Pija sutinka kandį
Pijos darželyje šiandien – išleistuvės, tad ji pravėrusi spintą rinkosi suknelę. Ant medinės pakabos kabojo mamos siūta melsva suknutė dailia kailine apykakle.
– Rengsiuos šitą! – nudžiugo Pija ir pasistiebė ant pirštų galiukų. Bet vos tik ištiesė ranką link suknelės, pastebėjo šį bei tą netikėto. Ant apykaklės raivėsi mažutėlė geltona kirmėlaitė ir spoksojo mergaitei į akis.
– Tai bent kirmėlytė! Kas tu tokia? – paklausė Pija ir iš nuostabos net išsižiojo.
– Aš visai ne kirmėlė, aš – drabužių kandis Ronja! – pareiškė kandis. – Arba beveik kandis, nes kol kas iš manęs tik vikšrelis. Bet vieną saulėtą dieną pavirsiu kandies drugeliu.
– At-atsiprašau… Matyt, susimaišiau, – sumikčiojo Pija. – Aš tiesiog dar niekad savo spintoj nemačiau kandies!
– Aš ką tik atsikrausčiau! – atšovė Ronja. – Galiu būti tavo, jei nori. Lažinuos, kad niekad gyvenime neturėjai savo kandies!
– Neturėjau! – linktelėjo Pija. – Kiti irgi neturi. Lyza laiko šuniuką, Kristjanas – papūgą, o kandies neturi niekas.
– Ką aš ir sakau, – patenkinta atitarė Ronja. – O dabar – prie reikalo. Kaip rengsies? Girdėjau, darželyje šiandien šventė, tu ir eilėraštį deklamuosi.
– Taip, mama su tėčiu irgi ateis, – pasidžiaugė Pija. – Galvoju, kad rengsiuos suknelę kailine apykakle.
Kandis suraukusi nosį pasiraivė ant suknelės.
– Nežinau… Gal geriau renkis tą žalią, žiūrėk, kokios gražios geltonos sagutės. Kaip pienės! – Kandis užropojo ant viršutinės sagos, ją uostelėjo ir nutaisė palaimingą išraišką. – O ta mėlyna, dar su kailine apykakle… juk visai ne pavasarinė suknelė.
– Žalia turbūt geriau, – sutiko Pija. – Tai aš jau rengsiuos. Pratęsim pokalbį vakare?
– Žinoma, – linktelėjo kandis. – Aš dabar pasnausiu ir pailsinsiu kojas… Nelengva užaugt į drugį! – Taip tarusi šmurkštelėjo minkšton apykaklėn ir smagiai pasimuistė. – Geros šventės!
Pavasario šventė išties buvo nepaprastai graži. Žalia Pijos suknutė visiems patiko, eilėraštį irgi pavyko puikiai padeklamuoti. Visi mokinukai gavo diplomus, pasidalijo milžinišką tortą su išpiešta žirafa. Kai Lyza vėl pradėjo girtis savo šuniuku, Pija nė niek nenuliūdo. Tikros kandies niekas – nei vaikai, nei mokytojai – neturėjo.
Iš estų kalbos vertė Agnė Bernotaitė
Versta iš: Kairi Look, Piia Präänik koolib sisse, [illustreeris Ulla Saar], Tallinn: Tänapäev, 2015.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2024 Nr. 3 (111)
