Tarp žaislų, žaidimų ir knygų iliustracijų (2025 m. vaikų knygų iliustracijų apžvalga)

Žymus meno filosofas Georgeʼas Steineris teigė, kad neapdovanoti vaiko pasakojimo apžavais ir vaizdų magija – tai tarsi užmūryti jį tuštumoje. Vaikas turi būti atviras ir jautriai atsiliepti į mene trykštančius būties šaltinius. Nors čia esama ir didelės rizikos: iš knygų, pasakojimų ir piešinių ateinantys svečiai gali pasiro­dyti bjaurūs ir hipnotizuojantys. Tačiau rizikuoti verta. Steineris teigia, kad jeigu vaikas apskritai paliekamas be knygų ir pasakojimų, „jam anksti apmiršta širdis ir vaizduotė“. Štai kodėl net ir blogos knygos yra ge­riau negu nieko. Ir būtent todėl galima pateisinti kaip kasmet, taip ir 2025 m. išleistas vidutinės arba net ir menkesnes nei vidutinės vertės knygas, kurių blausu­mas, meninio, ugdomojo poveikio stoka atsiskleidžia palyginus jas su įspūdingomis ir meniškai patrauklio­mis knygomis. Daugiausia tai yra užduočių knygelės, bet anaiptol ne visos. Užduočių knygos Tapk Kernavės didiku: iškirpk, aprenk, pasipuošk (Valstybinio Kerna­vės kultūrinio rezervato direkcija), kurią sudarė Kristi­na Stankevičienė ir Ieva Lazauskė, iliustravo Neringa Žukauskaitė, piešiniai pasižymi beveik archeologiš­kai tikslia faktografija, subtilia kompozicija ir užduo­čių įtraukumu. Tačiau nemažai yra tokių knygų, kurių anotacijose skelbiama, jog jos neva ugdo pažintinius gebėjimus ir įtraukia vaiką į užduotėlių sprendimo in­trigą ar spalvinimą. Visa tai leidinių vertės nepadidina ir didelių lavinamųjų, kūrybinių impulsų, kurių tikima­si apskritai iš bet kokio vaikams skirto leidinio, nesu­teikia. Žinoma, fizinės vaiko, ypač iki šešerių metų, veiklos ir rašytinio žodžio siejimas yra puikus būdas sužadinti vaizduotės galią. Bet esama pavojaus ją vi­siškai užmigdyti, kada spalvinimo objektai yra nykūs, stereotipiški, o užduotėlės – schematiškos ir nesutei­kia vaikui atradimo džiaugsmo. Vargu ar patirs ikimo­kyklinukas džiaugsmą ir edukacinę naudą gavęs už­duotį nuspalvoti per visą puslapį kontūriškai nupaišytą Vilniaus arkikatedrą arba Kauno Kristaus Prisikėlimo baziliką (Indrės Vaiciukaitės iliustruota knygelė Spal­vink Lietuvą, „Disco products“), nors didžiąją mažylio veiklos dalį ir sudaro įvairios žaidybinės veiklos. Tam gali pasitarnauti ir gera knygutė, ir žaislas.

Neturėdama tikslo gilintis į daugialypę žaislo reikš­mę vaiko raidai, tepriminsiu, kad geriausiai ugdomąją misiją atlieka žaislai, turintys potencijos keistis: kala­dėlė, galinti virsti laipteliu, prekystaliu, dėže, namu, ar popieriaus skiautė, žaidžiant tampanti augalo lapu, kvitu, lėlės antklodėle. Kitaip tariant, žaislo vertę lemia jo panaudojimo galimybės, prastas žaislas yra tas, kuris pateikia vienintelį atsakymą į galimą vaiko kūrybiško panaudojimo užklausą. Iš žaislų pasaulio atėjęs į knygos pasaulį, vaikas atsineša virsmo poreikį. Todėl neabejoju, kad tas, kuris paėmė į rankas Inos Ogenskienės para­šytą ir Kristinos Norvilaitės-Geniušienės iliustruotą knygą Žiurkė Ne Matilda (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“), išsyk užmegs su ja emocinį kon­taktą stebėdamas, kaip Ne Matilda pati tarsi „nusimez­ga“ sau draugus – žaislus. Iliustracijose dominuojantis grafinis linijos pradas sieja iliustracijas su lanksčiu, plas­tišku siūlu, o atpažįstami žaisliukų pavidalai dailininkės sukurtus vaizdus daro jaukius ir mielus.

Žaislų esama ir Šarūnės Baltrušaitienės knygoje Slaptas Spirgutės noras („Alma littera“), kurioje pasa­kojama jautri ir pozityviai nuteikianti istorija apie ener­gija trykštančios mergaitės Spirgutės norą susirasti tėtį. Nors tėčio rasti jai nepavyksta, Spirgutė niekada nepraranda ūpo ir teigiamo požiūrio į visus ją ištinkan­čius „įvykius“. Tokį pozityvumą išsaugoti labai padeda Spirgutės sugalvotas svajonių traukinio žaidimas, kai į traukinio vagonus primenančią eilę reikia dėti bet ko­kius svajonę įkūnijančius daiktus. Knygos iliustruotoja Viktorija Ežiukas parodo, kad svajonę reiškiančių va­gonų vaidmenį gali atlikti ir puodai, knygos, pieštukai, kojinės, televizoriaus valdymo pultelis. Sukomponuo­tos šviesiuose, pasteliniuose fonuose, tarsi atspindin­čiuose Spirgutės būdą, iliustracijos yra kupinos naivaus žavesio, būdingo tokio amžiaus vaikų vizualinei raiškai: jose nepaisoma dydžių, anatominių ypatumų, erdvinių daiktų santykių. Tarytum atsitiktinai išsimėčiusios po lapą iliustracijų detalės kuria gyvą, dinamišką knygos nuotaiką. Šią knygą, kaip ir dar dvi – Jurgos Vilės pa­rašytą ir Viltės Žumbakytės Haisch iliustruotą knygą Oseanas ir mama vėžlė („700 eilučių“) bei Mariaus Marcinkevičiaus knygą Sakmė apie Neringą („Miste­ris Pinkmanas“), kurią iliustravo Lina Itagaki, šiemet IBBY Lietuvos skyrius paskelbė geriausių paveikslėlių knygų nominantėmis. Viltė Žumbakytė Haisch iš trijų nominančių apdovanota Gražiausios paveikslėlių kny­gos premija. Knygoje Oseanas ir mama vėžlė dailininkė atvėrė lėtą, ramią berniuko Oseano ir vėžlės draugystę įkūnijančių vaizdų tėkmę. Tuščios erdvės plotai daili­ninkės paveiksluose suvokiami ne kaip tuštuma, o kaip poetiškumo kupinos erdvės, pabrėžiančios dviejų gyvų būtybių bendrystės gylį ir visa apimantį tos bendrystės pobūdį. Toje erdvėje nėra jokio vizualinio triukšmo, su kuo dažnai siejame nuotykius, į kuriuos pasineria vaikai. Ir nors vandenyno ir jo pakrančių erdvė atpažįstama, tikra, drauge su trapia Oseano figūrėle ir dideliu vėžlės kūnu ji regisi mažų mažiausiai užkerėta. Dailininkė kny­goje sukūrė ypatingą atmosferiškumą, perteikė jautrų teksto ir vaizdo santykį, būtiną paveikslėlių knygai.

Glaudžia teksto ir vaizdo sąjunga pasižymi Sakmė apie Neringą. Knygos pasakojime susijungia dvi istori­jos ir du laikai – legendinis, kuriame vaizduojama tau­tosakos veikėja Neringa, ir dabartinis, kuriame gyvena mergaitė Neringa, išsiskirianti iš kitų augalotumu ir ypa­tinga jėga, kokia pasižymėjo ir legendinė herojė. Eks­presyvios, dinamiškos, daugybę respublikinių ir tarp­tautinių įvertinimų pelniusios Linos Itagaki iliustracijos neatspindi skirties tarp tautosakinės Neringos ir dabar­tinės mergaitės – jų vaizdinė charakteristika yra visiškai tapati. Dėl to knygą skaitančiam vaikui daug lengviau suprasti abi Neringas vienijantį norą padėti kitiems ir mergaičių drąsą, išreikštus stambiomis, apibendrin­tomis objektų formomis, dažnai pasitaikančiu mėlio ir geltonumo kontrastu. Didžiosiomis raidėmis parašytas knygos tekstas savaip dera prie fizinio abiejų Neringų dydžio, kartu ir įgalina vaiką pačiam skaityti tekstą.

Įdomia teksto ir vaizdo jungtimi, tampančia sava­rankiškai veikiančiu vaizdiniu elementu, pasižymi Kor­nelijos Žalpytės iliustracijos Jurgos Vilės knygai Džul­jeta ir kino kaukai („Vaizdų kultūros studija“). Be kino istorijos faktų, daugybės kino terminų, knygos skaity­tojai supažindinami ir su kino kūrybos proceso ypatu­mais, kuriuos suprasti padeda metaforinis kino kūrėjus praryjantis banginis ir paslaptingi kino kaukai, kurie, kaip ir pagrindinis knygos veikėjas Lukas, svajoja su­kurti kiną ir nuolat pasirodo iliustracijose. Dvispalvės minkštų tonų Žalpytės iliustracijos, kai kuriose jų vie­tose panaudojus erdvės įspūdį sukuriantį koliažą, at­liktos pieštuku ir guašu ant gelsvo popieriaus. Jos kuria pritemdytos kino salės įspūdį. Vaizdų dinamika, susipi­nanti su lėta jų kaita, glaudžiai siejasi su tekstu, o sti­listinė vaizdų vienovė panardina skaitytoją į emociškai įtaigią, tiesiog magišką kino žiūrėjimo pojūtį atitinkan­čią atmosferą. Todėl nenuostabu, kad ši knyga drau­ge su dar dviem – Triinu Laan Mažasis lapiukas yra turtingas (iš estų kalbos vertė Viltarė Urbaitė, „700 ei­lučių“), kurią iliustravo Ieva Babilaitė, ir Sigitos Mikšai­tės Istorija vizgina uodegą: trumpos istorijos apie ilgą žmogaus ir šuns draugystę Lietuvoje (Lietuvos nacio­nalinis muziejus), iliustruotą Redos Tomingas, šiemet tapo Domicėlės Tarabildienės premijos nominantėmis. Domicėlės Tarabildienės premija už gražiausiai ilius­truotą knygą skiriama tik vienam nominantui. Komisija ilgokai diskutavo dėl premijos skyrimo – šiemet ji ati­teko Mažajam lapiukui, kurio iliustracijos įvertintos už meninį vaizdo įtraukumą, jautrų vizualumą, iliustracijų daugiaplaniškumą ir piešinio gylį. Komisija apibūdino knygos vaizdus kaip unikalius meno kūrinius, kuriuose grafika tampa tapybiška. Nors šis Babilaitės kūrinių api­būdinimas iš tikrųjų atspindi iliustracijų savybes, tačiau jis anaiptol neišsemia tarsi labai paprastų, bet kartu ir nepaprastų vaizdų stebuklo, išsyk prikaustančio žvilgsnį į neįprastą Žaliojo ir Mėlynojo miško gelmę. Dailininkė prisipažįsta, kad kurdama iliustracijas stebėjo ir foto­grafavo mišką visais metų laikais – apniukusį, su prasi­skverbiančiu pro šakas saulės spinduliu, pakėlusi akis į dangų, žiūrėdama į medžių viršūnes ir stebėdama me­džių susidūrimą su žeme, stengdamasi galvoje sukurti trimatį vaizdą, kurį galima būtų sukioti į visas puses. O tada jau bandydavo atrasti mažo Lapiuko žiūros tašką į aplinką, veikėjų išsidėstymą miško aplinkoje. Taip ir at­sirado subtilus kone 3D efektu disponuojantis miškas su lapėmis.

Reda Tomingas, iliustravusi knygą Istorija vizgina uodegą, susidūrė su problema, kaip įtaigiai pavaiz­duoti įvairius šunis įvairiose situacijose. Knygoje kal­bama apie skirtingus istorinius periodus, skirtingas šunų veisles ir įvairias žmonių jiems skirtas užduotis, šunų anatomiją, jų elgesio, įpročių ypatumus. Vaizdiš­kai suvaldyti tokią įvairovę nėra lengva. Dekoratyvi iliustracijų stilistika su negausiais realistiniais istorinių nuorodų inkliuzais, iliustracijų nuotaikingumas, nuolat kaitaliojant vaizduojamų objektų planus ir ritmiką, su­sieja šiuos skirtumus į darnią visumą.

Dar didesnius vienas į kitą nepanašių vaizdų susie­jimo iššūkius išsikėlė Greta Alice, parašiusi ir iliustra­vusi knygą Akmenėlis: miesto žvėrinčiaus paslaptys (Šiaulių dailės galerija), siekdama supažindinti skaity­tojus su Šiaulių bulvaru, garsėjančiu fontanais, meno intarpais ir skulptūromis. Vieną jų – Šiaulių skulpto­riaus Kazio Bimbos akmeninį „Samogitą“ (ovalios for­mos, labai subendrintą žmogaus pavidalą primenantį kūrinį, esantį šalia Dailės galerijos) – dailininkė pavertė pagrindiniu knygos veikėju Akmenėliu. Skulptūrinių bulvaro „žvėrių“ ir Akmenėlio komponavimas lape yra dinamiškas, stilizuotų figūrų veiksmus papildo ranka rašyti trumpi jų dialogai. Vaizdų, kuriančių naratyvą, kadruotė, iš veikėjų burnų ir galvų sklindantys į bur­bulus arba stačiakampius įrašyti žodžiai leidžia knygą priskirti ne tik prie pažintinių, bet laikyti ją ir sumaniai bulvaro meninių objektų istoriją pasakojančiu komik­su, praturtinančiu ir pažintinių knygų, ir nuolat augantį lietuviškų komiksų lauką. Čia minėtina Gerdos Jord parašyta ir iliustruota komiksų knyga Karalius nakvos Merkinėje („Aukso žuvys“). Ketverius metus kurta ketvirtoji Jord knyga yra didelės apimties grafinis ro­manas apie Lenkijos karaliaus ir LDK didžiojo kuni­gaikščio Vladislovo Vazos keliones į Lietuvą, apimantis įvairias vietoves – Vilnių, Varšuvą, Merkinę (pastaro­joje valdovas ne tik nakvodavo, bet ir užmigo amžinu miegu). Knygos autorės akiratyje yra ir Vilniaus aka­demijos veikla, kurioje dalyvavo Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Albertas Kojalavičius, Žygimantas Liauks­minas ir kiti Baroko laikų šviesuoliai. Jų įprasminimas knygoje itin reikšmingas, kadangi 2025-ieji Lietuvoje buvo paskelbti Baroko literatūros metais. Menininkė, kurdama vaizdinius, rėmėsi istoriniais faktais, todėl jos piešiniuose esama Baroko laikotarpio aprangos de­talių, charakteringų ano meto kraštovaizdžio elemen­tų, barokinės teatro scenos įrangos elementų, gerai žinomų architektūros objektų, tačiau Baroko dailei bū­dingos pompastikos, daugiaspalviškumo iliustracijose atsisakyta. Kūrinyje panaudotas saikingas koloritas, turintis ne tik dekoratyvinę, bet ir simbolinę reikšmę, o vietomis net atsisakyta komiksui būdingos dinamiš­kos vaizdo kaitos, daug reikšmės suteikiama komik­sams nebūdingai pauzei. Knyga nėra skirta vaikams, jos adresatas – paaugliai ir jaunuoliai.

Tokio amžiaus skaitytojų auditorijai skirtas dar vienas minėtąjį Varėnos rajono miestelį menantis Ais­tės Petrauskienės parašytas ir Dovydo Čiuplio ilius­truotas komiksas Kartą Merkinėje („Petro ofsetas“). Ryškūs, hiperbolizuoti veikėjų judesiai ir išraiškos, greitas piešinių turinio ir nuotaikos kaitos tempas su­teikia iliustracijoms dramatizmo, atspindinčio 1945 m. vykusio Merkinės mūšio įtampą. Turint omenyje ko­mikso piešiniais perteikiamos istorijos nuoseklumą suprantama, kad komiksų kūrėjai gana sudėtingas istorijas gali papasakoti ir mažesniems skaitytojams, kuriems ilgas tekstas dar yra sunkiai įkandamas. To ėmėsi Indrė Žigeu, sumaniusi supažindinti mažuosius skaitytojus su Kuršių nerijoje laike pasiklydusių brie­džio Nerijono ir varnos Kranksės nuotykiais. Jos suma­nymą tekstu pavertė Valerija Kiguolienė, o vaizdais – Ula Šimulynaitė. Dailininkės sukurtuose Nerijados (Neringos muziejai) piešiniuose aiškiai perteikiamas įvykis, pagrindiniai veikėjai išryškinti, todėl jie ne­pasiklysta tarp smulkesnių kompozicijos detalių, vy­rauja smagi nuotaika, kurią aktyvina pasikartojanti, knygos puslapį struktūruojanti vaizdų kaitos ritmika.

Ritmas neretai yra poezijos iliustracijas lydinti vaizdinės išraiškos priemonė. Derindama jį su Eve­linos Daciūtės eilėraščiais iliustracijose knygai De­besų karpytojai („Alma littera“) sumaniai panaudojo dailininkė Akvilė Magicdusté. Spalvotuose fonuose po lapą pažirusios plokščios, ryškios debesų, augalų, žvaigždžių ir gyvūnėlių figūros iš tikrųjų atrodo kaip iškirptos. Komponavimo ritmika jos sukuria savitą poezijos ritmo analogiją. Gaila tik, kad knygos vertę gerokai menkina vaikų literatūroje tiesiog neleistina didžioji kalbos klaida, įsipynusi į bene svarbiausią, su knygos pavadinimu susijusį eilėraštį: „Kas ten debe­sis aukštai / ir kokiom žirklutėm karpo? / Jeigu debesų šimtai, / kiek pas karpantįjį rankų?“ Juk gerai žinoma, kad lietuvių kalboje prielinksnis pas nevartotinas nuo­savybei, turėjimui žymėti!

Kalbant apie vaizdinę ritmiką būtina prisiminti, kad ritmas nereiškia vienodais tarpais išdėliotų paveikslo elementų pasikartojimo – tokia periodinė kartotė bū­dinga ornamentui. Ritmui būdingi dažni intensyvumo pertrūkiai, spalvinių, grafinių akcentų kaita. Sujungti ritmą su ornamentu – sudėtingas uždavinys. Tačiau jauna dailininkė Elzė Milašiūtė, iliustravusi Laimono Talat-Kelpšos knygą Rudamina. Pirmasis lietuvis Indi­joje. Tikrais faktais grįsta išgalvota istorija vaikams ir jų tėveliams („Petro ofsetas“), jį įveikė ir pasiekė įtaigų rezultatą. Žvelgiant į iliustracijas sunku atskirti, kuris or­namento motyvas yra lietuviškas, kuris – indiškas. Bū­tent dėl ritmo ir spalvinio iliustracijų raiškumo motyvų jungtis tampa nauja ir iki šiol neregėta menine realybe.

Kūrybiškas ritmo varijavimas yra ne tik būdinga daugelio iliustracijų, bet ir vaikiškų žaidimų, ratelių, dainelių ypatybė. Tarp nemažo skaičiaus šios katego­rijos knygų išskirčiau anaiptol ne naujos, dar Vaclovo Kosciuškos iliustruotos paveikslėlių knygos Du gaide­liai leidimą („Alma littera“), supažindinantį jaunuosius skaitytojus su Lietuvos vaikų knygos klasika, kuo dar penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje žavėjosi jų seneliai. Kaip knygoje pastebėjo dailėtyrininkė Joli­ta Liškevičienė, „iliustracijose dailininkas sąmoningai hiperbolizuoja sužmogintų gyvūnų portretus, suteik­damas jiems naujus kasdieninio gyvenimo įpročius“. Ikimokyklinio amžiaus vaikų raidai itin svarbu klausytis pasakų ir matyti paveikslus, skatinančius juos pačius mintyse virsti kuriuo nors eilėraščio ar pasakos veikė­ju, žaidimui panaudojant kasdienybės daiktus ir taip atkartojant suaugusiųjų atliekamus veiksmus. Nepai­ sant imitavimo svarbos, kurią gali paskatinti piešiniai, reikia prisiminti, kad vaikų emocinę ir intelektualinę pusiausvyrą teigiamai veikia veikla, kurios motyvacija yra ne prisitaikymas prie realybės, bet priešingai – realybės pritaikymas prie savęs, nepatiriant dėl to jokių bausmių ar pamokymų. Tačiau ši būtina vaiko fantazijos laisvė nuolatos turi būti papildoma priminimu apie rea­lybę, kasdienį gyvenimą. Todėl, pavyzdžiui, Selemono Paltanavičiaus knyga Sukasi metų ratas („Debesų ga­nyklos“), kurią iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė, privalėtų būti vaiko knygų repertuare. Švelni realistinė Eitmantytės-Valužienės paukščių ir gyvūnų vaizdavimo maniera, detalių gausa, piešinių ir fotografijų derinimas knygoje patenkina pažintinius vaiko interesus, leidžia formuotis atsakingam ryšiui tarp vaiko ir gamtos. Gyvū­nai, dažniausia naminiai, yra ne tik vaikų draugai – jie tampa ir jų žaidimų dalyviais. Kai vaikas pamiršta, kad pirmiausia jis yra gyvūnų globėjas, kad bendraujant su gyvūnais budrumas, savisaugos instinktas yra būtini, šie gyvūnai, verčiami tapti žaislais, gali tapti arba agre­syvūs, arba virsti vaikų žaidimo aukomis. Juk gyvūnas nėra vaikų žaislas.

Apibendrindama prisipažįstu, kad, sutelkusi dė­mesį į vaiko reikmių apmąstymus, žaislų, žaidimų ir iliustracijų sugretinimus, meninėms jų savybėms sky­riau mažiau dėmesio ir dėl to turbūt nuvyliau apžvalgą skaitančius iliustruotojus. Retai kada dailininkai, imda­miesi iliustruoti knygą, savo darbą pradeda nuo vaiko psichologinių ypatumų analizės, dar rečiau sąmonin­gai siekia didaktinių tikslų, nors viešai to ir neskelbia. Jie tiesiog kuria, atsiribodami nuo to, kas varžo vaiz­duotę. Paradoksalu, kad kūrybos procese analizes ir mokslo faktus aplenkiantys menininkai dažniausia itin giliai atliepia vaiko vidines reikmes ir pasiekia aukš­čiausių ugdymo rezultatų. Nors gera knyga, gera ilius­tracija, žaislas ir žaidimas nėra tapatūs, tarp jų vis dėlto yra bendrybių – nė vienas jų netenkina jokių praktinių poreikių. Kūrybiniam instinktui, kaip ir žaidimui, svar­biausia yra fantazijos valdoma laisvė. Todėl vaikai, ku­rie yra čia aptartų ir neaptartų iliustracijų adresatas, iš šiųmečių knygų tikrai atras tai, kas palaikys jų vaizduo­tę, matys knygos vaizduose ir sąjungininką, ir žaidimo partnerį arba įsivaizduojamą žaislą. Nepraktiškumas iliustracijose pradžiugintų ne tik Steinerį, perspėjusį dėl vaiko širdies apmirimo, bet ir mus.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2026 Nr. 2 (118)