Pasakos, atėjusios iš mūsų gyvenimų

Šiandien noriu pristatyti Rasą Praninskienę – neį­prastą autorę ir jos kūrybą. Rasa yra Lietuvos Respubli­kos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Bendrosios ir bibliografinės informaci­jos skyriaus specialistė, buvusi pedagogė, žurnalistė, talentinga ir kūrybinga mezgėja, nėrėja, parašiusi ir sudariusi ne vieną knygą.

Knygoje Miesto pasakos (2011), kurią Rasa parašė kartu su sūnumi Joriu, vaizdžiai piešiamas miesto gy­venimas. Trumpose istorijose atgyja miesto varpinės varpai, savo gyvenimus gyvena suvenyriniai vėžliukai, apie savo svajones pasakoja miesto gatvės. Per atgy­jančias miesto detales pamokoma (pedagogės genas nėra vienadienis), kad vaikai turėtų būti tvarkingi, ne­užmirštų savo pareigų, mokėtų svajoti.

Įsimintina Rasos 2019 m. pasirodžiusi knyga Ilgo­sios pertraukos užrašai. Mokyklinių renginių scenarijai. Joje – buvusios mokyklinių renginių organizatorės patirties sankaupa. Autorė iki šiol prisimena įvairius rengtus koncertus, popietes, konkursus, minėjimus, kuriuose dalyvaudavo ir keli šimtai dalyvių. Rasa pri­simena, jog jai būdavo svarbu, kad žiūrovai ir dalyviai neliktų abejingi. O jie ir nelikdavo: vieni ašarą nubrauk­davo, kiti iki ašarų kvatodavosi ar žavėdavosi išskirti­niais mokinių gebėjimais. Visa ši patirtis ir sugulė į knygą, kurioje galima rasti scenarijų tekstų, patarimų, kaip ruoštis renginiui.

Net kelių leidimų sulaukė Rasos knyga Laisvalai­kio skrynelė, kurioje pateikiama apie 300 įvairiausių žaidimų ir užduočių, idėjų, kaip įdomiai surengti vaiko gimtadienio šventę ar suaugusiųjų vakarėlį. Knygoje autorė siūlo prasmingesnius, rečiau pasitaikančius ga­limų gimtadienių scenarijus, čia rasite pjesių, scenos vaizdelių, mįslių, eiliuotų nebanalių linkėjimų.

Ypač nelaukta, netikėta buvo 2023 m. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos iniciatyva parengta knyga vaikams Meškučiai Seime. Nežinau, ar tą faktą užfiksavo lietuvių vaikų literatūros vertintojai, tyrinė­tojai, bet, man regis, tai yra pirmoji pažintinė grožinio pobūdžio knyga vaikams apie Seimo darbą. Knygos pristatymo metu buvo eksponuojama Rasos megz­tų ir nertų meškučių paroda. Žinodama visuomenės požiūrį į Seimą, Seimo kanceliarija ėmėsi drąsaus ir netikėto žingsnio – kartu su meškučiais pakeliauti po įstatymų leidžiamosios institucijos erdves, populia­riai papasakoti apie įstatymų leidybos virtuvę. Knyga, skirta pradinių klasių mokiniams, Seimo ekskursijų lankytojams, sulaukė sėkmės. Kad rizika pasitvirtintų, daug kūrybinės ugnies įžiebė knygos tekstų autorė. Leidinys iliustruotas Seimo rūmų nuotraukomis, ku­rias dailininkė Rūta Virbalytė papuošė meškučių pie­šiniais. Rasa prisimena: „Meškučiai Seime – tai infor­matyvi, pažintinė knygelė apie Seimo darbą, istoriją ir Seimo rūmus. Apie tai mažiesiems skaitytojams pasakoja jų geriausi draugai – pliušiniai šleivakojai. Skaitydami knygelę vaikai kartu su meškučiais patirs įvairiausių nuotykių, sužinos įdomių istorijų, susipa­žins su nepaprastais dalykais, kokius galima pamatyti tik Seimo rūmuose.“ Regis, aišku, paprasta. Šis leidi­nys yra pirmasis bandymas vaikus rengti tapti politi­kais, stengtis, kad visuomenei politiko, Seimo nario darbas nebūtų atgrasus.

Kai vienu prisėdimu su trimis puodeliais kavos perskaičiau Rasos literatūrinių pasakų knygą Meš­kučių namai. Pasakos apie meškučius^*, paskatinusią mintį parašyti rašinį apie kitonišką Lietuvoje kūrėją vaikams, pirmieji įspūdžiai sustiprino mintį ir pakeitė stereotipinį mąstymą, jog pasakos yra skirtos tik vai­kams. Akivaizdu, kad vis labiau trūkinėja ribos tarp pa­sakų, skirtų vaikams, ir pasakų, skirtų suaugusiesiems. Tai liudija ir Rasos knyga, kurią, kažkodėl nutylėtą ir rimtesnių pristatymų nesulaukusią (išskyrus jos soli­dų ir menišką pristatymą LR Seimo lankytojų centre ir vienoje Vilniaus bibliotekoje), verta skaityti ne tik vai­kams – čia ir suaugusieji ras gyvenimiškos išminties.

Knygos autorė jau pirmoje pasakoje-įvadiniame žodyje kalbėdama apie prie šiukšlių konteinerio rastą suniokotą, sudarkytą žaislinį meškutį atvirai klausia: „Ak, meškuti, ir kas gi tavim šitaip atsikratė?“ Kam tai skirta – vaikui ar suaugusiam skaitytojui? Akivaizdu, jog čia nereikia žymiojo Eriko Homburgerio Erikso­no, amžiaus tarpsnių analizės specialisto, patarimų – skirta abiem. Ir tiems, kas pasakas skaito, ir tiems, kas ugdo vaikus. Visa pasakų knyga atėjusi „lyg iš gyvenimo“, juk ne tik meškučiai, bet ir mes verkia­me, knarkiame, žaidžiame slėpynių (kartais daug rimtesnių, skaudesnių nei pasakose), draugaujame su šunimis, ieškome teisybės, kurią pasakose gal net lengviau galima rasti.

Ši knyga moko, kad nereikia prarasti vilties, jei­gu mūsų vaikystės meškiukai negrįžtamai dingo. Ema Mikulėnaitė rašė: „Nenoriu galvoti, kad jis ir dabar gal kur vaikščioja savo šleivom kojelėm, neži­nodamas judėjimo taisyklių.“ Rasos knyga baigiama mintimi, kad „negali žinoti – gal meškučių vėl prisi­rinks – nereikalingų nei vaikams, nei suaugusiesiems, suplyšusių ir purvinų. Kad iš naujo rastų namus. Ir, ži­noma, naujus draugus“.

Man regis, nusisekusi ši knyga. Dirbdama su poli­tikais, sukiodamasi tarp jų, rekomenduodama skaity­ti konkrečias knygas, matydama ir girdėdama Seime aštrias diskusijas, barnių pliūpsnius, nepagarbą opo­nentams, aroganciją, Rasa neištrynė iš savo gyvenimo nuoširdumo, tikėjimo prigimtinėmis žmogaus verty­bėmis, neprarado Mokytojos duonos skonio, nenutolo nuo vaikų – puikiai jaučia jų išgyvenimus ir dvasią.

Už autorės nugaros – netrumpa pedagogės, ren­ginių organizatorės, scenarijų rašymo specialistės patirtis, todėl ji į leidybos komandą subūrė puikias bendramintes: savo braižą turinčią, išmaniąsias tech­nologijas pasitelkusią jaunosios kartos dailininkę, dizainerę Rūtą Virbalytę, fotografę Viktoriją Chorną, kalbos stilistę Dainorą Mozerę, knygos dizaino ir vir­šelio kūrėją Ingridą Masėnaitę. Pavykęs darbas, puiki leidyba (išleido „Žuvėdros“ leidykla), išmanus knygos formatas.

Nors knyga telpa į didesnį delną, joje tiek daug visko. Kartais ją atsivertęs pradedi analizuoti tekstus, kartais – piešinius, fotografijas. Pradedi stebėtis Rasos daugybiniais kūrybiniais talentais – teksto rašymo, mezgimo, nėrimo. Visa tai suponuoja mintį, kad Rasos pasakų knygą Meškučių namai labai tinka pristatinėti parodoje kartu su jos kitais kūriniais. Tokio integra­laus, nedažno Lietuvoje pristatymo paveikumą ir pa­jutau viename iš knygos pristatymo vakarų. Girdėjau replikėlių, klausimų, ar apie Rasos – mezgėjos, nėrė­jos – talentus žino, ar juos pastebėjo mūsų tautodaili­ninkai. Jų įvertinimo dar laukiame.

O pasakas tevertina skaitytojai. Mane Rasos Pra­ninskienės tekstai, pagardinti iliustracijomis, įtikino. Ir kaip čia neprisiminsi mūsų poezijos klasiko Henriko Radausko žodžių: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“

_______________________

^* Rasa Praninskienė, Meškučių namai. Pasakos apie meškučius, [dail. Rūta Virbalytė], Vilnius: Žuvėdra, 2022, 96 p. ISBN 978-609-8219-58-6.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2026 Nr. 2 (118)