Kai(p) pokaris švininėmis kojomis perėjo vaikų literatūrą
Rodos, nieko keisto, kad grafiniai romanai Lietuvos kultūrinėje ir leidybinėje rinkoje jau grumiasi dėl vietos po saule, laukia, kol bus apsispręsta ir dėl jų pavadinimo: tai grafinis romanas ar grafinė novelė? tiesiog komiksas? o gal pasakojimas vaizdais ar vizualus pasakojimas? Šie romanai nesuka pigaus populiarumo, tiražavimo keliu. Jie nemedžioja skaitytojų lėkštomis temomis, pigiais juokeliais, kitais triukais. Priešingai, sudėtingų temų pasirinkimas ir grafinių romanų autorių (rašytojų, iliustruotojų) darbštumas, atsidavimas kūrybiniam procesui kartais tiesiog užima kvapą. Nelengvas yra knygos kūrimo procesas: medžiagos rinkimas, iliustravimas, knygos palydėjimas link skaitytojo (pristatymai net pačių mažiausių miestelių bibliotekose, mokyklose).
Panašų kelią teko nueiti ir Mariaus Marcinkevičiaus ir Linos Itagaki knygai Mergaitė su šautuvu1. Kūrėjai ėmėsi sudėtingos temos – Lietuvos pokario istorijos ir partizaninių kovų, įdėjo daug darbo, ne ką mažiau pastangų, kad šią knygą perskaitytų ir mažieji skaitytojai. Ne veltui knyga susižėrė bene visus svarbiausius apdovanojimus Lietuvoje. Atrodo, ar dar reikia šiai knygai recenzijos, dar vieno palydėjimo?
Matyt, reikia, nes, nepaisant viso įdirbio, dar atsiranda tik viena ausimi girdėjusiųjų, jog tai knyga apie partizanines kovas, ir todėl tvirtai tikinčių, kad jų vaikai ar mokiniai nė iš tolo tokios knygos į rankas neims. Ar galėjo būti kitokia tema? Nepamirškim, jog grafinis romanas nuo banalaus ir pigaus paprastų komiksų srauto skiriasi tuo, kad nevengia sudėtingų temų. Mergaitę su šautuvu ėmėsi iliustruoti pastarųjų metų grafinių romanų iliustravimo žvaigždė Lina Itagaki – ji yra absoliuti sunkių temų profesionalė: tremtis, diktatūra, karas, santvarkų pasikeitimas, asmeninio gyvenimo lūžiai – nėra nieko, ko Lina neįveiktų. Šį sunkiųjų temų arsenalą papildė ir Mergaitė su šautuvu. Knygos teksto (ir siužeto) linijos autoriaus Mariaus Marcinkevičiaus kūryba stebina balso įvairumu. Lina Itagaki atpažįstama dėl originalaus braižo, o Marius Marcinkevičius savo pasakojimo balsą kaitalioja chameleoniškai: vienoks jis kartu su Lina Dagile sukurtoje sudėtingos tematikos – apie Holokaustą – knygelėje Akmenėlis – subtilus, jautrus, atsargus ir nedaugžodžiaujantis, ir visai kitoks čia, nutaręs suteikti rimtai partizanų temai vesternų nutrūktgalviškumo. Šiame grafiniame romane jis prabyla nuotykiniu, kinematografiniu balsu. Atrodo, kad knygoje autoriai tarsi žaidžia dvigubą žaidimą rimtą ir sudėtingą temą – partizanines kovas – įvilkdami į grafinio romano drabužį, pasiūlydami nuotykinių filmų tempą, įtampą, kitus elementus.
Recenziją norėjau pradėti nuo citatos, esančios knygos pabaigoje. Tačiau kaip cituoti grafinį romaną? Tik kažkurią jo vietą? Tik tekstą? Dėti viso puslapio nuotrauką? Supratau, kad cituoti tokio tipo knygą – tai tarsi bandyti papasakoti filmo ištrauką ar kažkam papasakoti intensyvų, ryškų, bet nutrūkusį sapną. Manęs nepaleido mintis, kad aš ne tik skaitau knygą, bet ir žiūriu vaikams ir paaugliams pritaikytą istorinį filmą su vesterno elementais. Komiksai ar grafiniai romanai yra panašesni į filmus, o ne į klasikines knygas. Ir komiksams, ir grafiniams romanams, ir filmams būdingas vizualumas, t. y. pasakojimas vaizdais. Čia dažnai pasitelkiami tokie pat metodai kaip ir kuriant filmus – kaitaliojami stambūs ir bendri planai, žiūrėjimo kampas. Akis komikse juda tarsi žiūrėtum filmą. Ir grafiniai romanai, ir filmai gali vizualiai kontroliuoti pasakojimo tempą. Greita vaizdų kaita kelia jaudulio, nerimo, baimės jausmus. Lėtesni, detalesni vaizdai irgi gali sukurti įtampą, sutelkti dėmesį į veikėjo paveikslą, paryškinti jo psichologinę būseną. Būtent tokiu kinematografišku Linos Itagaki žvilgsniu galima grožėtis vartant knygą dar kartą, pastebint vis kitas detales. Svarbu ir tai, kad visos knygos koloritas primena retro nuotraukas, senovinius filmus, išlikusią dokumentiką.
Linos Itagaki meistriškumą rodo gebėjimas nesudėtingą tekstą pateikti vizualiai, kinematografiškai, pateikti skaitytojams tikrą meno kūrinį. Sakiniui „Kai sunkiai vilkdamas savo švinines kojas pro mus praslinko karas, kaulų laukuose atsirado daug“ sukurta Itagaki iliustracija ne tik apima visą pokario istoriją, bet ir perteikia jos emocinį krūvį.
Tik ar dera pokaris ir vesternai arba nuotykiniai filmai? Ar ne per daug rizikinga sunkią temą įvilkti į nuotykinį drabužį? Vis dėlto šioje knygoje autoriai atrado būdą, kaip papasakoti apie labai sudėtingą Lietuvos istorijos laikotarpį ir drauge padaryti jį patrauklų jaunajam skaitytojui, išvengti perteklinio patoso ar patriotizmo poskonio.
Beveik kiekvienas nuotykinis filmas turi aiškią struktūrą, kurios vienas svarbiausių elementų yra point of no return, t. y. kai veikėjas pasirenka tam tikrą kelią, kuriuo einant sugrįžti atgal nebegalima. Tai nulemia, kaip jo gyvenimas klostysis toliau. Nuo to momento visu greičiu pradeda vystytis filmo, o šiuo atveju ir knygos veiksmas. Knygos pagrindinė veikėja Magdė su savo mokytoju, tapusiu partizanų būrio vadu, išeina į mišką ir su kitais partizanais apsigyvena bunkeryje. Tokio kelio pati Magdė nepasirenka, bet kai supykusi už visas šeimai padarytas skriaudas paleidžia strėlę stribui Pranciškui užpakalin, supranta, kad kito kelio ji nebeturi2.
Toks siužeto elementas, autoriaus pateikiamas kaip valiūkiškas, keliantis juoką, iš tikro yra sudėtingiausias knygos mazgas. Iš laiko perspektyvos vertindami platesnį istorinį kontekstą suvokiame, kad po kikenimu slepiasi tragiška istorinė tiesa – išėjimas į mišką, gyvenimas bunkeryje yra gyvenimo kelias be galimybės grįžti atgal. Deja, buvęs tūkstančiuose partizanų istorijų, kurias žinome ir kurių ne, ir kurių niekas nebepapasakos. Galybė istorijų, kiekviena jų – atskiras sudėtingas scenarijus, dažniausiai – su bloga pabaiga.
Reikia pagirti Marcinkevičių už gebėjimą knygoje neprarasti veiksmo filmo pagreičio ir neišlėkti iš kelio. Kartais knygoje priartėjama prie ne visai galimai įmanomų įvykių, ne visos linijos įsivaizduojamos kaip realios (ar tikrai realu, kad dešimties metų neturintis vaikas per vieną naktį sutaiso viso būrio batus arba, tiesiogine to žodžio prasme, sulopo po nesėkmingo mūšio sužalotus partizanus). Bet kūriniui reikia tokių detalių, siužetinių nukrypimų, kad visas veiksmas tęstųsi kaip nenutrūkstanti linija, kad būtų išlaikyta klasikinė filmo struktūra – įtampos pakilimai ir atoslūgiai. Reikia ir ryškaus pagrindinio veikėjo, kuriuo tampa Magdė. Jos paveikslas nėra realus, neparemtas ir patikrintais istoriniais faktais (nors autorius esą yra girdėjęs apie kelis vaikus, gyvenusius kartu su suaugusiaisiais bunkeriuose), o tai rašytojui atriša rankas, leidžia kurti veikėją laisvesnį, ryškesnį, gal kiek hiperbolizuotą. Rašytojas turi laisvę veikėją suherojinti, kurti labai stiprios ir gudrios mergaitės paveikslą – veikėjos tobulumas kartais net ima erzinti. Magdė yra toks archetipinis gerasis veikėjas, negalintis padaryti gėdos jokiam vesternui. Ir kai viskas atrodo labai blogai, Magdė išgelbėja. Natūralu, kad kartais kyla klausimas, ar tokio amžiaus mergaitė galėjo taip elgtis. Visuomet stipri, gudri, kovojanti, padedanti – taip vaizduojama Magdė gali tapti neįtikinamu personažu. Laimei, autorius laiku prisimena, kad ji yra tik vaikas, todėl leidžia jai ir pykti, ir klysti, ir būti naiviai, ir elgtis vaikiškai, nežinoti, nesuprasti, o kartais labai pasiilgti mamos.
Magdės paveikslą, elgesį motyvuoja indėnų-skautų motyvas. Jis užima gal daugiau nei pusę knygos ir dažnai palaiko pasakojimo struktūrą: nebeliktų šio motyvo – sugriūtų knyga. Tas motyvas padeda pateisinti Magdės elgesį, leidžia suprasti, kur ji atsidūrė. Kai bunkeryje partizanai prisistato Magdei savo partizaniškais vardais, mergaitė sušunka: „Tai jūs tikri indėnai! Ir už laisvę kovojat! Juk jie irgi kovojo prieš baltaveidžius, užgrobusius šalį.“ Magdė didžiąją dalį laiko elgiasi kaip skautė-indėnė, galvoja kaip indėnė, turi įgūdžių, kurie jai praverčia, kai tenka išgyventi miške ir bunkeryje (geba pažinti gyvūnus, sekti jų pėdomis, žvejoti, slėpti laužavietę ir savo pėdsakus ir kt.).
Tenka pripažinti, kad šiomis dienomis retas paauglys beskaito knygas apie indėnus – atėjus nepriklausomybei šio tipo lektūra tyliai pasitraukė šešėlin, tačiau aptariamo kūrinio indėniškos detalės yra atėjusios iš Magdės vaikystės. Magdė yra pirmosios nepriklausomybės vaikas – tuo metu knygos apie indėnus išgyveno tikrą bumą. Zigmas Vitkus teigia: „Amerikos čiabuvių temos populiarumą tarpukario Lietuvoje stimuliavo du pagrindiniai veiksniai: vaikų literatūros raida, jos gausėjimas ir įvairėjimas, ir skautų judėjimo populiarėjimas. Prie temos populiarinimo prisidėjo ir Pranas Mašiotas.“3
Kai atrodo, kad knygoje atsiranda per daug patriotinio patoso ar tiesiog minčių, keistai skambančių vaiko lūpose, įtampą pašalina scenos su gyvūnais, kurios yra neįtikėtinai daug aprėpiančios – kiek įvairovės atskleidžia vien Magdės ir jos šunelio Margio ryšys: čia ir atjauta, rūpestis, ir šelmiškos šėlionės (spektaklio bunkeryje scenos), ir bendri išgyvenimai. Jaunieji skaitytojai jas irgi pastebi, tik jų požiūris yra labai skirtingas: vieniems gaila vištos, kurią nuknackino rusų kareivukas, kitiems patinka šelmiška scena su katinu, pavogusiu iš rusų dešrą, o treti tiesiog žavisi per kelis puslapius išsitęsusiu lapės ir jos jauniklių žaidimu.
Galima tik įsivaizduoti, kad sudėtingiausia siužeto dalis knygos kūrėjams turėjo būti pabaiga. Remiantis vesternų logika, gerasis veikėjas turėjo laimėti ir būti apdovanotas. Remiantis istorine logika, tai praktiškai neįmanoma. Grafinis romanas, kaip sudėtingesnis žanras, leidžia palikti pabaigą atvirą. Autorius tuo ir pasinaudoja, palikdamas labai daug vietos pamąstymams, o gal ir labai mažą plyšelį tęsiniui – taip kartais nutinka populiariuose filmuose.
Užsienyje nemažai būta atvejų, kai grafinis romanas virto filmu. Arba atvirkščiai – filmas virto grafiniu romanu. Lietuvoje turime kiek kitokią tradiciją – grafinis romanas čia virsta spektakliu. Taip atsitiko su Justino Žilinsko knygomis: Mano Vilnius mano knyga pirmiausia tapo grafiniu romanu, o 2023 m. Paulius Tamolė „Lėlės“ teatre pastatė spektaklį. Tais pačiais metais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre debiutavo Birutės Kapustinskaitės režisuotas spektaklis „Sibiro haiku“ pagal to paties pavadinimo Linos Itagaki ir Jurgos Vilės knygą Sibiro haiku.
Perskaičiusi Mergaitę su šautuvu supratau, kad giliai širdyje linkiu šiai knygai netapti spektakliu. Ir filmu netapti, nors kai kurie knygos puslapiai yra tiesiog tobulos filmo kadruotės – dovana bet kuriam filmo kūrėjui. Tiesiog geriau nebus. Po finalinių knygos scenų (grafinis romanas sklandžiai pereina į bežodės knygos stilistiką) dar spengia ausyse ir galvoje nuo visko: nuo papasakotos istorijos, nuo minčių ir nuojautų, kas mūsų laukia toliau.
__________________________
1 Marius Marcinkevičius, Lina Itagaki, Mergaitė su šautuvu. Istorija apie mergaitę partizanę, Kaunas: Misteris Pinkmanas, 2023, 218 p., ISBN 978-609-96295-6-8.
2 Beje, knygos pristatymų metu Marius Marcinkevičius mėgdavo pajuokauti, esą dėl šios scenos kūrėjams teko įsteigti leidyklą „Misteris Pinkmanas“ tam, kad Magdė galėtų šauti indėnišką strėlę stribui Pranciškui subinėn ir nieko blogo jai už tai nebūtų. Ne nuo naujos valdžios. Nuo leidyklų cenzūros.
3 Zigmas Vitkus, „Knygos apie indėnus: nuo „Paskutinio Mohikano“ iki „Mergaitės su šautuvu“, interneto prieiga: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/zigmas-vitkusknygos- apie-indenus-nuo-paskutinio-mohikano-iki-mergaitessu- sautuvu-286-2274972 (žiūrėta 2024-09-09).
Žurnalas „Rubinaitis“, 2024 Nr. 3 (111)
