Dvi monografijos apie Lietuvos vaikų žaislus

Numeryje, skirtame žaislų temai, būtina aktua­lizuoti prieš keliolika metų (2011 m. ir 2012 m.) pasi­rodžiusias dvi svarbias mokslo monografijas apie Lie­tuvos vaikų žaislus ir žaidimus. Tai Povilo Blaževičiaus knyga Seniausieji Lietuvos žaislai¹ ir Nijolės Pliurai­tės-Andrejevienės knyga Lietuvos vaikų žaislai².

Žaislas – ypatingas vaikystės atributas, niekuo nepakeičiamas, būtinas augančiai, bręstančiai asmenybei. Juk neatsitiktinai ir vaikų literatūroje, tiek pasaulinėje, tiek lietuvių, nemažai ryškių personažų yra būtent žaislai. Pakanka prisiminti Aleksanderio Milneʼo Pūkuo­tuko pasaulį ar Vytautės Žilinskaitės Kelionę į Tandadri­ką, Jono Avyžiaus Aštuonetą iš Trepsės namų… Žaislas kaip vaikų kultūros dalis pristatomas daugybėje turtin­gų, profesionaliai paruoštų ekspozicijų Europos žaislų muziejuose. Antai koks puikus Vokietijoje, Niurnbergo mieste, esantis žaislų muziejus, nemažai tokių – mažes­nių ir didesnių – yra Skandinavijos šalyse. Vertas aplan­kyti Tartu (Estija) žaislų muziejus. Lietuva irgi turi žaislų muziejų Vilniuje (apie jį plačiau žr. rubrikoje „Supažindi­name“, p. 58–59), beje, įkurtą vienos iš aptariamų knygų autoriaus Povilo Blaževičiaus iniciatyva. Muziejai atspin­di valstybės požiūrį į krašto materialinę ir dvasinę kultū­rą, parodo, kiek dėmesinga tauta, šalis vaikų kultūrai.

Žinoma, žaislus daugiausia tyrinėja pedagogai, sociologai, psichologai, žaislų vaizdavimą – litera­tūrologai. Tačiau ir kitų sričių specialistai tyrinėja šį objektą. Istoriko Povilo Blaževičiaus ir etnologės Ni­jolės Pliuraitės-Andrejevienės monografijose galima aptikti nemažai paralelių, tačiau knygos demons­truoja ir tai, kaip galima pasirinkti savitą medžiagos dėstymo būdą, savitą tyrinėjimo rakursą, nulemtus kitokių išeities taškų. Knygos tam tikra prasme papildo viena kitą. Blaževičius remiasi istorijos diskurso teikia­momis galimybėmis, o Pliuraitė-Andrejevienė – etno­logijos. Istoriko veikale aktualizuotas užsieninių žaislų tyrinėjimų kontekstas. Blaževičius rašo: „Šioje knygoje pateikiama nauja archeologinių žaislų klasifikacija, su­formuota remiantis deduktyvinės hierarchijos principu. Šios klasifikacijos ir visos knygos stuburu tapo aštuo­nios žaidimų sritys, atspindinčios esmines suaugusiųjų gyvenimo veiklas ir jomis lavinamus įgūdžius: karybos, buities, ūkio, globos, pramogų, muzikos, sporto ir stalo žaidimų“ (p. 7–8). Pliuraitė-Andrejevienė monografijoje siekė „sukurti lietuviškų žaislų tipizaciją remiantis žaislo paskirtimi, forma arba medžiaga“ (p. 14). Pastarojoje monografijoje domimasi žaislų vaidmeniu vaiko socia­lizacijos procese, o istorikui labiau rūpėjo „pažinti isto­rikų užmirštus ir archeologų atrastus, nuo pat vaikystės tokius svarbius lavinimosi ir lavinimo draugus – žaislus ir žaidimus“ (p. 5). Blaževičius detaliai nagrinėja Lietu­vos archeologinius radinius, o Pliuraitė-Andrejevienė įdėmiai žvalgosi po Lietuvos muziejų žaislų rinkinius, pavienius eksponatus, domisi žaislų kūrėjais – vaikais ir suaugusiaisiais. Viena monografija skaitytoją nukelia net į XIII a., kita – į XX a. pirmą pusę.

Monografijos, kaip ir dera, aprūpintos išsamiomis, informatyviomis išvadomis. Povilas Blaževičius ištyrė 351 archeologinį radinį (visi jie datuojami XIII–XVII a.), nustatė, jog „dirbinių technologiniai ypatumai, me­džiaga, dirbinių formos akcentuoja vietinę gamybą net kai jų idėja yra importinė“ (p. 146), ryškina žaislų gausą XIV–XV a., tai liudija „susiformavusį masinį žais­lų poreikį“ (p. 147), teigia, jog „[ž]aislo sudėtingumo požiūriu vaikams skirti žaislai yra įvairūs – nuo primity­vių vientisų objektų iki mechanikos žinių reikalaujan­čių sudėtingų judančių konstrukcijų“ (ten pat). Svarbu tai, kad kai kurie žaislai buvo universalios paskirties, jais galėjo žaisti vaikai ir suaugusieji (muzikos ir sporto žaislai), o dar kiti – visų pirma skirti suaugusiems žmo­nėms. Tai stalo žaidimų inventorius (šachmatai, šaš­kės, nardai ir kt.). Svarbi ir komparatyvinio pobūdžio išvada: „Visoje Europoje žaislų bei žaidimų įvairovė ir jų chronologija nagrinėjamu laikotarpiu mažai skiriasi, o pati žaislų ir žaidimų prigimtis diktuoja bendrakultū­rinį jų charakterį, greitai perimamą iš žaislą ar žaidimą atradusios šalies į kitus regionus“ (p. 148).

Nijolė Pliuraitė-Andrejevienė, kaip minėta, išsamiai tyrinėja žymiai vėlesnį laikotarpį – tarpukario Lietuvą. Autorė teigia, kad tada „kaimo žaislai tampa „aukšto­sios“ tautinės kultūros sfera“ (p. 282), „[t]ai rodo, kad jau tarpukariu atkreiptas dėmesys į vaikų aplinkos kul­tūrą, o jų kūryba traktuota kaip liaudies kūrybos dalis“ (ten pat). Įdomus pastebėjimas: kintanti kultūrinė aplinka, „europėjimas“ dalį tradicinių žaislų paverčia suvenyrais (ten pat). Reikšmingos ir kitos sociokultū­rinio pobūdžio išvados: „Auklėdami vaikus valstiečiai labiau vertino darbinę veiklą negu žaislus, todėl daž­niau padarydavo arba nupirkdavo žaislų tik mažiems vaikams. Tėvų nuomone, didesni vaikai gali patys jų pasidaryti“ (p. 282), „[t]arnautojai labiausiai vertino žaislų svarbą auklėjant vaikus“ (p. 283). Autorė apta­ria ne tik vaikų pasigamintus žaislus, bet ir amatininkų padirbintus. Daroma įdomi išvada apie netolygų žais­lų pasiskirstymą įvairiuose Lietuvos regionuose: „Žemaitijos vietovėse (Kuršėnai, Viekšniai, Telšiai, Kra­žiai, Kvėdarna ir kt.) atsirado pirmieji žaislų gamybos centrai, kur puodžiai ir medžio drožėjai, dažniausiai dievdirbiai, lipdydavo ir droždavo figūrinius švilpukus, gyvūnų formos žaislus, tęsdami senąsias namų darbo žaislų gamybos tradicijas“ (p. 283–284). Vaikų žaislų gamyba mąstoma kaip svarbi lietuvių tautodailės sri­tis, „[v]isoje Lietuvoje fabrikiniai išstūmė namų darbo žaislus tik po Antrojo pasaulinio karo“ (p. 284).

Vertinga abiejų monografijų savybė – turtinga, kruopščiai surinkta ir dokumentuota ikonografija. Kny­gose gausu vizualinės informacijos: fotografijų, pieši­nių, schemų, žemėlapių ir pan. Todėl šias knygas gali būti įdomu pavartyti ne tik suaugusiems skaitytojams, ypač darželių ir mokyklų pedagogams, bet ir vaikams. Skaitytoją gali nustebinti hipotetiškai spėjamas namų apyvokos žaislas – medinis raktas, rastas Kernavėje (Blaževičius, p. 57–58), ar išdrožinėti egzotiškų kraštų ropliai, pavyzdžiui, „Juozas Peckus (g. 1905) iš Kalesnin­kų k. (Alytaus r.) išdroždavo gyvūnų, panašių į krokodi­lą, ant nugaros nešantį kitą, mažesnį medinį krokodilą“ (Pliuraitė-Andrejevienė, p. 225). Šioje knygoje pateikia­ma istorinių nuotraukų, atspindinčių XX a. pirmos pusės Lietuvos kasdienybės akimirkas, pavyzdžiui, vienoje jų vaizduojama žaislų pardavėja Vilimienė Šiaulių turga­vietėje (1930 m.) (p. 181), švilpukų gamintojas puodžius Ermonas (1932 m.) (p. 63). Nuotraukos labai atmosferiš­kos, perteikiančios ano laiko dvasią.

Nijolė Pliuraitė-Andrejevienė apibendrina: „Vaiko kultūra – neatskiriama lokalios, etninės ar tautinės kultūros dalis, verta mūsų pažinimo ir tyrinėjimų“ (p. 284). Šie žodžiai taikliai atspindi abiejų knygų apie žaislus misiją. Tai veikalai, nuo kurių galima atsispirti kitiems šio fenomeno tyrėjams ar praktiškai pasinau­doti darželiuose, mokyklose, universitetuose. Tos knygos bus įdomios, pasiremiant Povilo Blaževičiaus mintimis, „ne tik specialistams, bet ir plačiajai visuo­menei, besidominčiai Lietuvos žaislų ir kasdieny­bės istorija“ (p. 9). Kas šias knygas jau skaitė, tiems pravartu prie jų grįžti, o kas dar neskaitė, ir ypač jei darbuojasi su vaikais, tiems būtina šias knygas susi­rasti bibliotekų lentynose ir panirti į turtingą Lietuvos žaislų pasaulį.

_______________________

¹ Povilas Blaževičius, Seniausieji Lietuvos žaislai, Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2011, 240 p. ISBN 978-609-8061-10-9.

² Nijolė Pliuraitė-Andrejevienė, Lietuvos vaikų žaislai, Vilnius: Versus aureus, 2012, 336 p. ISBN 978-9955-34-345-5.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2026 Nr. 2 (118)