Kita Mikės Pūkuotuko istorijos pusė
Alano Alexanderio Milneʼo (1882–1956) Mikė Pūkuotukas – vienas žinomiausių knygų veikėjų pasaulyje. 1926 m. išleistą knygą Mikė Pūkuotukas (Winnie The Pooh) ir 1928 m. pasirodžiusią knygą Mikės Pūkuotuko trobelė (The House at Pooh Corner), kurias iliustravo Ernestas Howardas Shepardas, išsyk pamilo ne tik Anglijos, bet ir daugelio kitų šalių skaitytojai. Nepaisant to fakto, kad išversti šias knygas nebuvo labai paprasta, jos skaitomos daugiau nei penkiasdešimčia kalbų. 1972 m. Mikė Pūkuotukas prabilo esperantiškai, 1958 m. knyga išversta į lotynų kalbą, tais pačiais metais Virgilijaus Čepaičio vertimas supažindino su Mike Pūkuotuku Lietuvos skaitytojus.
Mums, augusiems su mylimu, vaikiškai naiviu Mike Pūkuotuku, sunku patikėti, kad Milneʼas niekada nelaikė savęs vaikų rašytoju. Po knygų apie Mikę Pūkuotuką rašytojas vaikams nebekūrė, tik 1929 m. pasirodė pjesė Rupūžė iš Rupūžių kalvos (Toad of Toad Hill), kuri iš esmės yra scenai pritaikyta Kennetho Grahamo knygos Vėjas gluosniuose versija. Rašytojo kūrybiniame palikime apstu humoristinių rašinių, kuriuos jis parašė bendradarbiaudamas su humoro ir satyros savaitraščiu Smūgis (Punch). Milneʼas kūrė pjeses, kino scenarijus, bandė jėgas kone aukso amžių Didžiojoje Britanijoje tuo metu išgyvenančiame detektyvo žanre, kuriame tvirtas pozicijas jau buvo užėmę Agatha Christie, Dorothy Leigh Sayers, Percy Jamesas Brebneris ir kiti anuomet populiarūs rašytojai. Galbūt todėl Mikė Pūkuotukas vienodai žavi ir suaugusiuosius, kuriems, iki Mikei Pūkuotukui išvystant dienos šviesą ir jai jau ryškiai šviečiant, ir buvo skirta Milneʼo kūryba. Bandant nustatyti knygos adresatą, bene teisingiausia juo laikyti vaiką, gyvenantį kiekviename suaugusiame žmoguje. Vargu ar kas šiandien, paklaustas, kas yra detektyvo Raudonojo namo paslaptis (The Red House Mystery) ar pacifistinio romano Garbinga tiesa (Peace with Honour) autorius, priskirtų šiuos kūrinius Milneʼo autorystei. Juk Milneʼas – vaikų rašytojas! Stebuklinga Mikės Pūkuotuko aura puikius kitus Milneʼo kūrinius pavertė beveik nematomais.
Taigi kas yra tas Mikė Pūkuotukas, save vadinęs Labai Mažo Protelio Meškiuku, mėgusiu užkrimsti Šiobeito lygiai vienuoliktą valandą ryto? Angliškame knygos variante žaislinio meškiuko šeimininkas Jonukas yra Kristoferis Robinas – 1920 m. gimęs vienintelis rašytojo Milneʼo sūnus, pirmojo gimtadienio proga gavęs dovanų meškiuką Edvardą. Ūgtelėjęs Kristoferis Edvardą pavadino Vini (Winnie). Naujasis meškino vardas Kristoferio žaislui buvo suteiktas Londono zoologijos sode gyvenusios meškos Winnipeg, vadintos Vini, garbei. Juodoji meška Vini atkeliavo į Londoną iš Kanados drauge su Kanados pėstininkų, auginusių našlaite tapusią meškutę, pulku. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir pulkui išvykus kariauti į Prancūziją, prie žmonių artumo pripratusi Vini 1914 m. buvo apgyvendinta Londono zoologijos sode, kuriame Kristoferis Robinas – Jonukas – su ja ir susipažino. Judviejų draugystė buvo įsimenanti. Pasitaikius galimybei Kristoferiui, kaip ir kitiems lankytojams, besižavintiems meškos draugyste su žmonėmis, būdavo leidžiama įeiti į jos narvą, kuriame su patiklia vaikiška meile Kristoferis vaišindavo mešką saldumynais.
Po kurio laiko žaislinis meškiukas įgijo ilgesnį vardą: Winnie the Pooh. Manoma, kad antroji Mikės Pūkuotuko vardo dalis siejasi su realios gulbės, kurią mažasis Kristoferis vadino Pooh, istorija. Nors gulbė nėra Mikės Pūkuotuko pasakos veikėja, ji buvo įamžinta Milneʼo eilėraščių rinkinyje vaikams Kai mes buvome maži (When We Were Very Young), kurį 2010 m. į lietuvių kalbą išvertė Sigitas Geda. Mikės Pūkuotuko personažai, išskyrus Triušį ir be klaidų žodį „trečiadienis“ mokėjusią parašyti Pelėdą, buvo tikri Kristoferio Robino – Jonuko – žaislai, jie yra Mikės Pūkuotuko istorijos prototipai. Knygos iliustruotojas Ernestas Howardas Shepardas juos piešė iš natūros, kaip ir visas Šimtamylės girios, tapusios savotiška Mikės Pūkuotuko gyvenimo scenografija, aplinkos detales. Vienintelis personažas, nupieštas nevisiškai toks, koks buvo Kristoferio Robino žaislas, yra pats Mikė Pūkuotukas – jam Shepardas suteikė savo sūnaus Grahamo žaislinio meškiuko bruožų. Šalia Hartfildo (Hartfield) miestelio esanti Kočfordo sodyba (Cotchford Farm), kurią supa miškas, yra Mikės Pūkuotuko gimtinė. Joje parašytos visos knygos: du poezijos rinkiniai Kai mes buvome maži, Dabar mes šešerių (Now We Are Six), pasakos Mikė Pūkuotukas ir Mikės Pūkuotuko trobelė.
Rašytojas 1925 m. prie Ašdauno (Ashdown) miško įsigijo namą kaip užmiesčio sodybą. Ten stebėjo, kaip mažasis Kristoferis Robinas kartu su mama Dorote, vadinta Dafne, žaidžia su žaislais. Ašdauno miškas knygoje virto Šimtamyle giria. Taip gimė knyga apie nemarųjį Mikę Pūkuotuką. Skaitant knygą susidaro įspūdis, jog pasakos buvo kuriamos taip, lyg rašytojas jas sektų mažajam Kristoferiui Robinui prieš miegą, bet iš tikrųjų buvo ne taip. Literatūros kūrinį inspiravo realūs sūnaus žaidimai, jo žaislai, paties rašytojo vaikystės prisiminimai, menininko vaizduotė ir talentas. Šiandien ši sodyba primena maldininkų lankomą vietą, kurioje galima išvysti visas Šimtamylės girios įžymybes: Šešias Pušis, Pūkuotuko Pagaliukų tiltelį, Pelėdos namelį, Nulėpausio trobelę, Trobelę Pūkuotynėje, virtusią muziejumi, arbatos gėrimo vieta ir suvenyrų krautuvėle. Nors sodybą 1968 m. nusipirko garsiosios grupės „The Rolling Stones“ muzikantas Brianas Jonesas, vietovę pasaulyje garsina Mikė Pūkuotukas. Ši sodyba yra ir literatūrinio stebuklo gimimo, ir abiejų Anglijos įžymybių – Milneʼo ir Joneso – mirties vieta.
Mikės Pūkuotuko šlovė Milneʼo šeimą užgriuvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Rašytojo sūnų skaitytojai, kritikai, leidėjai ėmė vaizduotis tarsi atgijusį knygos personažą. Kristoferis buvo kviečiamas į jo garbei rengiamus pokylius, įvairiausias šventes, jis gaudavo daugybę laiškų, visur buvo atpažįstamas. Mažajam Kristoferiui dėmesys patiko, bet toks sūnaus garbinimas kėlė nerimą rašytojui. Leidėjai iš Milneʼo reikalavo knygų tęsinio, niekas nenorėjo girdėti to, kad daugiau Milneʼas apie sūnaus ir Mikės Pūkuotuko draugystę nebeturi ką pasakyti. Juolab kad ir pats rašytojas sakė geriau rašysiąs telefonų knygą nei ką nors, ko jis pats nenori rašyti. Be to, rašytojo sūnus irgi išaugo iš „pūkuotukiškojo“ amžiaus.
Devynerių metų Kristoferis, tapęs internatinės mokyklos auklėtiniu, jau nebenorėjo būti žinomas kaip Mikės Pūkuotuko draugas, bet apie Mikę Pūkuotuką žinojo visi. Aplinkinių požiūris į vaiką, paauglių patyčios, nuolat primenami bičiulystės su žaislais epizodai privertė Kristoferį nekęsti šių knygų. Kuo labiau augo Mikės Pūkuotuko populiarumas ir gerėjo Milneʼo finansinė padėtis, tuo labiau gilėjo praraja tarp Milneʼo ir jo sūnaus. Tiesą sakant, labai artimų ryšių tarp Kristoferio Robino ir jo tėvų niekada ir nebuvo, o gyvendamas internatinėje mokykloje jis apskritai neturėjo į ką atsiremti. Norėdamas apsiginti nuo jį be paliovos erzinančių bendraamžių, Kristoferis net ėmė lankyti bokso treniruotes. 1974 m. išleistuose atsiminimuose Užburtosios vietos (The Enchanted Places) jis prisipažino, kad tik įkopęs į šeštą dešimtį be krūptelėjimo galėjo pažvelgti į Mikę Pūkuotuką. Tėvą Kristoferis apibūdino kaip žmogų, tiesiog pasinaudojusį sūnumi, kaip žmogų, jautusį vidinę tuštumą, pridengtą nieko nereiškiančia literatūrine šlove. Kristoferis Robinas sakė, jog kai jam buvo treji, tėvas taip pat buvo tarsi trejų, o kai Kristoferis buvo šešerių, šešerių buvo ir jo tėvas, kuriam sūnus buvo reikalingas, kad padėtų pabėgti nuo savęs penkiasdešimtmečio. Nenorėdamas turėti nieko bendro su knyga, Kristoferis savo penkis žaislus – Mikę Pūkuotuką, Nulėpausį, Paršelį, Kengą ir Tigrą – dar 1947 m. padovanojo tėvo knygų leidėjui. Mažojo Riuko Kristoferis jau nebeturėjo – buvo jį senokai pametęs. Visus padovanotuosius knygos veikėjus, šiuo metu gražiai restauruotus ir laukiančius šimto metų jubiliejaus, galima pamatyti Niujorko viešojoje bibliotekoje. Dusyk aplankę tėvynę, žaislai eksponuojami šios bibliotekos ekspozicijoje.
Jau suaugusį Kristoferį dar ilgai persekiojo Mikės Pūkuotuko šlovės šešėliai, todėl jo santykiai su tėvu iš esmės nutrūko: jiedu matėsi tik kelis sykius prieš rašytojo mirtį. Būdamas dvidešimt septynerių Kristoferis vedė savo pusseserę – motinos brolio dukrą. Kristoferio motina buvo smarkiai susipykusi su broliu, todėl prieštaravo santuokai. Dėl šių vedybų visiškai pašlijo sūnaus ir motinos santykiai. Nors Mikės Pūkuotuko nešamas pelnas leido Kristoferiui nedirbti, jis atsisakė bet kokių su knyga susijusių pinigų ir pasinaudojo jais tik kartą gyvenime, kai jų prireikė skubiam dukters, sirgusios cerebriniu paralyžiumi, gydymui. 1951 m. Kristoferis su žmona įkūrė knygų parduotuvėlę, kuri savo gyvavimą pabaigė tik 2011-aisiais.
Net ir būdamas suaugęs Kristoferis vengė žmonėms prisistatyti savo tikruoju vardu, nes dažnai tai sukeldavo emocijų audrą, akimirksniu visi jį imdavo vėl tapatinti su literatūriniu knygos personažu. Vis dėlto tėvą ir sūnų skyrusi siena griuvo Kristoferiui Robinui parašius Užburtąsias vietas. Šioje su švelnia ironija parašytoje atsiminimų knygoje Kristoferis teigia, jog knygos rašymas, vaikystės atsiminimai leido jam išsivaduoti iš slegiančio praeities šešėlio. Sūnus, rašydamas prisiminimus, pasijuto taip, tarytum stovėtų nušviestas saulės tarp tėvo ir literatūrinio Kristoferio Robino ir ramiai žvelgtų jiems į akis.
Knygų apie Mikę Pūkuotuką iliustruotojas Shepardas savo iliustracijų irgi pernelyg nevertino. Politinė karikatūra jam buvo daug įdomesnė ir reikšmingesnė sritis, todėl Mikės Pūkuotuko šlovės spinduliai jį erzino, nes užgožė tai, ką jis savo darbe vertino labiausiai. Nors lengva ranka nupieštos, kupinos literatūrinių aliuzijų Shepardo karikatūros iš tikrųjų buvo puikios, nuo Mikės Pūkuotuko atsiradimo dailininkas buvo vertinamas tik kaip šios vaikų literatūros klasika tapusios pasakos iliustruotojas.
2025 m. gruodžio 24 d. Mikei Pūkuotukui sukaks šimtas metų. 1925 m. prieš Kalėdas Londono Vakaro žiniose (The Evening News) buvo išspausdinta Milneʼo pasaka apie prastos rūšies bites (tas, kurios nenorėjo patikėti, kad su balionėliu pakilęs meškiukas yra debesėlis) – tai buvo pirmoji po metų pasirodžiusio pasakų rinkinio dalis. Kita Mikės Pūkuotuko istorijos pusė šiame straipsnyje papasakota (o gal kai kam tik priminta) ne vien tenkinant skaitytojų smalsumą. Šioji mažiau žinoma Mikės Pūkuotuko istorijos dalis aiškiai parodo, kad iš menininko rankų ištrūkęs kūrinys jo kūrėjui nebepriklauso. Savarankišką gyvenimą pradėjusiam kūriniui, kaip ir jo likimui, menininkas nebeturi įtakos. Kažin ar pats Milneʼas tikėjo, kad po šimtmečio išsipildys jo pranašystė: „Ir juodu nuėjo. Kad ir kur jie nueitų, kad ir kas jiems pakeliui nutiktų, Užburtoje vietoje, pačioj Girios aukštumoj, berniukas su savo Lokiu visada žais.“*
______________________________
* Alan Alexander Milne, Pūkuotuko pasaulis, [iš anglų kalbos vertė Virgilijus Čepaitis], Vilnius: Vaga, 1984, p. 229.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2024 Nr. 3 (111)
