Ką anuomet skaitė Moišelė ir Chajelė, Avremelis ir Esterkė

Leidykla „Slinktys“ vis nustebina savo kultūriniu užsiangažavimu ir sveikintinu avantiūrizmu. Ji neseniai, pavyzdžiui, išleido prašmatnią latvių poezijos vaikams antologiją Tirpsta diena kaip ledai, o prieš metus kitus pasirodė serija „Bibliotekėlė“ – iš jidiš kalbos verstos plonytės knygelės vaikams, parašytos beveik prieš 100 metų, su autentiškomis iliustracijomis¹. Ji buvo sumanyta bendradarbiaujant su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene ir YIVO institutu, autoriai daugiau ar mažiau susiję su Lietuva: čia gyvenę, leidę savo knygas. Serija atrodė patraukli, įdomi kaip literatūrinis faktas, ypač dėl savo iliustracijų, bet ir kiek nišinė, su ne visada vaikui artima laiko apnaša, kartais šlubuojančiu eilių vertimu.

Tai būta žvalgytuvių. 2022 m. lietuviškai prakalbo dviejų šimtų puslapių žydų vaikų literatūros antologija Žalieji medeliai² – solidi knyga, verta ypatingo dėmesio. Ją parengė ir informatyviai, bet labai jau striukai pristatė Lara Lempertienė, vertėjų iš jidiš kalbos – net devyni: Julijana Andriejauskienė, Rūta Anulytė, Miglė Anušauskaitė, Lara Lempertienė, Rasa Milerytė, Aistė Puidokaitė, Mantautas Šulskus, Saulė Valiūnaitė, Goda Volbikaitė.

Knyga sudaryta iš Vilniaus Boriso Kleckino leidykloje jidiš kalba leisto dvisavaitinio iliustruoto žurnalo vaikams Žalieji medeliai. Žurnalas su pertraukomis ėjo nuo 1914 m. sausio 1 d. iki pat 1939 m. birželio 1 d., pasirodė 270 numerių, jis buvo skaitomas dvidešimtyje šalių penkiuose žemynuose, turėjo net 4 tūkst. prenumeratorių. Žalieji medeliai yra Lenkijos ir Izraelio nacionalinių bibliotekų rinkiniuose, originalo kalba internete galima rasti suskaitmenizuotus 5 246 puslapius. Lietuviškieji tekstai versti iš LNB saugomų egzempliorių.

Leidinio struktūra veikiausiai atitinka originalą ir tradiciškai pradedama nuo reikšmingų, fundamentalių žydų legendų ir padavimų adaptacijų ar autorizacijų. Krikščioniškosios kultūros atstovams jos ir pažintinės („Toros dovanojimas“), kur, be kita ko, dar kartą primenama, kad pranašas Mozė yra ne su ragais, kaip savo skulptūroje pavaizdavo Michelangelo Buonarrotis, o amžinosios šviesos spindulių nutviekstais plaukais, įdomios raiškos (aukštojo stiliaus alegorija „Išganytojas Mesijas“). Akivaizdu, kad žydai turi gilias perpasakojimo tradicijas, jie skaidriai ir įkvepiančiai perteikia gana sudėtingas istorijas, sumaniai į religinį siužetą įtraukia vaikų personažus. Tik du tekstai yra apie karalių Saliamoną. Belieka apgailestauti, kad seniai, 1991 m., išleista ne per didžiausia knygelė Saliamono žiedas. Žydų pasakos ir legendos su įstabiomis Romo Oranto iliustracijomis taip ir nepakartota. Įdomūs šiame skyriuje lietuviukams būtų penki legendiniai pasakojimai apie Vilniaus Gaoną – visi angažuoti, paradoksalūs. Istorija apie priešmirtinę Gaono išpažintį sukrečia ir atveria biblinį žmogiškosios egzistencijos tragizmą. Gaonas nori pagal senovinį ritualą atlikti išpažintį, bet nėra nė karto nusidėjęs ir neturi ko gailėtis. Tik kai jam pasako, kad „lengva būti garbingam, kai nereikia kovoti už gyvenimą“ (p. 36), mokytojas apsipila karštomis ašaromis ir atgailauja už atsiskyrėlio, nepažinusio nuodėmės, nepatyrusio išbandymo, gyvenimą. Kituose trumpučiuose tekstuose yra ir kitokio, neįprasto institucinio pasaulio, kur, pavyzdžiui, geras yra tas mokinys, kuris nuolat kartodamas jaučia vis didesnį malonumą. Kaip čia neprisiminsi, kokį įspūdį darė garsiai savo šulėse besimokantys žydų vaikai mūsų seneliams ir proseneliams!

Gali tik stebėtis, kaip žydai vertino ir vertina studijas. Legendinis rabinas Meiras iš Rotenburgo eina per žemę studijuodamas, spręsdamas religinės teisės klausimus, nes atmintinai moka Talmudą, žino, kur rasti kiekvieną raidę ar žodį, o įkalintas 14 metų slapčia skaito ir teikia nuosprendžius žydams iš viso pasaulio. Čia iš legendų norisi persikelti į moderniuosius laikus ir vyresniesiems rekomenduoti atsiversti Nobelio premijos laureato Amoso Ozo, kurio tėvas studijavo tarpukariu lenkiškajame Vilniaus universitete, autobiografinį romaną Pasakojimas apie meilę ir tamsą, kad įsitikintum, jog žydai išties yra knygos tauta, arba vilniečio rašytojo Chaimo Gradeʼės modernią poemą Musernikes apie studijas ješivoje.

Antrojo almanacho skyriaus „Žydų liaudies ir literatūrinės pasakos“ adresatas galėtų būti jaunesni ar net visai maži skaitytojai. Kam nepatiktų paspėlioti, kas tie Didysis, Baksnotojas, Vidurinysis, Dabita ir Mažylis trumputėje pasakėlėje apie penkis brolius! Kas nepasigrožėtų tarsi ir žinomo siužeto apie galios reliatyvumą variantu pasakoje „Pelytė ir saulė“, nesistebėtų, kaip gudriai mažas narsus Joselis išgelbsti savo tėvelį.

Bet atrandi ir nuviliančių literatūrinių pasakėlių, primenančių lietuviškas ne itin profesionalias publikacijas tarpukario periodikoje vaikams. Štai Izaoko Kipniso „Višta ir gaidys“ tarsi iš skutelių sudurstyta: dėstoma, kaip vištelė diena iš dienos pavasarį dėjo kiaušinius, o nuo vidurio veiksmas kaip ir vėl ima kartotis nuo pradžių: vištelė pajunta, kad tuoj padės pirmąjį kiaušinėlį naujam pavasariui. Pasakojama tikrai nespindulingai („vištelė atsistoja, nusipurto dulkes, pamažu ištiesia kojelę ir deda ant žemės, ištiesia kitą ir eina toliau“, p. 55), negelbsti nė žvitrūs eiliuoti intarpai. Vargu bau tokius negrabius kūrinėlius skaitytų mūsų dienų vaikas.

Įdomi almanacho humoristinė poezija. Eilėraštyje „Kačių šalyje“ žvaliai skleidžiasi dinamiškas kačių parado, orkestro, muzikos ir muzikantų paveikslas, vainikuotas kiek dviprasmišku naujadaru kačiofonija. Poemėlė „Atsargus gaidys“ primena Kosto Kubilinsko „Katinėlį ir gaidelį“, bent jau pirmaisiais epizodais, bet iškart skiriasi žaismingesne intonacija, žaviais autoriniais įterpiniais. Pasakos atmosfera išties žydiška: gaidelį lapinas vilioja chalos trupiniais, katinėlis sukinėjasi turguj, derasi, neįpirkęs taip trokštamų auskarėlių, sukčiauja. Vis dėlto eiliuotų, tuo labiau senesnių, tekstų vaikams vertimai tebėra problemiški. Nežinia, kaip skamba originalas, bet lietuviškai „Jei bloga akis dienas apkorė“ (p. 63), „Ir švaistosi jis botagu / Nė nepritrūkdamas jėgų“ (p. 59), „Ant galvos – raudonas fesas. / Tuoj para – šioks toks progresas“ (p. 60), „Metė maišą su gaidžiu / spruko gydytis vyzdžių“ (p. 62) ir pan. atrodo tiesiog vertimo nesėkmė. Nevykęs yra dviprasmiškas žodžių junginys „pono prižiūrėtojas“ ar „apdriskę langai“ pasakose. Vertimo meistrystės stoka sumenkina skaitymo malonumą.

Dramatiškos, paveikios yra alegorinės pasakos. „Berniukas, kuris ieškojo šviesos“ – tai praėjusio amžiaus pradžioje itin populiaraus aukos dėl žmonijos motyvo variacija, primenanti Jono Biliūno „Laimės žiburį“ ar Maksimo Gorkio „Senę Izergilę“. Pasaulis tamsoje niūrus, liūdnas, šaltas, nedainuojantis, nesijuokiantis, ir tik vienas nepanašus į kitus vaikas vis nusivildamas ieško šviesos. Niekas juo netiki, nepadeda, visi susitaikę su likimu. Berniukas stato iš akmenų bokštą, šviesos taip ir neišvysta, miršta, bet jo širdis virsta saule, palaiminta, nuostabia saule. Spalvingai nutapyti Mirties ir Miego angelai, susigrūmę dėl sergančio septynmečio sielos („Du angelai“). O vaikas toks geras, studijuoja Torą ir komentarus! Tad Miego angelas užmigdo tūkstantį Mirties angelo akių, o pavyzdingasis berniukas dabar gyvens septyniasdešimt, gal ir daugiau metų!

Nedidukas, tik trijų istorijų skyrelis „Žydų šventės“ yra informatyvus, emocingas, taurinantis. „Chanukos žvakių“ pasakojimas socialiai jautrus: brangios žvakės niekina paprastutes ir, žinoma, patenka į turtuolio namus, bet kuklios žvakelės skurdžiuose Mošelės ir Dvorelės nameliuose yra kur kas laimingesnės nei kilmingosios, nes čia jos atnešė džiaugsmo. Gyvas ir įspūdingas „Sujauktas sederis“: broliai skuba iš didelio miesto namo švęsti Pesacho, pavėluoti neįsivaizduojama, bet kliūčių tiek daug, kad vietoj vyno jie geria tik savo ašaras. Autorė Sara Reizen meistriškai supina šventės nuojautą ir buitines realijas, pavydėtinai gražiai vaiko sapne prie šventinio stalo susieja šeimą ir pranašą Elijų, protėvį Abraomą ir patį Mozę, kuris nuramina patvinusį audringą Nemuną ir pargabena savo vaikus per jį namo, pas savuosius, kaip kad kadaise pervedė per Raudonąją jūrą visą žydų tautą. Tekstas viename puslapyje įvardytas kaip apysaka, kitame kaip apsakymas, tad neaišku ir smalsu, ar tai nėra didesnio kūrinio fragmentas. Ir tokioje istorijoje norėtųsi, kad Mozės brolio vardas būtų ne Aronas, o autentiškesnis – Aaronas.

Didžiausias antologijos segmentas „Žydų vaikai“ – nemažas pluoštas eilėraščių ir eilėraštukų, įvairiausio pobūdžio vaizdelių iš vaikų gyvenimo. Eilių tematika tradicinė: metų laikai, vaikų pramogos; kiek įdomesni – humoristiniai, žaismingieji, kad ir Eliezerio Steinbargo „Dailininkas“. Bet ir vėl, kaip anksčiau, neretai skaitydamas klupinėji, kartais susidaro įspūdis, kad tai tiesiog negrabiai sustyguotas kone prozinis tekstas (Leybo Kvitko „Pavasaris“). Gausių prozinių tekstų intonacija labai įvairi: nuo jaukaus mokyklos, mokymosi adoravimo („Avremelis mokykloje“), įtaigių miške pasiklydusio mažiaus baimių („Kaip Chaimelis Chajelės miške ieškojo“) iki graudžios našlaitės istorijos („Esterkė“), patetiškos dorybių idealizacijos, kai vargingo tylenio, bet geros galvelės vaiko akys tokios nepaprastos, kad net didžiausias padauža nedrįsta nė pirštu jo paliesti („Moišelė“). Melodramatiškumas, perspausti sentimentai, deminutyvų perteklius, moralinių pamokų išplėtojimas iki rūstaus teismo proceso sapne, daugybė raudų, puolimo ant kelių, atgailos ir susitaikymo („Smaližė“) – visa tai kelia šypseną, primena didaktinius pasakojimo modelius, su kuriais jau atsisveikinta. Bet viską atperka patrauklus vaizdavimas vaiko akimis, ypač gražus, kai jis jau turi charakterį ir jautrią širdį („Joselis stipruolis“), kai susikerta suaugusiojo juokas ir mažojo ašaros („Popierinis tėvelis“), kai už nuoširdžiausias pastangas gauni tik pylos („Mano mamos šeitelis“). Kontrastas jausmingiesiems pasakojimams yra dvi istorijos apie Heršelę, ugningą padaužą, pramuštgalvių generolą, kiek primenantį Marko Twaino herojus. Štai jis nugvelbia prieskonių, daro eliksyrus ir žvalgosi, iš kur gauti ligonį su gera liga. Randa. Apleistas našlaitis Meišė Josis buvo linksmas, kad ir alkanas, o po skausmingo Heršelės gydymo ilgai pragulėjo su ištinusia koja. Rupi vaikų žiaurumo ir gebėjimo manipuliuoti istorija parašyta meistriškai, stragiai ir su humoru, be jokių užuominų į pasitaisymą ar apgailestavimą („Gydytojas Heršelė“).

Ypatingas, jautrus ir ironiškas skyriaus apie žydų vaikus tekstas – Mendelės Moichero Sforimo „Pirmą kartą pažįstu save“. Mažam berniukui per audrą įsižiebia savo paties, Dievo ir Jo pasaulio pažinimo pradžia. Kiek patetiškai, bet ir itin žemiškai atsiveria erdvės, jų didybė, tampa suprantama gyvų padarėlių kalba – tik nesuprantama tėvų reakcija finale, kone simboliškas tėčio pliaukštelėjimas. Paskutinio sakinio atsidūsėjimas „ko jie tada iš manęs tikėjosi ir ko vėliau tikėjosi mokytojas ir kiti žmonės, to suprasti aš nepajėgiau“ (p. 104) ne vienam skaitytojui bus artimas.

Antologija, kaip ir dažnas tradicinis žurnalas vaikams, baigiama žydų humoru: smagiomis istorijėlėmis, juokeliais apie vilnietį Motkę Chabadą, anekdotais apie Lenkijos miestelio Chelmo kvailius. Tiesiog pavydėtinas žydų humoro jausmas, išmintis ir išradingumas, gebėjimas pasijuokti ir iš savęs.

Viena iš įdomiausių visos knygos semantinių gijų – jidiš kalbos, jos mokymosi išaukštinimas. Štai eilėraštis dedikuojamas mažajai Riselei, kuri jidiš kalba, skaito ir rašo: „Duok Dieve, kad ir kiti žydų vaikai taip darytų!“ (eil. „Dailininkas“, p. 146); mamos maldos jidiš kalba dukrai kur kas meilesnės už tėčio, kurio tradicinėse maldose ji negirdi melodijos („Kada gi valgo mama?“); mokykloje vaikai vienu balsu sako, kad nori išmokti jidiš („Knygelė ir vaikai“). Toks dažnas kalbos propagavimas gali pasirodyti plika didaktika, bet negali nesižavėti ir nesistebėti jos paveikumu. Derėtų prisiminti, kad Theodoras Herzlis sionizmo idėjas buvo paviešinęs visai neseniai, pačioje XIX a. pabaigoje. Stefanas Zweigas savo memuaruose Vakarykštis pasaulis: vakariečio prisiminimai rašo, kaip jas rezervuotai priėmė, net išjuokė gerai įsikūrusi žydų buržuazija Vakaruose ir kaip karštai palaikė didžiulės žydų masės Rytuose. Žymusis gražiosios epochos atstovas buvo žydas, bet pasaulietis, jautėsi priklausąs vokiečiakalbei kultūrai ir laimingas Austrijoje, tad delikačiai nuo sionizmo pradininko atsiribojo. Bet žydai buvo pažadinti ir, nepraėjus nė dešimtmečiui, 1908 m. Černovicų konferencijoje jidiš buvo paskelbta nacionaline žydų kalba. Konferencijoje aktyviai dalyvavo ir vienas iš antologijos autorių Avromas Reyzenas, be gausios beletristikos, parengęs ir du jidiš vadovėlius. Iki Antrojo pasaulinio karo jidiš kalbėjo vienuolika, po Holokausto ir dabar – trys milijonai žydų. Taigi neabejotina, kad karštas nuolatinis jidiš propagavimas nuo mažų dienų buvo rezultatyvus – kalba tautą vienijo ir įgalino priešintis asimiliacijai. Lietuviams čia yra apie ką pagalvoti.

Vis dėlto beveik nesąmoningai Žaliuosius medelius skaitai kaip lietuvė. Žinai, nes vis kartojama (ir Vilniaus universiteto rektorius istorikas profesorius Rimvydas Petrauskas Sorbonos universitete ką tik patvirtino), kad Lietuva – viena svarbiausių žydų diasporos vietų, bet Lietuvos knygoje kaip ir nėra – Nemunas, ir tas Baltarusijoje. Taip, išminčius Gaonas gyvena Vilniuje, savojoje Šiaurės Jeruzalėje, bet vargu ar Užupio valstiečiai, įtūžę puolantys Vilniaus žydus, yra lietuviai, tai pačiai kiek stebuklingai legendai nesvarbu. Rotenburge įkalintam rabinui siunčiami klausimai net iš Latvijos, Lenkijos, bet ne iš Lietuvos. Panašiai dideliame, kone tūkstančio puslapių, rinkinyje Žydų sąmojis (žr. gausiai perleistą vokiškąjį Der Judische Witz ar rusiškąjį Jevreiskoje ostroumije) randi paminėtą traukinį į Kovno ir Vilno, nakvynę Žagarėje, Lietuvą ir Latviją kaip pasidalytąją teritoriją išmaldai prašyti, ir tiek. Kodėl? Viena vertus, nors žurnalai leisti Vilniuje, ieškančiajam lietuviško ženklo reikia nepamiršti, kieno 1914–1939 m. valdomas buvo miestas. O tuo pat metu tarpukario Lietuvoje buvo gausu iškalbingų lietuvių ir žydų kultūrinių kontaktų, kaip įvairiausių susisiekiančių indų, liudijimų. Žydų teatras, pavyzdžiui, Lietuvoje turėjo kūrybingų ryšių su lietuviška scena (žr. Inos Pukelytės monografiją Žydų teatras tarpukario Lietuvoje, 2020 m.). Išties unikali yra žydaitė iš Panemunėlio Matilda Olkinaitė (1922–1941), dar trylikametė ėmusi publikuoti savo eiles lietuviškai, lietuviškai rašiusi ir dienoraštį. Kita vertus, mums, sėsliems lietuviams, nėra lengva pamatyti pasaulį tūkstančius metų klajojančios, išvytos iš tėvynės, jaučiančios tarpusavio ryšius visai nepriklausomai nuo valstybių sienų tautos akimis. Antologijoje gražiai atsiskleidžia, kaip tautą, jos identitetą kuria, formuoja istorija, religija, tradicijos, šeima, kalba, dainos ir anekdotai, o ne aptverta teritorija. Atrodytų, banaliausias žinomų dalykų išvardijimas, bet geresnio gyvastingo pavyzdžio vargu berasi.

Nors ir žurnalas, ir antologija vadinasi Žalieji medeliai, tų medelių knygoje pasigendi. Pasirodo, yra toks vaikiškas 1905 m. sukurtas eilėraštis „Po žaliaisiais medeliais“, skaudžiai lyriškas, gana sudėtingas. Po žaliaisiais medeliais Moišelės ir Šlogmelės, mažieji žydeliai, žaidžia – ak, kad tik dėl savo nekaltų akių nenukentėtų svajokliai žydų vaikai… Eilės plito ir keitėsi, virto daina, kurios galima pasiklausyti internete. Yra rumuniškasis dainos variantas, yra ir lenkiškasis, kone dvigubai ilgesnis, itin išpopuliarėjęs Holokausto metais, taigi jau ne tik dramatiškas, bet ir tragiškas. Ar šis eilėraštis buvo spausdinamas žurnaluose? Jei taip, kodėl neišverstas? Norisi žinoti ir žurnalų tiražų dinamiką, bent užuominas, ar buvo panašios periodikos kituose kraštuose, kokie pasirinkti tekstų atrankos kriterijai, kas, kiek ir kodėl liko už borto.

Knygų apie Holokaustą ir žydų gelbėjimą, beletristinių ir dokumentinių, rašoma ir į lietuvių kalbą verčiama labai daug, jų, ypač jaunimui, yra tikrai gerų, bet neramu, kad tai tampa ir madinga, brendine, tema, kad kartais ja spekuliuojama. Tuo svaresnė ir įdomesnė yra ši antologija apie GYVENIMĄ iki katastrofos.

Žalieji medeliai – iš įvairiausių ir skirtingos kokybės gijų išaustas puikus gobelenas, jame rasi istorijų iš biblinių ir senojo Vilniaus laikų, egzotiškų papročių ir vardų, apeliacijų į širdį ir į protą, įkvepiančio heroizmo ir kasdienio gyvenimo grožio. Prie ryškesnio knygos rūbo įpratusiam jaunam skaitytojui reikėtų vedlio, mokytojo, tiesiog paraginimo. Gal vėliau jis atsivers ir Ilonos Ežerinytės Skiriama Rivai, dar vėliau – Šolomo Aleichemo raštus, Efraimo Kišono apsakymus, Grigorijaus Kanovičiaus Miestelio romaną ar pasakojimų apie chasidus rinkinį Liepsnojančios sielos.

O kai 2025 m. atsidarys Šeduvos žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“ („Dingęs miestelis“), tikėkimės, kad jame bus ir knygų vaikams. Gal bus dainuojama ir „Po žaliaisiais medeliais“?

_____________________________

¹ Seriją „Bibliotekėlė“ sudaro Avromo Reyzeno Medis. Fabrikas, Leybo Kvitko Miške, Leybo Kvitko Katytė, Chanės Levin Vilenkė ir Maja, Mani Leibos Pasakaitė eilėmis apie mamą su trimis sūnumis, Mani Leibos Liežuviukas šaunuoliukas, Bentsiyeno Raskino Višta, kuri norėjo šukų, Pereco Markišo Gaidys raudonskiauterys.

² Žalieji medeliai: žydų vaikų literatūros antologija, [sudarė Lara Lempertienė], Vilnius: Slinktys, 2022, 202 p., ISBN 978-609-828-631-1.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2024 Nr. 3 (111)