarpusavyje.
– Kokią knygą rekomenduotum savo bendraamžiams?
– Įdomi yra vokiečių autorė Antje Babendererde, amerikiečių rašytoja Stephenie Meyer, jos „Saulėlydžio“ serija, patinka Christopherio Paolinio ciklas „Paveldėjimas“.
– Su kuo aptari perskaitytas knygas?
– Dažniausiai su bendraklasiais pasidalijam įspūdžiais iš rekomenduojamų knygų sąrašų. Šią vasarą reikėjo perskaityti tris knygas, viena iš jų – Georgeʼo Orwello Gyvulių ūkis. Knyga labai patiko. Laukiu, kada galėsiu ją aptarti su kitais. Turiu vieną daug skaitančią draugę, bet ji, kaip sakiau, skaito knygas ne lietuvių kalba, todėl ne visada skaitom tas pačias knygas. Jos mokykloje mokoma ir lietuvių, ir anglų kalbomis, tad ir knygas jie turi skaityti tomis kalbomis.
– Jei galėtum persikelti į knygos istoriją, kurią knygą pasirinktum?
– Į kiekvieną knygą, kurią skaitau, norėtųsi persikelti. Gal tik Suzanneʼos Collins Bado žaidynėse nenorėčiau atsidurti. Visai norėčiau patekti į Christopherio Paolinio ciklo „Paveldėjimas“ pasaulį, nes man patinka drakonai. Bet ten tiek daug karų vyko, o jų patirti tikrai nenorėčiau.
– Kaip manai, ką žmogui suteikia skaitymas?
– Skaitymas lavina vaizduotę, ugdo kalbos jausmą. Skaitant nosinės ir kableliai „įsirašo“ į atmintį. Skaitančiųjų žodynas platesnis. Nors rašinius pradėti rašyti man nelengva, bet kai pagaliau sugalvoju – nebegaliu sustoti. Kai per pamokas mokytoja pasako rašinio temą, dažniausiai bendraklasiai iš karto ima rašyti, o aš sėdžiu visą pamoką, kol sugalvoju, apie ką rašysiu. Dažnai tik per antrąją pamoką pradedu rašyti.
Skaitantieji atsimena įdomių faktų. Pavyzdžiui, iš Annos Sewell knygos Juodasis gražuolis sužinojau daug apie arklius. Atrodė, tarsi vadovėlį skaityčiau, tik buvo kur kas įdomiau. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie Kathrynos Lasky knygų seriją „Pelėdų karalystės sargai“.
Kai per istorijos pamoką mokėmės apie barbarų gentis, pastebėjau, kad daug faktų sutampa su Johno Flanagano knygų serijos „Žvalgo mokinys“ aprašymais: panašios vietovės, žmonių poelgiai, papročiai. Supratau, kad rašydamas autorius vadovavosi tos genties aprašymais. Tada visai kitaip ėmiau vertinti ir pačią seriją. Yra buvę, kad atsiskaitydama per pamokas net sumaišydavau pavadinimus: vietoj vadovėlyje minimų faktų vos nepaminėdavau „Žvalgo mokinio“ genties ar vietovardžių pavadinimų.
– Ar pati rašai? Ar turi dienoraštį? O gal kuri istorijas?
– Netraukia rašyti. Pradinėse klasėse kurdavau eilėraščius, dalydavausi jais su visais aplinkiniais – draugais, namiškiais, mokytoja, bet dabar neberašau.
– Kuo svajoji būti užaugusi?
– Šiuo metu galvoju, kad norėčiau studijuoti gyvūnų mokslus. Man nuo mažens patinka gyvūnai, biologija Norėčiau būti ūkininke – auginčiau karvių, ožkų, avių. Namie turim šunį, bet ir katę galėčiau auginti. Augalus prižiūrėti irgi būtų įdomu, jei jie ilgiau su mumis ištvertų. Šiuo metu auginam keletą ir vis sėkmingai numarinam.
– Ekranas ar knyga? Kaip pavyksta suderinti ir nepasinerti į ekranų viliones?
– Ekranai dažnai įtraukia, ypač po treniruočių, kai nebelieka jėgų skaityti. Tuomet tiesiog guliu ir žiūriu. Stengiuosi daugmaž po lygiai skirti laiko ir ekranams, ir skaitymui.
– Ar būna, kad kurios nors knygos pabaigą ar siužeto liniją norėtųsi pakeisti?
– Kartais norisi, kad kai kurias knygas autoriai pratęstų. Norisi, kad istorija virstų serija.
– Kokių knygų pasigendi arba norėtum, kad daugiau būtų lietuvių kalba?
– Galėtų būti daugiau nuotykių knygų ir detektyvų paaugliams. Būtų įdomu paskaityti siaubo knygą, sukurtą lietuvio autoriaus. Skaitydama lietuvių autorių knygas jaučiu kalbos turtingumą, unikalumą – dėl to knygos dar labiau žavi.
– Kai perskaitai vieną knygą, ar iš karto atsiverti naują? O gal reikia pagyventi su perskaityta knyga?
– Kai baigiu knygą, iškart imu kitą. Nebent pabaiga būna sukrečianti, tuomet reikia kelių valandų, kad atsitokėčiau. Baigus Georgeʼo Orwello Gyvulių ūkį reikėjo pasėdėti ir pažiūrėti į sieną, kad susivokčiau, ką perskaičiau.
– Ar būna, kad skaitydama apsiverki?
– Kai skaičiau Williamo Bruceʼo Camerono knygą Šuns tikslas, kartais buvo graudu, nes knygos apie šunis kažkodėl jaudina labiau nei knygos apie žmones. Jei perskaitei knygą ir ji tavo galvoje apvertė viską aukštyn kojomis, jei kelias dienas nepaliauji galvoti apie skaitytą istoriją ir veikėjus, vadinasi, knyga buvo gera.
– Ar daug tokių knygų perskaitei?
– Visai nemažai.
– Džiaugiuosi, kad nemažai. Ačiū, Elze, už pokalbį!
Žurnalas „Rubinaitis“, 2024 Nr. 3 (111)
