Smagu versti smagų autorių

– Išsigandai, kai parašiau, kad norėsiu pakalbin­ti apie vaikystės skaitymus, sakei, kad nelabai daug skaitai.

– Vaikystėje skaičiau daug, bet dabar išties mažai, net nepatogu. Tiesiog visą dieną vertus nebesinori imti į rankas kitos knygos. Gaila.

– Papasakok apie savo vaikystę, iš kokios šeimos esi kilęs. Kiek žinau, tavo tėvai buvo mokytojai ir jūsų buvo didelė šeima.

– Augau didelėje, šešių vaikų, šeimoje. Turiu dvi vy­resnes seseris ir tris jaunesnius brolius. Tėvai buvo mo­kytojai, tėtis – lietuvių kalbos, mama – logopedė, abu dirbo toje pačioje mokykloje. Jie visą gyvenimą pasky­rė vaikams. Mūsų namuose niekada netrūko gyvūnų. Aš turėjau didelį vilkšunį, vienas brolis mitelšnaucerį, kitas katę, fone čiulbėdavo kanarėlės, o kur dar mes, aštuoni žmonės. Liūdna tikrai nebuvo. Gyvenom ketu­rių kambarių bute ir atrodė, kad vietos į valias, erdvės stygiaus nejautėm. Brolių miegamajame stovėjo dvi dviaukštės lovos, mes ten puikiai įsitekdavom keturie­se. Graži, laiminga vaikystė.

– Vilniuj augai – „ant asfalto“?

– Taip, kaimo neturėjom. Senelių iš tėčio pusės niekada nemačiau, jie mirė dar prieš man gimstant, o mamos tėvai gyveno Vakarų Lietuvoje, Kelmėje. Ten mano vaikystės vasarų miestelis. Tiesa, turėjom sodą Vilniuje, jame tekdavo pakapstyti žemę.

– Ar mėgdavot jūs, vaikai, į sodą važiuoti?

– Tikrai ne. Kova su piktžolėmis ir kiti žemės ūkio darbai mūsų visai nežavėjo. Man niekada nepatiko kapstytis daržuose su sliekais ir kirmėlėm. Sodą pa­mėgau jau užaugęs, o šiaip būdavo – aaa, ir vėl į sodą. Neduok Dieve, dar ir nakvot ten prireiks, nee, geriau jau kaip nors nusimuilint. Tiesa, būdavo ir visai man patikusios veiklos, pavyzdžiui, skinti obuolius ir kriau­šes (jos mūsų sode buvo nuostabios), kapoti nugenė­tas šakas. Kitaip tariant, viskas, ką darant nereikia kišti rankų į žemę.

– Namelis irgi buvo?

– Iš pradžių turėjom tokį daugiau persirengti skir­tą „inkilą“. Iš bėdos jame būdavo galima ir pernakvot, bet tik iš bėdos – pastatas buvo mažytis ir nesandarus, pamiršęs pasikišti drabužius po pagalve, ryte rasdavai juos sudrėkusius. Vaikams tai atrodė siaubingas da­lykas. Paskui susirentėm didesnį namą. Pinigų, aišku, stigo, samdyti statybos kompanijų negalėjom, tais lai­kais tai ir nebuvo įprasta. Padėjo statybas išmanantys šeimos draugai, o mes atlikom nekvalifikuotos darbo jėgos funkcijas: rausėm pamatus, maišėm cementą, pamokyti prikaldavom lentą ir panašiai (juokiasi).

– Tu vyriausias brolis?

– Taip, aš vyriausias iš brolių, kiti jaunesni už mane ketveriais, šešeriais ir dvylika metų. Labai gera pozicija šeimoje – buvau pats stipriausias (juokiasi). Kartu buvo puiku turėti ir dvi vyresnes, motiniškai besirūpinančias seseris.

– Ar turėjai mylimą žaislą, kurį iki šiol prisimeni? Ar susigalvodavot kokių nors žaidimų?

– Žaidimų, aišku, susigalvodavom – nuo stalo te­niso, improvizuoto ant svetainės stalo, iki bokso su pagalvėlėm. Aš pats vaikystėje labai domėjausi fut­bolu. Žiūrėdavau visas įmanomas varžybas, čempionatus, apžvalgas. Pats irgi mielai spardydavau kamuo­lį lauke, o namie rengdavau mini futbolo turnyrus: apversdavau ant šono žaislinį sunkvežimį arba karto­ninę dėžutę (tai atstodavo vartus), kaire ranka laiky­davau „vartininką“ – sprindžio dydžio žaislinį kareivėlį ar šiaip kokią figūrėlę, o dešine sprigtuodavau į tuos vartus stalo teniso kamuoliuką. Kartu imituodavau tribūnų gaudesį, skelbdavau kaip koks komentatorius, kas su kuo žaidžia, kas įmušė įvartį ir visą kitą svarbią informaciją. Manau, iš šalies turėjau atrodyti gana įdo­miai, bet taip praleisdavau valandų valandas niekam nesipainiodamas po kojomis, tai niekam ir nekliuvo.

– O kaip su knygom? Skaitydavot, į biblioteką ei­davot ar namie jų turėjot pakankamai?

– Skaitėm daug. Į biblioteką nevaikščiojom, kny­gų užteko ir namie. Tėtis buvo dėl jų pamišęs ir nuolat pirkdavo. Pinigų niekada nebuvo daug, bet knygų tikrai nestigo, nuo vaikiškų iki klasikos, nuo pažintinės iki nuotykinės literatūros. Man patikdavo įvairios. Iš pra­džių, aišku, skaitydavau skirtas vaikams, paskui įtrau­kė nuotykinės. Ypač mėgau Thomą Mayneʼą Reidą, dievinau Luji Busenaro knygą Kapitonas Pramuštgal­vis. Tiesa, kartais susidomėdavau gerokai vyresniam amžiui skirtais kūriniais, nors ką ten suprasdavau – jau kitas klausimas. Pamenu, kokių dešimties buvau įjun­kęs į Ernesto Hemingwayʼaus Senį ir jūrą, vis kovojau ir kovojau su ta žuvim (juokiasi).

– Kokio amžiaus pradėjai skaityti?

– Atėjęs į pirmą klasę jau visai gerai skaičiau.

– Mūsų vaikystėje buvo gal ne tiek daug paveiks­lėlių knygų. Ar skaitydavai, pavyzdžiui, Astridą Lind­gren?

– Šiek tiek. Keista, bet patys garsiausi jos kūriniai manęs neužkabino. Tikrai patiko dvi knygos – Broliai Liūtaširdžiai ir Ronja plėšiko duktė. Puikios, nuostabiai iliustruotos istorijos. Ir dar galbūt Mes Varnų saloje.

– O garsiosios – tai Mažylis ir Karlsonas, kuris gy­vena ant stogo?

– Taip, dar Pepė Ilgakojinė. Tiesa, Karlsono vaikys­tėje net ir neskaičiau. O kalbant apie paveikslėlius, tais laikais buvo kietais viršeliais išleista tokia bežodė nespalvotų karikatūrų knygelė, mes ją vadindavome tiesiog Bidstrupu – buvo toks garsus danų karikatūris­tas¹. Ji man labai patiko, linksmai dėdulė piešė (juokia­si). Kažkada prisiminęs pagūglinau internete ir staiga prieš akis iškilo seniai pamirštos juokingos detalės: su­lopytas batas, pilvotas gobšuolis, piktas šuo. Jaučiausi kaip sugrįžęs į praeitį. Skaitydavau ir kitas vaikiškas knygas – Juleso Verneʼo ir panašias.

– Čia tos vaikiškos?

– Na taip, juk taip lengva buvo skaityti! Paskui gana anksti pradėjau skaityti „Horizontų“ seriją apie keliones ir geografiją. Labai patikdavo.

– Tai tau jau nuo mažens kelionės, geografija rū­pėjo?

– Tikrai taip. Pamenu, kai dar nėjau į mokyklą, ra­dau lentynoje tokią keistą knygelę, ant jos buvo rusiš­kai užrašyta Malyj atlas mira². O ten – pasaulio žemė­lapiai! Žiūrėjau kaip užkerėtas, skaičiau šalių ir sostinių pavadinimus, netrukus daugelį mokėjau atmintinai.

– Geografija mokykloje tau turbūt irgi patiko?

– Taip, labai patiko. Ne viskas, žinoma, dirvožemiai ir kritulių lygis nedomino, bet šiaip, ko gero, geografija buvo mano mėgstamiausias dalykas mokykloje.

– Bet pasukai į filologiją. Ar nebuvo minčių stu­dijuoti geografiją, ar nesinorėjo daugiau į tą sritį gilintis?

– Jeigu atvirai, tai baigus mokyklą man galvoj kaip reikiant švilpė vėjai. Bet visi kažkur stojo, reikėjo ir man stoti. Apie geografiją galvojau, bet nelabai įsivaiz­davau, kuo būčiau ją baigęs, be to, geografijos studijos susijusios ir su tiksliaisiais mokslais, o čia jau ne mano sritis. Taip išėjo, kad pasiėmiau laikraštį, peržvelgiau studijų programas, kur kokie stojamieji egzaminai, ir nutariau: reikia man į filologiją stoti. Pastūmėjo ir tai, kad vyriausia sesuo buvo baigusi ar bebaigianti vokiečių kalbos studijas, kita sesuo studijavo lietuvių kalbą. Taip ir apsisprendžiau.

– Ir kaip toje skandinavistikoje sekėsi?

– Buvo labai įdomu. Tik, kaip jau sakiau, tuo metu buvau dar ne visai susitupėjęs, dabar iš studijų pasiim­čiau daugiau.

– Bet turbūt turėjai reikalų su visokiom kalbos is­torijom, senąja germanų kalba?

– Tų disciplinų labiausiai ir nemėgau: lotynų kal­bos, senosios germanų, senosios islandų.

– Kas buvo įdomiau – literatūriniai dalykai ar kal­biniai?

– Net nežinau. Tiek kalbos, tiek literatūros dėsty­tojai buvo puikūs, tik aš ne visada sugebėjau pasiimti iš jų tiek, kiek galėjau.

– Tiesiog smalsu, ar studijuodamas skaitei vaikų literatūrą? Aš atradau, kad mokantis kalbos labai pravartu skaityti būtent vaikų literatūrą.

– Šiek tiek, nors ne per daugiausia. Per vertimo paskaitas versdavome ir grožinę, ir dalykinę literatūrą, laikraščių straipsnius.

– Kaip prasidėjo tavo, vertėjo, karjera – atsitikti­nai ar sąmoningai?

– Pirmieji bandymai versti dalykinius tekstus buvo baigiant studijas, paskui ėmiau sulaukti skambučių iš vertimų biurų. Jie pasiūlydavo išversti kokį nors lanksti­nuką, instrukciją ar pažymą. Pirmieji grožinės literatūros vertimai atsirado, kai kartą su manimi susisiekė knygų leidykla. Spėju, kad jai mane rekomendavo vienas dės­tytojas. Paskui kita leidykla pasiūlė išversti didelę knygą apie kulinariją. Aš labai stengiausi, vertimai išėjo pusė bėdos. Pasiūlymai nesiliovė, netrukus susisiekė kitos leidyklos, ir grožinės literatūros vertimo veikla įsibėgėjo.

– Ar atsimeni pirmąją savo verstą knygą?

– Pirmoji grožinė knyga, atrodo, buvo Žvaigždėtos lubos, skirta paaugliams³.

– Ar dabar pasitaiko dar paaugliams versti?

– Pasitaiko. Paprastai pats nesirenku, leidykla pa­siūlo knygą. Kartais tai būna knyga vaikams, kartais paaugliams, o kartais biografijos ar specifinių sričių knygos, bet dažniausia detektyvai ir trileriai. Verčiu daugiau suaugusiesiems, vaikams, sakyčiau, gal tik kas penkta ar kas šešta knygelė pasitaiko. Paprastai kreipiasi tos pačios leidyklos.

– Ar seki savo vertimus, ar jie sulaukia Lietuvoje dėmesio, ar gerai perkamos tos knygos?

– Kartais paskaitau atsiliepimus, bet knygų parda­vimu nesidomiu. Kai kurių autorių esu išvertęs tikrai nemažai, todėl darau prielaidą, kad jei leidykla vėl už­sakinėja, tikriausia neblogai parduoda.

– Kam smagiau versti – vaikams ar suaugusiems skaitytojams? Ar jauti skirtumą?

– Viskas priklauso nuo knygos ir nuo autoriaus. Jei­gu smagus autorius, tai ir versti smagu. Gal vis dėlto labiau mėgstu versti suaugusiems skaitytojams. Svar­biausia, kad verčiant būtų pačiam įdomu. Sunku, kai autorius ima filosofuoti, nors filosofas iš jo labai šiaip sau, kitas nusifantazuoja, prisigalvoja utopinių, beveik absurdiškų situacijų. Tada tikrai nekas.

– Iš vertimų išgyventi galima?

– Galima, bet norėtųsi gyventi geriau. Dalykinės literatūros dabar visai nebeverčiu, tik grožinę.

– Ar daug verti, ar susidarai darbų grafiką?

– Dabar kokius septynis mėnesius per metus in­tensyviai dirbu turizmo srityje, vertimams lieka ne tiek daug laiko, todėl išverčiu per metus vos vieną kitą knygą. Kur kas daugiau išverčiau per pandemiją, kai niekur nevažinėjau. Laimei, užsakymų netrūko, nors turizmas sustojo, leidyba klestėjo. Tuo metu turėjau vertimų grafiką maždaug metams į priekį.

Per pandemiją beveik trejus metus praleidau Ki­nijoje. Išvykau ten 2020 m. rudenį, grįžau 2023 m. pavasarį. Kodėl iš viso reikėjo vykti tokiu metu? Tą ru­denį Lietuvoje kilo antroji koronaviruso banga, buvo akivaizdu, kad laukia antras uždarymas. Kinijoje tuo metu situacija buvo geresnė, o gyvenimas kur kas lais­vesnis, todėl žmona pasiūlė kelis mėnesius praleisti Pekine, kur gyvena jos tėvai. Tiesa, užsibuvom gero­kai ilgiau: susilaukėm sūnaus, pašlijo sutuoktinės tėvų sveikata ir išėjo taip, kad Lietuvoje vėl pasirodžiau tik po pustrečių metų. Visą tą laikotarpį verčiau knygas, susikaupė išties nemenkas sąrašas: biografiniai kūri­niai, knygelės vaikams, detektyvai, trileriai. Daugelio priešlapyje šalia informacijos apie vertėją būtų galima įrašyti „Made in China“, ir tai būtų teisybė.

– Tai gal ir kinų kalbos išmokai? Ar su žmona ben­draujate angliškai? Ar apskritai išgyventi Kinijoje įmanoma nemokant kinų kalbos, ar kinai kalba ir ki­tomis kalbomis?

– Mano sutuoktinė puikiai kalba angliškai, todėl bendraujame anglų kalba. Aš kinų kalbos nemoku (tik pavienius žodžius), bet vis baudžiuosi pramokti. Bet kur gyvenant reikėtų mokėti vietos kalbą, o Kinijoje ypač, nes sutikti kitų kalbų mokančių vietinių ten pa­sitaiko išties retai.

– Ar su sūnumi skaitai knygeles vaikams, gal ir lietuvių autorių kas nors yra patekę į tavo akiratį? Ar bendraujate lietuviškai? Turint omenyje, kad daug laiko keliauji, gal ir primiršta jis tą antrą gim­tąją kalbą?

– Taip, su sūnumi kalbuosi lietuviškai. Jis viską su­pranta, bet kitų lietuviškai kalbančių žmonių jo aplin­koje pasitaiko tik retsykiais, o ir man nuolat tenka kur nors išvykti, todėl kiniškai ir angliškai jam kalbėti lengviau. Knygeles skaitau, dažniausiai tokio amžiaus vaikams (jam dabar ketveri) adaptuotas istorijas su gražiomis iliustracijomis. Neblogo pasisekimo sulau­kė Eduardo Mieželaičio knygelė Zuikis Puikis, Justino Marcinkevičiaus Grybų karas ir ne lietuvių autoriaus Rikiki ir Rududu.

– O kaip su gido darbu: juk vesti ekskursijas, kaip ir versti, pradėjai panašiu laiku? Ar prisimeni, kokia buvo tavo pirmoji išvyka – į kokią šalį, su kokia grupe? Kiek šalių ir žemynų jau esi aplankęs?

– Taip, vos baigęs studijas pradėjau gidauti Vilniuje skandinavų turistams. Lankiau gidų kursus, gavau pa­žymėjimą. Netrukus pamačiau skelbimą, kad ieškomi kelionių vadovai į užsienį vykstančioms lietuvių turistų grupėms, ir supratau, kad labai noriu to darbo. Pirmą savo grupę prieš 24 metus lydėjau į Šiaurės Suomiją ir, nors labai stengiausi, dėl patirties stokos visiškai tą kelionę sumoviau. Iki šiol nesmagu prisiminti, tiesą sa­kant, neįsivaizduoju, kodėl darbdavys leido pabandyti dar sykį. Gavęs antrą progą, ja pasinaudojau daug sėkmingiau.

Esu buvęs visuose žemynuose, išskyrus Antarkti­dą, bet šalių aplankiau palyginti nedaug – vos 67 užsie­nio valstybes. Sąrašas galėtų būti gerokai ilgesnis, bet dirbdamas kelionių vadovu nuolat grįžtu į tuos pačius kraštus, todėl kai kuriose šalyse esu buvęs daugiau nei po šimtą kartų. Be to, yra daugybė dar nematytų vietų ir jau aplankytuose kraštuose. Žinoma, kasmet sten­giuosi nukeliauti ten, kur dar nebuvau. Mažiausiai teko lankytis Pietų Amerikoje ir Afrikoje, ten ateityje ir no­rėčiau daugiau pasidairyti.

– Esi nemažai keliavęs ir su IBBY Lietuvos skyriaus nariais. Kaip su tomis kelionėmis: ar ruošdavaisi joms specialiai, ar prisidėdavai prie maršrutų literatūros ta­kais sudarymo?

– Mano pagalba ruošiant maršrutus būdavo dau­giau techninio pobūdžio – patardavau, ar viską spėsim aplankyti, o kokius objektus lankysime, spręsdavo IBBY žmonės. Ruoštis reikėdavo, kad turėčiau ką pa­pasakoti apie lankomas vietas, o apie literatūrinius objektus pasakodavo daug geriau apie tai išmanantys keleiviai.

– Kokias keliones su IBBY nariais prisimeni sma­giausiai?

– Smagiai keliavome Švedijoje, neblogai sekėsi Šveicarijoje. Įdomu buvo Velse, nors man, kelionės vadovui, tikrai buvo nelengva. Ne kartą lankiausi Di­džiojoje Britanijoje, bet toje kelionėje buvo apstu ne­matytų vietų. Šauni buvo ir dar prieš pandemiją įvykusi paskutinė kelionė su IBBY į Austriją.

– Noriu dar šiek tiek paklausinėti apie Sofios Chanfreau ir Amandos Chanfreau knygos Žirafos šir­dis labai didelė vertimą. Ar versdamas jautei, kad ji parašyta Suomijos švedų kalba, ar tik šnekamojoje kalboje yra skirtumų?

– Šnekamojoje kalboje girdisi akcentas, o rašyti­nėje kalboje skirtumų nesijaučia. Nepasireiškė ir šalies specifika, nes veiksmas vyksta pusiau išgalvotoje vie­toje, taigi skirtumų nejaučiau.

– Ar įdomu buvo versti, juk teko labai daug nauja­darų sukurti? Ar originalas sunkiai pasidavė?

– Nebuvo lengva, reikėjo gerokai pasukti galvą, užtrukau su ta knygele ilgiau nei paprastai. Verčiau ke­liais etapais, kai pasitaikydavo neįprastai pavadintas veikėjas, iš pradžių sugalvodavau laikiną pavadinimą, paskui ateidavo geresnių minčių. Baigęs versti redaga­vau dvigubai ilgiau nei kitas.

– Užtat labai džiugu, kad šis vertimas neliko nepastebėtas – buvo ne tik IBBY Lietuvos skyriaus apdovanotas Adomo Druktenio premija už reikš­mingiausią 2024 m. verstinę knygą paaugliams, bet ir įtrauktas į 2026 m. IBBY garbės sąrašą. Gražus kū­rybinės veiklos įvertinimas ir puikus sutapimas – juk šiemet šventei savo jubiliejų.

– Taip, švenčiau. Ketinau užsakyti pats sau koncer­tinį sveikinimą, pasimerkti gvazdikų ir apsivilkęs kos­tiumą žiūrėti televizorių, bet per darbus nespėjau.

– Ačiū už smagų pokalbį. Sėkmės kelionėse ir ver­timuose.

______________________

¹ Herluf Bidstrup (1912–1988) – V. M.

² Mažasis pasaulio atlasas – V. M.

³ JohannaThydell, Žvaigždėtos lubos, [iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis], Vilnius: Gimtasis žodis, 2005.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2026 Nr. 2 (118)