Vaikus pasitinka šikšnosparniukas ir kiti  (2025 m. pasakinės prozos apžvalga)

Tradiciškai daugiausia per metus vaikams parašoma pasakinės prozos tekstų. Taip nutiko ir 2025-aisiais. Žinoma, pasirodė ir eiliuotų pa­sakų, deja, neparašyta tokių, kurios būtų bran­džios meniniu požiūriu. Prozinių pasakų sukurta įvairių (pasakų, apysakų-pasakų, paveikslėlių knygų, pasakų serijų), tad nori nenori reikia pasirinkti apžvalgos rakursą. Šįkart pasidomė­kime pasakų personažais, ypač pagrindiniais veikėjais, kas jie – gyvūnai, daiktai, mitologinės būtybės, žmonės ar išvis neaiškūs padarai?

Pasakose karaliauja gyvūnai

Akivaizdu, kad pasakose karaliauja gyvūnai. Tai nenuostabu, juk ir tautosakoje svarbi yra animalistinių pasakų grupė. Personifikuotus gyvūnus vaizduoja ir pasakėčia – nepamirština, kad tai puiki lektūra ir ma­žyliui, ir pradinukui.

Pradėkime nuo paveikslėlių knygų. Indrė Pavilo­nytė ir Martynas Pavilonis tęsia seriją apie Šikšnos­parniuką. Naujoji paveikslėlių knyga vadinasi Šikšnos­parniuko gimtadienis („Alma littera“). Serijos vaikų mėgstamos dėl to, kad jose veika jau atpažįstami per­sonažai. Šikšnosparniukui, labai mielam padarėliui, patinka švęsti šventes (ankstesnė knyga – Šikšnosparniuko Kalėdos), tik bėda, kad jis mėgsta „kaupti ir taupyti naujus daiktus“ (p. 9). Todėl Meškėno padova­notas moliūgų pyragas yra „taupomas“ iki kito gim­tadienio, dėl to tampa kietas it akmuo. Kokia liūdna akimirka! Bet išmintingasis Meškėnas jau turi iškepęs naują gimtadienio pyragą. Šikšnosparniukas iš savo klaidos pasimoko – jis iškart su draugais ima mėgau­tis šviežutėliu pyragu. Ryškus pagrindinis personažas, skaidrus tekstas, neįkyrus pamokymas, tiksliai su­voktas adresatas – svarbūs geros paveikslėlių knygos komponentai.

Vytautas V. Landsbergis ir dailininkė Dalia Karpa­vičiūtė toliau seka pasakas apie lapiuką Pūkį. Pasirodė 18-oji ir 19-oji serijos knygos Pūkis ir meilė ir Pūkis ir skruzdėlės („Dominicus Lituanus“). Didaktiniam tu­riniui atskleisti pasitelkiama tinkama situacija: antai lapiukas Pūkis pamoko skruzdėles, kaip apginti savo namus – skruzdėlyną – nuo pikto šerno, knyga baigia­si didaktine teze, išsakyta tėčio lapino lūpomis: „[K]ai visi draugiškai sutaria ir nesipyksta, galima nugalėti net labai didelį ir stiprų žvėrį“ (puslapiai nenumeruoti). O kita pasaka pateikia laimingos ir mylinčios šeimos paveikslą: broliukai lapiukai Pūkis ir Kūkis iš tėvelių sužino, kas yra meilė ir dar vieną didelę „paslaptingą paslaptėlę“, kad jie greitai turės broliukų arba sesučių. Knyga subtili, ji spinduliuoja gerumą ir harmoniją, tei­kia laimingos šeimos pavyzdį. Gera mažyliui su tokia knyga užmigti.

Kitokios tematikos yra Pauliaus Varnelės ir daili­ninkės Nadios Kovaliovos knyga Vilkiukas (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“). Žvėreliai dūks­ta miške ir laukia pirmojo sniego. Bet staiga pasirodo vilkas, ir visi išsigąsta, juk „[k]aip sakoma, iš vilko gero nelauk“ (p. 11). Visa tolesnė istorija paneigia šitą posa­kį.

Vilkiukas yra geras, draugiškas, su kitais žvėreliais nori lipdyti Sniego Senį. Knyga dar mažam skaityto­jui jautriai pasakoja apie tai, kad reikia mokėti su ki­tais sugyventi ir neturėti išankstinių nuostatų. Viskas baigiasi gražia ir linksma čiuožyklos scena. Autorius neatsitiktinai parenka pagrindinį personažą būtent vilkiuką – juk vilkai pasakose tradiciškai vaizduojami kaip nedorėliai, o čia matome tokio įvaizdžio kūrybiš­ką transformaciją.

Debiutinė Rasos Čekaitės ir iliustruotojos Dovi­lės Jotautaitės pasaka Ežys ir obuolys („Alma littera“) – skaidrus ir paprastas, kelionės siužetu paremtas kūrinys patiems mažiausiems skaitytojams. Ežiukas, ežytės paprašytas obuolio, leidžiasi kelionėn. Jis ieško medžio, ant kurio auga obuoliai.

Bekeliaudamas ežiu­kas patiria įvairių baimių. Baimė visada didesnė, kol jos nepamatai. Šią idėją puikiai realizuoja Jotautaitės pie­šiniai: viename puslapyje skaitytojas pamato grėsmin­gai išdidintą kažkokio žvėries viršugalvį, ir, tik atvertęs kitą puslapį, jis išvysta draugiškai nusiteikusius katiną, kiškį piškį, lapę snapę, vilką pilką ir mešką lepešką. Knygą vartant drauge su vaiku galima spėlioti, ką gi toliau sutiks ežiukas? Galų gale obelis atrandama, o geranoriška varna padeda nupurtyti obuolį nuo aukšto medžio. Kaip smagu pagaliau dviese su ežyte suvalgy­ti „didelį, raudoną ir prinokusį obuolį“ (puslapiai nenu­meruoti). Paveikslėlių knyga turi ir nuotykio elementų, ir švelnios didaktikos, ir laimingą pabaigą.

Nadios Kovaliovos žaislinė kartoninė knygutė Slėpynės („Žalias kalnas“) taip pat skirta patiems ma­žiausiesiems. Tai knyga, kurioje teksto nedaug, bet jis taiklus ir apgalvotas.

Knyga skleidžia džiaugsmą – juk zuikučiams smagu žaisti slėpynių, net ir dičkiui zuikiui Albertui. Su vaiku vartant šią knygelę galima ne tik pa­simokyti skaičiuoti, bet ir natūraliai pereiti prie paties slėpynių žaidimo. Smagaus laiko!

Kotrynos Reimerytės ir Salvijos Vaičikonytės knygutė Omis ieško spalvų (Labdaros ir paramos fon­das „Švieskime vaikus“) vaikui atveria spalvų pasaulį, čia labai svarbi ir knygos idėja, ir dailininkės darbas.

Pingviniukas Omis su šeima gyvena baltame namelyje ant ledo lyties. Keliaudamas su namiškiais Omis pa­laipsniui atranda pasaulio spalvas – raudoną, mėlyną, geltoną, žalią. Įtaigi knygutės pabaiga – Omis susapnuoja spalvotą sapną. Svarbus ir šio leidinio pažinti­nis aspektas: suaugęs žmogus, skaitydamas šią knygą, gali mokyti vaiką spalvų pavadinimų. Pažintinis turi­nys į knygą įtraukiamas natūraliai ir motyvuotai.

Fantazijos nestokoja vaikų literatūroje debiutuo­janti autorė Aušra Kaziliūnaitė, parašiusi knygą Lapė pavydnikė ir kiškis Plepys eina į svečius pas skorpioną Joną, iliustravo Jurga Veronika Talaikytė („Slinktys“).

Fantazijos autorei netrūksta, o galiniame viršelyje dar ir pasufleruojama, kad veikėjų paveikslai dėliojami postmoderniai. Bet skaitant knygą tie personažų pa­veikslai neįtikina, paskęsta detalėse – lapė mėlyna, su kiškio ausimis, kranklio snapu, katino kojom, kiškis yra rožinis. Jie gyvena daugiabutyje, lapės bute teka upe­lis, auga medžiai… Kas iš to sukeistinimo? Tokių fan­tazijų kiekvienas galime prirašyti tiek ir tiek… Ir pats rašymo stilius vietomis sunkus. Čia pacituosiu tik vie­ną sakinį: „Skorpionas Jonas vikriu judesiu pasitaisęs dailius akinukus vis nuropojęs atnešdavo naują krūvą knygų ir po vieną rodydavo Kiškiui Plepiui, patvirtinda­vęs, kad ir jo minėta knyga jau skaityta“ (puslapiai ne­numeruoti). Knygos idėja – negerai būti pavydžiam ir svarbu skaityti knygas (Kiškis Plepys čia ir yra tas tikro skaitytojo pavyzdys) yra paprasta, mintis nesudėtinga (knyga baigiama atvira didaktika), bet ji nugramzdi­nama postmoderniuose žaidimuose. Ir dar dėl knygos pavadinimo ir lapės vardo. Tai iš karto užkliuvo. Tad pa­siteiravau profesoriaus Kazimiero Župerkos nuomonės, štai jo atsakymas: „Dėl PAVYDNYKO. Pirmiausia – ir antroji y turi būti ilgoji, taigi, PAVYDNYKĖ. Bendrinei kalbai tas žodis neteikiamas, Jūs teisi, tai tarmybė, tu­rinti ryškų senovinį (archajiškumo) atspalvį. Gal dėl to atspalvio poetė ir paėmė tą PAVYDUOLĖS, PAVYDŪ­NĖS atitikmenį. Gerai žinom, kad stilizacijai rašytojai vartoja ir nenorminius žodžius, bet juk paprastai tik vei­kėjų, personažų kalboje, dialoguose. Šių laikų vaikams piršti panašius žodžius vargu ar verta“ (iš 2026-05-25 el. laiško).

Kaip ir kasmet, sukurta ir didesnės apimties kūrinių apie gyvūnus. Tai apysakos-pasakos. Viena iš jų skiriasi nuo kitų, nes čia veikia ne tikri gyvūnai, o žaisliniai. Ka­dangi šio numerio tema yra žaislai vaikų literatūroje, į vieną kūrinį įsižiūrėkime detaliau. Inos Ogenskienės Žiurkė ne Matilda (Labdaros ir paramos fondas „Švies­kime vaikus“) pasakoja megztų žaisliukų istoriją. Kaip įprasta žaislų istorijose, jie prabyla tik atėjus vakarui, kai kiti jau miega. Pagrindinė veikėja – žiurkė, ją nu­mezgusi šeimininkė Margarita pavadina mezginuką Matilda. Tačiau žiurkei šis vardas nepatinka. Knygoje apmąstoma sudėtinga savasties problema: kas aš esu, kaip jaučiuosi, kaip noriu būti vadinamas. Įtikinamai aprašomos žiurkės vardo svarstybos:

Na, kad ji nebus Matilda, jau aišku. Gal Ausė? Ausytės jos tikrai gražios – apvalios, mažutės. Bet Ausė ir yra ausė. Tokia netikėlė. Žiurkė stengėsi prisiminti, ką gražaus ji dar turėjo. Ją, žinoma, puošė nuostabi ilga rausva uodega. Uodega buvo pavy­dėtina. Kiek naujoji gyventoja spėjo pamatyti, tokios lentynoje niekas neturėjo. Tokios ilgos ir net rausvos. Bet nepasivadinsi juk Uodega? Ne. Dar buvo Ūsai. Ilgi, ilgi, iš juodo plono valo, galiu­kuose net užsirietę. Žiurkė tikrai spėjo pastebėti, kad net katino ūsų būta trumpesnių. Su tokiais ūsais žiurkė atrodė labai solidi ir garbi. Ūsai – žiurkės puošmena. Tai štai ji ir bus Ūsė. Ūsė Ilgaūsė – kad skambėtų dar išdidžiau (p. 17–18).

Tą pačią temą gilina ir violetinio krokodilo, kuris save vadina Mėlynuoju Banginiuku, istorija. Krokodi­las save nuvertina, pats sau nepatinka, nes „krokodilai negražūs ir pikti, nes jų baisūs dantys ir trumpos kojos. Nes jie labai nevikrūs“ (p. 28). Būtent žiurkė padrąsina krokodilą išgelbėti šunelį Margį, benukrentantį nuo len­tynos: „Užteks verkšlenti: gražus negražus… Kur tavo dantys ir stiprybė? (…) Mąstyk savo violetine galva!“ (p. 34). Trečioji – žaliojo kamuolio – istorija skaitytojui irgi kalba savasties, tapatybės tema. „Jeigu tu ir ne­tikras kamuolys, tai gal tu kitoks kamuolys. Arba kas nors kitas, tik Margarita neatspėjo, ką tokį tave nu­mezgė“ (p. 67) – taip guodžia naujoką šunytis, o mez­ginukai siūlo visokius vardus. Bet tikrąjį vardą atspėja į svečius su močiute atėjęs berniukas Nojus – jis pava­dina žaliąjį kamuoliuką Vandenyno Kunku. Nojui žalias susitaršęs kamuolys labai priminė bangų nešiojamą jūržolių Kunką.

Autorei pavyko sukurti gyvą, spalvingą Ne Matil­dos portretą: ji ironiška, sąmojinga, pasipūtusi, tikras vadovo tipažas. Ji ir jautri, pastabi, drąsi. Tai žiurkė ima vadovauti mezginukams namuose kilus gaisrui. Kartą Margarita visus mezginukus nuveža parduoti į turgų. Žiurkės vienintelės niekas nenuperka. Pakeliui į namus Margarita žiurkę pameta, bet ar bereikia sakyti, kad pasaka baigiasi laimingai – ją suranda dėdulės ugnia­gesio šuo ir drąsuolė žiurkė padovanojama ugniagesio anūkei Elenai, kuri iškart (tai irgi svarbi detalė!) atspėja jos vardą – Ūsė Ilgaūsė. Pasaka gvildena ir kitas temas: prisirišimo, draugystės ir meilės, atjautos ir supratimo.

Kita Inos Ogenskienės knyga Ežiuko Pukutuku metai („Gelmės“) skaitytoją nukelia į Gegužėnų mišką. Pasitelkiami tradiciniai metų laikų ir kelionės mo­tyvai: bėgant laikui, keičiantis miškui, keičiasi ir miško gyventojų darbai, rūpesčiai ir džiaugsmai, o keliaujant vis su kuo nors susitinkama, vis kas nors atsitinka. „Pukutuku visuomet būdavo smagu, nes kiekviena diena žadėjo ką nors naujo ir nematyto. Arba kažką seno, pažįstamo ir mielo“ (p. 16). Ežiu­kas moka įžiūrėti grožį: ar su draugais stebėdamas saulėlydį, ar atsidūręs didžiulėje nematytoje girioje, ar išvydęs pražydusią miško obelį ar dar neprasisklei­dusį aguonos pumpurą… „Ar ne stebuklas?“ (p. 60) – stebisi Pukutuku. Ežiukas geros širdies (jis lanko visų apleistą senąjį žolininką barsuką Žo), naivus (pavasarį gelbsti upelį iš ledų nelaisvės), darbštus (vienas sky­rius taip ir vadinasi „Pukutuku vasaros darbai“). Pa­saka atskleidžia, kokie svarbūs yra gimtieji namai, juk ežiukas pagaliau supranta, kad gimtasis klevas nėra mažiau vertingas nei didžioji giria. Šį kūrinį iš viso pasakų derliaus išskiria švelnus lyriškumas ir po­etiškumas, ežiuko gerumu ir mielumu, galimu šviesiu pasauliu patikime.

Aušrinė Tilindė parašė knygą Paslaptis senelio Barsuko sandėliuke („Alma littera“), kurioje domi­nuoja nuotykinis pradas. Tai viena iš kalėdinių pasakų mažiesiems skaitytojams. Žiemiškai pasidabinusiame miške žvėreliai gyvena švenčių laukimu. O senelis Bar­sukas ruošiasi giliam ir saldžiam žiemos miegui. Bet vos tik jis spėja užmerkti akis, prasideda keistenybės. Kažkas bilda sandėliuke… Kažkas sugriovė Voverytės namus. Kažkas suvalgė visas Pelytės žiemos atsar­gas… Kas čia vyksta?! Ar tai vaiduoklis? Gal pabaisa? O gal kažkas, kas padės Barsukynės gyventojams patirti tikrą Kalėdų stebuklą? Žaisminga ir juokin­ga, jauki ir pakili pasaka mažiesiems skaitytojams primins, kaip svarbu padėti vienas kitam, būti drau­giškiems, atlaidiems ir kad tikrąjį Kalėdų stebuklą sukuriame mes patys. Knyga turtina vaikų žodyną, skatina bendrystės jausmą ir moko padėti įkliuvu­siems į bėdą. Grafiškai išryškinti įvairūs garsažodžiai padės stipriau išgyventi įvykių dinamiką ir mokys iš­girsti turtingą lietuvių kalbos skambesį. Knyga labai tinkama skaityti garsiai.

Selemono Paltanavičiaus pažintinė knyga Skruz­dėliuko užrašai: metai skruzdėlyne („Alma littera“) pasakoja apie skruzdėlių gyvenimą dviem būdais: pirmiausia skaitytojus pasitinka pažintinė pasaka (iliustruota dailininkės Eídvilės), o vėliau – faktinių ži­nių skyrelis „Apie skruzdėles šiek tiek daugiau“, ilius­truotas fotografijomis. Pasaka įdomi tuo, kad čia apie skruzdėlyno tvarką pasakoja pats skuzdėliukas (bevar­dis). Jis yra raštininkas ir skruzdėlyno raštinėje kasdien rašo didžiąją skruzdėlyno knygą, kur įamžinama „visa skruzdėlių šeimos istorija“ (p. 4). Popierius ypatingas, pagamintas iš seno vapsvų lizdo atplaišų, susiūtų voro siūlais. Svarbi pasakos personažė skruzdėlių mamytė – ji ne tik viskam, kas vyksta, vadovauja, bet ir nurodo, ką skruzdėliukas turi įrašyti į knygą. Dažnai mamytė pasako pamokomąją mintį, apibendrina dieną: „Va­sara kvepia žemuogėm… Neskubėkime jų suvalgyti, mėgaukimės aromatu!“ (p. 16). Pasaka paklūsta realiai gamtos tvarkai, čia nėra „tuščios“ fantazijos: antai ra­šoma, kad skruzdėlės eina į kavinę, toji kavinė – greta augančiame kiečio krūme, į kurį smagurės patenka ap­dairiai nuo skruzdėlyno stogo permesta smilga. Geria skruzdėliukai, žinoma, ne kavą, o amarų, gyvenančių tame kiečio krūme, išskiriamą saldų skystį. Lašelį jo parneša ir mamytei. Pasakoje vaizdingai aprašomas metų laikų ratas, pasakoti pradedama pirmąją vasaros dieną, o baigiama pavasarį, skruzdėlynui pradedant naują gyvenimo ciklą. Senąjį raštininką pakeičia ma­žas skuzdėliukas – jis tęs skuzdėlyno kroniką. Palta­navičiaus pasaka remiasi rašytojo gerai išmanoma gamtos tikrove, todėl ir rezultatas džiugina: vaikas skaitys jautrią istoriją, turės apie ką susimąstyti, sykiu daug sužinos apie skruzdėlių gyvenimą.

Lolitos Jolantos Piličiauskaitės debiutinė knyga vaikams Pasaka apie katiną Flioksą, kuris suprato pačią stebuklingiausią kalbą pasaulyje („Sėkmės na­tos“) visų pirma dėmesį patraukia išvaizda – ir netikėtu knygos formatu, ir, svarbiausia, neįprastomis, dekora­tyviomis Julijos Kulevičiūtės-Kajėnės iliustracijomis. Dailininkei teko nelengva užduotis pavaizduoti labai keistą katiną Flioksą, kurio kūnelis padengtas ne kai­liu, o spalvingomis kalbančiomis gėlėmis. Maža to, tame gėlyne gyvena ir trys širšės: Zurzė, Zirzė ir Zyzė. Flioksas iškeliauja į pasaulį ieškoti tokių pat kaip jis gė­lėtų katinų. Tai apskritai viena iš vos kelių knygų, kur svarbus augalijos motyvas. Rašytojai netrūksta vaiz­duotės, pats kūrinio sumanymas tikrai originalus. Bet pasakojimas labai ištęstas ir jį prailgsta skaityti, jis per­krautas detalių, pasakojimui trūksta gyvybės, ryškes­nių įvykių. Be to, ir vaizduotės išmonės turi būti savaip logiškos, įtikinamos. Pavyzdžiui, keistai tame katino gėlyne, primenančiame žydinčią pievą, atrodo kaktu­sas. Juk pievose kaktusai neauga. O kad ta istorija būtų trumpesnė, labiau „suveržta“! Taikliai pastebi literatū­rologė Kristina Vaisvalavičienė: „Pajuokaudama galiu sakyti, kad čia pasaka vaikams ar anūkėliams migdyti, kai jie nesupranta, apie ką tekstas, bet užmiega klau­sydamiesi mamos ar močiutės balso“ (iš 2026-02-19 el. laiško).

Jei jau prakalbome apie floros motyvais dekoruo­tą katiną, bent trumpai šiame kontekste paminėkime Nerijaus Laurinavičiaus knygą Uogų pasakos („Vai­ga“), vaikus nukeliančią į Jungtinių Uogų Karalystę, kur jie sutiks Braškę, Vyšnią, Mėlynę, Žemuogę, Geltonąją slyvukę, Vynuogę ir Avietę.

Žinoma, uogos turi ir var­dus, bet, tiesą sakant, tai jau gana pabodęs dalykas, ypač kai tie vardai menkai personažą charakterizuoja, o ryškių charakterių autoriui sukurti nepavyksta. Tik prisiminkime Giannio Rodario pasaką apie Čipoliną! Laurinavičiaus tekste yra gražių fragmentų, meninių detalių, bet dialogai neretai ištęsti, ir sumanytas nuo­tykinis kūrinys skaityti prailgsta, nes į paviršių išlenda pliki didaktiniai aspektai.

Monikos Baltrušaitytės pasaka-apysaka Į pasaulį žiūri gyvatyčiai („Slinktys“) pasakoja apie dvynukus žalčiukus Rytį ir Gytį. Bet knyga palieka keistą įspū­dį, pasakojimas skęsta personažų (gyvūnai, raganos, maumai…) ir kitokių detalių gausoje, atrodo, kad jun­giamos istorijos yra atsitiktinės. Toks atrodo ir biotua­leto epizodas. Plastikinė būdelė nešvari ir smirdi, kal­ba liūdnu balseliu, kūkčioja. Labai plona riba tarp to, kas originalu ir įdomu, ir to, kas jau yra nei šis, nei tas. Suaugusiam skaitytojui reikia prisiversti perskaityti pasaką iki galo, o vaikui bus dar sunkiau. Šiaip jau au­torė moka pasakoti, kartais ir su humoru, bet pagrin­dinė problema – medžiagos atranka ir jos valdymas, trūksta aiškaus žinojimo, kodėl rašomas vienas ar kitas knygos epizodas ir ką jis suteikia knygos visumai. Gal vertėjo rašyti atskiras pasakas?

Apie daiktus, žmones ir visokius keistus padarus

Retenybe tapo trumpos pasakos, veržiamasi ra­šyti ilgus kūrinius. O juk klasikinė neilga pasaka slepia tiek galimybių! Maloni išimtis – Inos Ogenskienės knyga Pasakos su paveikslėliais (Labdaros ir para­mos fondas „Švieskime vaikus“). Ją sudaro 17 trum­pų pasakų. Pasakų veikėjai daiktai (Ventiliatorius, atostogų namukas, Vaza, Sąsiuvinio Puslapis…), bet ne tik jie. Antai Ventiliatorius išmetamas tik todėl, kad atsilaisvino svarbus varžtelis ir jo sparnai nusto­jo suktis. Išneštą prie šiukšlių konteinerių jį atranda ir sutaiso vienišas senolis, gyvenantis su šunimi. Senos Vazos grožį ir vertę („O, pažiūrėk – Murano stiklas!“, p. 24) pastebi Margarita ir į ją pamerkia Vaiko dova­notą pienę, jai pačią vertingiausią gėlę. Ypač vykusi pasaka „Nykštukas Debesylas“ apie ant Debesėlio apsigyvenusį nykštuką ir tik ten pajutusį savo svorį (ir ne tik tiesiogine reikšme) bei suradusį savo var­dą – Debesylas. Žaisminga ir tautosakiška didaktika patraukia „Augintojėlis“. Augintojėlis vis keikiasi ir keikiasi („O tu žvirblio blauzda! Eitum tu šunų šu­kuot!.. “, p. 79), besikeikiant akmenų daugėja, todėl niekas Augintojėlio nemėgsta, kol atsiduria jis Šiau­rės šalyse, o ten akmenis žmonės myli – šiauriečai žvejai, o ne žemdirbiai, žvejams akmenys netrukdo. Smagi pasaka „Stumtraukis“ apie tokį keistą pada­riuką, kuris pritinginčius vaikus stumia ir traukia, kol šie darbą padaro. Kaip šmaikščiai perteiktas pamo­kymas! Rašytojai tikrai sekasi kurti trumpas pasakas, tad būtų džiugu sulaukti naujos knygos.

Linos Žutautės Kakė Makė ir sapnų pagalvėlė („Alma littera“) yra trumpų pasakų knyga, skirta skai­tyti prieš miegą. Ji remiasi Kakės Makės serijos me­niniu pasauliu ir emociniu turiniu. Nenuorama Kakė Makė rengiasi miegoti, bet staiga jos galvoje ima rastis keistų minčių: kiek sveria vaivorykštė, kas undi­nėms daro šukuosenas ir daug kitokių. Gudrioji Kakės Makės močiutė pasidalija savo vaikystės paslaptimi: jai užmigti padėdavusi Sapnų pagalvėlė, tereikėdavę padėti ant jos galvą, užsimerkti ir prisiminti savo ge­riausią sapną. Močiutė Kakei Makei prisipažįsta, kad jos mėgstamiausias sapnas – apie siūlus. Toliau auto­rė išradingai paseka pasakas apie vaikų jau pamėgtų personažų Kakės Makės Tėčio ir Mamos, Netvarkos nykštuko, Dantukų fėjos, Pasakų princo, Mamaisos ir Nanaisos sapnus. Knyga baigiama pačios Kakės Ma­kės sapnu. Leidinio gale pateikiami psichologės Astos Blandės patarimai tėvams „Apie vaikų miegą ir rutiną, padedančią prikviesti miegelį“. Vis dažniau grožinis tekstas pratęsiamas dalykine specialistų informacija. Nauja mada? Tik nepamirškim, kad geram tekstui ne­reikia jokių ramsčių.

Veikia mitologiniai personažai

Neringa Vaitkutė parašė Odilės pasaką („Aukso žuvys“). Tai maginės fantastikos knyga apie vienuoli­kametę mergaitę Odilę, patekusią į paslaptingą ir pa­vojingą požemio pasaulį. Knygoje skaitytojas atpažins daug įvairiausių pasakų motyvų, veikėjų ir užduočių, sumaniai įpintų į margą pasakojimo audinį. Odilė pro stebuklingą vietą (šiuo atveju – pro pelkyne rastą skry­nutę) prasmenga kiaurai žemę ir dingsta. Atsiskiria jos kūnas ir siela (kiek abejotinas sprendimas). Norėdama įveikti prakeiksmą ir grįžti atgal į namus, Odilė turės įveikti daugybę kliūčių. Požemio pasaulyje ji sutinka Samanų Močią, susipažįsta su Monu, kuris, nors yra grėsmingas ir gali pasiversti norimu pavidalu, bet pa­vojingame žygyje mergaitei padeda. Skaitytoją užbu­ria ne tik pabaisų vaizdai (slibino, baisiosios milžinės ir kitų), bet ir fantastiško grožio peizažai (mėnesienos laukai, slibino miškas). Pasaka baigiama tradiciškai – laimingai, Odilė išvengia pikto burto jai skirto likimo likti medžiu – liepaite. Knyga kalba apie amžinąsias vertybes, o viena iš šios knygos iškeliamų vertybių – grožėjimasis stulbinančiu pasakos pasauliu, neišse­miamu, kupinu vis naujų kūrybinių galimybių. Todėl autorė knygoje pasinaudoja pasakos pasakoje stra­tegija. Knyga išrinkta viena iš kinematografiškiausių 2025 m. lietuvių autorių knygų.

Viena įspūdingiausių praeitų metų pasakinės pro­zos knygų – Mariaus Marcinkevičiaus ir Linos Itagaki paveikslėlių knyga Sakmė apie Neringą („Misteris Pinkmanas“). Joje kūrybiškai, moderniai perkuriama sena lietuvių sakmė apie milžinę Neringą. Galima prisiminti ir Mykolo Sluckio, Eduardo Mieželaičio, Viktoro Miliū­no, Gintaro Beresnevičiaus, kitų autorių interpretaci­jas. Naujosios knygos autoriai irgi pasinaudoja istori­jos istorijoje strategija: šiuolaikinė mergaitė Neringa, ilsėdamasi prie jūros, kaip tik ir skaito sakmę apie Ne­ringą. Vardas čia labai svarbus – jis sieja abi istorijas, tautosakinės Neringos bruožai (didumas ir tvirtumas, geraširdiškumas, drąsumas) perduodami šių dienų Neringai. Sakmiškoji Neringa gelbsti laivus ir žvejus, o šiuolaikinė mergaitė išgelbėja klasės draugus, skęs­tančius jūroje. Itagaki abi Neringas vaizduoja ta pačia stilistika. Tai leidžia dar labiau išryškinti abiejų Nerin­gų paralelę. Svarbi ir socialinė knygos žinia – kitoks, iš kitų išsiskiriantis ir dėl to neretai kenčiantis vaikas gali savo kitoniškumą, unikalumą išnaudoti pozityviai ir net tapti herojumi.

Mitologiniai, pasakiški personažai dažnai pasitel­kiami ir pažintinėse knygose, siekiant meninio efek­to. Todėl pernykštėse pažintinėse knygose veikia ir Vilniaus Baziliskas, ir kino kaukai, ir briedis Nerijonas, prabyla ir Akmuo Samogitas.

Specialiosios paskirties pasakos

Nusižengsime apžvalgos logikai kalbėti apie kūri­nius išskiriant pagrindinius personažus, nes labai no­risi akcentuoti ir kito tipo knygas, o jų personažai yra ir gyvūnai, ir žmonės… Pastebimai daugėja specialio­sios paskirties pasakų (terapinių, skiemenuotų ir kito­kių), nes vis labiau bandoma atliepti įvairių skaitytojų poreikius. Bet ir šioms knygoms galioja meniškumo kriterijus. Arba galima pasakyti ir tiksliau – pageidau­tina, kad ir tokias knygas kurdami autoriai žiūrėtų ne vien funkcijos, bet ir meniškumo. Gal ateina laikas tokioms knygoms skirti daugiau dėmesio, apžvelgti ir jų įvairovę? O šiuokart platėliau tik apie vieną iš jų – debiutuojančios autorės Irmos Skruibienės litera­tūrinę pasaką Bilietas į senio besmegenio laidotuves („Gelmės“). Autorė yra psichoterapeutė, todėl ji gerai supranta, kaip sunku vaikui susitaikyti su netektimi. Skaitytoją ji nuveda į Pakalnučių slėnį, į kurį žiemą atklysta senis besmegenis vardu Albertas. Autorė pa­sakoja apie gyvybės–mirties–gyvybės ratą, o jį galima suvokti stebint pakalnutės gyvenimo ciklą (p. 28–29), mąstant apie Visatą ar atsisveikinant su neišvengiamai ištirpsiančiu besmegeniu. Netekties skausmą palen­gvina karpomos baltos snaigės ar apvalus kaip sniego gniūžtė paminklas sniego seniui atminti. Knyga sako (ir suaugusiesiems), kad geriausia terapija – tai pokal­bis apie skaudžią patirtį, kad sielvarto bijoti nereikia: „Ar kada pagalvojote, kad žodis „sielvartas“ reiškia „sielos vartai“?“ (p. 107). Vis dėlto knyga palieka kiek perkrauto teksto įspūdį, nes sunku suderinti grožinį tekstą su papildoma informacija. Žinoma, toks ke­lias galimas, tik reikia suvaldyti gausią ir skirtingą medžiagą. Pasaka būtų laimėjusi, jei visas dėmesys būtų skirtas vien jai, tada ir pavadinimas nebūtų klai­dinantis, juk ne apie bilietą, o apie kvietimą kūrinyje kalbama. Kliūva ir tie neretai atsitiktiniai vardai. An­tai Skruibienės pasakoje veikia avelė Barbora, o mi­nėtoje Laurinavičiaus Uogų pasakoje Braškė Barbora, čia voveriukas Timas, o Uogų pasakoje agrastas Titas. Galima lengvai sudaryti ilgą panašių personažų var­dyną, bet jei reikėtų surašyti įsimenančių personažų sąrašą – misija būtų sunki. Veikėjo vardas yra labai svarbus kūrinio poetikos dalykas, tik autoriai dažnai tai pamiršta. Taigi Skruibienės knyga yra skirta ir vai­kui, ir suaugusiam žmogui – kad dirbtų kartu su vai­ku. Tad būtent vyresnysis turės pasistengti gausią ir įvairią medžiagą suvaldyti, dozuoti.

Dar kelios pastabos

Jaučiamas didelis meniškų eiliuotų pasakų badas. Prisimindami lietuvių rašytojų klasikines eiliuotas pa­sakas, šiandien, deja, galime tik nostalgiškai dūsauti. Daug drąsiai debiutuojančių autorių. Bet dalis jų „ne­mato“ adresato. (Kartais ir patyrę autoriai su adresatu turi problemų.) Jų pasakos ir per ilgos, kol perskaitai, jos visai išsivadėja, ir per sunkios, suraizgytos proble­matikos (yra ir tokių – tarsi išminčių senelių parašytų kitiems išminčiams seneliams, o gal ir sau – tokia au­toterapija), kartais pernelyg įmantraujama. Bet ekvi­libristika vaikų literatūros teksto neišgelbės. Tikiu sena tiesa, jog vaikų rašytoju reika gimti, o kūrinys turi subręsti, kol išvysta dienos šviesą. Na, o apžval­ga tegul bus baigiama jau šio teksto pradžioje pami­nėtais pasakų veikėjais – neaiškiais padarais. Gerai, kad ir tokių turime. Sesers ir brolio duetas Indrė Pa­vilonytė ir Martynas Pavilonis ir toliau rašo knygas apie paslaptingus ir intriguojančius nakties padarė­lius Marmius (Marmiai. Kai užgęsta ekranai) („Alma littera“). Didaktinė mintis apie ekranų daromą žalą iš­ties aktuali. Apskritai Marmiai yra vieni originaliausių šiuo metu kuriamų lietuvių paveikslėlių knygų pasa­kinių personažų.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2026 Nr. 2 (118)