Aldonos Liobytės „Lėlė Aili“

Naujoje rubrikoje „Keliais sakiniais“ skelbsime tiek naujai pasirodančių, tiek seniau išėjusių knygų mini recenzijas. Knygos bus parenkamos teminiu (kaip šį kartą – visos kalba apie vaiko ir žaislo santykį) ar kitokiu pagrindu, pasakosime ir apie tarpusavyje niekaip nesusijusias, bet vertas aktualizuoti knygas. Tikimės, kad taip Rubinaitis pastebės ir atkreips dėmesį į daugiau vertingų vaikų ir jaunimo literatūros knygų, padės joms atrasti kelią pas savo skaitytoją.

Vyriausioji redaktorė

Vaiko vaizduotėje atgyjantis antro­pomorfinis žaislų pasaulis ne tik psi­chologiškai įtaigus, bet ir patrauklus. „Lėlė Aili“^* – Aldonos Liobytės (1915–1985) apysakaitė, atitinkanti visus šiam žanrui būdingus bruožus: artima apysakai, tik mažesnės ap­imties, pasižyminti nesudėtingu siužetu. Pirmą kartą „Lėlė Aili“ buvo išspausdinta knygoje Tėveli, būk ma­žas (1973, 1983). Atskiru leidiniu pasirodė 2015 metais.

Lėlę Aili iš Estijos mergaitė Monika gauna dova­nų. Ji tampa pačiu gražiausiu ir mieliausiu pasaulyje žaislu – su šia lėle mergaitė elgiasi kaip su tikru vaiku. Deja, lėlė dingsta. Dingusi Aili patiria įvairiausių nuoty­kių, atsiduria berniuko Lino, gyvenančio vaikų namuo­se ir besiilginčio mamos, rankose. Lėlė padeda surasti Linui tikrus namus, kuriuose jis nesijaus vienišas ir bus mylimas.

Vaikai lėlę pirmiausia traktuoja kaip žaislą, tačiau suaugusiųjų akiratyje lėlė – kultūrinis fenomenas. Lė­lės įvaizdis Liobytei – puikus būdas padėti vaikui susi­vokti pasaulyje, parodyti netobulo pasaulio skaudulius ir perteikti pagrindinę knygos mintį. Vaiko be namų ir desperatiškai jų ieškančio idėją kaip tik ir atskleidžia centrinis lėlės personažas. Empatiška ir pačios rašy­tojos prigimtis – ji dažnai savo namuose priglausdavo našlaičius.

Knyga atvirai didaktinė. Nevengiama parodyti vai­kų ydų. Gausu praeito laikmečio gyvenimo atspindžių, tačiau svarbiausia – išlikusi žmogiškumo esmė. Socia­lines ir moralines problemas, kurios aktualios ir šiandien, Aldona Liobytė išsprendžia pasitelkusi laimingą pabaigą, palikdama skaitytojams viltį.

_________________

^* Aldona Liobytė, Lėlė Aili, [iliustravo Elena Launikonytė], Vilnius: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2015, 40 p., ISSN 2351-535X.

Loreta Žvironaitė

Žurnalas „Rubinaitis“, 2026 Nr. 2 (118)