Mažas pirst; Margas šuo
MAŽAS PIRST
Mikas ir Vilhelmas buvo vaikų darželyje. Jie kaip tik žaidė su kaladėlėmis, kai Mikas staiga pirstelėjo.
– Mano mama sako, kad kambaryje negalima pirdauti, – pareiškė Vilhemas. – Pirduliui nepatinka būti kambaryje. Pirdauti galima lauke, ten jis gali lengvai išskristi.
– Juk galima atidaryti langą, tada pirst išskris į lauką pro jį, – atsakė Mikas. – Mano tėtis visada atidaro langą, kai aš pirsteliu. Jis sako – išleiskime pirdulį laukan, tada jis galės nuskristi į mėnulį.
– Į mėnulį? – nustebo Vilhelmas.
– Taip, į mėnulį. Tėtis sako, kad visi pirduliai skrenda į mėnulį. Ten jų miestas.
– O aš maniau, kad pirduliai virsta debesimis, – pasakė Vilhelmas.
– Nevirsta, – papurtė galvą Mikas. – Visi pirduliai yra kosmonautai. Ir jie juk nematomi, o debesys būna balti. Pirduliai tikrai skrenda į mėnulį. Tėtis taip sakė.
Vilhelmas patikėjo Miku ir daugiau nebesiginčijo. Bet į berniukų pokalbį įsiterpė Veronika. Ji buvo aukšta ir stambi mergaitė su apvaliais akiniais.
– O aš išvis niekad nepirdauju, – pareiškė ji išdidžiai. – Kai pirdulys nori išeit, aš jo neišleidžiu. Laikau jį savo pilve.
– Juk tu laikai pirdulį nelaisvėje! – susirūpino Mikas. – Taip negalima! Pirdulys nori skristi į mėnulį. Jo visi draugai jau tenai ir laukia jo.
– Tegu sau laukia, – atsakė Veronika. – Aš jo niekada neišleisiu.
– Tu kvailė! – sušuko Mikas. – Mes viską pasakysim auklėtojai!
– Tik pabandykit! – pagrasino Veronika. – Aš jums įžnybsiu, jeigu paskųsit!
Veronika už berniukus buvo visa galva didesnė ir labai stipri. Mikas ir Vilhelmas daugiau nebedrįso nieko sakyti. Bet kai prasidėjo pietų miegas, berniukai negalėjo užmigti. Jie buvo susirūpinę. Vargšas mažas pirdulys – jis turi kankintis tamsiame Veronikos pilve! Šito negalima taip palikti.
– Ateik, Vilhelmai! – sukuždėjo Mikas.
Berniukai tyliai išsiropštė iš savo lovelių ir nusėlino prie Veronikos lovos. Veronika miegojo, o jos pilvas urzgė.
– Ar girdi, kaip pirduliukas verkia ir prašosi laukan! – sušnibždėjo Vilhelmas.
– Jis įkalintas Veronikos pilve, – pasakė Mikas. – Nori patekti į mėnulį, o negali. Pikta mergaitė jį laiko ir neišleidžia.
– Ar mes galim jam padėti? – susirūpino Vilhelmas.
– Pamėginkim!
Mikas atsinešė iš žaislų kampelio mažą kastuvėlį ir atsargiai prispaudė jį Veronikai prie pilvo.
Pasigirdo tylus pirst.
– Jis laisvas! – džiūgavo Vilhelmas. Berniukai nubėgo prie lango ir jį atidarė.
– Gero kelio! – šūktelėjo jie. – Laimingai pasiek mėnulį!
MARGAS ŠUO
Vieną rytą Herbertas pastebėjo, kad šuns kailis po pilvu geltonas.
– Mama, padėk! – šūktelėjo jis. – Eikš pažiūrėti, kas nutiko Pontui!
Mama atėjo ir patyrinėjo šuns pilvą.
– Gal jis lauke išsivoliojo kokiame purve, – spėjo ji. – Nesijaudink, įkelsim Pontą į vonią ir švariai nuprausim.
Vonioje Pontas kaip pakvaišęs inkštė ir kepurnėjosi, nagais braižė vonios dugną. Mama šveitė jį kempine, bet tai nepadėjo – šuns pilvas liko geltonas.
– Tikrai labai išsipurvinęs, – dejavo mama. – Nieko nepadarysi, lauksim, kol ta geltona spalva savaime dings.
Bet kitą rytą dar ir Ponto nugara buvo geltona, o ant ausų galiukų išaugo raudoni šeriai.
– Čia tai tikrai negerai, – pasakė tėtis, užsidėjęs akinius ir gerokai Pontą patyrinėjęs. – Nuveskime šunį pas veterinarą.
– Ar jis sunkiai serga? – sukukčiojo Herbertas.
– Ramiai! – atsakė tėtis. – Veterinaras paaiškins, kas jam negerai.
Jie užsegė Pontui pavadėlį ir iškeliavo. Lauke pūtė smarkus vėjas. Herbertui prieš akis nuo Ponto nugaros atsiskyrė didelis kuokštas geltonų gaurų ir išsisklaidė aplink.
– Tėti, tėti! – ėmė šaukti Herbertas. – Pontui slenka gaurai!
– Greičiau imkime taksi, – išsigandęs pasiūlė tėtis.
Veterinaras buvo storas vyras maloniu veidu. Jis patapšnojo Pontą, pašiaušė jam gaurus ir pakuteno papilvę.
– Kas jam yra? – paklausė tėtis. – Ar reikės suleisti kokių nors vaistų?
– O kam tie vaistai? – nusistebėjo veterinaras. – Tai juk natūralus dalykas. Juk ruduo! Rudenį gamta visada pageltonuoja ir nuvysta. Toks gyvenimas.
Ir sulig tais žodžiais veterinarui nuo galvos nukrito dvi geltonos, susiraukšlėjusios ausys ir liūdnai nusklendė ant stalo.
Herbertas su tėčiu parsivežė Pontą namo. Po kelių dienų šuo visas buvo išmargintas geltonais ir raudonais gaurais tarsi klevas.
– Koks gražus, – pasigėrėjo mama ir nufotografavo Pontą.
Bet ruduo buvo ilgas, Pontui išslinko visi gaurai. Dabar jis buvo visiškai plikas ir liaunas kaip juodas medžio kamienas.
– Jis atrodo kaip brūkšninis šuo, – pasakė Herbertas.
O pats Pontas nesuko dėl nieko galvos, kaip ir anksčiau bėgiojo po kambarį, rytais inkšdavo prie durų, kol jį išvesdavo į lauką pasisioti.
Taip praėjo žiema. Pavasarį Herbertas pastebėjo, kad ant juodo Ponto kūno dygsta nauji šereliai. Minkšti kaip šilkas ir švelnios žalios spalvos.
– Ar mums reikia jį ir laistyti? – susirūpino mama, bet tėtis laikėsi nuomonės, kad šuo pats susitvarkys. Taip ir buvo. Pontas su didžiausiu džiaugsmu voliojosi pavasarinėse balose, ir žalias kailis jam ant kūno sparčiai žėlė. Be to, jam ant uodegos galo dar atsirado kažkoks keistas, apvalus ir rožinis pumpuras.
– Dėl visa ko vėl nueikime pas veterinarą, – pasakė tėtis.
Veterinaras buvo puikios nuotaikos. Nieko keista – jam buvo užaugusios naujos, labai didelės žalios ausys.
– Su pavasariu, šuneli! – pasisveikino jis su Pontu.
– Kas per daiktas jam ant uodegos galo? – pasiteiravo tėtis.
– Juk tai žiedo pumpuras! – atsakė veterinaras. – Jūsų šuo netrukus pradės žydėti.
– Ar vasarą jam pradės augti uogos? – viltingai paklausė Herbertas.
– Ne, – atsakė veterinaras. – Jis ne tos veislės. Jam užaugs kankorėžiai.
Kadangi dabar viskas buvo aišku, Herbertas, tėtis ir Pontas išėjo namo.
Iš estų kalbos vertė Viltarė Urbaitė
Versta iš: Andrus Kivirähk, Kaka ja kevad, [illustreerinud Heiki Ernits], Tallinn: Varrak, 2009.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2024 Nr. 3 (111)
