Neužmirštami vaikystės žaislai: Judita Vaičiūnaitė, Viktorija Butautis

Pažvelkime į dvi rašytojų nuotraukas su žaislais.

Pirmoji – 1940 m. fotografuota Kaune, „Zinaidos“ fotoateljė. Matome mažą mergaitę – tai būsima viena didžiausių XX a. antros pusės lietuvių poezijos kūrėjų. Tuo metu Juditai buvo dveji metukai ir septyni mėne­siai. Pozuodama ji laiko lėlę, plaukuose kūpso didelis baltas kaspinas lyg milžiniška peteliškė, ant kaklo auk­sinis krikšto kryželis, apie kurį atsiminimuose Judita Vaičiūnaitė rašė: „Kai dygo dantys, aš jį pakramčiau, ir tokį su dantų žymėmis jį vėliau nešiojo mano duktė Ula.“¹ Poetė prisimena ir vėlesnį vaikystės metą: „Karš­tos karo vasaros. Neužmirštami vaikystės žaislai – du pliušiniai meškiai, geltonas ir mažesnis žydras, minkš­tas šuniukas su odiniu antkakliu ir raudonu liežuviu, beždžionėlė.“² Universiteto profesoriaus, gydytojo Viktoro Vaičiūno dukros buvo auklėjamos humanizmo dvasia, mokomos atiduoti žaislus tėvo globojamiems vaikams, turintiems psichikos negalią, matė, kad ne­retai iš toli atvykstantys ligoniai buvo gydomi veltui.

Vaičiūnaitė yra iš tos kartos, vaikystėje pergyvenu­sios karo siaubą, Sibiro baimę, nepriteklius, bet poe­tės atsiminimuose vaikystė yra šviesus laikas, kuriame nėra barnių, priekaištų, nėra skriaudos, pykčio, neapy­kantos, pagiežos. Lyrikė yra sakiusi: „Vaikystė – šven­tas praeities laikas, kuriame viskas įgauna sakralumo atspalvį…“³

Antroji – visai dar nauja, fotografuota šių metų bir­želio 3 d. Australijoje, Melburne, kur šiuo metu gyvena populiari paauglių rašytoja Viktorija Butautis. Nuotrau­koje – rašytoja ir jos jaunėlė dukra Luka su mielu vaikystės Meškiu. Štai ką rašytojos miniatiūra papasakojo:

Debesėlis

Dukros lovoje vis dar miega žaislai, tiesa, jų gerokai apmažėjo, bet taip miela rasti visus kartu sumigusius. Geltonai oranžinis Meškis užima daugiausia vietos, bū­tent jis suvirpina mano širdį. Dabar jo vardas Debesėlis. Kas sakė, kad tik katės turi devynis gyvenimus? Meškis gyvena antrąjį.

Nepaprastai aiškiai prisimenu, kaip spurdančia širdi­mi atidariau man adresuotą siuntinį per kažkelintą vai­kystės gimtadienį. Spoksojau apmirusi į ryškų kailį ant be galo didelės galvos ir nieko daugiau pasaulyje man netrūko – tai buvo Meškis, atsiųstas Mamos, kuri pirmą kartą negalėjo būti kartu per mano šventę.

Po daugybės metų savo geltonai oranžinį draugą pa­dovanojau jaunėlei. Ji suteikė Meškiui naują vardą ir dar vieną gyvenimą.

Užsukusi į dukros kambarį paimu Debesėlį į rankas, prisispaudžiu prie jo kaip vaikystėje ir laukiu to jausmo – Mamos, saugumo, meilės.

Viktorija Butautis

_______________________________

¹ Judita Vaičiūnaitė, Raštai, Vilnius: Gimtasis žodis, 2008, t. 3, p. 399.

² Ten pat, p. 353.

³ Pagal Vilniaus rašytojų memorialinio muziejaus fondų rinkinių saugotojos Eglės Rankauskienės tekstą, interneto prieiga: https://maironiomuziejus.lt/post-t-exhibit/juditos-vaiciunaites-vaikystes-metai/ (žiūrėta 2026-06-02).

Parengė Džiuljeta Maskuliūnienė (LNB)

Žurnalas „Rubinaitis“, 2026 Nr. 2 (118)