Kamandosė ir Pipinas

2020 m. aštuntojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso pirmąja premija buvo apdovanota Eglės Ja­sės (g. 1972) knyga Kamandosė^*. 2024 m. šią knygą pastebėjo ir IBBY Lietuvos skyriaus ekspertai – ji pate­ko į lietuvių rašytojų grožinių knygų vaikams ir paaugliams, nominuotų Prano Mašioto premijai, trejetuką. Ji yra ir akcijos „Metų knygos rinkimai 2024“ knygų vai­kams kategorijoje nominantė. Apie šią knygą diskuta­vome Pogrindiniame vaikų literatūros klube.

Drakonas, kuriam niekada negana

Debiutinė Jasės knyga pasakoja istoriją apie itin godžią miško būtybę Kamandosę, kuriai niekada ne­gana. Kamandosė yra „(…) tokia mažutė būtybė. Viena iš tų keistų padarų, kurių pilnas pasaulis, kurie nuolat zuja, šmirinėja, painiojasi aplink (…)“ (p. 8). Pasakoto­ja teigia, kad „(…) jei primerktum akis ir žvelgtum pro virpančias blakstienas, Kamandosė atrodytų lyg nedi­dukė mergaitė. Žinoma, jei plačiai atmerktum, tuojau išlįstų skirtumai“ (p. 8). Tai – miško padaras, nykštuko ir raganos palikuonė, turinti net drakono kraujo. Žals­vą jos veido odą vagoja raukšlės – „(…) nors dar gana jauna, nėra vaiko amžiaus“ (p. 8), po plačiais drabu­žiais pakišta driežo uodega. Visa Kamandosės išvaizda byloja ją priklausant ne žmonių, o mitiniam pasauliui, tačiau ji gyvena ne miške. Kamandosės šeima yra sa­votiški ekonominiai migrantai, persikėlę ten, kur gau­su sukaupto ir dar kauptino turto.

Kamandosės pasaulio kitoniškumą paryškina ir jos santykis su šeima. Sulaukusi brandos, ji atsiskiria nuo namiškių ir persikelia į pamirštą statybininkų pašiūrę miesto pakraštyje, kur ir toliau kaupia lobius – brangšmutkes. Miško padarams daiktai kur kas svarbesni nei tarpusavio santykiai – su šeimyniškiais atsisveikinama be jokių ceremonijų, o palikuonys į platųjį pasaulį palei­džiami pliki ir basi. Dėl to savo brangšmutkes (jų dau­giau nei 6 000!) Kamandosė itin saugo, rūšiuoja, skai­čiuoja ir nuolat namo tempia naujus turtus – kaip tikras drakonas. Šiuos turtus Kamandosė įgyja ne pačiu gar­bingiausiu būdu: trinasi vaikų žaidimų aikštelėse, išsi­renka auką, jai prisimeilina, o tada ima spiegti ir sprunka su svetimu daiktu. Ji žavisi saldumynais ir kitais nieku­čiais. Žodžiu, pagrindinė šios pasakos veikėja yra tikra antiherojė, savotiškas antropomorfizuotas drakonas.

Brangšmutkės už stiklo

Istorijos varomoji jėga – pliušinis šunelis Pipinas, kurį smėlio dėžėje sutikta Lina paskolina Kamandosei. Ir ne tik paskolina, bet pakviečia Kamandosę į svečius. Apstulbinta netikėto kvietimo, Kamandosė lepteli ga­linti kažką atnešti Linai mainais. Kamandosė ilgai dve­joja ir kankinasi: apsilankyti pas mergaitę ją skatina noras paragauti Linos žadėtojo torto ir limonado, bet labai sunku save įtikinti išsiskirti su trisdešimt trečiuo­ju nusišėrusiu dantų šepetėliu.

Vizitas Linos namuose pranoksta miško padaro lūkesčius: čia Kamandosė it užburta stebi sekcijas, kuriose puikuojasi tikrų tikriausios brangšmutkės, tik, priešingai nei Kamandosės pašiūrėje, daiktai Linos namuose spindi ir blizga. Viešnagė pas žmones pakei­čia Kamandosės požiūrį į savuosius namus, leidžia jai kitaip pažvelgti į savo pačios nuosavybę, kuri pasirodo turinti trūkumų – besanti skylėta, aplūžusi ir apdriskusi. Iki tol miško padaras nesuvokė, kad daiktai gali turėti ir estetinę vertę: paveikta dienos įspūdžių, Ka­mandosė puola tvarkytis ir švarintis. Taip miško pada­ras įžengia į žmonių pasaulį ir mėgina pritaikyti jį sau. Ne tik sau, bet ir pliušiniam šuneliui Pipinui.

Švarinimosi akcija susijusi su Kamandosės kilme – jos venomis teka ir raganos, ir nykštuko, ir drakono kraujas. Šeimai išsikėlus į miestą, miške lieka Kaman­dosės močiutė, vaizduojama kaip nukvakusi sena raga­na, vis dar gyvenanti senoviškai: „Šiame amžiuje jaunoji padarų karta patyliukais šaipėsi iš senojo pasaulio bur­tų ir net pasitaikydavo madingų žiežulų, kurios pačios nebetikėjo savo kerais“ (p. 14). Pamačiusi Linos namus, Kamandosė, ko gero, pati pasijuto kaip senosios kartos atstovė: „Kamandosė slinko pro didžiules spintas, kurių vidus persišvietė kiaurai, nes durys buvo pagamintos ne iš medžio, o iš skaidraus, kaip ji manė, kalnų krištolo. Už tų durų rikiavosi begalės turtų – ištisos virtinės burtų knygų, o jos senolė miške teturėjo vieną vienintelę, ir tą pačią gerokai apšiurusią“ (p. 40).

Būtent iš savo trūkumų suvokimo gimsta gyveni­mo alkis ir smalsumas. Iki sutinkant Liną Kamandosės nė kiek nejaudino žmonių papročiai – tik jų daiktai. Su­vokusi savo trūkumus, ji ima tyrinėti kavines, ragauti visus įmanomus desertus, domėtis miestu, apsilanko muziejuje. Priešingai nei Linos namuose, muziejaus brangšmutkės neatrodo naujos:

(…) labiausiai Kamandosę sužavėjo tai, kad muziejaus eks­ponatai buvo daugmaž panašūs į jos pačios: suklijuoti iš šukių, surankioti iš gabalėlių, susiuvinėti iš skiaučių, dažnai nublukę ir nusišėrę ar net su labai rimtais trūkumais, kaip kad toji porcelia­ninė lėlė be kojos. Kai kuriais atvejais trūko tiek daug dalių, kad daikto išvis nebūtum galėjęs pažinti, jei ne prilipdytos naujos, kitos spalvos dalys. Nepaisant šito, kiekviena muziejaus dužena buvo laikoma didelėj pagarboj ir Kamandosė nusprendė taip pat būti mažiau išranki ateityje kapstydamasi šiukšlynuose. (p. 67)

Įdomu tai, kad senovinių puodų šukės ir puodelis su nuskilusia ąsa Kamandosės verčių sistemoje atsiduria greta, todėl apsilankiusi muziejuje ji ima daiktus vadinti eksponatais, sudėlioja juos pagal rūšį, panašumą, sutei­kia archyvinius numerius. Kamandosė į savo namus ima žvelgti kaip į muziejų: nors kaupiami daiktai ir netobuli, tačiau jie saugo jos, miško padaro, tapatybę: „(…) visi jie čia buvo vertingi ir reikalingi. Šitai maloniai pakuteno Kamandosės savimeilę, mat ir ji kaupdavo visko daug ir iš eilės, ir jai niekada nebūdavo gana“ (p. 67).

Ypatingasis

Iš kieme sutiktos mergaitės Linos išgautasis pliuši­nis Pipinas iš pradžių nė kiek nesiskiria nuo kitų daiktų. Vis dėlto jis yra ypatingas, nes mergaitė žaislo neati­duoda, o paskolina – taigi jis patenka Kamandosei į rankas neįprastu būdu. Būtent šis siužeto vingis ir žymi Kamandosės vidinės transformacijos pradžią, besikei­čiantį veikėjos santykį su turimais daiktais iš kiekybi­nio į kokybinį.

Pipinui tik atsiradus Kamandosės namuose veikėja kratosi bjauraus iš Linos perimto įpročio kreiptis į žais­lą vardu – juk tai tik šeši tūkstančiai devyni šimtai aš­tuoniasdešimt ketvirtoji brangšmutkė: „Koks siaubin­gai kvailas dalykas duoti vardą brangšmutkei, kai visai užtenka numerio!“ (p. 19). Nepaisant visko, brangšmutkė į ją spokso, verčia jaustis nepatogiai ir nelei­džia užmigti. Apsilankiusi pas Liną Kamandosė sužino, kad ši brangšmutkė dar turi ir įgeidžių: „(…) Pipinas trokšta naujų dalykų, pamatyti pasaulį…“ (p. 45).

Noro įvardijimas sukuria galimybę užmegzti santykį su įgytu žaislu. Iš pradžių Kamandosė supyksta ir teškia Pipiną ant grindų: „Įsigeidė, girdi, brangšmutkė nuoty­kių! Žinok savo vietą, o jei ne!..“ (p. 51), tačiau greitai su­sizgrimba, kad tai nėra paprastas daiktas – žaislas dreba Kamandosei tarp pirštų, o nukritęs ant pilvo Pipinas nu­degina it žarija. Nejučia Pipinas tampa svarbiu knygos personažu, tiesa, nebyliu. Kamandosė nuolat kalba su Pipinu, elgiasi su juo kaip su gyvu, priskiria jam žmogiš­kų savybių.

Šios savybės skleidžiasi per zoomorfizuotą žaislo pavidalą ir virduliuko metaforą – taip perteikiama Kamandosės vidinė savijauta. Kai žaislas pritaria Ka­mandosės veiksmams, jo akys blizga, lūpų kampučiai pakyla į viršų, o vidinis Kamandosės virduliukas darniai pūkši. Aukštesnės vidinės įtampos momentais Pipino ūsai netrūkčioja ir nerodo kelio, akys tampa juodos it derva, o vidinis Kamandosės virduliukas ūžia, pučiasi, leidžia ir kitokių nepritarimą reiškiančių garsų. Besikei­čiantis Kamandosės santykis su šiuo ypatinguoju daik­tu sudaro sąlygas veikėjai pajusti ir savo vidinį pokytį – pradedant nuo eksponato numerio pakeitimo vardu ir baigiant siužeto posūkiu, kai Kamandosė, gelbėdama Pipiną, ryžtasi išsižadėti beveik visų savo brangšmut­kių. Kamandosei jų nebereikia, jai reikia tos vieninte­lės, su kuria ji užmezgė ryšį.

Drakonas keičia odą

Besikeičiantis Kamandosės santykis su žaislu lemia ir jos pačios išorinius pokyčius. Žaislas praleidžia Ka­mandosės namuose bent kelis mėnesius – visą tą laiką ji desperatiškai stengiasi įtikti Pipinui. Bet kuo labiau stengiasi, tuo labiau ji pati nyksta: „Ji ne tik prarado apetitą pyragams – nebeskanios rodėsi ir varlės, ir srai­gės, ir net šimtakojai kirminai. Išsibadavusi baisiausiai sulyso, visai išėjo iš veido ir atrodė pasenusi geru šimtu metų“ (p. 117). Kamandosė iš liūdesio virsta muziejuje matyta mumija, o ši „mumifikacija“ tampa tiesiogine jos vidinės savijautos išraiška. Pažvelgusi į balą Ka­mandosė išsigąsta ne tiek savo keistos išvaizdos („At­radimas nelaimėlę sukrėtė labiau, nei būtų sukrėtusi baloje pasislėpusi mumija“, p. 119), kiek to, kad aiškiai pamato savo vidų: „Ji klestelėjo į purvynę, tirtėdama iki pat uodegos galiuko – tokia prislėgta ir nelaiminga, kokia dar niekada nesijautė“ (ten pat). Taigi savanau­diškas Kamandosės elgesys keičia jos išvaizdą.

Iš nevilties Kamandosei nelieka nieko kito, kaip tik atiduoti Pipiną Linai. Tai – ir didžiausia auka, ir laimė­jimas. Atidavusi žaislą Kamandosė pajunta palengvė­jimą, be to, įgyja antrą ypatingąjį – draugę Liną. Vei­kėja pasikeičia: „(…) nuo tada daug ką regėjo kitomis akimis“ (p. 132), pirmą kartą per šimtmetį išsineria iš drakono odos: „(…) vėl tapo švelniai žalsvo musmirės atspalvio ir daugiau nebebuvo panaši į mumiją“ (ten pat). Tai aukščiausia savirefleksijos forma, leidžianti suvokti, kas nutinka peržengus savo pačios prigimtį. Kamandosė pagaliau išmoksta išsiskirti su daiktais, net ir su tais, su kuriais ją sieja ypatingas ryšys.

Ypatingojo labui

Ypatingojo labui verta tarti kelis žodžius apie hero­jiškus Kamandosės žygius, kurie neatitinka pirminio an­tiherojės portreto. Zoologijos sode Kamandosė ir Lina susipeša, o Pipinas atsiduria liūto narve. Kamandosė su­rezga herojišką planą žaislui susigrąžinti. Nors Kaman­dosė yra miško padaras, bet tekste nė karto neminima, kad ji turėtų kokių nors supergalių, pavyzdžiui, milžinės stiprumą. Naktį ji puola gelbėti Pipino, nors taip ir lieka neaišku, kokiu būdu ji perkėlė karutį, pilną brangšmut­kių, per zoologijos sodo tvorą: „Bet Kamandosė viską padarė nė nemirktelėjusi – taip buvo pasiryžusi pasiekti savo“ (p. 95). Užritino kupiną daiktų karutį metalinė­mis (!) narvo grotomis iki pat viršaus, o paskui jas dar ir praplėtė: „Ji nusibraukė prakaitą nuo kaktos, užsikorė į narvo viršų ir ėmė džyrinti pjūklu metalą“ (p. 101). Pate­kusi į liūto narvą, Kamandosė tauzija ir šeria liūtą „krem­pliurze“ – dėl to vargšui liūtui susuka pilvą. Panašu, kad tekste persirijimas apskritai padeda pasiekti metafizi­nio liūdesio ištakas: „Vinies užkliudytas susprogo pikta­sis balionas liūto viduriuose, išsiveržė lauk nuodingosios dujos, o jų vietą užpildė ilgesys…“ (p. 104).

Nepaisant ypatingų gebėjimų, iš teksto sunku su­vokti pagrindinės veikėjos dydį. Pirmajame skyriuje Kamandosė apibūdinama kaip „mažutė būtybė“, kuri, palyginti su suaugusio žmogaus dydžiu, primena „val­kataujantį katiną“. Dar kitoje pastraipoje ji jau „nedi­dukė mergaitė“. Tame pačiame skyriuje aprašant, kaip Kamandosė renka daiktą Linai, ji įkurdinama prakiu­rusiame futbolo kamuolyje – jame gali suptis. Antro­joje teksto dalyje Kamandosė be vargo pasiekia durų skambutį, o štai ketvirtojoje jai tenka pjauti narvo gro­tas, kad pro šias galėtų išlįsti. Taip herojiškos Kaman­dosės pastangos vaduojant ypatingąjį Pipiną tampa labiau fizinės nei dvasinės – šioje teksto atkarpoje su­koncentruota tiek daug veiksmo, kad jis apsunkina ir teksto skaitymą, ir jo suvokimą.

Eglės Jasės knygą lydi Kęstučio Urbos anotacija: „Originali, šiuolaikinė pasaka“, kuriai Pogrindinis vai­kų literatūros klubas pritaria tik iš dalies. Pirmojoje knygos pusėje sukuriamas itin įdomus neįprastos an­tiherojės portretas, kurio vientisumas vėliau pažei­džiamas. Kamandosė – tikra kaupikė, tekste puikiai atsiskleidžia kintantis jos santykis su daiktais, ypač su ypatinguoju Pipinu. Tekste skleidžiasi dinamiška miš­ko padaro ir žaislo draugystė, visos jos spalvos – nuo grobuoniško savininkiškumo jausmo iki abipusio su­tarimo. Galbūt ketvirtojoje knygos dalyje Kamandosė tampa pernelyg herojiška, tačiau galiausiai ir ji įveikia tam tikrus gyvenimo slenksčius, kuriuos tenka perkop­ti net ir godžiausiems drakonams.

_______________

^* Eglė Jasė, Kamandosė, [iliustravo Julija Račiūnaitė], Vilnius: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2024, 136 p., ISBN 978-609-8161-67-0.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2026 Nr. 2 (118)