Link meilės vedančios klajonės (Kate'es DiCamillo „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“)

2006 m. išleista Kateʼės DiCamillo knyga Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė po šešerių metų Viltaro Alksnė­no išversta pasiekė lietuvių skaitytojus. Už šios knygos vertimą Alksnėnas pelnė IBBY Lietuvos skyriaus pre­miją, paskirtą ir už vertimo meistrystę, ir už reikšmin­go kūrinio pasirinkimą. Knygos vietą vaikų literatūroje rodo ypatingas jos pripažinimas: JAV tėvai Nepaprastą Edvardo Tiuleino kelionę išrinko geriausia knyga vaikams, o žurnalas School Library Journal įtraukė tarp 100 ge­riausių visų laikų knygų jauniesiems skaitytojams. Tiek anglakalbiuose kraštuose, tiek išversta knyga susilaukė gausybės adaptacijų, tarp jų ir Lietuvoje: pagal šią kny­gą spektaklius yra sukūrę Klaipėdos lėlių teatras, Juozo Miltinio dramos teatras, Vilniaus senasis teatras. Kuo Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė nusipelnė tokio dė­mesio? Trumpas apibendrinantis atsakymas galėtų būti toks: šioje knygoje pagauliu pasakojimu atskleidžiama egzistencinė ne į save, o į kitus orientuota meilės svarba.

Straipsnyje pristatysiu kelis šiai knygai būdingus pasakojimo strategijos ypatumus, pateiksiu pradinę triušio Edvardo charakteristiką, aptarsiu tapatybės kai­tą ir su ja susijusį jausmų ugdymą.

Pasakojimo strategijos bruožai

Viena iš paveikaus kūrinio sąlygų yra tradicinių, skaitytojo atpažįstamų struktūrų ir netikėto požiūrio, sugriaunančio įprastines nuostatas ir atveriančio kito­kias pasaulio suvokimo galimybes, dermė.

Aptariamoje knygoje tradicijai priklauso dvi į vienu­mą susiliejusios archetipinės pasakojimo schemos, ku­rios jauniesiems skaitytojams turėtų būti pažįstamos iš kitų knygų: tai su šeima išsiskyrusio, bet galiausiai vėl į ją sugrįžtančio herojaus istorija ir nuotykinga, kupina išbandymų herojų brandinanti kelionė.

O netikėtumo įspūdis visų pirma kuriamas knygos užuomazgoje nusikeliant į jaunajam skaitytojui artimą aplinką ir nustebinant jį nelauktu žaislo ir vaiko ryšiu. Įprasta, kad vaikai turi numylėtą žaislą ir vienaip ar kitaip reiškia jam savo jausmus, kaip DiCamillo knygoje daro Abilena. Klausimas, ar mylimas žaislas myli jį, vaikams paprastai nekyla, nes galimas atsakymas vienas: žino­ma, myli. Bet porcelianinis triušis Edvardas, visa širdimi mylimas Abilenos, jos nemyli. Kiek netikėta yra ir Edvar­do fizinių ypatybių traktuotė. Jis mąsto ir jaučia, tačiau skirtingai nei vaikų literatūros klasikai priklausantys Car­lo Collodiʼio Pinokis ar Alano Alexanderio Milneʼo Mikė Pūkuotukas savarankiškai nejuda ir balsu nekalba (išsky­rus skyrių, kuriame šnekasi su kitomis lėlėmis).

Toks fizinis Edvardo ribotumas lemia savotiškas pasakojimo ypatybes. Triušis atsiskleidžia, pirma, per vidinę kalbą, įgalinančią atsiverti tiesiogiai; antra, triu­šio mintis ir jausmus perteikia visažinis pasakotojas, be kita ko, svarbus tuo, kad įvardija tuos herojaus išgy­venimus, kurių šis pats įžodinti nesugeba. Tokiu būdu realizuojama pažintinė funkcija: skaitytojas supažindi­namas su įvairiopomis meilės ir kitų jausmų psicholo­ginėmis apraiškomis ir jų sąvokomis. Ir trečia, kai kada visažinio pasakotojo ir vidinė triušio kalba susilieja, taip suformuodamos menamąją kalbą. Pasakotojas išlaiko triušį vertinantį atstumą, tačiau niekada nenutolsta, iš­lieka triušio erdvėje ir į kitus veikėjus žvelgia ne kaip vi­sažinis, o kaip stebėtojas. Kitų veikėjų vidinių minčių ir jausmų jis neperteikia, todėl jie atsiskleidžia kitaip nei triušio – per atliekamus veiksmus ir balsiai išsakomus monologus ir dialogus. Toks kitų veikėjų charakteri­zavimo būdas suponuoja vieną triušio paveikslo savy­bę – jis tampa nebyliuoju žmonių klausytoju: žmonės yra linkę jį kalbinti, išsisakyti, ką nors jam pasakoti. Tai ilgainiui turi įtakos triušio charakterio raidai.

Pradinė triušio Edvardo charakteristika

Triušio Edvardo Tiuleino istorija pradedama detaliu jo išorės pristatymu: pagamintas iš porceliano, rankos ir kojos sujungtos viela, todėl lanksčios, ausys iš tikro triušio kailiuko, akys žydros, žvilgsnis skvarbus ir pro­tingas. Išorės charakteristikai priklauso ir spintoje laiko­mos puošeiviškos aprangos apibūdinimas – išskiriamas kišeninis auksinis laikrodukas, traktuojamas kaip aukšto statuso atributas. Dabitos išvaizda lemia pasipūtėlišką triušio nuomonę apie save: „Apskritai Edvardas Tiulei­nas laikė save ypatingu, išskirtiniu, pavyzdiniu.“¹ O gė­rėjimasis savimi, žiūrint į savo atvaizdą tamsiame lango stikle, rodo triušį esant savimylą: „Ak, koks tai atspindys! Koks dailus atvaizdas tame lange! Edvardas niekaip ne­galėdavo atsigrožėti pats savimi“ (p. 11).

Požiūrį į save didele dalimi susiformuojame pagal tai, kaip mus vertina kiti. Su triušiu Tiuleinų namuose žaidybiškai elgiamasi kaip su šeimos nariu: su žmonėmis jis sėdi prie vakarienės stalo, tėtis į triušį kreipiasi „Sere Edvardai“, močiutė Pelegrina prieš miegą apkamšo ne tik Abileną, bet ir kitoje lovelėje gulintį Edvardą. Prilygi­namas šeimos nariams, triušis tampa susireikšminusiu išpuikėliu. Jis kratosi savo gyvūniškos žaislo prigimties ir jaučiasi pažemintas, kai yra pavadinamas ilgaausiu arba daiktu. Didžiausios nelaimės, Edvardo išgyventos Tiulei­nų namuose, – du kartai, kada su juo esą pasielgta nepa­garbiai: kai sugriebęs dantimis jį purtė kaimynų šuo ir kai tarnaitė, išvaliusi jį dulkių siurbliu, padėjo į lentyną prie kitų lėlių. Itin taikliai triušį Edvardą yra įvertinusi Neringa Mikalauskienė (Dangvydė): „Jis yra tiksli anglų džentel­meno, kuriam puikybė ir geros manieros svarbiau už kitų jausmų išraišką, kopija.“²

Edvardui svarbu tik jis pats. Jis nepuoselėja kitiems jokių šiltų jausmų, yra abejingas net savo šeimininkei Abilenai, nuolat kartojančiai: „Aš tave myliu, Edvardai.“ Triušis neatsiliepia į Abilenos meilę net ir tada, kai ši, grį­žusi iš mokyklos ir pasigedusi jo ant svetainės kėdės, kur visada palikdavo, laksto po kambarius, o radusi tarnaitės padėtą į lentyną, čiumpa ir prispaudžia prie krūtinės taip stipriai, kad „Edvardas net išgirdo plakančią, iš susijau­dinimo kone lipančią iš krūtinės mergaitės širdį“ (p. 20). Susijaudinusi Abilena pasako, kad myli jį ir niekada ne­siskirs. Edvardas irgi yra susijaudinęs, bet ne iš meilės, o iš apmaudo, kad tarnaitė pasielgė su juo kaip su kokiu daiktu. Abilenos širdis čia paminėta ne atsitiktinai – ji yra meilės simbolis. O apie Edvardo širdį bus prabilta tik pra­sidėjus jo klajonėms.

Apskritai, gyvendamas pas Tiuleinus, Edvardas ne­turi jokio supratimo apie meilės reikšmę. Vieną vakarą močiutė Pelegrina Abilenai ir jam paseka pasaką apie princesę, kurią ragana pavertė į tapyrą, nes į klausimą, ką myli, ji atsakė: „Aš nieko nemyliu“ (p. 34). Edvardą sukrečia princesės likimas, bet pasakos prasmės jis ne­suvokia. Nesupranta ir Pelegrinos užuominos – kodėl žodžiai, raganos pasakyti princesei ir Pelegrinos ištarti Edvardui, yra tie patys: „Tu mane nuvylei“ (p. 34, 36). Vis dėlto pasaka įstringa į Edvardo atmintį ir vėliau ji bus reikšminga jo savivokai: Edvardas save ims sieti su princese, o Pelegriną laikys ragana, pasmerkusia jį kla­jonėms, kad išmoktų mylėti.

Vis dėlto yra vienas dalykas, nukreipiantis Edvardą nuo pasipūtėliškų minčių apie save – tai žvaigždės. Gu­lėdamas lovelėje Abilenos kambaryje, Edvardas neuž­migdavo, nes pieštos jo akys negalėjo užsimerkti, tad jis žvelgdavo į tamsą už lango: „O jei naktys būdavo šviesios ir spindėdavo žvaigždės, Edvardas (…) jausdavosi laimin­gas, nors taip ir nesuprato kodėl“ (p. 13). Žvaigždės išliks svarbios ir tolesniame Edvardo gyvenime.

Lemtingąją dieną, nuo kurios prasideda Edvardo kla­jonės, į pasaulį jis reaguoja įprastai – rūpindamasis savo išvaizda ir orumu. Jam nepatinka, kad laive Abilena jį spaudžia prie krūtinės: „Nuo tokio maigymo jo drabužiai paprastai labai susiglamžo“ (p. 42), pasodintas denyje ant kėdės, Edvardas „tyliai sau galvojo, kaip šauniai jis turi atrodyti iš šalies“ (p. 43). Bet palaimingą pasitenki­nimo savimi būklę netikėtai keičia du išpuoštu triušiu susidomėję broliukai. Jie nuplėšia Edvardo drabužėlius, ir šis pasijunta „nežmoniškai pažemintas“ (p. 44), dar bai­siau – broliukai ima jį svaidyti vienas kitam. Pažeminimas baigiasi tuo, kad Edvardas Tiuleinas iškrenta už borto.

Edvardo tapatybės kaita ir jausmų ugdymas

Toks pirmasis Edvardo kritimas į nežinią žymi iš es­mės jį pakeisiančios ilgos kelionės pradžią. Kelionė bus dramatiškai permaininga: daugiau ar mažiau laimingas gyvenimas su vis kitais globėjais bus nutraukiamas ne­tikėtų išsiskyrimų. Išsiskyrimo pradžia visada bus kriti­mas, užsibaigiantis patekimu į erdvę, kurią, žvelgiant iš mitologinės perspektyvos, galima sieti su mirties sfera. Tos sferos – tai vanduo (Edvardas įstrigęs vandenyno dugne), požemis (užverstas šiukšlėmis sąvartyne), nukryžiavimas (nusiritęs nuo geležinkelio pylimo ir pakabintas ant karties, prikalus ausis ir prie skersinio pritvirtinus ištiestas rankas) ir fizinė mirtis (nugrimz­dęs į tamsą, į dvidešimt vieną šukę sudužus galvai). Mitiniuose naratyvuose laikinoji herojaus mirtis yra jo transformacijos sąlyga. Edvardas tokių laikinųjų mirčių patiria ne vieną, tai atspindi ilgą jo keitimosi procesą – taip rašytoja turi galimybę atskleisti sudėtingą psicho­loginį jo virsmą, apimantį susipynusius du keitimosi aspektus – naujos tapatybės formavimosi ir meilės jausmo ugdymo.

Tiuleinų šeimoje Edvardas savo tapatybę suvokė, išskirdamas du išorinius dalykus – dabitos išvaizdą ir žmonių dėmesį, palaikantį jo susireikšminimą. Kad į vandenyną nugrimzta nuogas, reiškia, jog iš Edvardo atimamos abi esminės jo tapatybės sudedamosios. Nuogumas simbolizuoja pirmapradę būklę.

Po 279-ių dienų vandenyne Edvardas atsiduria seno žvejo Lorenso ir jo žmonos Nelės namuose. Grįžęs pas žmones, jis norėtų būti tuo, kuo buvo anksčiau, tačiau pasikeitusios gyvenimo aplinkybės primeta kitokius tapatybės dėmenis ir, iš pradžių sutrikęs ar pasipikti­nęs, Edvardas galiausiai su tuo susitaiko. Jis netenka ankstesnės lyties tapatybės, mat Nelė palaiko jį triuše, o su kita lytimi gauna ir kitą, moterišką, vardą – Zuza­na. Vėliau, keliaudamas iš vienų šeimininkų pas kitus, turės dar kitokių vardų: Melonė, Klaidas, Dzingulis. Be lyties ir vardo, Edvardui tenka priprasti ir prie kitokios išvaizdos. Kad aprengtų, Nelė Edvardui pasiuva suknelių. Iš pradžių Edvardas pasipiktina – nenori rengtis kaip mergaitė, be to, tos suknelės ne tokios puošnios kaip anksčiau turėti drabužiai. Bet prisiminęs, kaip gu­lėjo vandenyno dugne, Edvardas pasako pats sau: „O koks iš tiesų skirtumas? Argi man skaudės, jei dėvėsiu suknelę?“ (p. 67). Ateity Edvardas bus perrengtas visai prastais, iš benamio Buliaus kepurės ir nosinių sukurp­tais drabužiais, bet į tai iš viso nereaguos.

Dar vienas reikšmingas tapatybės pokytis – suti­kimas būti lėle. Tiuleinų namuose Edvardas pasijuto pažemintas padėtas į lėlių lentyną, vėliau, klajodamas su valkata Buliumi ir jo šunimi Liuse, pyko, kai Buliaus draugai pavadindavo jį lėlyte. Kada berniukas Braisas išvaduoja už ausų prikaltą Edvardą ir neša į namus se­sei Sarai Rutai, kuriai turės atstoti prarastą lėlę, pirmoji Edvardo reakcija primena jį buvusįjį: „Lėlę! Edvardas bjaurėjosi lėlėmis. Ir tik pamanykit – jis užims lėlės vie­tą! Koks įžeidimas!“ (p. 120). Bet tuoj pripažįsta, kad tai geriau, negu kaboti ant baslio. Netrukus be jokio vidi­nio pasipriešinimo jis sutinka būti ir už virvučių tampo­ma lėle, Braiso verčiama šokti, tūpčioti, lankstytis.

Susitaikęs su pokyčiais, išoriškai jam primestais naujų šeimininkų, Edvardas nustemba, pastebėjęs vi­dinius savo pasikeitimus. Vienas jų – nesąmoningai ima klausytis kitų. Tiuleinų namuose jis nesiklausydavo nei vakarieniaujančių namiškių pašnekesių, nei to, ką jam vienam kalbėdavo Abilena. Tačiau kai žvejo žmo­na Nelė, pasodinusi jį virtuvėje ant bufeto, triūsdama pasakoja apie savo vaikus, Edvardas nustemba, kad jos klausosi, ir taip įdėmiai „tarsi tai, ką ji papasakos, nu­lems ir jo gyvenimą“ (p. 68–69). Vėliau, pamatę Edvar­do gebėjimą klausytis, tiesiai į ausį apie pasiilgtus savo vaikus jam pasakoja ir jų vardus kartoja drauge su Bu­liumi vakarojantys klajūnai. Tie kartojimai gilina paties Edvardo ilgesį jo prarastų žmonių, ir jis, klajūnų paveik­tas, ima kartoti: Abilena, Nelė, Lorensas.

Kitas vidinis pokytis – persiima jo savininku tapusio žmogaus jausmais. Nesipriešinantį būti lėle ir pirmą­kart sūpuojamą Edvardą pribloškia nauji potyriai: „Ir štai mergaitė jį švelniai ir širdingai laiko ant rankų, žiūri į jį su begaline meile. Tai Edvardui buvo baisus netikė­tumas! Ir jis pajuto, kaip visą porcelianinį jo kūną užlieja šiluma“ (p. 122).

Trečias pasikeitimas – Edvardui, kuris anksčiau rū­pinosi tik savimi, kyla noras padėti savo šeimininkams. Kai traukinio budėtojas, tuščiame vagone aptikęs Bu­lių, Liusę ir Edvardą, spyrė šuniui į šoną, „Edvardui la­bai norėjosi apginti Liusę“ (p. 99). Dar labiau jis nori pa­gelbėti tuberkulioze sergančiai, be paliovos kosinčiai Sarai Rutai. Nepaisant to, kad kosėdama taip spaudė Edvardą glėbyje, jog tas baiminosi, kad gali sutrūkti į dvi dalis, o nurimus kosuliui, čiulpdavo Edvardo ausis, jis „norėjo jai padėti. Jis norėjo ją saugoti. Jis būtų ga­lėjęs paaukoti jai ne tik ausis!“ (p. 128). Šis noras išauga iki troškimo turėti sparnus, skristi aukštyn, pasiimti su savimi Sarą Rutą ir laikyti ją savo glėbyje.

Kad Edvardas ima suvokti vidinį savo tapatybės pa­sikeitimą, parodo jo savirefleksija.

Gulintį sąvartyne Edvardą apima neviltis: „Juk tai dar blogiau, kur kas blogiau, negu gulėti jūros dugne… O blogiausia todėl, kad Edvardas dabar buvo kitoks triušis. Jis negalėjo pasakyti koks, tačiau žinojo, jog yra kitoks“ (p. 80). Ten gulėdamas Edvardas prisimena Pelegriną ir jos pasaką ir dabar jau supranta, kad ragana princesę pavertė tapyru už tai, jog ji nieko nemylėjo. Jam galvoje suskamba Pelegrinos žodžiai: „Tu mane nuvylei“, ir jis jau žino atsakymą, kodėl ji taip pasakė: „Ogi todėl, kad jis per mažai mylėjo Abileną“ (p. 80). Edvardas prisimena Abileną, Lorensą, Nelę, nori būti su jais, labai jų ilgisi ir ima svarstyti: „Gal tai ir yra meilė“ (p. 80).

Vidinius Edvardo pokyčius gana savitai rašytoja per­teikia pasitelkdama jau minėtą žvaigždžių įvaizdį. Jos Edvardui rūpi bemaž visais gyvenimo etapais, tad at­kreipsiu dėmesį į kelis momentus. Gyvendamas Lorenso ir Nelės namuose, Edvardas apie žvaigždes sužino kai ką naujo – jos turi vardus. Lorensas, ant peties pasisodinęs Edvardą, kas vakarą jam rodydavo žvaigždes ir vardyda­vo pavadinimus: „Andromeda, Pegasas… Edvardui labai patikdavo žiūrėti į žvaigždes ir jam gražiai skambėdavo jų pavadinimai“ (p. 69). O tapęs benamio Buliaus glo­botiniu, gulėdamas po atviru dangumi, Edvardas vienas stebėdavo žvaigždynus ir tuo metu kartodavo „jų pavadi­nimus, paskui kartodavo žmonių vardus. Tų žmonių, ku­rie jį mylėjo“ (p. 91–92). Taip nuo minties apie žvaigždes pereinama prie minties apie meilę. Taigi Edvardo jaučia­ma žvaigždžių, tos slaptingos transcendentinės realybės, trauka yra dar vienas veiksnys, prisidedantis prie vidinio jo pasaulio raidos. Be to, žvaigždžių leitmotyvas Edvardo paveikslui suteikia romantinio poetiškumo.

Pasakojime apie Edvardo transformaciją labai reikšmingas yra jausmų ugdymo aspektas. Stipriausius jausmus jis išgyvena išsiskyrimo momentais. Pirmos gyvenimo pervartos metu, atsidūrus vandenyno dugne, Edvardą „apėmė tikras, nesumeluotas jausmas. // Edvardas išsigando“ (p. 51). Kada yra išplėšiamas iš Nelės ir Lorenso šeimos, reaguoja jau kitaip: „Edvardas kažkur giliai savo porcelianinėje krūtinėje pajuto aštrų skausmą. // Pirmą kartą jo paties širdis kažką jam sakė“ (p. 75). Giliai susitelkusį skausmą jaučia ir atskirtas nuo klajoklio Buliaus ir Liusės, o kitą dieną skausmą pakei­čia „kitokie jausmai – tuštumos ir nevilties“ (p. 105). Su kiekvienu nauju išsiskyrimu jausmų spektras platesnis, patyrimas intensyvesnis. Po keturmetės Saros Rutos mirties stiprūs jausmai tarsi išsiveržia iš širdies ir apima visą kūną: „Ir ne tik tuštumos jausmą išgyveno Edvar­das. Jam gėlė širdį. Gėlė visą porcelianinį kūną. Jis skausmingai ilgėjosi Saros Rutos. Norėjo, kad ji spaus­tų jį savo glėbyje. Norėjo jai šokti“ (p. 139). Apibendrin­tai šią savijautą Edvardas mintimis išsako senutei, kurią palaiko Pelegrina: „Aš išmokau mylėti. O tai yra baisus dalykas. Aš visas sudaužytas. Mano širdis sudaužyta“ (p. 141). Po skaudaus išsiskyrimo su Saros Rutos broliu Braisu Edvardas, iš gabalų sulipdytas, sutaisytas lėlių meistro ir pasodintas į lentyną lėlių parduotuvėje, atsi­sako laukti, kas jį pasirinks.

Keisti savo nusistatymą Edvardą priverčia pokalbis su senoviška lėle, kuriai jis prisipažįsta, kad buvo myli­mas ir mylėjo pats, bet dabar viskas baigta, nes tai per daug skausminga. Lėlė pasako žodžius, kuriuos gali­ma laikyti aforistiškai pateikta pagrindine šios knygos mintimi: „Jeigu tu nebetrokšti mylėti ir būti mylimas, tai visa kelionė yra beprasmė“ (p. 176). Nupirkta su Edvardu ji atsisveikina linkėdama jam atverti savo širdį. Ir kai Edvardo širdis atsiveria, į parduotuvę ateina mer­gytė, paima jį nuo lentynos, ir Edvardas išvysta, kad jos mama yra Abilena.

Nuotykinėje, meistriškai į vaikus orientuotoje Di­Camillo knygoje sprendžiama filosofinė meilės sam­pratos problema: kas yra meilė, ko reikia, kad ją pa­tirtum, kokios gali būti meilės apraiškos, kuo ji svarbi asmens gyvenime. Savimyla buvęs triušis Edvardas, ilgų klajonių metu išgyvenęs sudėtingą tapatybės kai­tą, išmokęs atsigręžti į kitus ir visa širdimi jiems atsi­duoti, suvokia, kad meilė yra esminė vertybė.

_____________________

¹ Kate DiCamillo, Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė, [iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas], Vilnius: Nieko rimto, 2012, p. 9. Toliau cituojant bus nurodomi tik knygos puslapiai.

² Neringa Mikalauskienė, „Verti perskaityti vertimai (2012 m. verstinių knygų apžvalga)“, Rubinaitis, 2013, Nr. 2 (66), interneto prieiga: https://www.ibbylietuva.lt/rubinaitis/2013-nr-2-66/verti-perskaityti-vertimai-2012-m-verstiniu-knygu-apzvalga/ (žiūrėta 2026-04-14).

Žurnalas „Rubinaitis“, 2026 Nr. 2 (118)