Gaivi knyga lediniu pavadinimu
Vasarą reikėtų ne recenzijas rašyti, o valgyti ledus, kad netirptų. Vaikystėje tai vienas smagiausių užsiėmimų, o ir paskui… Ką čia slėpti – niekas neišauga tiek, kad nemėgtų ledų. Ypač karštą dieną.
Tad vaikų poezijos knygai* parinktas latvių poetės Maijos Laukmanės (Maija Laukmane) eilėraščio pavadinimas „Tirpsta diena kaip ledai“ labai tinkamas ir gaivus. Beveik pusšimčio autorių eilėraščiai išdėstyti per maždaug pusantro šimto puslapių.
Vertėjas Audrius Musteikis ir asociacijos „Slinktys“ leidykla ėmėsi sudėtingo darbo – latvišką poeziją vaikams prakalbinti lietuviškai, išleisti verstinę poezijos knygą. O tai reiškia atrinkti daugybės autorių kūrybą, suderinti vertimo ir leidybinius niuansus, pasirūpinti iliustracijomis… Beje, vaizdinė dalis – labai deranti ir išraiškinga: subtilus ir taiklus dailininkės Linos Eitmantytės- Valužienės darbas.
Jau vien už ambiciją prie knygos dirbusiems žmonėms galima skirti apdovanojimą. Juk kolektyviniams verstiniams leidiniams skirta lentyna tikrai tuštoka. Pastaruosius trisdešimt ar keturiasdešimt metų (o ir ankstesniais laikais) skaitytojas nebuvo lepinamas užsienio kūrėjų poezijos vaikams vertimais. Jau nekalbant apie tai, kad gerų knygų šiai amžiaus grupei išvis trūksta.
Jeigu neklystu, paskutinįsyk panaši vaikų poezijai skirta vertimų iš latvių kalbos antologija buvo išleista dar praeitame amžiuje – 1988 m. parengta knyga Vaikystės rytmetėliai, kuriai tekstus vertė Sigitas Geda. Dalis tų vertimų perkelti ir į šį rinkinį.
Didįjį nuveiktų darbų prizą išsidalytų septyni vertėjai – Vladas Braziūnas, Erika Drungytė, Silvestras Gaižiūnas, Sigitas Geda, jau minėtas Audrius Musteikis, Kristina Vaisvalavičienė ir Arvydas Valionis. Žinoma, išverstų eilėraščių skaičius skiriasi, kaip dažniausiai nutinka, daugiausia padirbėti tenka knygos sudarytojui. Iš latvių pusės šį leidinį kuruoja literatūrologas Karlis Vėrdinis (Kārlis Vērdiņš), kurio pateiktas paaiškinamasis straipsnis puikiai sudėlioja tam tikrus šios šalies vaikų literatūrai, jos istorijai būdingus akcentus. Kadangi autorius yra ne tik mokslininkas, bet ir poetas, taip pat kuriantis vaikams, tai minėtame tekste esančios įžvalgos pagrįstos ir tam tikrais meistrystės išmanymo dalykais. Kitaip tariant, patikimos.
Šis leidinys, pasak Karlio Vėrdinio, yra „koncentruota latvių vaikų poezijos istorija, pristatoma daugiau kaip keturiasdešimties autorių“ (p. 150). Įdomus ir įsimintinas leidinio sudarymo principas: „Tekstai išdėlioti atvirkštine chronologine seka – nuo dabartinės poezijos iki ištakų, kitaip tariant, latvių vaikų poezijos klasikos“ (p. 150). Kodėl tokia tvarka – nepaaiškinama, tačiau, manding, ji visai tinka. Pradedama skyriumi, kuris pavadintas „Kas paprastesnis už morką?“ – šiuolaikinio poeto Marto Pujato (Marts Pujāts, g. 1982) eilėraščio eilute.
Skyriuje pateikti devynių autorių eilėraščiai, lietuviškai mūsų skaitytoją pasiekę daugiausia Audriaus Musteikio, Erikos Drungytės ir Vlado Braziūno pastangomis. Skaityti ir įdomu, ir kartais netikėta.
Struktūriškai įdomus knygos inkliuzas – pačių vaikų sukurti eilėraščiai, įkelti iš latvių žurnalo Žoklis skelbto konkurso publikacijų. Toks tarsi demokratinis principas yra garbės reveransas amžinam klausimui: kiek literatūra vaikams yra suaugusiųjų produktas, o kiek ji yra kuriama pačių vaikų? Jei tokio turinio būtų daug, turbūt pavargtų ir atlaidusis skaitytojas, tačiau keletas tokios poezijos puslapių antologijoje atrodo visai neblogai, sudarytojų rizika ir drąsa pasiteisina, ypač tas natūralus pateikimas, primenant, jog vaikų eilėraščių skyryba netaisyta. Tai suteikia gyvastingumo ir tarsi leidžia išvengti tam tikros monotonijos, sunkumo, gresiančio bet kokiam kolektyvinės kūrybos dariniui.
Vietomis nonsenso efektą siūlantys kūriniai atveria tokių prasminių įžvalgų, kad ne tik vaikai, bet ir suaugusieji turbūt atrastų dėl ko susimąstyti. Pavyzdžiui, Ieva Samauska (Ieva Samauska, g. 1969) Drungytės verstame eilėraštyje „Alisos noras“ kalba apie Šunų Dievą taip, kad nejučia imi kvestionuoti tikėjimo klausimus: „Kaip kad žmonės, tegu ir šunys savąjį Dievą turi / ar bent jau vicegeneralinį prižiūrėtoją! / Tegu Šunų Dievas žvalgos per savo žiūronus / ir valdo asmeninę telefono centralę / su kosmose veikiančiu pultu. / O kiekvienas paklydęs šuva / te tuoj pat jam paskambina ir pasisako“ (p. 24).
Antrojo skyriaus, pavadinto „Visur aplinkui pritulpiuota“, ašis yra dešimties jau gerokai vyresnių poetų kūryba vaikams. Išsiskiria tam tikri specifiniai simboliai. Galima rasti ir daugiau latviškų atpažinimo ženklų. Tarkim, pirmajame skyriuje tramvajus galima laikyti mūsų troleibusų pakaitalais (pvz., Marto Pujato eilėraštyje be pavadinimo: „ką veikia keleiviai, tyliai tramvajum važiuojantys?“, p. 9). Antrajame skyriuje jau latviški geografiniai vietovardžiai (Kuržemė, Liepoja, Nyca ir kt.) Mario Rungulio (Māris Rungulis, g. 1950) kūryboje (eil. „Virš Kuržemės perkūnas dunda“, p. 45, „Sesės ir brolis“, p. 46) arba Uldžio Auseklio (Uldis Auseklis, g. 1941) eilėraštyje „Rygos gaidelis ir vėjas“ (p. 51). Pastarojo eilėraštyje galima rasti ir įvardytų sąsajų tarp lietuvių ir latvių (eil. „Lietuvių ir latvių bitės“, p. 59). Šioje knygos dalyje galima rasti ir Janio Baltvilko (Jānis Baltvilks), žymaus vaikų poeto, kūrybos. Būtent šio kūrėjo vardo premija kasmet yra teikiama už geriausią poeziją vaikams. Jo pateikiamos eilutės leidžia išvysti ir įvairias poezijos formas, jos derinimą su turiniu, pirmiausia gamtos, tautosakos (mįslių įminimo), grafinių teksto žaidimų, gražiai atveriančių naujų galimybių nuosekliai vizualėjančiame pasaulyje.
Trečiajame skyriuje, pavadintame „Bet aš tiktai žmogeliukas“, taip pat aptiktume tiesioginių sąsajų su Latvija, tarkim, Aivaro Neibarto (Aivars Neibarts, 1939–2001) publikacijoje (eil. „Rygos gimimas“, p. 85; „Laivai“, p. 89). Šios knygos dalies kūrėjai turi nemažai to, kas apžvalginiame leidinio straipsnyje pavadinta „atvirkštumu“: „Jų poezijoje vaikams nestigo neįprastų vaizdinių, keistų nutikimų, neretai ir skaitytojus paskatindavusių „atvirkščiam“ elgesiui, kaip kad Vaciečio [Ojaras Vacietis (1933–1983)] eilėraštyje „Darysim, kas nereikia“ (p. 151). Jei stabtelėtume ties šiuo eilėraščiu (p. 104), išvystume tą patį gyvumą, kurį šiuo atveju sukelia tam tikras atsainumas, realybės neigimas: „Dvi pelės ant dėžės, ir ką, / Dvi pelės tariasi kai ką: / – Surišim uodegas!“ (…) Dvi pelės tupi sau, ir ką – / Trečia išlindo uodega, / Tai katino jau uodega“ (p. 104). Ir tai visai natūrali kūrybinė reakcija į pasaulį, turint omeny praėjusio amžiaus vidurio politinės santvarkos, kurioje teko rašyti eilėraščius vaikams ir nevaikams, ydas.
Formos variacijų knygoje taip pat netrūksta. Pavyzdžiui, įdomus Imanto Zieduonio (Imants Ziedonis) tekstas – eilėraštis proza „Darbščioji pasaka“ (p. 102). Žaidimai garsažodžiais veriasi Arturo Guobos (Arturs Goba) kūryboje, pavyzdžiui, eilėraštyje „Čiriko ir Čariko“ (p. 112): „Firks! / Viena šaka – Čiriko, / Kita šaka – Čariko, / O vidur kiemo laižosi / Katė Firiko.“ Aišku, antologiniu principu sudarytame leidinyje atsiranda ir ankstesnių epochų laiko ženklų. Tarkim, Dzidros Rinkulės-Zemzarės (Dzidra Rinkule-Zemzare) eilėraštyje „Ar tu žinai, eglute?“ (p. 116) aptiksime jau šiuolaikinių vaikų primirštą Senelį Šaltį: „Ar tu žinai, eglute, / Kodėl mes taip šypsom? / Patį Senelį Šaltį / mes šiandien susitiksim.“ Vertėjas Audrius Musteikis, ko gero, teisingai padarė, nekeisdamas jo Kalėdų Seniu – tekstas gali tapti ir mokomąja priemone – pretekstu kalbėti apie tam tikrus istorinius reiškinius.
Paskutinė knygos dalis pavadinta „Svirpia svirpliukas užkrosny“. Joje sudėtus eilėraščius literatūros tyrinėtojas Karlis Vėrdinis vadina chrestomatiniais, „su kuriais užaugo jau daugybė latvių skaitytojų kartų ir kurie vadinami nacionalinėmis vertybėmis ar latviškumo išraiška“ (p. 151). Tai – klasikų (daugelis jų gimę ir kurti pradėję dar XIX a.) kūrybai skirta antologijos dalis. Bene daugiausia šiame skyriuje Sigito Gedos vertimų.
Tarp žymiųjų yra tokie latvių poezijos vaikams aukso fondo autoriai kaip Aspazija (Aspazija), Janis Jaunsudrabinis (Jānis Jaunsudrabiņš), Rūdolfas Blaumanis (Rūdolfs Blaumanis), Janis Rainis (Jānis Rainis) ir kt. Pasak apžvalgininko, „[l]atvių poezijos istorijoje randame tiek linksmų, džiaugsmingų posmų apie vaikams artimą aplinką: namus, gyvūnus, šeimos narius, tiek romantinių svajų apie šioje žemėje neaptinkamą, nepasiekiamą pasakų karalystę. Kai kurie eilėraščiai populiarūs ir šiandien“ (p. 151). Teigiama, kad šiuolaikinės medijos atgaivino nemažai kūrinių vaikams – animaciniuose filmuose, muzikiniuose pastatymuose ir pan.
Norėtųsi stabtelėti ties paskutiniuoju antologijos tekstu – Anos Brigaderės (Anna Brigadere, 1861–1933) eilėraščiu „Vaikystės dienos“. Jis – tarsi simbolinis veiksmas, apeliuojantis į prisiminimų idilę, kviečiantis sugrįžti ten, kur visi esame buvę ir jautę palaimą: „Glėby skaidriausio šaltinio / Jie niekad jau nenuvys, / Ir mano jaunystės rasos / Kaip aukso lietus juos šlakstys. // Tenai piemenėlio ragelis / Jau niekad nebenurims, / ten mano vaikystės dienos / Kas rytą iš naujo gims“ (p. 148–149).
Knygos gale įdėtas publikuojamų autorių abėcėlinis sąrašas (lietuviška ir latviška rašyba) bei gimimo (kai kurių jau ir mirties) datos padeda smalsesniam, bet mažiau žinančiam skaitytojui geriau suvokti latvių poeziją vaikams, jos amžių.
Baigiant šį tekstą norėtųsi grįžti prie antologijos pavadinimo. Tikiu, kad jei kas skaitys tą knygą vaikams garsiai, ištirpdys ne vieną porciją apsalusių šokoladinių ar vanilinių širdžių. Juk ir tie eilėraščiai ne bet kam. Tad analogija su mažiesiems kuriamu pasauliu, šviežumu, įstabiais potyriais – daugiau negu įtaigi. Dėl to ir pavadinimas puikus, kaip kartais pasakoma šiais laikais, – ledinis. Skanaukime, kad be reikalo neištirptų.
____________________________
* Tirpsta diena kaip ledai. Latvių poetai vaikams, [sudarytojas Audrius Musteikis, į lietuvių kalbą vertė Vladas Braziūnas, Erika Drungytė, Silvestras Gaižiūnas, Sigitas Geda, Audrius Musteikis, Marta Naudžiūnienė, Kristina Vaisvalavičienė, Arvydas Valionis, dailininkė Lina Eitmantytė-Valužienė], Vilnius: Slinktys, 2023, 160 p., ISBN 978-609-82865-1-9.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2024 Nr. 3 (111)
